Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

2001-2018 m.m. kritikų nuomone geriausi spektakliai


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 1970 01 01 d. 03:00 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 10845 k.
Puslapiai: 1 2 paskutinis> 
kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6449

2001-12-27 16:34 1 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pateiktame teatralu sarase, tikrai nera tokiu sedevru,kaip pernyksciame - OTELAS, MEISTRAS IR MARGARITA. Teisi prof. I.Aleksaite, jog lyg ir krize galima izvelgti.
O ir aiskus favoritai - G.VARNO "TOLIMA SHALIS" bei R.TUMINO "REVIZORIUS" ,manau, nusileidzia siu autoriu ankstesniems darbams ("Gyvenimas - tai sapnas", "PUBLIKA" - pagal LORCA puikus spektaklis, su "zydrumo"elementais, kaip Tolima shalis, bei "NUSISHYPSOK MUMS, VIESHPATIE", "MASKARADAS" ar "VYSHNIU SODAS&quotMirkt.
Ishskirciau tik du REZISIERIUS, padariusius tikrai graziausius savo darbus per karjera:

Igno Jonyno režisuotas Alberto Ostermaierio 'The Making of B.-Movie' (Jaunimo teatras);
Aido Giniočio režisuoti "Taisykle Nr.1. arba Vilniu sapnuoti draudziama" bei Moličre'o 'Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras' ('Ožys') (Klaipėdos dramos teatras);
Nedaug, tiesa?

Netgi gerokai sukritikuoti naujausi Jono Vaitkaus darbai (ZUVEDRA bei JAZZ, MEILE IR VELNIAS) rado vieta kai kuriais aspektais, siuose sarasuose!

P.S. Nepritariu Rasos Paukshtytes vertinimams.


kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6449

2001-12-21 10:58 2 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Įsimintiniausi 2001-ųjų metų teatro įvykiai

Irena Aleksaitė
Tokio sezono, kuris prasidėjo rugsėjį ir tęsiasi iki šiol, dar nebuvo - per 4 mėnesius teatre lankiausi tik vieną kartą. Tai susiję ne su mano tingumu, o su tuo, jog teatruose nėra ką žiūrėti. Tokia pauzė - arba prieš griūtį, arba prieš pakilimą.
Išskirčiau Rimo Tumino "Revizorių" - kaip naują, XX a. N. Gogolio pjesės interpretaciją, kuri po Mejerholdo vienintelė priartėja prie fantasmagoriškos kūrinio esmės. Tumino koncepcijos visada išradingos, bet svarbiausia, kad jose daug aktorinių vaidmenų. "Revizoriuje" tai nepaprastai paslankaus, plastiškai išraiškingo Arūno Sakalausko sukurtas Chlestakovas - ši vaidmens traktuotė panaši į Michailo Čechovo. Puikus Vytauto Šapranausko Gorodničius bei visa jo apsuptis, nutapyta viena, niūria ir grėsminga, valdininkijos spalva.
Įdomi Jono Vaitkaus "Žuvėdra" - kaip posūkis interpretacijos tradicijoje, tačiau matyti, jog aktoriai nesugeba realizuoti režisieriaus sumanymo.
Gintaro Varno "Tolima šalis" - įdomus, profesionalus, gražus spektaklis, tačiau mane jaudina viena aplinkybė: tai ne tragedija tuo aspektu, kad susitelkiama ties tam tikros seksualinės orientacijos žmonių bėdomis; šios bėdos, tikiu, gali suskambėti labai aštriai, tačiau juk pats sergantysis pasirinko tokį gyvenimo kelią. O iš tikrųjų šiandien G. Varnas yra vienas meistriškiausių mūsų režisierių, ir jo vieta - tarp geriausiųjų.
"Chanuma" - kaip aktorinis Panevėžio dramos teatro atšilimas; čia svarbu nuotaika, gyvumas, o to dažnai pasigesdavau dabartiniuose šio teatro spektakliuose. Pasigėrėjimo vertas R. Jovo sukurtas vaidmuo - neatsitiktinai aktorius buvo pristatytas Kristoforui.
Džiaugiuosi, kad Nacionaline premija įvertintas Kostas Smoriginas - vienas didžių mūsų artistų, galėjęs būti ja įvertintas dar po "Kvadrato". Duok Dieve jam kuo daugiau gerų vaidmenų.
Jubiliejaus ir antros knygos pasirodymo proga nuoširdžiai sveikinu aktorių Laimoną Noreiką - stiprybės jam ir sveikatos.
Džiaugiuosi, kad pasirodžius pirmai lietuvių teatro istorijos knygai, rengiama antroji, užbaigsianti teatro prieškarinį periodą.
Sujaudino su meile Rasos Andrašiūnaitės parengta ir labai gražiai "Scenos" leidyklos išleista knyga apie Unę Babickaitę: stebėjausi, džiaugiausi ir verkiau, kad šiandien bent jau knygoje ji iškilo visu savo gražumu ir tragiškumu.

Indrė Daunytė
1. Eimunto Nekrošiaus "Žuvėdra".
2. Oskaro Koršunovo "Hotel Europa/Vienatvė dviese", Naujosios dramos akcija.
3. ALF organizuoti kursai "Verslo planas kultūros organizacijai".

Valdas Gedgaudas
Rimo Tumino režisuotas Nikolajaus Gogolio "Revizorius" (Vilniaus mažasis teatras);
Gintaro Varno pastatytos P. Čaikovskio "Pikų dama" (Nacionalinis operos ir baleto teatras) ir J.L. Lagarce'o "Tolima šalis" (Kauno dramos teatras);
Igno Jonyno režisuotas Alberto Ostermaierio "The Making of B.-Movie" (Jaunimo teatras);
Aido Giniočio režisuotas Moličre'o "Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras" ("Ožys&quotMirkt (Klaipėdos dramos teatras);
Jono Vaitkaus pastatyta J. Grušo "Meilė, džiazas ir velnias" (Kauno dramos teatras) - su išlygomis, bet kaip radikalus režisūrinis sprendimas;
Sauliaus Mykolaičio kaip aktoriaus ir režisieriaus darbas statant "Stop mašiną" pagal Daniilą Charmsą (Nacionalinis dramos teatras);
Arūnas Sakalauskas, Vytautas Šapranauskas, Eglė Gabrėnaitė ir visas jiems akompanuojantis Mažojo trupės orkestras "Revizoriuje";
Saulius Balandis ir Aurelija Tamulytė "Tolimoje šalyje";
Dainiaus Kazlausko ir Andriaus Bialobžeskio duetas "The Making of. B.-Movie";
Darius Meškauskas ir Vytautas Anužis "Žorže Dandene";
Regina Varnaitė spektaklyje "Meilė, džiazas ir velnias";
Airida Gintautaitė "Parazituose" (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras):
Evaldo Jaro darbas ir vaidmuo iš esmės nepriimtinoje Gyčio Padegimo režisuotoje Vandos Juknaitės "Formulėje" (Nacionalinis dramos teatras).

Audronė Girdzijauskaitė
Didžiulį įspūdį paliko, deja, tik vasarą matyta Gintaro Varno režisuota Jeano Luco Lagarce'o "Tolima šalis" (Kauno dramos teatras) - žinau, kad spektaklis dabar labiau subrendęs - ir šio režisieriaus pastatyta P. Čaikovskio opera "Pikų dama" (Nacionalinis operos ir baleto teatras);
"Raudonoji Žizel" (Nacionalinis operos ir baleto teatras) - galima sakyti, jog mūsų baletas pasiekė brandą, pradedant kordebaletu ir baigiant solistais;
Unės Babickaitės knyga ("Scenos" leidykla) - pasirodo, verta pasidairyti aplinkui, atsigręžti į mūsų teatro istoriją, nes daug ko joje nežinom;
Muzikos akademiją baigė puikus Vlado Bagdono aktorių kursas - neįprastas jų darnumas ir etiškumas, o tai šiandien labai reta;
šlykštumu sukrėtė Jono Vaitkaus režisuota Juozo Grušo "Meilė, džiazas ir velnias" - stebiuosi, kam lieti tulžį ant dramaturgo jo jubiliejaus proga;
teatro pasaulyje jaučiama pauzė, gal prieš kokį šuolį, bet mažai vilties, kad jis įvyks;
tiesa, jei būtų galima pamatyti tai, ką mūsų režisieriai stato užsienyje, šis skurdus sąrašas būtų ilgesnis.

Vaidas Jauniškis
1. Italų trupės "Fanny&Alexander" spektaklis "Romeo and Juliet et ultra" - kaip iš tiesų šiuolaikinė klasikos interpretacija.
2. Rimo Tumino "Revizorius" - tobulas pavydys, kaip "priverstinai" ir puikiai įmanoma susidoroti su kito pradėtu darbu.
3. Naujosios dramos akcija - kaip visas renginys su gerais ir prastais eskizais, iš kurių pažymėčiau rugsėjo mėnesį "gimusius" (prašom nesistoti) "The Making of. B.-Movie" bei "Tolimą šalį".
4. Negimęs (kol kas?) Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis, bet gimusi pjesė "Malūš".
5. Pinos Bausch "Langų plovėjas" - netikėtai lengvos formos spektaklis.
6. Dar neišspausdinta Ramunės Marcinkevičiūtės knyga apie Eimuntą Nekrošių.
Rasa Paukštytė
"Tolima šalis", rež. Gintaras Varnas;
Vytauto Šapranausko ir Arūno Sakalausko duetas "Revizoriuje", rež. Rimas Tuminas;
Teatro ir kino informacijos ir edukacijos bei Šokio informacijos centrų veikla;
"Scenos" leidyklos darbai;
Herkaus Kunčiaus pastangos "vardan to teatro" prikelti gyvenimui Žemaitę;
"Parazitai", rež. Oskaras Koršunovas.

Rūta Oginskaitė
Gintaro Varno "Tolima šalis" - ne tik nuostabus, bet ir dramaturgą atvėręs spektaklis; mačiau du prancūzų pastatymus, tačiau nė vienam jų, mano manymu, to padaryti nepavyko;
Jevgenijaus Griškoveco "Dreidnautai" ir Naujosios dramos akcija kaip reiškinys, reikalingas ir darbui, ir malonumui, - būtų skaudu, jei ir jo netektume;
Igno Jonyno "The Making of. B.-Movie" ir nuostabus šio spektaklio aktorių Dainiaus Kazlausko ir Andriaus Bialobžeskio duetas;
spektakliais "Vilnių sapnuoti draudžiama" (Keistuolių teatras) ir "Žoržas Dandenas" (Klaipėdos dramos teatras) atšviežėjęs Aidas Giniotis;
pažintis su Pina Bausch - pradedant Norberto Servoso paskaitomis ir baigiant jos spektakliu "Langų plovėjas";
desertas - Kristofo Marthalerio "Dešimt Dievo įsakymų" Berlyno "Volksbühne" teatre.

Daiva Šabasevičienė
Spektakliai:
"Tolima šalis", rež. Gintaras Varnas;
"Žuvėdra", rež. Jonas Vaitkus;
"Revizorius", rež. Rimas Tuminas;
"The Making of. B.-Movie", rež. Ignas Jonynas.
Aktoriai:
Saulius Balandis, Gytis Ivanauskas, Aurelija Tamulytė, Birutė Raubaitė, Robertas Vaidotas ir Sigitas Šidlauskas "Tolimoje šalyje";
Vytautas Grigolis "Svetyje";
Brigita Bublytė ir Dainius Valutis "Žuvėdroje";
Arūnas Sakalauskas ir Vytautas Šapranauskas "Revizoriuje";
Andrius Bialobžeskis ir Dainius Kazlauskas "The Making of. B.-Movie";
Sauliaus Mykolaičio monospektaklis "Stop mašina".
Dailininkai:
Andris Freibergas - "Tolima šalis";
Jonas Arčikauskas - "Žuvėdra";
Adomas Jacovskis - "Revizorius";
Marius Jacovskis - "The Making of. B.-Movie", "Stop mašina".
Kompozitoriai:
Giedrius Puskunigis - "Žuvėdra".
Nuolat galvoju apie teatro menininkus, kurie kiekvieną kartą pribloškia savo naujumu - Dainius Gavenonis visuose Oskaro Koršunovo spektakliuose, o ypač "Meistre ir Margaritoje", Eglė Mikulionytė ir jos Anuška, Valentinas Masalskis, nuosekliai ieškantis dar nepramintų teatro kelių, bei Oskaras Koršunovas, kuris gyvena velniškai įtemptą kūrybinį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad esu jo amžininkė.

Rasa Vasinauskaitė
Naujosios dramos akcija;
"Šiuolaikinis Baltijos šokis";
Pinos Bausch "Langų plovėjas";
"Scenos" leidyklos knygos;
savarankiškos Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių iniciatyvos.


Viste
Patyrusi dalyvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 579

2001-12-11 09:42 3 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: Viste Įtraukti Viste Į adresų knygelę
eek, negalvojau, kad renkamas siu metu spektakliu topas Aš nekaltas
jau buvau pamasciusi apie J.Vaitkaus "Kvadrata", O.Korsunovo "Paumejimus, arba ten buti cia"... OK, tada gal pastarojo "Meistras ir Margarita"... I.Jonyno 'THE Making of. B. - Movie', gal R.Tumino "Revizorius"...


kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6449

2001-12-07 21:03 4 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Isivaizdavau, kad "shviezesnis"...

akiUSviesa
Atkaklus dalyvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 134

2001-12-06 13:57 5 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: akiUSviesa Įtraukti akiUSviesa Į adresų knygelę
O.Korsunovas "Ugnies veidas"
premjera - 2000 04 17

taip kad prie siu metu spektakliu jau nelabai tinka Mirkt


kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6449

2001-12-06 09:03 6 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Man tai pasirode, kad Korshunovo "Parazitai" - silpniausias jo kurybineje biografijoje. Ir ne del rezisuros ir vaidybos - tik del dramaturgijos "dirbtinio aktualumo".
Netikeciau, kad A.CHolinos "Tango in fa" bus tarp geriausiuju sezono topu...


daes
Patyręs gerietis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 634

2001-12-05 21:14 7 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: daes Įtraukti daes Į adresų knygelę
JEI NIEKO PRIES TAI DAR IR
O.KORSHUNOVAS"PARAZITAI"
BE ABEJO ANGELINA HOLINA"TANGO in FA"


daes
Patyręs gerietis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 634

2001-12-05 21:19 8 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: daes Įtraukti daes Į adresų knygelę
AUKSCIAU PAMINETI CIA PRIE LIST'O GERIAUSIU

akiUSviesa
Atkaklus dalyvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 134

2001-12-05 19:55 9 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: akiUSviesa Įtraukti akiUSviesa Į adresų knygelę
pofik tas susiderinimas. esme, kad ten ne teatras.. tipo paskaiciau teksta ir jau teatras? stovi vietoj ir kalba. Tai cia teatras? Nu Ok as suprantu kad amzius ir kad nepasokinesi, bet tada kokio velnio ten rodytis is vis?

Dar buvo scena kur Varnaite uzsuka pas neuropataloga. Varnaite pareiskia kad tas ir tas priejo riba, kuria perzenges nieko nebesupranta. neuropatalogas klausia o kas dar ta riba priejo? pasipila ten visokios seneles direktoriai ir t.t. bet neuropatalogas basiai ikyrus ir vis klausia kas dar?.. Tai va toj scenoj norejau rek Jonas Vaitkus.. Et esu per kulturingas pratylejau...


frantikaz
Patyręs dalyvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 918

2001-12-04 17:01 10 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: frantikaz Įtraukti frantikaz Į adresų knygelę
cia gal sneki apie ta, kur Varnaite nepilnamete vaidina? Šypsena siam pastatyme labai sux derinosi solidus aktoriu amzius prie personazu...

akiUSviesa rašė:
================================
Siaip butu galima ir Bottom Blogai lista pagamint. Pirmu numeriu siulyciau Jono Vaitkaus "Meile, dziazas ir velnias". Mat kazko blogesnio nesu mates savo gyvenime.
================================


akiUSviesa
Atkaklus dalyvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 134

2001-12-04 12:04 11 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: akiUSviesa Įtraukti akiUSviesa Į adresų knygelę
Rinkinukas neblogas Gerai

nuo manes dar Andzelikos Cholinos "Tango in Fa"

Siaip butu galima ir Bottom Blogai lista pagamint. Pirmu numeriu siulyciau Jono Vaitkaus "Meile, dziazas ir velnias". Mat kazko blogesnio nesu mates savo gyvenime.


kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6449

2001-12-03 17:33 12 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Manau verta, salia knygu, sudarineti ir spektakliu topus. Per Kaledas bus idomu, kad, jei niekas nesutrukdys, galesime cia perskaityti profesionalu-kritiku sudestytus ju TOP'us.
Beje, ir geriausiu knygu temoje galesime matyti literaturos kritiku sarasha...
Nesu kompetetingas sudaryti sarasa pagal eile, bet tik isvardinsiu, kuriuos spektaklius, manau, turetu mineti kritika:
G.Varnas "TOLIMA SHALIS"
O.Korshunovas "Ugnies veidas"
A.Giniotis "Taisykle Nr.1. arba Vilniu sapnuoti draudziama"
I.Jonynas "THE Making of. B. - Movie"
Operos teatre "RAUDONOJI ZHIZEL", gal "Kurto Vailio moterys"
Gal R.Tumino "Revizoriu"
Idomiu pastatymu "uzfiksuota" Klaipedos dramtetri, pvz "OZHYS"

P.S. Deretu mineti spektaklius, kurie pasirode po KRISTOFORU teikimo, pvz. Nekrosiaus "OTELAS" - nebe shio sezono spektaklis...


enoja
Ultra šaunuolė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 1814

2002-01-22 15:27 13 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: enoja Įtraukti enoja Į adresų knygelę
Nuo saves dar noreciau siek tiek pridurti apie VAITKAUS varda, i Blogai noreciau isprausti ir "Opera uz tris grasius" pasiraso rezisierius Vaitkus, ka "opera" sukasi, pavarde ziurovus traukia, o ziureti nera ka. Yra gandu, kad jis tik savo varda visur paiso, pats i repeticijas atvyksta pora kartu, stato "mokinukai", tai kam taip zmones maustyti? As sakau ten nera i ka ziureti!!!

kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6442

2002-12-21 12:58 14 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę

2002m

Teatras

Įsimintiniausi gerąja ir blogąja prasme teatro įvykiai


Irena Aleksaitė

Ramunės Marcinkevičiūtės monografija apie Eimuntą Nekrošių; \"Lietuvių teatro istorija 1935-1940\", kur pirmą kartą pateikiamas išsamus 1920-1940 m. Valstybės teatro scenose dirbusių aktorių žinynas - tai etapinės knygos lietuvių teatrologijoje; M. Ivaškevičiaus \"Malūš\" - puikiai suvaidinta, dramaturgas šauniai debiutuoja ir kaip režisierius; Keistuolių teatro spektaklis vaikams \"Marius ir Miglė\" - žavus ir linksmas, puikiai bendraujama su vaikais; klausimas režisierei R. Kudzmanaitei: kur dingo 7 juodvarniai, nes scenoje jų skraido tik 5 (\"Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių\", Jaunimo teatras). Slogiausi įspūdžiai iš naujos LTV laidos \"Kultūros namai\" - keičiasi vedėjai, bet laida neįdomi ir neinformatyvi, o teatrui joje skirta ypač mažai vietos;

pribloškė pasyvi visuomenės nuomonė apie tokį paties žemiausio lygmens reiškinį kaip \"Akvariumas 2\" - visuomenė, toleruodama jį, pjauna šaką, ant kurios sėdi.


Ramunė Balevičiūtė

M. Carr \"Portija Koglen\", rež. G. Varnas, KVADT;

šiųmetė Naujosios dramos akcija \"Britų iššūkis - lietuvių atsakas\";

atgijęs ir \"atjaunėjęs\" Jaunimo teatras;

Lenkų instituto veikla pristatant lenkų teatro istoriją ir dabartį;

R. Marcinkevičiūtės monografija apie E. Nekrošių.


Audronė Girdzijauskaitė

M. Ivaškevičiaus \"Malūš\", rež. M. Ivaškevičius, OKT;

Rimo Tumino studentų spektaklis \"Dviejų ponų tarnas\", kur atgaivinamas senos epochos vaidybos stilius: mūsų scenose trūkstant komedijų, šis spektaklis turės pasisekimą Mažojo teatro repertuare;

gilių ir prieštaringų minčių sukėlęs Sofoklio \"Oidijas karalius\", rež. O. Koršunovas, OKT - tarp spektaklio gynėjų atsirado nemažai filosofų, bet teatrologų analizės jam pritrūko; deja, nepavyko scenoje įgyvendinti impresionistinės J. Meko pjesės \"Pati pradžios pradžia\" formos; du teatrologiniai įvykiai: R. Marcinkevičiūtės monografija ir \"Lietuvių teatro istorija 1935-1940\"; nelengvai, bet skinasi kelią lietuvių modernus baletas - M. Urbaičio \"Acid City\", LNOBT.


Indrė Daunytė

B. Schulzo \"Filosofai\", choreografas Josephas Nadjis (Avinjono festivalis);

M. Meaterlinck’o \"Aklieji\", rež. Denis Marleau (Avinjono festivalis);

M. Carr \"Portija Koglen\" (pjesės skaitymas Menų spaustuvėje), rež. G. Varnas;

G. Burke’o \"Gagarino gatvė\" (pjesės skaitymas Menų spaustuvėje), rež. J. Vaitkus; vis labiau pasitvirtina įdomi tendencija, kad skaitymas įsiteisina kaip dar viena išbaigta teatro forma, neretai duodanti daugiau impulsų ir esanti gyvesnė nei \"stacionarus\" spektaklis;

R. Marcinkevičiūtės knyga apie Eimuntą Nekrošių;

\"Sąvartynas\", rež. N. Karpuškaitė, KVADT - tobuliausias pavyzdys (ne vienintelis Lietuvos teatruose), kaip galima išmesti pinigus į sąvartyną ir atvirai kvailinti žiūrovus;

THEOREMA ir Latvijos teatro instituto seminaras Rygoje \"Managing The Performing Arts Across Europe\".


Valdas Gedgaudas

Tarptautinės teatro dienos šventė KVADT: J. Arčikausko teatrinių kostiumų paradas - beprecedentinis nuotykis;

I. Jankaičio Korifėjas Sofoklio \"Oidipe karaliuje\", taip pat \"Oidipas karalius\", rež. O. Koršunovas, OKT;

T. Liutajevos ir A. Dapšio duetas M. Ivaškevičiaus spektaklyje \"Malūš\", OKT;

J. Meko \"Pati pradžios pradžia\", rež. J. Vaitkus, NDT;

M. Carr \"Portijos Koglen\" skaitymas Naujosios dramos akcijoje, taip pat V. Kuodytės vaidmuo (Portija Koglen) ir sceninis brolio vaidmens sprendimas;

X. Durringer \"Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos\", rež. I. Jonynas, Jaunimo teatras;

nuoseklus S. Račkio ėjimas į režisūrą (su išlygomis - \"Pikviko klubas\", KDT);

R. Marcinkevičiūtės knyga \"Ei- muntas Nekrošius: erdvė už žodžių\". Jaudinanti;

Ursulos Martinez \"Show off\" ir \"Mažutis dinamitas\" Naujosios dramos akcijoje;

G. Verdi \"Kaukių balius\", rež. D. Ibelhauptaitė, LNOBT;

A. Žigaitytės \"Žilvinas ir Eglė\", Klaipėdos muzikinis teatras;

tragifarsinė reforma KVADT;

dažnėjantys kūrybinio cinizmo atvejai scenoje. Suprantu, kad niekas nenori pastatyti prasto spektaklio. Ir vis dėlto...


Vaidas Jauniškis

1. Britų pjesės Naujosios Dramos akcijoje - kaip iššūkis be atsako;

2. J. Vaitkaus \"Pati pradžios pradžia\" pagal J. Meką - kaip sėkmingas bandymas rasti intonaciją;

3. I. Jonyno \"Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos\" pagal X. Durringer;

4. V. Kuodytės ir scenografo G. Makarevičiaus \"duetas\" G. Varno \"Portijoje Koglen\";

5. \"Scenos\" leidyklos knygos \"Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Dienoraštis. Atsiminimai. Laiškai\" ir Gintaro Aleknonio \"Andrius Oleka-Žilinskas. Pakeliui\";

6. Larry Zappia \"Europiečiai\" pagal E. Barkerį - kaip neišnaudota galimybė Nacionaliniam dramos teatrui surasti savo kelią.


Vlada Kalpokaitė

R. Marcinkevičiūtės knyga apie Eimuntą Nekrošių;

intensyvus, skulptūriškas O. Koršunovo \"Oidipo karaliaus\" pasaulis su nepamirštamais įvaizdžiais;

jaukiai teatrališkos \"a la retro\" I. Jonyno \"Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos\" ir aktorė Irena Tamošiūnaitė;

fantastiškas J. Vaitkaus \"Gagarino gatvės\" teksto humoras (ypač žiūrint pirmą kartą) ir čia vaidinančio Alberto Vidžiūno energija;

aktorės Viktorija Kuodytė, Birutė Raubaitė ir Giedriaus Puskunigio muzika G. Varno \"Portijos Koglen\" skaityme Naujosios dramos akcijos metu;

M. Ivaškevičiaus \"Malūš\".


Rūta Oginskaitė

Ramunės Marcinkevičiūtės knyga \"Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių\". Jausmas, kad tavo laiką sugrąžino;

Viktorijos Kuodytės sugrįžimas į sceną su Portija Koglen;

Keistuolių teatro \"Marius ir Miglė\";

būtent šiemet sąmonėje įsitvirtino keistas reiškinys: laimė per spektaklio eskizą ir nusivylimas per premjerą. \"Malūš\", \"Gagarino gatvė\", \"Portija Koglen\" - jie atmintyje tebegyvena tokie, kokie buvo pirmąkart Spaustuvėje. Terminas \"nusivylimas\" čia nelabai tikslus. Tiesiog ateini į premjerą ir neberandi to, ko taip ilgėjaisi. Gal tai mano asmeninis profesinis trūkumas;

O. Koršunovo \"Oidipas karalius\" - hipnotizuoja net žiūrint antrą kartą, kai žinai ne tik veikalą, bei ir spektaklio sprendimą;

šventės Jaunimo teatre - I. Jonyno \"Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos\", Rusijos šiuolaikinės dramaturgijos forumas, Ramunės Kudzma- naitės \"Plastilino\" skaitymas - ypač.


Daiva Šabasevičienė

Ramunės Marcinkevičiūtės knyga \"Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių\";

J. Meko \"Pati pradžios pradžia\", rež. J. Vaitkus, LNDT: naujas teatro galimybes atverianti režisūrinė koncepcija, puikus aktorių ansamblis, iš kurio išskirčiau Eglę Mikulionytę, Arūną Sakalauską, Neringą Bulotaitę, Vaidotą Martinaitį, Algirdą Dainavičių, taip pat ryškus Medilės Šiaulytytės scenografijos darbas;

M. Carr \"Portija Koglen\" - skaitymas (deja, spektaklio dar neteko matyti), rež. G. Varnas ir pagrindinio vaidmens atlikėja V. Kuodytė;

Jaunimo teatro organizuotas Rusų dramaturgijos forumas;

Valentinas Masalskis - kaip šiandienos teatro fenomenas;
\"Žmogus be praeities\"

dėkoju Doloresai Kazragytei už mintis, išsakytas \"Šiaurės Atėnuose\".



attide
Ultra dalyvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 1913

2003-02-09 14:47 15 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: attide Įtraukti attide Į adresų knygelę
trys geriausi spektakliai,kuriu neimanoma suskirstyti vietomis, nes jie per daug geriLiežuvisortija Koglen(G.Varnas),Tolima salis(G.Varnas),Ugnies veidas(O.Korsunovas)Taip

kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6351

2004-12-25 23:54 16 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kas įsiminė kultūroję 2002m galima pasižiūrėti:

http://www.culture.lt/7md/?leid_id=548&st_id=713&txt=Kas+%E1si
min%EB


Kas įsiminė 2003-iaisiais, prisiminti:

http://www.culture.lt/7md/?leid_id=595&st_id=2778&txt=Kas+%E1s
imin%EB +

o štai norint perskaityti, kas geriausia kritikų nuomone 2004m jau teks iki sausio 7 d. kioskuose pardavinėjamą kultūros savaitraštį 7meno dienos įsigyti - leidinys neturi finansų talpintis į internetą...


imogen
Geriausia senbuvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 2923

2004-12-27 14:30 17 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: imogen Įtraukti imogen Į adresų knygelę
Kertuk, man įdomu tavo nuomone. Kokį tu geriausių spektaklių penketuką ar dešimtuką įvardintum ? Mirkt

kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6351

2004-12-27 14:40 18 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Oi, brangioji, "neprievartauk" Mirkt

Tam, kad surikiuotum, turi turėti sąrašus premjerų, būti juos mačius. Žiūrėjau per mažai.

Žinoma, būtinai įtraukčiau ir Nekrošiaus "Metus", ir Koršunovo "Šaltą vaiką" bei "Romeo ir Džuljetą". Lyg tai ir Igno Jonyno vieną spektaklį su R.Kazlu žiūrėjau 2004m pradžioje...
G.Varno Karaliaus Artūro peripetijas irgi derėtų įrašyt - dėl globalumo.
Daugiau ir nemačiau spektaklių. Nes į "įtartinus" ir neinu. Į vertingas "SIRENAS" taip ir nepatekau, nors tiek į olandus, tiek į latvius, tiek į rusišką Nekrošių patekt noras buvo.
Taip, kaip liaupsinamas baigiantis metams latvių originalus darbas, matosi, kad daug praradau...
ŽODŽIU, menkas ekspertas jaučiuosi Laimingas


kertukas
Geras senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 6321

2005-12-28 13:43 19 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Yra ir 2005m. vertinimai. Įdomu...


http://www.culture.lt/7md/?leid_id=689&kas=straipsnis&st_id=53
46



exuviae
Atkakli dalyvė

Klube: ne narė

Parašė žinučių: 251

2005-12-28 16:27 20 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: exuviae Įtraukti exuviae Į adresų knygelę

kertukas rašė:
Yra ir 2005m. vertinimai. Įdomu...
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=689&kas=straipsnis&st_id=53
46




"Lukaszo Drewniako "atvirukas" iš Lenkijos, teatrinės "įkapės" broliams lietuviams – straipsnis "Septyneri liesi metai" "Kultūros barų" Nr. 11: už primintą teisę reiškinius ir daiktus vadinti tikraisiais vardais;
Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus rinkimai: už nepajudinamą status quo viršenybę." (V. Gedgaudas)

Šitie įvykiai man nustelbė visas premjeras... Pavargęs





kertukas
Geras senbuvis

Klube: narys

Parašė žinučių: 7739

2006-12-25 23:28 21 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2006m

Kas įsiminė 2006-aisiais?
Įsimintiniausi (geriausi ar blogiausi) teatro įvykiai


Ramunė Balevičiūtė

Optimistiškai žvelgiant, atrodo, kad 2006-ieji buvo daugmaž ramūs, labai kuo nors neišsiskiriantys. Įsiminė, kas ir turėtų įsiminti, – "Sirenos", Naujosios dramos akcija, vienas kitas Britų tarybos, Prancūzų kultūros centro, Italų kultūros instituto, Lenkų instituto organizuotas renginys ir jų suteikta proga pažinti įdomias, išskirtines teatro pasaulio asmenybes. Turbūt kiekvienas iš šių susitikimų pasiimame tiek, kiek mums patiems to reikia. Neigiamus dalykus (kurie akivaizdūs ir kuriuos tenka minėti metai iš metų) švenčių proga norisi nutylėti. Stagnacijos, absurdų, blogo skonio ir neprofesionalumo rekordą, man regis, šiemet sumušė Teatro sąjunga ir jos naujasis "produktas" – žurnalas "Lietuvos scena".

Valdas Gedgaudas

1. Pirmieji du (ypač antras) Eimunto Nekrošiaus "Fausto" (J.W. Goethe) veiksmai ir karališkas Vlado Bagdono vaidmuo šiame spektaklyje.

2. Vaido Viliaus Šuo Dvasia "Fauste".

3. Eimučio Kvoščiausko pilietis Podsekauskas Nikolajaus Erdmano "Savižudyje" (rež. Agnius Jankevičius, Kauno dramos teatras) ir sūnus Antoška Mariaus Macevičiaus "Antoškos kartoškose" (rež. Ramunė Kudzmanaitė, Kauno dramos teatras).

4. Sigito Račkio "Svifto namai" (pagal Grigorijų Goriną) Vilniaus Mažajame teatre.

5. "Gariūniškoji" "Eglės žalčių karalienės" versija Klaipėdos dramos teatre (rež. Vytautas V. Landsbergis): pirmojo laipsnio tvirkinamieji režisieriaus veiksmai suprofanuojant lietuvių mitologiją ir tautosaką "kanukiška" tautine bižuterija šiame įvairaus amžiaus žiūrovų grupėms skirtame spektaklyje.

6. Įstabus faktas, kad šiais metais Nacionalinei kultūros ir meno premijai gauti nebuvo pateikta nė vieno teatralo kandidatūra.

7. Ūmus Oskaro Koršunovo gastritas-pankreatitas, neleidęs režisieriui Turine atsiimti svarbiausio Europoje prestižinio apdovanojimo už "Naująją teatro realybę".

8. Sauliaus Mykolaičio ir Valdo Pranulio savižudybės.

Audronė Girdzijauskaitė

1. "Madam Baterflai" – kaip sintetinio teatro pavyzdys (LNOBT).

2. C. Gozzi "Princesė Turandot", rež. Aidas Giniotis (Šiaulių dramos teatras) – kaip bandymas atgaivinti senosios commedia dell’arte principus.

Vaidas Jauniškis

1. "Orestėja", rež. Michaelis Thalheimeris (Berlyno "Deutsches Theater").

2. Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos panorama (Kauno dramos teatras).

3. "vsprs", rež., choreogr. Alainas Platelis, Fabrizio Cassolis (Le Ballet C. De la B.).

4. "Topor sosi", rež. Benas Šarka ("Gliukų teatras", Klaipėda).

5. "Prižiūrėtojų galerija – Europos istorijos" ("Sirenų" festivalis).

Vlada Kalpokaitė

1. Eimunto Nekrošiaus "Faustas" – už erdvę minčiai.

2. Aldona Bendoriūtė spektaklyje "Liūdnos dainos iš Europos širdies" – už visų erdvių sukrėtimą.

3. Valentinas Masalskis – už viską, ką daro ir kalba.

Daiva Šabasevičienė

1. Aktoriai: Valentinas Masalskis ("Aš, Fojerbachas", rež. V. Masalskis, Nacionalinis dramos teatras), Nijolė Narmontaitė ("Palaukit, kieno gi čia gyvenimas", rež. J. Vaitkus, Vilniaus mažasis teatras), Povilas Budrys ("Faustas", rež. E. Nekrošius, "Meno fortas").

2. Spektakliai: "Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas"), "Pagalvinis", rež. J. Vaitkus (Jaunimo teatras), "Bohema", rež. D. Ibelhauptaitė.

Rasa Vasinauskaitė

1. "Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").

2. Povilas Budrys (Dievas ir Vagneris) ir Vladas Bagdonas (Faustas) "Fauste".

3. Valentinas Masalskis ("Aš, Fojerbachas", rež. V. Masalskis, Nacionalinis dramos teatras).

4. "vsprs", chor. A. Platelis ir "Omarų krautuvė", rež. J. Lauwersas (Avinjono festivalis).

5. Beno Šarkos Vilniuje rodyti spektakliai "A Gu-Gu" ir "Topor sosi".

6. Tragiškos Dalios Tamulevičiūtės, Sauliaus Mykolaičio ir Valdo Pranulio netektys.

7. Nesibaigiantis Teatro sąjungos blefavimas.

Jaunųjų teatrologų reitingas

Goda Dapšytė

1. Jerome Thomas "Lili Cirkas".

2. Lora Juodkaitė, Valentinas Masalskis "Salamandros sapnas. Paveikslas" ("Menų spaustuvė", Šokio informacijos centras).

3. "Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").

4. A. Strindbergo "Į Damaską", rež. O. Koršunovas, spektaklio eskizas (Klaipėdos dramos teatras).

Vaiva Grainytė

1. "Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").

2. G. Tabori "Antigonė", matyta Berlyno "Berliner Ensambler" teatre, kur gyvuoja autentiškas brechtiškojo atsiribojimo vaidybos metodas.

Vilmantas Juškėnas

Gerą įspūdį paliko Bialystoko lėlių teatro gastrolės Vilniaus "Lėlėje", "Penktas veiksmas", rež. A. Kaniava (Keistuolių teatras); nuliūdino – šio sezono Jaunimo teatro premjeros ir "Versmių" festivalis.

Tautvydas Poliuškevičius

1. J. Strausso "Salomėja", rež. D. Alden (LNOBT).

2. Valentinas Masalskis ir jo suvaidintas bei pastatytas "Aš, Fojerbachas" (Nacionalinis dramos teatras).

3. "Faustas" (rež. E. Nekrošius, "Meno fortas") ir Faustą suvaidinęs Vladas Bagdonas.

Gintė Pranckūnaitė

1. J. Strausso "Salomėja", rež. D. Alden (LNOBT).

2. "Į Damaską", rež. O. Koršunovas, spektaklio eskizas (Klaipėdos dramos teatras).

3. Blogiausias per ketverius metus matytas spektaklis – festivalyje "Versmės" Panevėžio teatro "Menas" suvaidinta "Naktis rojuje" – stebina teatro drąsa vadinti save profesionaliu.

Kristina Soltonaitė

1. "Faustas", rež. E. Nekrošius.

2. Rusų režisieriaus Andrejaus Mogučyj spektakliai "Karakatuk" ir "Making Hamlet", matyti Maskvoje.

3. Labai blogos Gintaro Liutkevičiaus bandytos režisuoti F. Kafkos "Metamofrozės".

Gediminas Šeduikis

1. J. Strausso "Salomėja", rež. D. Alden (LNOBT).

2. "Faustas", rež. E. Nekrošius ("Meno fortas").

3. "Haširigaki", rež. H. Goebbelsas ("Sirenų" festivalis).


kertukas
Geras senbuvis

Klube: narys

Parašė žinučių: 7761

2006-12-30 13:37 22 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Įdomus apžvalginis metinis straipsnis apie teatro tendencijas:

http://ct.svs.lt/7md/?leid_id=736&kas=straipsnis&st_id=6670


dijanka
Patyrusi dalyvė

Klube: narė

Parašė žinučių: 853

2006-12-30 16:21 23 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: dijanka Įtraukti dijanka Į adresų knygelę
Ne visada kritikai teisūs, bet pripažįstu, kad G. varno "Tolima šalis" - liuksiškas spektaklis. Nuo savęs dar pridėčiau to paties režisieriaus "Nusiaubta šalis", bei Klaipėdos tetaro "Viskas apie moteris" Gerai

kertukas
Blogas banginis

Klube: narys

Parašė žinučių: 12523

2014-12-21 14:24 24 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2014

Apklausa vėl grįžo:

Alma Braškytė:
"The Fountainhead" (pagal Ayn Rand romaną), rež. Ivo van Hove (Toneelgroep
Amsterdam) "Sirenos 2014";
Antono Čechovo "Žuvėdra", rež. Oskaras Koršunovas (OKT/Vilniaus miesto teatras);
Franz Xavier Kroetz "Koncert Życzeń" ("Request Concert" / "Pageidavimų koncertas"), rež. Yana Ross (Teatr Łaźnia Nowa, TR Warszawa, Festiwal Boska Komedia).

---------------

Vlada Kalpokaitė:
Labiau emociniai nei faktiniai metų prisiminimai ne chronologine, o subjektyvaus atėjimo į galvą tvarkos:
Pačių jauniausių režisierių – Gintaro Varno studentų Kamilės Gudmonaitės ir Povilo Makausko spektakliai ("Sapnas" Kamilės ir "Yolo" Povilo); jų dabartis ir ateitis – atsakinga, gili ir absoliučiai chuliganiška.
"Sirenos ’14" enciklopedinio teatrologo Patrice’o Pavis paunksmėje. "Remote Vilnius": maudžiantys raumenys ir teisė "išvaikščioti" sau spektaklį tokį, koks išsivaikšto.
"Naujojo cirko savaitgalis ’14": palapinių miestelis Lukiškių aikštėje, į jaunųjų cirko artistų pasirodymą įsiterpęs šuo; po vasaros švarią sąmonę sukrėtęs prancūzų "Les Choses de Rien" duetas "Mouvinsitu".
Žurnalas "Lietuvos scena". Nors jo niekas niekada neranda, bet verta paieškoti, patikėkite! Linkiu Lietuvos teatro sąjungai 2015 metais tikėti juo labiau.
Šiemet tikrai patiko visi "Auksinių scenos kryžių" laureatai. Apdovanojimai yra tik apdovanojimai, ceremonijos ir ministerijos – tiek to, bet štai geras cecho jausmas aplanko retai.
Džiugu, kad teatrologai tampa bendrakūrėjais ir bendrininkais: Goda Dapšyte, Sigita Ivaškaite, Andriau Jevsejevai, Monika Jašinskaite – tai drąsu!

Aušra Kaminskaitė:
2014 metais tiesiogine žodžio prasme labiausiai įsiminė "Sirenose" rodytas spektaklis "The Fountainhead". Nors spektaklis atrodė šaltas ir neįdomus, nes aktorių (ne)vaidyba dažnai kėlė nuobodulį dėl, regis, absoliutaus abejingumo (labai tiksliai pasirinktas "Sirenų" šūkis – "Nusibodo vaidyba? Ateik į teatrą!"), o daugiau dėmesio teko vaizdiniams nei atmosferai, visiškai netikėtai jis paliko ilgalaikį įspūdį. Stebint visus teatro skandalus, politinius įvykius, girdint eilinių žmonių gyvenimo istorijas ne kartą teko pagalvoti, kad viskas iš tiesų klostosi taip, kaip pavaizduota Ivo van Hove spektaklyje – žmonės vieni kitus išnaudoja siekdami savo tikslų, vidutinybės šaukia garsiausiai, o technologijos daug kam jau seniai atrodo įdomesnės nei gyvi žmonės.
Vienu svarbiausių atradimų įvardinčiau "Kablio" erdvės pritaikymą teatro spektakliams bei įvairioms akcijoms ar, kaip tai vadina patys kūrėjai, "performansams". Nors eiliniai dramos spektakliai, parodyti "Kablio" patalpose, neatrodė jų veikiami, džiugu, kad turime dar vieną teatrui atvirą erdvę. Drauge įspūdį paliko po PIN dienos ilgėliau "Kablyje" apsistojęs sindikatas "Bad Rabbits", kurio "ŠTC (Šiuolaikinis tolerancijos centras)", nors kartais kiek per kategoriškas, bent iš dalies leido pamatyti visuomenėje egzistuojančius stereotipus ir šiek tiek pažinti save – pripažįstant publiką lygiaverte dalyve jiems tai pavyko gerokai labiau nei daugeliui dramos spektaklių.
Labai maloniai nustebino palyginti gausios Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių gastrolės užsienyje – pirmiausia tai įrodo, kad turime ką parodyti užsienio rinkai ir kad Kultūros taryba aktyviau remia šią meno šaką, o šokis vis smarkiau įsitvirtina Lietuvos kultūros kontekste. Šia prasme praėjusius metus gal net labiau norėtųsi vadinti šokio, o ne teatro metais.

Rūta Oginskaitė:
"Menų spaustuvės" sausio mėnesį rengiamas festivalis "Kitoks teatras vaikams" ir jo įvairios trupės, ypač – "The Amazing Magic Theatre" spektaklis "Pašalietis", jo artistas Janne Raudaskoski iš Suomijos.
Gruodį – Lietuvos "Asitežo" rengiamas festivalis Kaune "Jėga! / Cool!", vienintelė jame praleista diena su trimis spektakliais, ypač – estų klounų Haide Männamäe ir Toomo Trosso "Pyp ir Tūt vakarieniauja".
3. Iš lietuvių, vaidinančių vaikams – "Stalo teatras" su spektakliu "Tarmių stalas".

Kristina Steiblytė:
Simonos Biekšaitės, Kjersti Aas Stenby (Norvegija) ir Marit Sirgmets (Estija) "Pink Cloud Effect", taip pat S. Biekšaitės su M. Sirgmets "Feast Fashion". Spektakliai aktualūs, kalbėdamos apie šiuolaikinį pasaulį merginos nemoralizuoja, o tiesiog priima primestas žaidimo taisykles, formas ir jomis manipuliuoja.
Susitikimai su "Bad Rabbits" "Kablyje". Apie juos galima kalbėti ir labai kritiškai, tačiau jaunų žmonių entuziazmas ir noras kurti aktualų teatrą apie realų gyvenimą, apie tai, kas skaudina juos pačius bei kitus jaunus žmones, atperka nemenką dalį netikslumų.
Festivalis "Jauno teatro dienos" Klaipėdoje. Jis buvo įdomus ne tiek spektaklių kokybe ar festivalio koncepcija, kiek tuo, kad jauni klaipėdiečiai pasirodė gebantys burtis, kartu dirbti ir eksperimentuoti teatre.
Naujos lietuvių dramaturgijos pastatymų ir spektaklių, kurių tekstai gimsta kūrybinio proceso metu, gausėjimas. Taip pat smagu stebėti, kaip pagaliau Lietuvos teatro praktikoje plečiasi dramaturgijos sąvoka: su spektaklių dramaturgija dirbti kviečiami teatrologai, su šokio spektakliais dirba teoretikai.
Šiemet jaunoji režisierių karta ir toliau kėlė nerimą: trisdešimtmečiai arba nebekuria, arba kuria, kad užpildytų repertuaro skyles, arba sukūrę vos porą įdomesnių darbų pradeda kartotis ar kartoti savo mokytojus.

Daiva Šabasevičienė:
Teatro pasaulyje pirmiausia norėčiau išskirti dvi Gintaro Varno režisuotas operas – "Kornetą" ir "Juditos triumfą". "Kornetas" – polifoniškas visos kūrybinės komandos – kompozitorės Onutės Narbutaitės, režisieriaus, dailininkės Medilės Šiaulytytės ir visos atlikėjų grupės – darbas. "Juditos triumfas" – dar viena didžiulė Varno sėkmė. Tik gaila, kad dėl nebrandaus Baroko operos teatro vadybininkų požiūrio ir nepagarbos režisieriaus koncepcijai šis kūrinys nebebus rodomas.
Dramos teatre absoliučiu lyderiu tapo Williamo Shakespeare’o Karalius Lyras, kurį Rusų dramos teatre režisavo Jonas Vaitkus. Šis spektaklis atskleidė vientisiausios ir darniausios aktorių trupės pajėgumą, Vytauto Anužio netikėtai naują vaidmens kokybę ir dviejų jaunų menininkių galutinį įsitvirtinimą teatro pasaulyje – jau ne pirmą kartą savo talentu stebina kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, konceptualiais sprendimais išsiskiria kostiumų dailininkė Daiva Samajauskaitė.
Teatras "Lėlė" šįmet taip pat gali lengviau atsidusti. Įvairiems eksperimentams atviras teatras, po kurio sparnu glaudžiasi ne vienas teatro autsaideris, neseniai sukūrė puikų spektaklį – "Smėlio žmogus". Lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė, atsisakiusi teksto, per šokančius kūnus, kaukes ir teatro magiją tiksliai atskleidė Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaulį. Tai nedažnai pavyksta padaryti režisieriams, kurie "slepiasi" už žodžių, bet tolsta nuo autoriaus užkoduotų prasmių. Tikslus ir prasmingas dailininkės Renatos Valčik darbas.
Įsiminė Lietuvoje matyti svečių spektakliai, įtraukti į festivalio "Sirenos" programą – "Remote Vilnius" (rež. Stefan Kaegi, Jorg Karrenbauer; Vokietija) ir "The Fountainhead" (rež. Ivo van Hove; Nyderlandai).
Vis dėlto emociškai didžiausią poveikį šiemet padarė ne teatras, o knyga "Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 1" – baigiamoji su 1940–1941 metų sovietine okupacija susijusio projekto "Mirties dienoraščiai" dalis. Ši knyga – tai Kęstučio Grigaliūno parodų ciklo tąsa. Agnės Narušytės ir Grigaliūno tekstai žiauriausią Lietuvos istorijos tarpsnį restauruoja taip atsakingai, kad skaitytojas tampa sukrečiančio būtojo laiko žiūrovu.


kertukas
Banginis

Klube: narys

Parašė žinučių: 12962

2015-12-30 22:50 25 žinutė iš 27 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2015

Linas Vildžiūnas

Svarbiausias meninis metų įvykis man yra Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo "Didvyrių aikštė", geriausias vaidmuo – Eglės Gabrėnaitės fenomenaliai suvaidinta ponia Citel.

Bjauriausias įvykis – labai lietuviška konspiracija prieš Audronį Liugą. Kultūros ministerijos kompetencija ir strateginis abejingumas jau net nebestebina. O Nacionaliniam galima palinkėti sėkmingų statybų ir ilgų kūrybinių atostogų.

Rūta Oginskaitė

Teatre – Nacionalinė premija Dainiui Gavenoniui. Arūno Sakalausko Šuiskis Eimunto Nekrošiaus "Borise Godunove". Krystiano Lupos "Didvyrių aikštė". Prie džiaugsmo dėl Eglės Gabrėnaitės ponios Citel, Valentino Masalskio profesoriaus Roberto, Viktorijos Kuodytės Anos – ypatingas bravo Neringai Bulotaitei už jos mikroskopinį ponios Lybig paveikslą. Tai vis nacionalinėje scenoje. "Meno forte" – Eimunto Nekrošiaus "Bado meistras". Vilniaus mažajame teatre – Vlado Bagdono Minečio elgesys su atsirišusiu apatinių kelnių raišteliu. Net per tai patiri orią ir sąmojingą gero artisto kūrybą spektaklyje, kuriame taip lengva būti visokeriopo vėjo nublokštam – tiek šiuo atveju ekstazės, Alfonso Andriuškevičiaus terminais kalbant.

Šiuolaikiniame šokyje – Birutės Letukaitės "Padaryk iš manęs jungiklį" Kauno šokio teatre "Aura". Manto Stabačinsko ir Mariaus Pinigio duetas spektaklyje "ID ir D&G". Reiškinys, įvykis, didžiausias pasididžiavimas – Birutės Banevičiūtės ir "Dansemos" kūryba vaikams, "Mažų stebuklų" ir "Spalvotų žaidimų" premjeros, šokėjų sugebėjimas matyti savo mažiausius žiūrovus ir bendrauti su jais.

Cirke – pirmas lietuviškas klounados spektaklis "Menų spaustuvėje": drąsios artistės Indrės Lencevičiūtės "Klai Da" (programa "Atvira erdvė").

"Naujojo Baltijos šokio" festivalyje – Olgos Žitluchinos ir jos mokinių spektaklis "Ore" iš Latvijos. "Naujojo cirko savaitgalyje" – kone visa penkių dienų programa, kurios viršūnės – palestiniečių Fadi Zmorrod ir Ashtar Muallem "B-Orders", prancūzo Etienne'o Marceau monospektaklis "Pastebėjimai", kanadiečio Patricko Leonardo monošou "Čiuožykla". NOA – "Flyway" ekskursija per XXI amžiaus miestą anuo Neries krantu paskui Paukštį – Elizabeth Dunn iš Australijos. "Sirenose" – Josse De Pauw spektaklis koncertas "Senasis vienuolis".

Svetur – Thomaso Ostermeierio "Marijos Braun vedybinis gyvenimas"; beprotiškai ilgai trukę aplodismentai ir publikos šūksniai Oskaro Koršunovo "Hamletui" Venecijos teatro bienalėje. Ir dar kartą Oskaras Koršunovas – Tadeuszo Słobodzianeko "Mūsų klasė" Norvegijos nacionaliniame teatre Osle. Yra ketinimų ir pastangų tą spektaklį atvežti į Vilnių.

Nepatirta, tik skaityta ir išklausyta – intensyvus, varginantis dėl buitinių sąlygų, bet sėkmingas Lietuvos šokėjų pasirodymas perpildytame Edinburgo "Fringe" festivalyje. Kad trijų šokėjų "Contemporary?" ir Birutės Banevičiūtės "Mozaika" kūdikiams ten buvo pastebėti, kad gauti kvietimai į kitus festivalius – prodiuserės Gintarės Masteikaitės nuopelnas.

Įdomus reiškinys: "Lietuvos scenos" redakcija paspruko iš po Teatro sąjungos globos ir ėmė leisti savarankišką "Teatro žurnalą". Sėkmės jam. Kad būtų. Kad jam noriai rašytų, jo lauktų ir skaitytų. Kad jis turėtų iš ko gyvuoti.


Monika Meilutytė

Prisimenant šiųmetes teatrines patirtis, kaip įdomiausia atmintyje iškyla tarptautinė teatro konferencija, vykusi Barselonoje birželio mėnesį. Greičiausiai todėl, kad joje, o ne šiemet matytuose spektakliuose, sužinojau daug įdomių ir naujų dalykų apie teatrą ir apie itin svarbų jo elementą (apie kurį, beje, retai kada kalbama Lietuvoje) – žiūrovus. Taip pat ryškų pėdsaką atmintyje paliko kitokį Lietuvos aktorių buvimą scenoje atvėrusi Krystiano Lupos "Didvyrių aikštė". Be to, šis spektaklis, kaip ir pirmasis trečdalis Árpádo Schillingo "Didžio blogio", privertė susimąstyti apie riziką, kurią teatras prisiimama kalbėdamas itin aktualiomis temomis, bei apie asmeninį žiūrovų požiūrį į aktualias problemas, kuris gali išprovokuoti spektaklio ir žiūrovo konfrontaciją.


Lina Klusaitė

Šie metai išties buvo gausūs teatrinių įvykių. Jau įpratome nesistebėti, kad didžiąją jų dalį sudaro būtent LNDT sukurti spektakliai, pažymėti garsiomis pavardėmis. Šiemet čia galėjome pamatyti Kristiano Lupos "Didvyrių aikštę", Eimunto Nekrošiaus "Borisą Godunovą", Árpádo Schillingo "Didį blogį". O kur dar Oskaro Koršunovo "Jelizaveta Bam" ir "Kankinys", taip pat pristatyti šiame teatre. Visi šie spektakliai, be abejo, bus dar ne kartą aptarti ir suras savo vietą Lietuvos teatro istorijoje, tačiau kaip ypatingos atidos ir analizės reikalaujantį įvykį, kuriam atiduodu ir savo balsus, išskirčiau Árpádo Schillingo "Didį blogį". Ne todėl, kad šis spektaklis susilaukė daug prieštaringų reakcijų ir emocionalių, iš etinių pozicijų išplaukiančių vertinimų. Kai sceninė realybė ima atrodyti pernelyg intensyvi ir tikroviška, prarandame ne tik distanciją – tampa nebeaišku, kas sukrečia, fikcija ar tikrovė. Todėl turės praeiti nemažai laiko, kol sugebėsime atsiriboti nuo impulsyvių pirminių reakcijų ir atsietai pažvelgti į šį reiškinį. Kad ir kaip būtų, tai vienas tų retų atvejų, kai teatras imasi analitinio, o ne empatinio istorijos pasakotojo vaidmens. Pristatydamas blogio studiją ir neleisdamas žiūrovams susitapatinti su jokia išsakyta pozicija, teatras čia ne atkartoja objektyvią tikrovę, o ją kuria vaizdamas ir kartu tirdamas savo paties funkcionavimo mechanizmus. Tai ta savirefeksyvi praktika, kurios vis dar pasigendame Lietuvos scenoje. Prieš dešimt metų dramaturgas Marius Ivaškevičius savo pjesėje "Madagaskaras" kone tobulai dekonstravo nacionalinės kultūros herojų įvaizdžius. "Didžiajame blogyje" einama dar toliau – čia dekonstruojami pačių aktorių su(si)kurti įvaizdžiai. Paskolinę spektakliui savąsias tapatybes aktoriai čia sąžiningi kaip niekad. Savirefleksyvi jų laikysena ne tik griauna objektinius scenos ir publikos santykius, bet ir patį šios profesijos mitą, tapusį labiausiai mistifikuojama teatro tema nuo klasicizmo ir romantizmo laikų. Jeigu ko ir trūksta šiandien Lietuvos teatrui, tai gyvą sąveiką tarp scenos, žiūrovų ir aktualaus dabartinio kultūrinio konteksto kuriančio savikritiško požiūrio į save. Árpádo Schillingo "Didis blogis" yra kaip tik tokio gyvo teatro pavyzdys, ir tai išties džiugina. Gaila, kad LNDT surinktoje ryškių vardų gausybėje šiemet pasimetė kitų teatrų pastatymai ir jaunųjų režisierių balsai, bet galimybių visuomet yra...

Rima Jūraitė

2015-ieji operos teatre nebuvo dosnūs įvykių, ypač tokių, kuriuose norėtųsi sudalyvauti dar kartą. Trys didieji operų pastatymai – negausus pasirinkimas žiūrovui, bet vis dėlto teatrų pasiūlyti kūriniai kur kas labiau nei ankstesnių metų premjeros praplėtė operos repertuaro įvairovę: "Fidelijus" ir "Manon" – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei "Vilnius City Opera" pristatytas "Pelėjas ir Melisanda". Netikėta ir kartu džiugina tai, jog misijos pirmą kartą Vilniuje pastatyti vienintelę Claudeʼo Debussy operą ėmėsi režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir VCO – taip šį ambicingą pasirinkimą pavertusi ne tik "metų įvykiu" operos teatre, bet ir pagaliau įrašiusi Debussy pavardę į 95-erius metus be šio kompozitoriaus skaičiuojančią Lietuvos operos istoriją.

Vis dėlto šie metai tapo įsimintini ne tuo, ką teatrai pateikė klasikinės operos repertuare, bet kur kas labiau – eksperimentais šiuolaikinės operos baruose. Balandžio mėnesį vykęs 6-asis "Naujosios operos akcijos" (NOA) festivalis ir dalis jo programos, lapkritį pakartota mažajame NOA festivalyje, intrigavo ne tik naujomis operos teatriškumo (garso kaip teatro) paieškomis, o ir galimybe kiekvienam autentiškai patirti operą "Confessions" – "stebėti" ne tradicinį teatrinį-sceninį pastatymą, bet aklinoje tamsoje vykstantį akustinio poveikio inspiruotą "teatrą", kurio scena tampa pats klausytojas.

O dramos teatre svarbiausi šių metų įvykiai priklauso užsienio režisieriams – tai Krystiano Lupos "Didvyrių aikštė" Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bei šiemet sustingusias ir aptilusias "Sirenas" pažadinusios Pippo Delbono "Orchidėjos".


Kristina Steiblytė

Praėję teatro metai, peržiūrint įvykusias premjeras, atrodo kaip eilinis tos pačios estetikos, tų pačių idėjų reprodukavimas su kur nors vis įvykstančiais netikėtumais.

Įdomu buvo stebėti besikeičiančius teatrų vadovus. Smalsu, kaip klostysis be meno vadovo likusio LNDT reikalai, ar keisis Klaipėdos teatrinis gyvenimas po rekonstrukcijos atidarius dramos teatrą, kas bus mažiesiems municipaliniams Kauno teatrams.

Džiugus įvykis yra "Teatro žurnalo" pasirodymas. Dar anksti teigti, bet galima tikėtis, kad žurnalas pradės pildyti specializuotų teatro leidinių spragą.

Kalbant apie spektaklius, nors matomi buvo keli ambicingesni teatrai, vis dėlto didžiausią įspūdį paliko trys užsienio režisierių darbai. Krystiano Lupos "Didvyrių aikštė" pradžiugino kaip Lietuvos scenose gana retas intelektualus ir kartu socialiai angažuotas spektaklis. Árpádo Shillingo "Didis blogis" vertingas ne tiek pats savaime, kiek sukeltomis diskusijomis. O ypač tomis, kurios pastaruoju metu vyksta po parodytų spektaklių. Retai kada kūrėjai ir žiūrovai taip atvirai nori ir gali kalbėtis. Jerome’o Belo "Pichet Klunchun ir aš pats", rodytas ŠMC, parodė, kaip galima provokuoti mąstymą ramiai kalbantis, be viešųjų ryšių akcijų ir garsaus šaukimo apie savo chuliganizmą.

Įdomu buvo nuvykti į Varšuvą pasižiūrėti Yanos Ross darbo "Sveikinimų koncertas", rudenį pamatyti naujausius No99 ir "Von Krahl" teatrų spektaklius.

Nelabai geri ženklai Lietuvos teatre yra tvarkingi, bet nekūrybingi pradedančių režisierių spektakliai, vis retesnės spektaklių vaikams ir jaunimui premjeros, teatrinis gyvenimas be konceptualių strategijų, laukiant kito pinigų skirstymo etapo. Nesmagu ir tai, kad labiausiai įsiminusius spektaklius kūrė ne Lietuvoje dirbantys režisieriai (nors įsiminusius blogąja prasme, su pora išimčių, taip pat).

Bet metams baigiantis paskelbus nacionalinių premijų laureatus vėl atsirado kuo džiaugtis: Dainiui Gavenoniui, vienam daugiausiai stiprių vaidmenų pastaruosius keletą metų sukuriančių Lietuvos aktorių, skirta Nacionalinė premija.


Rasa Vasinauskaitė

Į 2015-uosius "sukrito" reikšmingiausi dabar jau buvusio LNDT meno vadovo Audronio Liugos sumanymai, iš kurių išskirčiau Krystiano Lupos statytą Thomaso Bernhardo "Didvyrių aikštę". Režisierius, visi be išimties aktoriai ir kūrybinė grupė sukūrė spektaklį, vertą (sakau tai visai rimtai) Nacionalinės scenos: užburiantį, įtraukiantį, provokuojantį, įžūlų ir kartu klasikinį, amžiną, gilų, su tikslia ir švaria vaidyba, realistinį ir metafizinį. Tokių nestato ne tik jaunieji, bet beveik nebestato ir vyresnieji.

2015-ieji – vengro režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus "Didžio blogio", arba lietuviško politinio teatro bandymų, metai. Po LNDT "Didžio blogio" tenka pripažinti, kad politinio ar politiško teatro mes neturime. (Kas yra politika, savo kailiu šįmet pajuto Rimas Tuminas, atsidūręs ant asmeninės ir oficialios valstybinės pozicijos priekalo.) Išlaviruoti tarp meno ir politikos be publicistikos ir propagandos beveik neįmanoma, nes arba publicistika "nužudys" teatrą, arba teatras iškreips ir sufalsifikuos tikrovę bei faktus. "Didis blogis" pabandė išlaviruoti sukdamas publicistikos link – spektaklis išėjo paviršutiniškas, plokščias ir deklaratyvus. Išlaviruoti, sukdamas meno ir teatro link, pabandė net Eimuntas Nekrošius, šįmet LNDT pastatęs Aleksandro Puškino "Borisą Godunovą" – spektaklis prarado aštrumą, apaugo išmoningais, bet abstrakčiais sprendimais. Dar sunkiau įsivaizduoti rimtą !!! politišką spektaklį "marmuriniuose" ir "granitiniuose" rekonstruotuose Jaunimo, Nacionalinio Kauno, dabar ir Klaipėdos dramos teatruose. Kad valstybinis mūsų teatras bent artimiausiais metais nevirs politišku, įrodė ir šiais metais vykę teatrų vadovų rinkimai – jokio atsinaujinimo, atsijauninimo, netikėtumo ar rizikos. Gal todėl ir naujai rekonstruoti teatrai darosi panašūs į amžinų jų vadovų mauzoliejus, spindinčius prabanga, stabilumu ir ramybe?.. O juk dar laukia Panevėžio, Šiaulių dramos teatrų rekonstrukcijos, LNDT atnaujinimas!

Nors istorinės temos įgyja tai vienokį, tai kitokį pavidalą, vienintelis įspūdį palikęs spektaklis – Birutės Mar LNDT Mažojoje scenoje kurtas "Ledo vaikai".

Mūsų teatro pasaulis sukasi labai siauroje orbitoje, nors vis kviečiami ir vis atvyksta užsienio specialistai – apie tokius, jei gyventų Lietuvoje, puikų spektaklį sukurtų Christophas Marthaleris. (Beje, tai iš tikrųjų būtų puikus sumanymas akivaizdžiai senkant pastatymų idėjoms!) Deja, šios orbitos nė kiek nepraplečia vienintelis "solidus" tarptautinis teatro festivalis "Sirenos". Šiųmetės "Sirenos" – eilinės, palydėtos eilinių nusivylimų menkute programa, kurią iki didžiosios scenos "ištempė" tik Pippo Delbono "Orchidėjos". Spektaklis, atviras bet kokioms interpretacijoms ir asociacijoms, žaismingas, lyriškas ir politiškai korektiškas – gryniausias postdraminis teatras, kuris turi tiek pavidalų, kiek yra į jokius dramaturginius rėmus netelpančių darbų. Tiesa, pastaruoju metu postdramiškumo entuziazmas slūgsta, nes sukurti tokį spektaklį yra gerokai sunkiau nei pastatyti dramą, tad net ir jaunųjų eksperimentai grįžta prie suprantamesnių ir lengviau suvaldomų, "draminėmis ribomis" apibrėžtų kūrinių.

Nesinori sakyti, kad ir 2015-ieji praėjo taip pat inertiškai kaip 2014-ieji ar dar ankstesnieji. Nematomas darbas vyksta daugybėje erdvių, daugybėje galvų. Net ir dabar, rašant šias eilutes, vaidinami premjeriniai (galbūt jie ir bus tie svarbiausieji, paženklinę metų virsmą?) spektakliai. Akivaizdu viena – teatras keičiasi, darosi kitoks, kalba kitaip ir apie kitus dalykus. Ir net jei vyresniųjų pozicijos vis dar yra stiprios kaip meninių autoritetų, jų darbai nebėra tas gyvo jausmo ir gyvo nervo, taip reikalingo šiandienei mūsų scenai, šaltinis. Tikiuosi, kad šis naujas ir kitoks teatro balsas atsišauks ir naujajame "Teatro žurnale".

Sveikinimai aktoriui Dainiui Gavenoniui, įvertintam Nacionaline premija!

7md


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kultūra: 3.156 Žinučių forume 103.387 547 Narių klube 1.003 Banga.lt laikrodis 14:51 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kultūra

Moderuoja: BangaLT, offca, Someone*Else
Statusas: ne narys (Įstoti)
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: 2001-2018 m.m. kritikų nuomone geriausi spektakliai

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai