Ispūdingiausi 2001- 2023 m. matyti kino filmai Lietuvos kritikų akimis

Ispūdingiausi 2001- 2021 m. matyti kino filmai Lietuvos kritikų akimis

Nesutikciau su patyrusios ir neprastos vertintojos NIJOLES ANDRIJAUSKIENES BILIO ELIOTO ishkelimu i 2-a vieta! Mano poziuriu sito filmas tikrai nevertas.

Nuvilia ir mano laikomomis puikiomis specialistemis RASA PAUKSHTYTE bei JURATE VISOCKAITE . Tvirtai stoju i greta tu, kurie prancuzu filma Zmonishkumas ivertino kaip nevykusi ir tuscia autoriaus ambiciju demonstravima. Jis turi "shoko terapijos", kaip kiti siemet matyti prancuzishki filmai - "Kriminaliniai meiluziai", "Intymumas", "Pianiste". Bet pastarieji - stipriai menishki filmai, o apie "Zmonishkuma" to nepasakyciau.
Zodziu, matote is anketu, jog profesionalai tikrai irgi ne vienodai priima filmus…

Kino kritikų paprašėme prisiminti penkis šiemet didžiausią įspūdį palikusius filmus.

Nijolė Andrijauskienė

  1. "Meilės laukimas" ("In the Mood for Love", Wong Kar-wai, Honkongas, 2000).
  2. "Bilis Eliotas" ("Billy Elliot", Stephen Daldry, D. Britanija, 2000).
  3. "Intymumas" ("Intimacy", Patrice Chéreau, Prancūzija, Italija, 2000).
  4. "Amelija iš Monmartro" ("Le Fabouleux destin d’Amélie Poulain", Jean-Pierre Jeunet, Prancūzija, Vokietija, 2001).
  5. "Mulen Ružas" ("Moulin Rouge", Baz Luhrmann, Australija, JAV, 2001).

Rūta Birštonaitė

  1. "Atrastas laikas" ("Le Temps retrouvé", Roul Ruiz, Prancūzija, 1999).
  2. "Idioto sugrįžimas" ("Navrat idiota", Saša Gedeon, Čekija, 1999).
  3. "Auštant" ("Pered rassvetom", Jusup Azimov, Uzbekija, 1996-2000).
  4. "Kino pakvaišėliai" ("Film freaks", Olle Mirme, Estija, 2001).
  5. Namų video, kurį padarėme kartu su draugais.

Kostas Gintalas

  1. "Intymumas".
  2. "Pianistė" ("La Pianiste", rež. Michael Haneke, Austrija, Prancūzija, 2001).
  3. "Amelija iš Monmartro".
  4. "Meilė kalė" ("Amores perros", Alejandro Gonzales Inarritu, Meksika, 2000).
  5. "Mulen Ružas".

Vaidotas Jauniškis
Galvoje košė kaip ir lauke, tad filmai - visai ne pagal svarbą ar naujumą. Tik tai, kas liko, nuo kompiuterio ekrano mintyse peršokus prie kino ekrano.
O liko Pasolini retrospektyva - kad ir trečiąkart matytas "Salo", Lango "Metropolio" rodymas su muzika, Kitano "Kikudžiro", "Maskva", "Amelija iš Monmartro", Lileikio "K+M+B", Kolleko "Fiona", Luhrmanno "Mulen Ružas".

Simonas Ližė

  1. "Meilės laukimas".
  2. "Auštant".
  3. "Intymumas".
  4. "Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas" (Crouching Tiger, Hidden Dragon", Ang Lee, JAV, Honkongas, 2000).
  5. Zbigniewo Rybczyñskio filmų programa.

Saulius Macaitis

  1. Niekaip negaliu pamiršti Taivano menininko Tsai Ming-liango mistiškos juostos, matytos Kanuose, - "Kuri ten dabar valanda?". "Ten" gali reikšti ir skirtingus žemės pusrutulius (ne veltui veiksmas vis krypsta nuo Taivano į Paryžių), bet greičiausiai - skirtingus pasaulius, kuriuose egzistuojame mes ir tie, kuriuos laikome mirusiais.
  2. Antras ryškus įspūdis - taip pat iš Azijos. Irano klasiko Mohseno Makhmalbafo "Kandaharas" (irgi Kanai) lyg nuspėjo, jog Afganistanas greitai taps dėmesio centru. Filmas - baisus, negailestingas, tačiau ir švelnus, ir net šiurpokai linksminantis…
  3. Kad ir keista - meksikiečių temperamentingas filmas "Meilė kalė". Lietuvių distributoriai dar sykį parodė savo tamsumą, nes šis originalių meninių sprendimų kūrinys galėjo gerokai papildyti jų kišenes.
    4-5-10… Kaip ir kiti lietuviai, pamėgau šiandien tokias geidautinas "pasakas suaugusiems": "Ameliją iš Monmartro", "Šreką", "Šokoladą". O dar - naują "Dogmos" "Italų pradžiamokslį", Kiros Muratovos žiaurią pasaką "Antrarūšiai žmonės", japonų klasiko Shohei Imamuros "Šiltą vandenį po raudonu tiltu".
    Pastarųjų kūrinių tautiečiai greičiausiai nebeišvys. Įsitikinęs prognozuoju, kad patologinis Vilniaus savivaldybės godumas, naikinant "Lietuvos" kino teatrą, turės tiesioginių padarinių visos šalies kinematografiniam ūkiui, statomam ant ne tik neįdomaus, nemeniško, bet netgi demoralizuojančio konvejerio. Matyt, ir naujų lietuvių filmų, jei tokie kada bus, vyksime pasižiūrėti į užsienius.

Rasa Paukštytė

  1. "Žmoniškumas" ("L’Humanité", Bruno Dumont, Prancūzija, 1999).
  2. "Antrarūšiai žmonės" ("Vtorostepennyje liudi", Kira Muratova, Ukraina, 2001).
  3. "Meilės laukimas".
  4. "Auštant".
  5. "Intymumas".
    Živilė Pipinytė
  6. "Antrarūšiai žmonės".
  7. "Intymumas".
  8. "Čiunkingo ekspresas ("Chunking Express", Wong Kar-wai, Honkongas, 1994).
  9. "Slyvų žiedai" ("Chung Chun", Kwak Ji-kyun, Pietų Korėja, 2001).
  10. "Pelkė" ("La Cienaga", Lucrecia Martel, Argentina, 2001).

Skirmantas Valiulis

  1. Piero Paolo Pasolini filmų retrospektyva.
  2. "Meilės laukimas".
  3. "Motina ir sūnus" (Aleksandras Sokurovas, Rusija, 1996).
  4. Piotro Dumaùos animacija
  5. "Pornografinis ryšys" (Frederic Fonteynne, Belgija, 1999).

Linas Vildžiūnas
Mačiau per mažai, kad galėčiau ką nors išskirti. Geriausias lietuvių filmas - Algimanto Maceinos "Aš radau… arba Palakiojimai" - vaizdo ir garso montažu beveik iš nieko sukurtas daugiasluoksnis kino tekstas.
Metų įvykis, turėsiantis skaudžių padarinių, - Vilniaus kino teatrų laidotuvės, privačius interesus ciniškai pridengus liberalios privatizacijos idėja. Mėginimas Kalėdų išvakarių šurmuly panaikinti "Lietuvos" kino teatrą - paskutinis ir pats įžūliausias Vilniaus miesto tarybos spjūvis visuomenei į veidą. Seniai žinoma, kad sostinė nebepriklauso vilniečiams, kad šį didelį pyragą raiko saujelė "išrinktųjų" - kaip mafijos bosai tortą su Kubos žemėlapiu filme "Krikštatėvis II". Bet taip atvirai ignoruojant viešąją nuomonę ir miesto interesus iki šiol dar nebuvo daroma, - giedokite savo giesmelę, o mes padarysim kaip tinkami, juk demokratija mums ir įdėjo į rankas šią teisę, tik nesame amžini, užtat reikia nebaudžiamiems paskubėti. Nestebina ir diskretiška Kultūros ministerijos bei Vyriausybės tyla - demokratija gerbia valdymo sferų pasidalijimą. O kuo visa tai skiriasi nuo senosios A. Galičo dainos apie kultūros ir mokslo veikėjų susirašinėjimą su TSKP nomenklatūra - "CHTO ZE ETO DELAETCA, NESH RODNOJ CK?"- ir jos nemirtingojo refreno - "PISHITE NAM, PISHITE, A MY PROCHTIOM, PROCHTIOM…"

Jūratė Visockaitė

  1. "Meilės laukimas".
  2. "Žmoniškumas".
  3. "Fani ir Aleksandras" (TV variantas "Fani och Aleksander", Ingmar Bergman, Švedija, 1982).
  4. "Metropolis" (Fritz Lang, Vokietija, 1926).
  5. Vieta lietuvių filmui, kurio nebuvo.

nesu Lietuvos pastovus rezidentas, todel negaleciau komentuoti del geriausiu metu renginiu Lietuvoje. Bet aisku F.Lang’o filmu pristatymas musu publikai yra butinas - per pastaruosius 50 metu zmones buvo maitinami pagrinde tik rusisku kino "menu".

Manau, Lietuvos publika reiketu supazindinti ir su O.Welles, S.Kubrick, A.Hitchcock, E.Kazan, J.Ford ir kitu geniju kuryba. Gal tada maziau bus idealizuojami visokie riazanovai, michalkovai ir govoruchinai.

Nesu kino profesionalas, bet vienas geriausiu, ka dabar prisimenu, buvo "Meiles laukimas".

negaliu neisiterpti:

Gėlės Šarūno Barto "Laisvės" premjera dalyvaujant paciam Bartui su tuo jo "na… as viska ka norejau pasakiau filme…" Tikras tikro kino rezisieriaus pasisakymas.

Gėlės dar veinas. susiformavo, issiplete, suklestejo ir truputuka pabrendo Kinomanu forumas. Svarbu, as manau.

Ivertindamas, kad visiems patinka apklausose ishdestyti savo nuomones, ir tai, kad KALEDU proga tokia tema turetu buti CIA pateiktos KINO PROFESIONALU nuomones ir ir pasisakymai , prashau JUSU pasisakyti.

Suprantu, kad apklausa virs LABIAUSIAI MAN PATIKUSIU FILMU 2001metais, matytu Lietuvoje , bet as i ta klausima bandysiu atsakyti pateikdamas ir reishkinius. Taigi, prie darbo!

1. Ne kiek neabejoju, kad svarbiausiu kino ivykiu Lietuvoje siais metais buvo 1928metu FRITZ LANG "METROPOLIS" premjera Lietuvoje. Tuokart ivyko ir 1927m garsiojo F.W. MURNAU "SAULELYDIS" pristatymas. Sia mano teze iliustruoja ne vien akademinio jaunimo sukeltos ovacijos po seansu, bet ir neseniai paskelbtas faktas, kad "METROPOLIS" tapo vieninteliu is kino filmu, sukurtu per visa jo egzistavimo istorija (virsh 100 metu), kuri UNESCO organizacija itrauke i sarasa reishkiniu pagal tema " dalykai, paliekantys atminti apie zmonija"!!!
Na, ir dar prie to prideciau seno lenku filmo RANKRASHTIS, RASTAS SARAGOSOJE pristatyma dabartinei publikai. Bet kuris ziurejes, mielai ziuretu dar kelis kartus shia fantasmagorija.
2. Nenuslugstantis pseudofestivaliu (Kino pavasaris, Tinklai, etc.), perziuru prancuzu , svedu, zydu, "reklamos naktis" ir kt. ir kt., retrospektyvu (Hercogo, Pazolini ir pan. srautas.
Blogai, kad jie persipina viens su kitu (pvz.spalis-lapkritis visai "tusti"!), bet pamatyti, oi daug gero galima…
3. Atrodo, kiek padidejes ne HOLIVUDO kinematografijos kiekis - pramcuzu, britu, na vokieciu, kinieciu ir pan. . Daugumoje atveju, tai siek tiek geresni filmai uz amerikonu. Ir ypac dziugina, kad nors ir prosvaistemis, bet "isdygsta" ir pas mus tokie dievinami pasaulyje, kaip WONG KAR WAI ("Meiles laukimas&quotMirkt

Neigiami dalykai

1. Jokios realios kino kurimo situacijos pagerejimo Lietuvoje.
2. Dar drastiskiau, nei ankstesniais metais uzsidare kino teatrai, spalyje pabrango bilietai.
3. Dar labiau smingant pasaulines masinio kino produkcijos kurejui - HOLIVUDUI, jaunas Lietuvos ziurovas ir toliau, kaip ir anksciau, turejo tenkintis vis prastejanciais "hitais" - Mumija-2, Pearl Harbor, Lara Kroft ir pan. Zodziu, ir toliau buvo "zlugdomas" jaunimo skonis…

Vėl tradiciškai kultūriniame savaitraštyje 7 meno dienos Lietuvos kino kritikų pateikiami geriausių 2002m. jų nuomone filmų sąrašai. Kinas
Kaip kiekvienais metais, ir šiemet paprašėmė kino kritikų išvardyti po penkis labiausiai patikusius ir įsiminusius 2002-ųjų filmus.

Nijolė Andrijauskienė

  1. "Pasikalbėk su ja" ("Hable con ella", rež. Pedro Almodovar, Ispanija, 2002).

  2. "Žmogus be praeities" ("Mies vailla menneisytta", rež. Aki Kaurismäki, Suomija, 2002).

  3. "Migruojantys paukščiai" ("Le Peuple migrateur", rež. Jacques Perrin, Jacques Cluzaud, Michel Debats, Prancūzija, Vokietija, Ispanija, 2001).

  4. "Žmogus, kurio nebuvo" ("The Man Who Wasn`t There", rež. Joelis ir Ethanas Coenai, JAV, 2001).

  5. "Gegutė" ("Kukuška", rež. Aleksandras Rogožkinas, Rusija, 2002).

Vaidas Jauniškis

  1. "Pasikalbėk su ja".

  2. "Žmogus be praeities".

  3. "Žmogus, kurio nebuvo".

  4. "Kikudžiro" ("Kikujiro", rež. Takeshi Kitano, Japonija, 1999).

  5. "Pianistė" ("La Pianiste", rež. Michael Haneke, Austrija, Prancūzija, 2001).

Simonas Ližė

  1. "Malholando kelias" (rež. David Lynch, JAV, Prancūzija, 2001).

  2. "Pasikalbėk su ja".

  3. "Žmogus, kurio nebuvo".

  4. "Monstrų puota" ("Monsters’ Ball", rež. Marc Forster, JAV, 2002).

  5. "Pasveikink mirtį kitą dieną" ("Die Another Day", rež. Lee Tamahory, JAV, 2002).

Saulius Macaitis

  1. "Žmogus be praeities".

  2. "Voras" ("Spider", rež. David Cronenberg, Kanada, 2002).

  3. "Sūnus" ("Le Fils", rež. broliai Darnenne`ai, Belgija, 2002).

  4. "Oazė" ("Oasis", rež. Lee Chang-Dong, Pietų Korėja, 2002).

  5. "Dingęs ginklas" ("Xun Qiang", rež. Lu Chuan, Kinija, 2002).

Taip jau išėjo, kad geriausiųjų sąrašas susiklosto iš grynai šiųmečių filmų. Bet tai nereiškia, kad nevertinčiau į lietuvių kino teatrų ekranus truputį pavėlavusių šedevrų: amerikiečių brolių Coenų "Žmogaus, kurio nebuvo", japono Shohei Imamuros "Šilto vandens po raudonu tiltu", bosnio Deniso Tanovičiaus "Niekieno žemės", taip gėdingai sužlugdytos Vilniuje…

Rasa Paukštytė

  1. "Čechovo motyvai" (rež. Kira Muratova, Ukraina, Rusija, 2002).

  2. "Malholando kelias".

  3. "Žmogus, kurio nebuvo".

  4. "Žmogus be praeities".

  5. "Migruojantys paukščiai".

Živilė Pipinytė

  1. "Žmogus be praeities".

  2. "Pasikalbėk su ja".

  3. "Pirmadienio rytą" ("Lundi matin", rež. Otar Joseliani, Prancūzija, 2002).

  4. Marcelio ir Paweło Łozińskių retrospektyva.

  5. "Migruojantys paukščiai".

Ir dar keli filmai, be kurių šitas sąrašas tikrai nepilnas - Michaelio Haneke`s "Pianistė", Romano Polanskio "Pianistas", Atomo Egoyano "Araratas"…

Skirmantas Valiulis

  1. Jono Meko "Kai aš keliavau, retkarčiais šmėstelėdavo grožio fragmentėliai".

  2. "Intymumas" ("Intimacy", rež. Patrice Chereau, D. Britanija, Italija, 2001).

  3. "Kino bandymai" ("Odishon", rež. Takashi Miike, Japonija, 1999).

  4. Marcelio ir Paweło Łozińskių retrospektyva.

  5. "Žmogus be praeities".

Linas Vildžiūnas

  1. Paskutinis Ingmaro Bergmano filmas "Klouno akivaizdoje" (1997), rodytas metų pradžioje per Maskvos TV programą "Kultura", kol mūsų kabelinės kompanijos dar nebuvo sužlugdžiusios šio kanalo retransliacijos.

  2. "Pianistė".

  3. Marcelio ir Paweło Łozińskių retrospektyva.

Jūratė Visockaitė

  1. "Pianistė".

  2. "Birželis, vasaros pradžia" (rež. Raimondas Vabalas, 1968).

  3. "Viskas gali atsitikti" ("Wszystko może się przytrafić", rež. Marcel Łoziński, Lenkija, 1995).

  4. "Šeimyna" (rež. Rimantas Gruodis, 2001).

  5. Vidinė ir išorinė "Skalvijos" kino centro rekonstrukcija.

Sonata Žalneravičiūtė

  1. Marcelio ir Paweło Łozińskių retrospektyva

  2. "Labas, Tereska" ("Cześc, Tereska", rež. Robert Glinski, Lenkija, 2001).

  3. "Pianistė".

  4. "Malholando kelias".

  5. "Pasikalbėk su ja".

O cia buvo asmenine dedytes Kertuko nuomone Cha cha

Ne jei jau kalbam apie 2002 tai gal antraste pakeist reiktu. klaidina kazkaip. Taip

ja pamacius beviltiskai stengiausi prisimint kas buvo matyta 2001.
o mano topas nors as ir ne kritikas (bendrai kodel ir ne):

  1. Pasilabek su ja
  2. mulholand drive

Kadangi geru filmu apskritai sunku rasti, tai negaleciau isvardyti 5 geriausiu matytu siais metais. Labai patiko "Shrekas", bet ji laikyti kokiu tai sedevru lievuvis neapsivercia. Kitas filmas buvo "Nuostabu protas", kuri laikyciau apskritai vienu geriausiu filmu (nebent "Zalioji mylia" didesni ispudi padare).

"7 meno dienose" pasirodė ir 2006 metų, kaip paprastai diskutuotini, kritikų vertinimai (yra ir visai negirdėta Auksės Kanceravičiūtės pavardė - gal prisidengusi pseudonimu rašo Delfyje, ar Pravdoje?):

Kas įsiminė 2006-aisiais?
Tradiciškai paprašėme kolegų prisiminti didžiausią įspūdį 2006-aisiais palikusius filmus

Nijolė Andrijauskienė

  1. "Pono Lazaresku mirtis" ("Mortea domnului Lazarescu", rež. Cristi Puiu, Rumunija, 2005).

  2. "Babelis" ("Babel", rež. Alejandro González Inárritu, JAV, 2006).

  3. "Miego mokslas" ("The Science of Sleep", rež. Michel Gondry, Prancūzija, 2005).

  4. "Mirusi nuotaka" ("Corpse Bride", rež. Tim Burton, D. Britanija, 2005).

  5. "Priemiesčio šviesos" ("Laitakaupungin valot", rež. Aki Kaurismäki, Suomija, 2006).

Rūta Birštonaitė

  1. "Kaprizingas debesis" ("Tian bian yi duo yun", rež. Tsai Ming Liang, Taivanas, Prancūzija, 2005).

  2. "Derintojas" ("Nastroiščik", rež. Kira Muratova, Rusija, 2004).

  3. "Pasaulis" ("Shi Jie", rež. Jia Zhangke, Kinija, Japonija, Prancūzija, 2004).

  4. "Keturi" ("4", rež. Ilja Chržanovskis, Rusija, 2004).

  5. "Deivė: kaip aš pamilau" ("Boginia: kak ja poliubila", rež. Renata Litvinova, Rusija, 2004).

Auksė Kancerevičiūtė

  1. "Geltonojo šuns ola" ("Die Höhle des gelben Hundes", rež. Byambasuren Davaa, Mongolija, Vokietija, 2005).

  2. "Žmogus grizlis" ("Grizzly Man", rež. Werner Herzog, JAV, 2005 ).

  3. "Blokada" (rež. Sergejus Loznica, Rusija, 2005).

  4. "Priemiesčio šviesos".

  5. "Lemiamas taškas" ("Match Point", rež. Woody Allen, D. Britanija, JAV, 2005).

Neringa Kažukauskaitė

  1. "Babelis".

  2. "Geltonojo šuns ola".

  3. "Trys epochos" ("Zui hao de shi guang", rež. Hou Hsiao-hsien, Taivanas, Prancūzija, 2005).

  4. "Būti ir turėti" ("Źtre et avoir", rež. Nicolas Philibert, Prancūzija, 2002).

  5. "Skaičių sapnai" ("Dreaming by numbers", rež. Anna Bucchetti, Olandija, 2005).

Laima Kreivytė

  1. "Sugrįžimas" ("Volver", rež. Pedro Almodovar, Ispanija, 2006).

  2. "Kuprotas kalnas" ("Brokeback Mountain", rež. Ang Lee, JAV, 2005).

  3. "Avarija" ("Crash", rež. Paul Haggis, JAV, 2005).

  4. "Lemiamas taškas".

  5. "Didžioji tyla" ("Die grosse stille", rež. Phillip Groening, Vokietija, 2005).

Rūta Oginskaitė

  1. Nicolas Philibert’o "Kurčiųjų šalis"("Le Pays des sourdes", Prancūzija, 1992) ir "Maži dideli dalykai" ("La Moindre des choses", Prancūzija, Vokietija, 1996). (VDFF)

  2. Maciejaus Drygaso "Viena Lenkijos Liaudies Respublikos diena" ("Jeden dzień w PRL", Lenkija, Prancūzija, 2005) (VDFF)

  3. Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių "Nueinančios vasaros teatrai".

  4. Aki Louhimieso "Sušalęs miestas" ("Valkoinen kaupunki", Suomija, 2006). ("Scanorama")

Rasa Paukštytė

  1. "Kaimanas" ("Il Caimano", rež. Nanni Moretti, Italija, 2006).

  2. "Paslėpta" ("Caché", rež. Michael Haneke, Prancūzija, Austrija, Vokietija, Italija, 2005).

  3. "Pono Lazaresku mirtis".

  4. "12:08 į rytus nuo Bukarešto" ("A fost sau n-a fost", rež. Corneliu Poromboiu, Rumunija, 2006).

  5. "Priemiesčio šviesos".

Živilė Pipinytė

  1. "Lemiamas taškas".

  2. "Trys epochos".

  3. "Paslėpta".

  4. "Sugrįžimas".

  5. "Paskutinės dienos" ("Last Days", rež. Gus Van Sant, JAV, 2005).

Skirmantas Valiulis

  1. "Paslėpta".

  2. Prancūzo Nicolas Philibert’o dokumentiniai filmai.

  3. Lietuvių filmas "Ūkų ūkai" (rež. Audrius Stonys, 2006).

  4. "Priemiesčio šviesos".

  5. "Infiltruoti" ("The Departed", rež. Martin Scorsese, JAV, 2006).

Linas Vildžiūnas

  1. Septintojo dešimtmečio čekų kino retrospektyva per LTV.

  2. "Didžioji tyla" (Goethe’s instituto filmų programa "Guten Film!").

  3. "Priemiesčio šviesos".

  4. "Likimo atstumtasis" ("Sorstalansįg", rež. Lajos Koltai, 2005, Vokietija, D. Britanija, "Kino pavasaris").

  5. "Pono Lazaresku mirtis" ( "Kino pavasaris").

Jūratė Visockaitė

Man ypač tinka kinas, atseikėtas tam tikromis dozėmis:

  1. Nebyliojo kino festivalis "Tylos garsai".

  2. Naujojo rusų kino dienos.

  3. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

  4. "Saulė" ("Solnce", rež. Aleksandras Sokurovas, Rusija, 2005).

  5. "Saša" (rež. Romas Lileikis, operatorius Viktoras Radzevičius, 2006).

niekad neziuriu i kritiku vertinimus ir tuo labiau nesirenku filmus pagal juos.Kritikai dazniausiai gerais filmais isrenka tik kazkokias dramas,kurias ziurint ,po 10 min miegas patraukia…na yra zmoniu ,kurie tas dramas ziuri,bet tikrai ne visi,ir tik rinkt vien dramas kaip ispudingiausius filmus tai Kanda,tuo labiau jie niekad gerai neivertina siaubo,fantastikos,koviniu,nuotykiu filmu

Tai, kad štai akys užgriebia S. Valiulio sąraše esantį “Infiltruoti”. Koks čia žanras? Tik… Tokie vertinimai iš ties yra š. verti, kai nežinai visų filmų iš kurių kritikams teko rinktis. Pvz., kur didieji kritikai buvo, kai “Skalvijoj” rodė “Murderball”? Na, bet yra kaip yra Mirkt

na buna isimciu kaip tavo minetas Infiltruoti ar Babelis su B.Pittu ,bet tokiu mazai

O štai kritikos korifėjus SAULIUS MACAITIS neapsiriboja sunumeravimu, bet išsaqmiai komentuoja savo pasirinkimą:

Balta varna. Saulius Macaitis apie 2006-aisiais Lietuvoje matytus filmus

Baigiasi kinematografiniai metai. Norint laikytis pernai deklaruoto principo – pakalbėti tik apie repertuarą, vadinasi, tuos kino kūrinius, kurie oficialiai (nors ir minimaliai) demonstruoti mūsų krašte, – nelauktai iškyla visai nenumatyta problema.

Buvo gausybė festivalių, savaičių, vadinasi, visokio kinematografinio erzelio, bet surinkti 10 konkrečių reikšmingų pozicijų, pasirodo, beveik neįmanoma. Paminėčiau, pavyzdžiui, įspūdingą Kinijos “Pasaulį”, bet tai būtų ne visai diskretiška, nes dauguma lietuvių žiūrovų jo nematė – net keistoje, be koncepcijos, kinų filmų savaitėje. Tad, griebiantis, kaip šiaudo, pavadinime fiksuojamo žodžio “matytus” (o ne “gerus”), šįkart įsileisiu ir porą visai ne kitokių, o “mainstream’ui” priklausančių, šiek tiek įdomesnių filmų. Toks gyvenimas.

Kaip ir pernai, numeracija nereiškia kažko ypatingo – ji atsirado vien dėl patogumo.

  1. Kur viena problema, ten būtinai atsiras ir kita. Bėgant 2007-iesiems, Balta varna kartkartėmis užskrisdavo į "Omni laiką", kad signalizuotų savai publikai apie kažką, ko nepamačiusi dabar, ji gal nebepamatys niekad. Taigi dabar kai kur teks ir pasikartoti.

Iš dalies dėl asmeninių priežasčių, nes 7-ojo dešimtmečio viduryje man buvo labiau prieinami "Prahos pavasario" filmai, pamilau šį pribloškiantį reiškinį jau visam amželiui. Ne vienas aš toks, šalys, turinčios kino istorikų, man dažnai čia pritaria. Užtat stengiuosi nieko nepraleisti iš retrospektyvinio čekų filmų ciklo, kurį įsigijo ir tebedemonstruoja nacionalinė televizija. Fiksuoju, kaip nesensta klasikinis nugludintas kokios "Parduotuvės aikštėje" tragizmas, kokias aktualias aliuzijas į Lietuvą kelia "Pokštas", prilyginantis dabartinį tiesos ieškotoją tiems, kurie "brandaus socializmo" laikais jį ir sužlugdė. Bet pas mus tokio filmo niekas nepastatė ir nepastatys: parodyti teisuolį, patį apkrėstą anų amoralumo bacilų, reikia drąsos.

Bet kur kas plačiau apie aną čekų kino bangą šiuose puslapiuose rašiau, tik jai pas mus prasidėjus, – rugsėjo 27 d. publikacijoje.

  1. Lapkričio mėnesį, kaltas, nespėjau pakranksėti apie kitą reikšmingą istorinį renginį: "Skalvija" rodė 10 unikalių senųjų vokiečių filmų. Nuo Veimaro respublikos narsių idėjų (kiek anksčiau Lietuvoje jau rodyti Josefo von Sternbergo "Žydrasis angelas" bei Fritzo Lango "M") – iki fašizmo laikų kino, niekada prieš tai nedemonstruoto, – na, nebent vokiečių okupacijos laikais, nuo kurių išliko nebe taip jau daug sąmoningų žiūrovų.

Nors renginys susilaukė, deja, ne to dėmesio, kurio buvo vertas (gal baugino originalo kalba ir angliški subtitrai?), pažintis su istorija visuomet praturtina. Solidžiose istorijose teigiama, kad fašizmo laikų kinas – beveik vien pramoginis. Tai ne visai taip. Nors "Skalvijos" ekrane ir nebuvo atvirai profašistinių juostų ("Valios triumfo", "Žydo Ziuso", "Kolbergo"), kiekvienoje komedijoje ar melodramoje tam tikras tvaikas – tik ne toks šiurkščiai propagandinis, kaip atitinkamose sovietų juostose, – vis dėl to juntamas. Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su 1943 metų "Titaniku", palyginti jį su visų matyta apolitiška naująja amerikiečių melodrama. O vokiečių variante vis dėlto aršiai ieškoma kaltų: superlaivo nelaimę, pasirodo, nulėmė pelno teieškoję anglai, prieš kuriuos buvo nukreiptas visas tada kurtų antiangliškų juostų ciklas.

Neva vesternas "Kalifornijos imperatorius" teigė, kad atkuria realius faktus, kaip prie klestinčios Kalifornijos ištakų stovėjęs sąžiningas darbštuolis vokietis (nors prototipas gimė Šveicarijoje vietinių šeimoje, tokia neutrali šalelė Trečiajam Reichui turbūt nė neegzistavo), kurio idėjas sugriovę prakeikti kosmopolitai. Net Detlefo Siercko, vėliau pabėgusio į Ameriką ir tapusio ten garsiuoju Douglasu Sirku, 1937 metų "Habaneroje" juntamas rasinių idėjų atgarsis: juk gražuolė švedė (Zarah Leander) negali rasti laimės su Puerto Riko turtuoliu (Ferdinandas Marianas), matyt, dėl jo iš principo necivilizuotos pietietiškos prigimties. Šiame filme vilniečiai galėjo susipažinti su švedų aktore Leander, kuri Marlene Dietrich emigravus, užėmė pirmosios fašizmo žvaigždės postą. Graži ir elegantiška, gerai juda, jos vokalas stipresnis už Dietrich šansoną, ir apskritai, per tą savaitę dar pamačius kokį "Amfitrioną", situacija tapo aiški: vietinės aktorės – susikausčiusios, "medinės", prakaulės, o kai Kathe Gold nori lengvai užsimesti koją ant kojos, scenos dubliams, matyt, buvo sunaudota kilometrai kino juostos…

  1. Niūraus pavadinimo ir nelinksmos prasmės rumunų režisieriaus Cristi Piui epopėja “Pono Lazaresku mirtis” (plačiau rašyta balandžio 4 d.) išliko atmintyje nuo “Kino pavasario’2006” – o iš jo labai persodrinto repertuaro nemažai kas išsitrynė – ir dabar jau visiškai aišku, kad išliks. Gyvenimas kaip merdėjimas – tokia šio negailestingo ir vis dėlto kažkaip palaikančio kūrinio koncepcija. Realus realiausias dabarties Bukarešto gyvenimas pamažu virsta tikra antiutopija, greta kurios oficialiai šio žanro pavyzdžiu pripažįstamas “Žmonių vaikas” (paliesime ir jį) darosi tik juokingas teatras. Visai ne dėl mazochizmo norisi šį filmą turėti po ranka, kad jame – paradoksas! – reikalui esant, pasisemtum stiprybės.

  2. Nors "Balta varna" apie naujausią suomio Aki Kaurismakio filmą "Priemiesčio šviesos" krankė ir visai neseniai (lapkričio 13 d. – pasikartojimų daugiau nebebus), filmas dar po truputį demonstruojamas Lietuvoje, tad kaip jo nepaminėsi. Ponas Lazaresku senas, jam pats laikas žengti Lozoriaus keliais, bet ir jaunus, gražius (tai nauja Kaurismakio kino detalė) herojus yra užkrėtusi ta pati beprotiškos vienatvės bacila.

Apsaugininkas Koistinenas myli, bet yra nemylimas, maža to, išduodamas. Jį myli kita moteris, prekiaujanti gatvėje dešrelėmis, – atrodytų, kaip tik į porą herojui, bet ne, jos nemyli jis. Ta tragikomiška emocijų bei įvykių grandinė, kurią paįvairina tokie pat vieniši šunėkai, girti rusai, pilkšva, kaip ir pas mus, žiemos tuštuma, apsirango apie tave jau nuo pačių pirmųjų šio sąmoningai naivoko kūrinio kadrų. Jūs manot, tuščių akių blondinė Mirja, parodžiusi herojui moterišką klastingą žiaurumą, yra laiminga, turėdama savo mafijozą? Kur ten… "Liūdna gyventi šiame pasaulyje, ponai…"

  1. Iš gausybės pripažintų lietuvių dokumentinių filmų šiemet labiausiai įsiminė du irgi ne per linksmiausi. Tai labai asmeninis pasirinkimas. Romo Lileikio "Saša", apdainuojantis Užupio gyvenimą, kurio greitai turbūt nebebus. Ir Liudvikos Pociūnienės bei Petro Savickio "Pažvelk, tai Vilnius…" – apie miestą, kurio jau nebėra.

Abu – ne publicistiniai, o poetiniai, išvadas paliekantys mums. Įdomu, kad abiejuose svarbia menine priemone tampa nespalvota fotografija. Užupio senbuviams tie portretai, nors juos ir nusineš Vilnelės vandenys, – tikra mažytė šventė. O mūsų meninės fotografijos trims dinozaurams (Kunčiui, Sutkui ir Rakauskui) laimė buvo ta, kad laiku gimė, kad dar užtiko nesustandartintą žavų miestą, leidusį išdidžiai tarti: "Pažvelk, tai Vilnius…". Abu filmai, nepaisant jų liūdesio, imponuoja kino struktūrų keistu jaukumu: į tokius filmus norisi įeiti ir juose apsigyventi.

  1. Ar norėčiau apsigyventi medyje pastatytame namelyje, kurį filme "Aš esi tu" sugalvojo režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir jo herojus, nusivylęs architektas Baronas (Andrius Bialobžeskis)? Sudėtingas klausimas. Bet namelis – viena, o pabūti tarp juostos personažų, minoriškų ir džiugių, ekscentriškų ir melancholiškų slapūkų, pajusti trumpiausių naktų meto atmosferą išties labai gera – apšvarina, ramina.

Apskritai džiugu, kad į lietuvių kiną atėjo toks šviesios vaizduotės kupinas Kristijonas, kurio kinas nepanašus į jokį kitokį, kurio moterys… linksmai šaudo į vyrus ("Nuomos sutartis"), o frazė "Aš esi tu" siejasi su lietuviškame miške šmėkščiojančiu juodaodžiu. Šis kinas nėra apkrėstas nei senosios ar naujosios komercijos, jam visai netinka nei Europoje ar Rusijoje paplitęs įtartinas apibūdinimas "jaunimo kinas" ("jaunimo komedija", "jaunimo trileris" ir t.t.), jis provokuoja, bet ne agresyviai, jis keistai džiugina, bet be jokio aprobuoto optimizmo. Ir "Aš esi tu" – iš tų labai retų kino juostų, kurias kiekvieną kartą žiūri kaip naują.

  1. Kadangi jau minėjau kitokių juostų stygių, šįkart darau šuolį į Holivudo citadelę, ir tiesiog konstatuoju faktą: po nevykusio "Pagauk, jei gali", po neapsisprendusio "Aviatoriaus" Martinas Scorsese sukūrė naują jo jaunystės aukštumas primenantį filmą "Infiltruoti". Viešpatie, atrodo, kas ten gali būti – vėl policija ir vėl mafija, kiek galima? Bet pradedi žiūrėti, ir pamažu dviejų antagonistų, nešiojančių gyvenimo kaukes (Mattas Damonas ir, panašu, imąs išsibrauti iš "auksinio bernelio" amplua Leonardo DiCaprio), šiuolaikinio personažo su kanopomis (aišku, Jackas Nicholsonas) kad ir numanoma istorija dėl tvirto profesionalizmo valdingai įtraukia. Žinoma, tai komercinis filmas, bet geras. Jeigu "Oskarų" komisija vėl maivysis ir neduos Scorsese jo seniai jau pelnytos statulėlės, bus tikra mulkė.

  2. Kad vokiečių režisierius Tomas Tykweris – gabus žmogus, niekas neabejoja. Kitas dalykas, kad jis vis dar ieško ir ieško savęs, ieško kelių, kaip įveikti grėsmingą dabarties kino gamybos sistemą, sužlugdžiusią ir ne tokius talentus. Štai ir jo naujasis filmas ""Kvepalai. Vieno žudiko istorija", sukurtas pagal puikų, prasmingą Patricko Suskindo romaną, daro labai dvilypį įspūdį. Talentas ir sistema. Ši priešprieša kinui buvo būdinga visuomet – jau vien dėl prieštaringos prigimties, kurioje tokie reikšmingi (bet kartais ir žudantys) būna pinigai – štai tik AXX kūrėjams jų, kaip reklamuojasi, visai nereikia, jie gali filmus kurti tiesiog iš (ant?) oro.

Kas yra “Kvepalai” – kostiuminis hitas, kuriame retsykiais prasibrauna autoriniai sprendimai, ar retas gebėjimas apgauti galingą bei klastingą “mainstream’o” mašineriją? Atsakymo vis dar nerandu, bet kad filmas verčia dvejoti – jau neblogai.

  1. Jau keli metai nebevažinėju į tarptautinius Kanų festivalius, bet dėl to, skirtingai nuo nedraugų lūkesčių, nejaučiu tragiškos graužaties. Kaip mūsų fotomenininkams ("Pažvelk, tai Vilnius…") dar teko pagyventi savame mieste, taip man per tą Kanų dešimtmetį teko išvysti ir tas dienas, kai ten konkuravo meno kūriniai. O paskui jau tik – politiniai motyvai, galutinai įtvirtinę ir anksčiau ryškėjusią nuostatą dėl to, kad "Auksinė palmės šakelė" atliepia epochos aktualijas (visi nekenčia Busho, tad padovanokim Šakelę nemeniškam pamfletui apie jį!), o su menu dar kažką turi bendra antrasis pagal svarbą žiuri prizas.

Prabilau apie Kanus, todėl kad beveik visi jo pagrindiniai šiemečiai filmai jau rodyti išrodyti Lietuvoje. Ir ką gi? Neblogai. Jeigu apie rimčiausio metų kino festivalio rezultatus galima išsireikšti šiuo vienu miglotu žodžiu, vadinasi, kažkas negero vyksta ne tik su Kanais, o su pačiu kinu.

Apvylė du gabūs meksikiečiai. Alfonso Cuarono didaktiškas žodis žmonijai "Žmonių vaikas" primena kur kas stipresnes praeities antiutopijas. Kiek geresnis jo tėvynainio Alejandro Gonzaleso Inarritu "Babelis", tačiau globalinis įvairių novelių į viena susiejimas (ta pati kulka formaliai kliudo ir Maroką, ir Japoniją, ir Meksiką) atrodo literatūriškas, išgalvotas, režisieriaus ankstyvame filme "Meilė kalė" buvęs kur kas natūralesnis. O kad žmonės nebemoka susikalbėti, dar 7-ajame dešimtmetyje pasakė Michelangelo Antonioni ir, kartojant šią tapusią banalia tiesą, visai nereikia dar ir kurčnebylės japonų mergaitės. Pedro Almodovarui ačiū, kad "Sugrįžime" neberodo spalvingų, bet pabodusių transvestitų, bet jeigu tai, kaip teigia daugelis, – geriausias 2006 metų filmas, tada atleiskite…

Retas atvejis, kai solidarizuojuos su mūsų platintojais, neįsigijusiais Šakelės laureato, "Vėjo, kedenančio miežius". Mat nuobodus airių išsivadavimo kovų epas greičiausiai buvo taip pagerbtas dėl šiemečio laureato, britų socrealisto Keno Loacho 70-mečio. Visai sovietinis principas.

  1. Dėl jūsų nematytos Loacho juostos teks patikėti žodžiu. Bet toliau griauti savo paties susigalvotą bei užtvirtintą principą nebežadu, nors naujų rusų filmų mačiau ir geresnių, nei pas mus rodomi. Per rusų savaitę demonstruota juosta "Ilgas išsiskyrimas" privertė prisiminti dažnai nutylimo rusų režisieriaus Sergejaus Ursuliako gabumus, ryškėjusius jau "Rusų regtaime" ar "Vasaros žmonėse". Naujasis filmas, sukurtas pagal Jurijaus Trifonovo prozą, imponavo kruopščiu psichologiniu personažų piešiniu, atrodė, iš šio kino bedingstančiu, manieristinių pretenzijų ir Holivudo mėgdžiojimo (du esminiai "naujojo rusų kino" bruožai) nebuvimu, gerai perteikta 5-ojo dešimtmečio epocha. Juk ir jos, tos epochos veidmainingumas prisidėjo prie dviejų mylėjusių kits kitą žmonių ilgo, kankinančio išsiskyrimo, o apstu tokių, kurie su ja negali išsiskirti iki šiol.

2007-ieji neša lūkesčių dėl jaunimo “Meno avilio” Vilniuje atidarytos Mediatekos – gal tai taps vieta, kur norintys galės išvysti kino klasiką. Be to, net keli mano suminėti pozityvūs reiškiniai (vokiečių savaitė, rusų savaitė, kino teatro ir įsigyta naujoji Kaurismakio juosta) siejasi su kažkelintąją jaunystę vėl išgyvenančiu “Skalvijos” kino centru. Gal pavyks ir “Kino pavasaris’2007”? Nors kinas gyvena ir ne pačius šviesiausius laikus, turėkime viltį.

2021

https://www.7md.lt/kinas/2021-12-24/Isimintiniausi-2021-m-kino-ivyk
iai

p.s. dar būtinai reikia pamatyti

Shengze Zhu dokumentinį filmą "Upė teka, vingiuoja, ištrina, keičia" ("A River Runs, Turns, Erases, Replaces", 2021)

Mike Mills "C’mon C’mon"

Ryusuke Hamaguchi "Fortūnos ratas ir fantazijos" ("Guzen to sozo", 2021)

"Šuns galia" ("The Power of the Dog", 2021) – tikriausiai vienas geriausių Jane Campion filmų.

Liūdna, kad tai kas įsiminė kino kritikams 2003-iaisiais susidomėję galėjome nagrinėti internete: culture.lt/7md/?leid_id=595&st_id=2778&txt=Kas+%E1s imin%EB + tai, kas jiems svarbiausia vyko 2004-aisiais jau reikia domėtis nusipirkus kultūros savaitraštį 7 meno dienos (dabar yra kioskose iki sausio 7 d.). Nes per mažai skaitoma, domimasi - panašūs leidiniai vos vos “gaivaliojasi” - štai ir šis nuo rugsėjo nebeturi finansų skelbtis internete Liūdnas

2022 m.

Tradiciškai „7md“ autorių (ir ne tik) klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.

Vitalij Binevič

Šie metai įsiminė nepriklausomos kino kompanijos A24 sėkme. Kai įėjau į pilnutėlę kino salę, kurioje buvo rodomas pelningiausias jų filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All At Once“, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert), supratau, kad draugams daugiau nebereikia aiškinti apie neįprastus ir originalius A24 filmus.

Neringa Kažukauskaitė

Šiemet kino reiškinius (filmus, serialus, knygas, festivalius ir t.t.) nustelbė vykstančio karo įvykiai ir nuotaikos. Kinas tik labai retkarčiais sudomindavo, nustelbdavo neramias mintis, suteikdavo paguodą ar tiesiog prablaškydavo.

Besikeičiančiame pasaulyje, žinoma, keičiasi ir kino reikšmė bei vieta, ir jo vertinimo kriterijai. Įstrigo nugirsta Jono Meko citata, kad „kinas yra didelis medis su daug šakų ir šakelių. Ir visos jos man patinka. O kiti prisiglaudžia tik prie vienos to medžio šakos ir sako, kad tik toks kinas gali būti.“

Keletas man įsiminusių šiemetinių kino „šakelių“:

Jeano-Luco Godard’o išėjimas;

filmai „Arti“ (rež. Lukas Dhont), „Liūdesio trikampis“ (rež. Ruben Östlund), „Elvis“ (rež. Baz Luhrmann), „Blogi keliai“ (rež. Natalija Vorožbit), „Viskas praėjo gerai“ (rež. François Ozon), „Korsažas“ (rež. Marie Kreutzer), „Vieną gražų rytą“ (rež. Mia Hansen-Løve), „Sugrįžimas į Reimsą. Fragmentai“ (rež. Jean-Gabriel Périot);

pasipildžiusi knygų, skirtų lietuviškam kinui, lentyna – Giedrės Beinoriūtės pokalbių knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“, ne tik atskleidžianti talentingo operatoriaus asmenybę ir kūrybos kelią, bet ir sudėliojanti knygos pašnekovų nedidelių portretų mozaiką, kuri perteikia laikmečio kontekstą bei nuotaikas.

Izolda Keidošiūtė

Vertingiausias ir labiausiai pradžiuginęs metų kino atradimas – tai kuklus, bet labai įtraukiantis, kupinas kontroversiškų filmų, turiningas, originalus kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“. Čia puikiai derėjo tiek gausiai festivaliuose apdovanotieji, tiek atmestieji. Tikėsimės, kad šis renginys taps tradicinis ir liks toks pat be pompastikos ir pseudoraudonų kilimų. Ir, žinoma, apie jį kur kas daugiau rašys ir kalbės spauda.

Apie visus patikusius metų filmus tikrai nerašysiu, tik apie pastarųjų mėnesių kino įspūdžius, filmus kuriuos labai džiaugiuosi pamačiusi. Pavyzdžiui, minėtame festivalyje rodyta austro Ulricho Seidlio dilogija apie labai skirtingus dviejų brolių likimus: „Riminis“ ir „Sparta“. Tai filmai, kuriuose matome ne „pasaulį, koks jis turėtų būti“, o pasaulį, kokį jį mato Seidlis. Toks negailestingas, niūrus, bet stebėtinai švelnus, jautrus ir poetiškas režisierius, žvelgiantis į gyvenimo gelmes ir vaizduojantis tai, nuo ko žmonės nori atitraukti akis. Sudėtingų kontrastų ir pavydėtinos vidinės stiprybės filmai, kuriuos tikrai nėra malonu žiūrėti. Įsiklausant ir įsigilinant į personažus atskleidžiami aukščiausi ir žemiausi jų prigimties bruožai. Šie filmai pribloškia, bet ir pagydo.

Iš „Scanaramos“ didžiausias įspūdis – mano jau žurnale „Kinas“ rekomenduotas režisierės ir prodiuserės Mitros Farahani filmas „Iki penktadienio, Robinzonai“ (beje, ir forumo žiuri būtent jam skyrė savo prizą). Filmas, kuris dabar įgavo ypatingą prasmę, kai vienas jo dalyvių Godard’as paliko mus taip pat maištingai, kaip ir gyveno – pasirinkęs eutanaziją. Pasakojimas apie dviejų kino novatorių – Irano režisieriaus, rašytojo Ebrahimo Golestano ir prancūzų Naujosios bangos genijaus Jeano-Luco Godard’o, kurie niekada nebuvo susitikę, 29 savaičių susirašinėjimą elektroniniu paštu. Abu labai seni, talentingi, bet tokie skirtingi mąstymu, gyvenimo būdu, vertybėmis. Daug liūdnos realybės ir gausybė intelektualių paradoksų, citatų, protingų minčių. Ir tas epizodas, kai Godard’as geria vyną ir skiedžia vandeniu, – matyt, gydytojai liepia riboti. Maištingo pranašo sąlytis su kūno silpnumu, bet žvilgsnis toks pat išmintingas. Ir staiga netikėta šypsena meistro veide. Verkiau.

Pagaliau paskutinis labai malonus šių metų pabaigos akcentas – pagrindinis Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas „LuKaS“, basas angelas su kino kamera, skirtas jaunam režisieriui ir operatoriui Eitvydui Doškui už filmą „Čia buvo Vilnius“, „už šiuolaikišką dialogą su poetinės dokumentikos tradicija ir vaizdo jėgą, išreiškiančią miesto dvasią“. Užburianti, įtraukianti, nuostabi kelionė po mylimą miestą… Sėkmės kitai metais, mielas vaikine, režisieriau Eitvydai Doškau!

Ir Jums visiems patys geriausi linkėjimai bei daug daug nepakartojamų kino įspūdžių!

Gina Kimantaitė

Manau, reikšmingiausias šių metų įvykis, apie kurį žinia pasiekė visai neseniai, kad 2022 m. Europos kino apdovanojimuose geriausiu dokumentiniu filmu išrinktas režisieriaus Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“. Pirmiausia tikras stebuklas, kad filmas buvo užbaigtas ir parodytas. Taip pat atrodo net kiek simboliška, kad praėjo 30 metų nuo tada, kai dar nespėjus įsigyventi naujoje realybėje po mūsų nepriklausomybės atkūrimo, 1992 m., tą patį apdovanojimą pelnė režisierius Audrius Stonys už „Neregių žemę“. Po tiek metų, nors ir kitokiomis, dėl režisieriaus Kvedaravičiaus netekties skaudžiomis aplinkybėmis, lietuvių filmas – ir vėl svarbiame, istoriniame taške. Nors svarbiausias čia ne apdovanojimas, o išreikšta pozicija ir solidarumas kino pasaulyje, sutelkiant dėmesį į paskutinį Kvedaravičiaus filmą, taip pat Ukrainą, kuri vis dar kovoja už savo laisvę. Jaučiu didžiulę pagarbą šiam režisieriui ir dėkoju už suteiktą prasmę Lietuvos kinui bei Ukrainos kultūrai.

Gediminas Kukta

Atsigręžęs į besibaigiančius kino metus matau, kaip apsnigtu ir rūke skendinčiu Riminio paplūdimiu su kasdieniais reikaliukais tursena kailiniuotas estrados eksprincas Ričis Bravo („Riminis“). Kaip Europos pakrašty, Rumunijoje, iš vaikų žaidimų aikštelės irgi per sniegą tramdydamas besiveržiančią raudą bėga jo brolis Evaldas („Sparta“), kovojantis su pedofiliškais potraukiais. Kokia nepakeliamai liūdna ir kokia gera ši austro Ulricho Seidlio dilogija.

Matau, kaip slaptoje Paryžiaus ligoninės patalpoje, išmargintoje nešvankiais erotiniais piešiniais, pagal disko muziką tūsinasi būrys chirurgų, anesteziologų ir slaugytojų, nes tik tokioje erdvėje ir tokiomis sąlygomis jie gali bent trumpam atitrūkti nuo realybės, o tada vėl stoti prie operacinio stalo ir gremžtis į žmogaus kūną, pjaustyti, tirti, lopyti ir gydyti. „De Humani Corporis Fabrica“ (rež. Véréna Paravel ir Lucien Castaing-Taylor) – atvira, paveiki, ribas perbraižanti dokumentika.

Matau vis labiau paranojos užvaldomą prancūzų komisarą, įsitikinusį, kad į Rojų Žemėje įsisuko atominis blogis („Salų tyla“, rež. Albert Serra), ir atokioje Kalifornijos rančoje mistinio debesies terorizuojamus brolį ir seserį, žirgų dresuotojus („Ne“, rež. Jordan Peele). Pirmasis filmas – absoliučiai autorinis, antrasis talentingai jungia gryną pramogą su autorine vizija. Abu tikri reginiai.

Už nugaros palieku klausos negalią turinčią vienišą boksininkę iš filmo „Maža, lėta, bet užsispyrusi“ (rež. Shô Miyake), kuris liūdesiu ir gėla galėtų konkuruoti su Seidlio pasakojimais, bei tėvo laidotuvėmis besirūpinančią Dovilę, jos blausų žvilgsnį ir paraudusią akį, kurią ašaros suvilgo tik finale, kai organizaciniai rūpesčiai pagaliau baigiasi ir atidėliotas gedulas užgula visa savo tuštuma („Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, rež. Dovilė Šarutytė).

O ar matau ką nors linksmo? Taip – Eucharistijos vyno prisigėrusį ir ant kojų vos bepastovintį klapčiuką kiškį, skalambijantį bažnyčios varpais Vladislavo Starevičiaus animaciniame šedevre „Lapinas Reinikis“ (1937). Jį rudenį parodė ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Kol yra tokių renginių ir tokių tyro džiaugsmo seansų, tol yra ką prisiminti.

Augustė Nalivaikė

Vienas labiausiai įsiminusių filmų šiais metais – „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, 2022, rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert). Filmas įspūdingas vizualiai, o iš filosofinės perspektyvos dar ir verčia pasukti galvą bei gali priversti žiūrovą pajusti egzistencinę krizę. Tai ir itin originalus, ir kartu banalus filmas. Eidama jo žiūrėti nežinojau, ko tikėtis, tačiau gana greitai į beprotiškai keistą pasakojimą apie gyvenimo prasmę mane įtraukė puiki aktorių vaidyba, haliucinogeniški vaizdai ir ausiai malonus garso takelis.

Taip pat labai patiko Nicolas Cage’as filme „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ („The Unbearable Weight of Massive Talent“, 2022, rež. Tom Gormican). Pastaruoju metu Cage’as atsargiau rinkosi vaidmenis ir atrodo, kad vėl patiria kino kritikų malonę. Sunku sukurti gerą komediją su saviironijos ir rimtumo prieskoniu, bet šiuo atveju filmo kūrėjams tai puikiai pavyko.

Emilijos Škarnulytės „Kapinyną“ (2022) prisiminsiu dar ilgai. Džiaugiuosi, kad tai lietuvių režisierės darbas, kuris turi stiprų moralą ir išliekamąją vertę.

Rasa Paukštytė

Atsitiktine tvarka, spontaniškai, neatsakingai prisiminiau šiuos filmus:

„Mano žmonos istorija“ („A Feleségem Története“, 2021, rež. Ildikó Enyedi). Taip atsitiko, kad filmą pamačiau tik šįmet, ir visus metus vis šmėsteli prisiminimai apie šitą iš pirmo žvilgsnio paprastą pasakojimą. Juo teigiama, kad jokio žmogaus iš tikrųjų negali pažinti, tik labai norisi apsigauti, kad gali, kad pažįsti. Puiki, kamerinė mažai žinomo to paties pavadinimo Miláno Füsto romano ekranizacija (interpretacija). Kapitonas susilažina su draugu, kad ves pirmą į restoraną įėjusią moterį. Taip ir atsitinka. Poros, kurią suvaidino Léa Seydoux ir Gijsas Naberis, santykių istoriją sekti bemaž tris valandas tikrai neprailgsta.

„Salų tyla“ („Tourment Sur Les Îles“, 2022, rež. Albert Serra). Formos ir būsenos požiūriu originaliausias metų filmas-sapnas su kolonialistinės ir apokaliptinės temų atgarsiais, bauginančio ir grėsmingo grožio Polinezijos vaizdais ir veidais, netikėtu Benoît Magimeliu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį.

„Čia buvo Vilnius“ (2022, rež. Eitvydas Doškus). Sunku patikėti, kad dabar galima sukurti paveikų grynąjį kiną ta prasme, kuria buvo apsėsti 3-iojo dešimtmečio avangardistai, – lyg iš naujo atrandant kino autonomiškumą, tik jam priklausančią kalbą, formuluojančią jausmus, mintis, dvejones. Dar kartą mūsų kine „laikas eina per miestą“. „Čia buvo Vilnius“ pasiutusiai tiksliai atspindi mus ir mūsų laiko dvasią, įvaizdina, kaip miestas kuriasi ar griaunasi, gyvena ar merdi.

„Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, 2022, rež. Ruben Östlund). Kanuose juokiausi, kai žiūrėjau, ir plojau, kai jis gavo „Palmės šakelę“. Ne viskas man jame patinka ir gal net nebūčiau jo įtraukusi į šitą sąrašą, bet prieštaravimo dvasia gyva, noriu paerzinti aršius „trikampio“ kritikus. Vis dėlto sukurti filmą iš stereotipų ir klišių taip, kad „stereotipai“ ir klišių vartotojai plūstų į kino teatrus ir spoksotų į savo vemiantį atvaizdą, gali ne kiekvienas. Bepigu apie tai, kokia supuvusi visuomenė, kalbėtis su nišine auditorija. O pabandyk su tokia didaktika stoti prieš nenišinę… Nedaug kas bando ir dar mažiau kam pavyksta su ja susikalbėti, ją prajuokinti, papiktinti, atvesti prie veidrodžio.

„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (2022, rež. Linas Mikuta). Meno žmonių tema anksčiau dokumentiniam kinui buvo lyg prieglobstis nuo politinių ir ideologinių skersvėjų. Skersvėjams aprimus, kultūra kaip filmų tema lyg nunyko. Šis tradicinėmis kino priemonėmis sukurtas Mončio portretas – retenybė, nes visai neformalus, jaudinantis. Gera kompanija ekrane, autorius, sugebantis ne tik surinkti medžiagą ir pašnekovus, bet ir atsisakyti temų pertekliaus, – ko dar reikia, kad aistros ir kūrybos, namų ir šaknų motyvai išsikerotų, apraizgytų kiekvieną filmo minutę?

„Riminis“, „Sparta“ (dilogija, 2022, rež. Ulrich Seidl). Besikabinančius į gyvenimo kraštus Seidlio autsaiderius norisi pamiršti. Nežmoniškai liūdni filmai, kurių humoras stringa gerklėje ir virsta apmaudu. Be baimės ir egzaltacijos sutikti su tuo, kad senatvė, marazmas, nerimstantys geismai yra kasdienybės dramaturgijos posūkiai ir aplinkybės, reikia ne tik išminties, bet ir tam tikros sinefiliškos patirties.

„Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, 2021, rež. Paweł Łoziński). Žmonės, atsakinėjantys į paprasčiausius klausimus, ne naujiena dokumentiniame kine. Bet visada kitokia naujiena – atsakymus išgirstantis režisierius.

Sąmoningai neįrašiau į įsimintiniausių metų filmų sąrašą tų, kurie dar nerodyti Lietuvoje. Na, ir Giedrės Beinoriūtės knygos „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“ irgi negaliu minėti, nes esu šiek tiek susijusi su knygos atsiradimu ir neobjektyvi. Bet jeigu galėčiau, tai įrašyčiau.

Živilė Pipinytė

Šiemet filmų mačiau nedaug, nes po vasario 24-osios kasdien tūnau jutube – seku ne vieną ekspertą (išskyrus masių hipnotizuotoją Aleksejų Arestovičių), nuolat žiūriu „Nastojaščeje vremia“ laidas ir televiziją „Suspilny“: pirmąją agresijos dieną susivieniję skirtingų Ukrainos kanalų žurnalistai čia pateikia išsamią informaciją apie tai, kas vyksta karo siaubiamoje šalyje. Kartais tai apsaugo nuo nevilties, ypač kai matai viską praradusius žmones, kurie išsaugojo meilę kitiems, užuojautą ir orumą. Tada supranti, kad šiuolaikinis kinas vis rečiau sugeba prasibrauti į žmogaus vidų, nes daug lengviau postringauti apie abstrakčias problemas ir edukuoti neišmanėlius žiūrovus.

Pawełas Łozińskis, regis, vis dar tiki, kad kinas gali kalbėti apie gyvenimo prasmę, rodyti slaptas žmogaus psichikos kerteles. Jo „Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, Lenkija, 2021) – iš tų kūrinių, kurie sugrąžina tikėjimą ne tik žmogumi, bet ir dokumentiniu kinu. Sėdėdamas savo namų Varšuvoje balkone režisierius klausinėja praeivių – kaimynų ir atsitiktinių žmonių – apie viską ir sulaukia atsakymų, kurie tampa tikrais condition humaine liudijimais. Retas filmas turi tiek gerumo, išminties, tiesos apie žmogų.

Eitvydo Doškaus „Čia buvo Vilnius“ (2022) rodo miesto ir laiko kaitą. „Čia buvo Vilnius“ – iš tų filmų, kuriuos, kaip ir eilėraščius, kiekvienas suvokia ir išgyvena savaip. Filmas – lyg meditacija, jis gali skambėti ir kaip perspėjimas, ir kaip atsisveikinimas, bet ir kaip tikėjimas Vilniaus galia prisikelti. Doškus palieka daug erdvės jo apmąstymams interpretuoti, leidžia pritarti ar pasipriešinti jo teiginiams, bet kartu įrodo, kad lietuvių poetinės dokumentikos tradicija vis dar gyva.

Kad vis dar gyva eksperimentinio kino dvasia, įrodo Jerzy Skolimowskio „I-A“ („IO, Lenkija, Italija, 2022) – ir liūdna, pavojų kupina asiliuko kelionė po šiuolaikinę Europą, ir filosofinis nužmogėjimo, su kuriuo susiduriame beveik kasdien, apmąstymas. Žiūrėti „I-A“ nepakeliamai sunku, bet filmas priverčia įsisąmoninti šalia esančių gyvų būtybių kančią.

Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“ (Kolumbija, Kataras, Prancūzija, Kinija, Meksika, Vokietija, Šveicarija, D. Britanija, Tailandas, 2021) iškart panardina į jutimų pasaulį, kuris filme atsiskleidžia visu grožiu ir tada pajunti tiesiog hipnotišką režisieriaus vaizdų galią. Kalnai, debesys, žolės, vandens srovenimas pažadina ne įprastą, bet archetipine vadintiną atmintį ir leidžia grįžti prie žmogaus ištakų, į pasaulio pradžią, kai dar nebuvo laiko.

Debiutiniai Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (2021) nustebino profesiniu meistriškumu ir gebėjimu kurti daugiasluoksnį pasakojimą apie tai, kas yra netektis ir kaltė, kaip jaučiasi žmogus, susidūręs su jo galimybes pranokstančiu išbandymu ir skausmu.

Geriausiems metų filmams prilygsta Giedrės Beinoriūtės knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“, kurią šiemet išleido „Monoklis“. Už gana įmantraus pavadinimo slypi jautrūs kolegų prisiminimai apie išskirtinio talento asmenybę, paveikusią ne tik lietuvių kiną, bet ir jį kūrusius žmones.

Kino metus užbaigė Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija Reikjavike. Jos triumfatoriumi tapo Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, D. Britanija, Prancūzija, Turkija, Graikija, Danija, Šveicarija, Meksika, 2022). Žiūrėdama paskutinį ilgos ceremonijos akordą – Dauno sindromo pažymėtų filmo entuziastų pasvarstymus apie „Liūdesio trikampį“, pagalvojau, ar atsiimdamas iš jų rankų prizą Östlundas pastebėjo, kaip tai simboliška.

Linas Vildžiūnas

Stiprų įspūdį paliko Apichatpongo Weerasethakulo „Memoria“, lėtai įtraukianti į vaizdo ir garso meditaciją ir nebepaleidžianti, kurianti paralelinę pasąmonės tikrovę, iššaukianti nepatirtą ir racionaliai nepaaiškinamą archajišką atmintį. Tai tarsi šamaniškas jutimų užaštrinimas juos įvaizdinant, įmanomas tik kinui ar tik šiam unikaliam režisieriui. Atveriantis tai, kas galbūt glūdi giliai mumyse, bet užmiršta ir nutrinta civilizacijos.

Iki elementarių instinktų nuskurdinto civilizuoto individo būtį, dėliodamas mizanscenas iš masinės gamybos žaislų, piktoje satyroje „Plastikinė semiotika“ („Plastic Semiotic“, 2021) sukondensavo Radu Jude, įrodęs, kad tikrą ir socialiai angažuotą kiną pandemijos metu galima kurti net neišeinant į gatvę. Beprotiškai juokingas neproporcingų mastelių kičinis žaislų paradas „įprasmina“ visą žmogaus gyvenimo kičą nuo gimimo iki išnykimo – per brendimą, adrenalino perteklių, seksą, vartojimą, karą.

„Plastikinės semiotikos“ priešingybė – Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, irgi sukurtas neišeinant į gatvę, autoriui kalbinant praeivius iš savo buto Varšuvoje balkono. Mėginant užmegzti gyvą kontaktą ir apčiuopti paprasto žmoniškumo esmę. Genialiai paprastas ir filmo sumanymas, o autoriaus žvilgsnis kupinas smalsumo ir empatijos. Po keturiasdešimties metų Łozińskis lyg pakartoja Krzysztofo Kieślowskio „Kalbančių galvų“ klausimą – ko norėtum iš gyvenimo?

Dokumentika šiemet įkvėpė kur kas labiau nei vaidybinis kinas. Ilgas vokiečių režisierės Marios Speth filmas „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, 2021) jautriai ir įtaigiai parodo, kad svarbiausias ugdymo laidas yra meilė ir pagarba vaikams, na ir, žinoma, mokytojo pašaukimas. Visai ne balai, egzaminai ir privalomoji matematika, ko programiškai neketina suprasti Lietuvos švietimo sistemos formuotojai. Mokyklos tikslas – išugdyti asmenybę, o ne verslo, aukštojo mokslo etc. poreikius tenkinantį liberalios ekonomikos sraigtelį.

Paryžiuje gyvenanti iraniečių režisierė Mitra Farahani filme „Iki penktadienio, Robinzonai“ („A vendredi, Robinson“, 2022) įkalbėjo intelektualiniam bendravimui elektroniniu paštu dvi garsias labai skirtingas asmenybes – iraniečių kino klasiką Ebrahimą Golestaną ir Jeaną-Lucą Godard’ą. Septynis mėnesius kas penktadienį klasikinės kultūros adeptas ir amžinas maištininkas keitėsi požiūriais apie meno ir gyvenimo prasmę, spręsdami vienas kitam pasiūlytas šaradas, ir šis žaidimas, kupinas kultūrinių aliuzijų, įdomus pats savaime, bet labiausiai – kaip vienatvę, fizinę ir kūrybinę negalią išgyvenančio Godard’o priešmirtinis portretas.

Lietuvių dokumentikoje išskirčiau Lino Mikutos filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“, su meile rekonstruojantį skulptoriaus Antano Mončio gyvenimo ir kūrybos kelią, kupiną tėviškės ilgesio, jungusį europinį modernizmą ir liaudmeistrišką medžio faktūros pajautą. Filmas aukštu profesiniu lygiu atlieka kultūrinę misiją, kuri šiandien, deja, neretai ignoruojama kaip anachronizmas.

O didžiausias netikėtumas ir geriausias šių metų filmas man buvo kino operatoriaus Eitvydo Doškaus režisūrinis debiutas „Čia buvo Vilnius“. Jauno lietuvių kino kontekste tai visiškai neįprastas reiškinys – pagarbos ne tik Almanto Grikevičiaus filmui „Laikas eina per miestą“, bet ir visai poetinės dokumentikos tradicijai išraiška. Neatsitiktinai abu filmai sujungti į bendrą seansą, į pusės šimtmečio laiko sandūrą. Įkvėptas Grikevičiaus filmo poetikos, Doškus ją tarsi atkartoja – nespalvotu vaizdu, montažo sandūromis, muzikine dramaturgija, minorine intonacija. Laiko tėkmę čia įprasmina lėtai plaukiantys Neries vandenys, jo anomalijas – stulbinamai nufilmuoti, akyse į viršų kylantys daugiaaukščiai. Šis horizontalės ir vertikalės kontrastas kuria dramatišką filmo įtampą, atsisveikinimo nuojautą. Doškaus filme nemažai tiesioginių citatų – pirmapradė giria, dangų skrodžiantis lėktuvas, griuvėsių kiaurymės, žvilgsnis aukštyn pro troleibusų linijų laidus, seną mūrą ardantys betoniniai poliai. Pastarasis įvaizdis išauga iki kraupios fantasmagorijos, kai senojo miesto panoramą apraizgo tankus statybinių kranų tinklas. Arba kai galingos žnyplės trupina Profsąjungų rūmų sienas. Miesto ritmas irgi kupinas karštligiškos skubos, beprasmiško judėjimo, ypač Dainų šventės kadruose, šokėjų grupėms susikryžiuojant, įsismelkiant vienai į kitą. Niekada šis senas kaip pati lietuvių kino dokumentika siužetas nebuvo perteiktas su tokia nerimą keliančia vaizdo išraiškos jėga. Papildomą emocinį krūvį turi visi Doškaus filmuoti kadrai, tą jis įrodė dirbdamas kitų režisierių filmuose. Tačiau filme „Čia buvo Vilnius“ šie kadrai sugula į vientisą naratyvą, talentingai išreiškia asmeninį autoriaus santykį, kupiną meilės ir skausmo dėl šio žūstančio, bet turbūt nesunaikinamo miesto.

Greta Vilnelė

Priešingai nei su teatralais, su kino kolegomis susitikti įmanoma vien per festivalius, nes kiekvienas filmo premjeras žiūri vis kitame kino teatre, kitu laiku ir pan. Be to, įprastai kino teatrų repertuare kelias savaites iš eilės sukasi vos vienas kitas labiau intriguojantis ar profesionalumu ir išmoningumu sužavintis filmas. Todėl kino festivaliai visuomet būna didelė šventė. „Kino pavasarį“ lyginti su „Scanorama“ – tai kaip ginčytis dėl Godard’o ir Agnès Varda reikšmingumo. Tačiau šių metų „Kino pavasarį“ reikėtų pagirti dėl bandymo prisitaikyti prie globalios situacijos ir ją atliepti. Iš mažesniųjų kaip ir kiekvienais metais nustebino „Pirmoji banga“ ir „Lokys, liūtas ir šakelė“. Šie jaukūs festivaliai užpildo kokybiško kino panoramą iki dvigubai didesnių festivalių-banginių programų ir ekranų.

Ilona Vitkauskaitė

Turbūt labiausiai įsiminęs šių metų filmas – Lauryno Bareišos „Piligrimai“, išties solidus ir profesionalus debiutas, prie kurio mintimis vis grįžtu. Tai daugiasluoksnis filmas, jame pinasi netekties ir gedulo temos bei socialinis komentaras, formuluojamas subtiliai, neprikišamai. Man tai filmas apie visur persismelkusį visuomenės abejingumą, kurio liudininkai galime būti kiekvieną dieną. Net nereikia skaityti kriminalinių naujienų portaluose – čia apstu buitinių nusikaltimų istorijų, kai „visi viską žinojo“, tačiau nieko nedarė. Užtenka piko metu pavažiuoti porą stotelių viešuoju transportu: galite džiaugtis, jei atsipirkote kojų numindymu. Tai tik rodo, kad tebesame išgyvenimo visuomenė, kurioje kiekvienas kovoja už savo gerovę ir išlikimą.

Šiokį tokį tikėjimą žmogiškumu sugrąžino Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“, parodantis, kad įmanoma susikalbėti, išklausyti ir kad gal tai net nėra taip baisiai sudėtinga. Tereikia šiek tiek empatijos, atvirumo ir atsisakyti išankstinių nuostatų. Iš režisieriaus sklindanti šviesa ir išmintis – unikali ir įkvepianti.

2023 m

Kaip ir kiekvienais metais, „7md“ autorių klausėme, kokie šių metų kino reiškiniai – filmai, serialai, knygos, festivaliai ir t.t. – įsiminė labiausiai ar nebuvo pakankamai aptarti.

Audrius Dambrauskas

Pasidžiaugt šiemet Lietuvos kine tikrai buvo kuo, metai pasitaikė gana stiprūs, vis dėlto per šias Kalėdas pabūsiu praktiškas – ne tik pasidžiaugsiu, bet ir rekomenduosiu. O rekomenduoti norisi lietuvių animatorių darbą, bendrą Lietuvos, Armėnijos ir Vokietijos dokumentinį-animacinį filmą „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ (rež. Inna Sahakyan). Nors techniškai pernykštis, plačiau po mūsų ekranus filmas pasklido tik šių metų gruodį, tad gal dar spėsite rasti jį įsiterpusį kur tarp kalėdinių kino seansų. Tai be galo gražus ir liūdnas filmas, kurio tema, deja, šiandien pernelyg aktuali. Mat kai aplinkui siaučia net keli plačiai žiniasklaidos nušviečiami karai, kai matome, kaip šiuose karuose elgiamasis su civiliais, kaip nusišluostomos kojos į žmogaus teises, visai verta prisiminti, kas yra (armėnų) genocidas ir kaip jis atrodo. Na, o viršaus dar ir pasakojimą iš ankstyvojo Holivudo istorijos gausit. Lietuvos vaidybinio kino kūrėjai didžiajame ekrane jau džiugina gana dažnai, malonu, kad neatsilieka ir animatoriai.

Elena Jasiūnaitė

Sudaryti sąrašus tradiciškai sunku – vis tiek galų gale kas nors atsiduria užribyje. Apskritai džiugina (galbūt šis džiaugsmas susijęs su tuo, kad pagaliau išlipome iš karantininės pelkės) filmų ir renginių gausa – net jei visko spėti pamatyti laiku tiesiog neįmanoma.

Metų (gal net kelerių) favoritu liko Martino McDonagh „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“, 2022). Velnioniškai liūdnas filmas, apie vienatvę, norą išsilaisvinti, priklausyti, patikti. Priminęs apie meilę kinui ir tuos vis retesnius atvejus, kai pamatai ne tik gerą, bet ir „savo“ filmą. Šalia „vaiduoklių“ – ir Aki Kaurismäki „Nukritę lapai“ („Kuolleet lehdet“, 2023). Su tradiciniais Kaurismäki keistuoliais ir užsispyrėlišku režisieriaus mynimu tuo pačiu taku, primenant, kad net jei labai labai nesiseka, geresnis rytojus gali laukti už kampo (arba kino salėje). Filmas rodytas „Lokio, liūto ir šakelės“ festivalyje, todėl norėtųsi paminėti ir jį – dėl kruopščiai atrinktos, koncentruotos, išgrynintos programos, kurią visada norisi pamatyti visą nesirenkant.

Viesturo Kairišo „Sausis“ (2022), sukėlęs lengvą pavydą, kad tai kaimynų, o ne mūsų filmas. Pačiai dalyvauti neteko, bet atrodo, kad kaip niekad tiksliai perteikęs laikmečio dvasią lūžinių metų fone, pilną jaunatviško maksimalizmo ir iliuzijų.

Negaliu nepaminėti ir lietuvių puikių ilgametražių debiutų – Austėjos Urbaitės „Per arti“ (2022) ir Tito Lauciaus „Parado“ (2022). Žanriškai skirtingi – lyriškas psichologizmas ir kiekviename tūnanti tamsa prieš kasdienybės diktuojamą humorą, tačiau lygiavertiškai profesionalūs ir daugiasluoksniai. Marijos Kavtaradzės „Tu man nieko neprimeni“ (2023) įvertinimas Sandanso kino festivalyje primena, kad etiketė „kaip lietuviškam neblogai“ jau turėtų būti pamiršta.

Vasaros viduryje kino teatrus pasiekęs „Barbenheimerio“ tandemas įdomus buvo ne tiek dėl filmų, kiek dėl įvairaus plauko diskusijų – nuo juokų iki pykčių, net lyginant nesulyginamus: visi matė ir visi turėjo savo nuomonę. Jei ne pastarosios, filmų veikiausiai neminėčiau (vis tiek likau „Barbės“ pusėje). Ir vis dėlto – buvo smagu.

Šiuo metu esu įnikusi į kiek pavėluotai atrastą „Apple TV“ serialą „Lėti arkliai“ („Slow Horses“, 2022) – kaip tik pasirodė trečiasis sezonas. Detektyvas, angliškas humoras, Šaltojo karo šešėlis ir Gary Oldmanas – ko daugiau reikia? Atrodo, kad su juo ir baigsiu šiuos metus.

Narius Kairys

Šiemet žiūrėjau mažai filmų, kurių nebūčiau prieš tai matęs arba nereikėtų žiūrėti dėl edukacinių tikslų ar profesinio poreikio. Tiesa, tikėjausi atsigriebti Lisabonos kino festivalyje, tačiau ten visi šių metų ryškiausi filmai, kitaip nei lietuviškuose kino festivaliuose, buvo rodomi po vieną kartą. Būtent todėl taip lengva išskirti filmą, kuris šiais metais paliko didžiausią įspūdį, – tai Loiso Patiño „Samsara“ (2023). Jį Lietuvos kino teatruose parodė naujai susikūrusi kino leidybos kompanija „Taip toliau“.

Iš pradžių, nors anotacija ir masino, iš filmo pernelyg daug nesitikėjau – tiesiog dar viena samsara (įdomu būtų sužinoti, kiek yra filmų tokiu pavadinimu), taigi dar šiek tiek persikūnijimų, dar šiek tiek budistinės kasdienybės, dar šiek tiek kelionių po vis dar truputį tolimus kraštus. Taip, viso to yra, bet yra ir šiek tiek daugiau. Ir šis „daugiau“ – esminis. Filmas pasiūlo visiškai netikėtą sensorinę patirtį, pasitelkdamas fundamentalų kino, ir vaizdo apskritai, elementą – šviesą. Nenoriu pernelyg išsiplėtoti, kad nesugadinčiau nemačiusiesiems pirminio įspūdžio, tačiau ši sensorinė patirtis priminė vieną iš kulminacinių „2001 metų odisėjos“ scenų, kai protagonistas, susidorojęs su jį nužudyti ketinusiu „HAL 9000“ ir galiausiai pasiekęs savo kelionės tikslą – kosminėje erdvėje skriejantį monolitą, transformuojasi į nežemišką būtybę. „Samsaroje“ irgi vyksta vienos iš veikėjų virsmas Kita, tik šįsyk ne kosmose, ne galvoje, o kino salėje – būtent ten, kur šį filmą ir reikia žiūrėti.

Deimanto Narkevičiaus „Čiulbančią sielą“ irgi reikėjo žiūrėti kino teatre. Vis dėlto pirmas lietuviškas 3D filmas. Bet nieko baisaus nebūtų atsitikę, jei jo būčiau apskritai nematęs (nors disertaciją apie vaidybinius filmus, kuriuose aktyvuojamas etnografinis režimas, parašiusiajam tokių dalykų praleisti tarsi nevalia). Arba žiūrėjęs nusiėmęs akinius… Vis viena geriausia filmo scena yra dangumi slenkantys debesys. Visa kita apibūdinčiau – ir čia aš prisijungsiu prie visų tų ditirambus žarstančiųjų, kuriems „Čiulbanti siela“ yra į sinestetinį transą panardinantis dzūkiškas ezoterinis šedevras, – kaip silpnos režisūros anachronistinį filmą, kuriame vaizduotę keičia klišės šimtą kartų matytų simbolių pavidalu (kiek galima tą Tarkovskį tampyti?), o etnografinis potencialas suniveliuojamas į rumšišką spektaklį, stokojantį bet kokio kritinio žvilgsnio (Eugenijaus Šalčio 1971 m. režisuotas filmas „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ bent jau buvo nuoširdi, kad ir primityvi, Lietuvos folklorinės kultūros reprezentacija). Žinoma, gal aš tiesiog, kaip kažkas išmintingai patarė žiūrėti šį filmą, neatsidaviau jam visa dūšia, atsijungdamas nuo viską bandančio suprasti ir paaiškinti proto. Mano bėda. Reikėjo labiau pasistengti. Bet kažkodėl man Narkevičiaus filmas, beje, pristatomas kaip psichodelinė pasaka, ir ypač jo recepcija, priminė kitą seną gerą pasaką – H.K. Anderseno „Nauji karaliaus drabužiai“.

Neringa Kažukauskaitė

„Gurmaniška aistra“ („La Passion de Dodin Bouffant“, rež. Trân Anh Hùng, 2023) – žiūrint šį filmą, galvoje sukasi žodis šedevras.

„Mama ir kekšė“ („La Maman et la Putain“, rež. Jean Eustache, 1973) – pagaliau „Skalvijos“ proginiame seanse pamatytas vienas reikšmingiausių prancūziškų filmų, kuriam šiemet sukako 50 metų. Nors priimtas labai kontroversiškai, jis sukuria tikslų ir taiklų Naujosios bangos kartos portretą.

„Chimera“ („La chimera“, rež. Alice Rohrwacher, 2023) – savitas autorinis balsas (o tai šiuolaikiniame kine labai reta). Režisierės sukurtame pasaulyje susisiekia gyvieji ir mirusieji, dabartis ir istorija.

„Godard’as yra kinas“ („Godard seul le cinéma“, rež. Cyril Leuthy, 2022) – atsisveikinimo laiškas su J.L. Godard’u, kuris ir buvo kinas. Sukurtas su didele meile ir išmanymu.

„Sent Omeras“ („Saint Omer“, rež. Alice Diop, 2022) – tikra teismo byla paremta juosta apie moterį, nužudžiusią savo vaiką. Drąsiai, jaudinančiai ir atvirai kalbantis apie motinystę.

„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ („Nu Aștepta Prea Mult De La Sfârșitul Lumii“, rež. Radu Jude, 2023) – visuomenės ir kiekvieno mūsų veidrodis (o gal labiau „selfis“). Negailestingai pakištas tiesiai prieš nosį. Originalus, provokatyvus, juokingas, kaip ir ankstesni šio režisieriaus filmai.

Rasa Paukštytė

„Nukritę lapai“. Apie Aki Kaurismäki filmą jau pasakyta tiek gerų žodžių, kad nėra ko pridurti. Filmas išsaugos prisiminimus apie šituos puikius kino ir baisius visais kitais įvykiais metus.

Alice Rohrwacher „Chimera“. Niekur nedingo autorinis kinas, komplikuotas, daugiasluoksnis pokalbis apie kultūrą, nesupaprastinta kino kalba. Negi tikrai per sudėtinga Europos kino akademikams, kad būtų bent deramai nominuota režisūros kategorijoje?

Aktorė Sandra Hüller filmuose „Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“, rež. Justine Triet) ir „Interesų zona“ („The Zone of Interest“, rež. Johnathan Glazer). Šiek tiek gaila, kad būtent aktorės kūrybos, kaip pagrindinio filmo „Kryčio anatomija“ sėkmės komponento, įvertinimą paskandino Europos kino akademijos pagrindinių apdovanojimų lietus šiam vienam filmui.

Martino Scorsese’s „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“). Tiesiog manau, kad tai svarbiausias šiųmetis meinstryminis didžiojo ekrano pasisakymas. Dėl temos, kruopščiai atkuriamo pasaulio ir filosofinės šio užsiėmimo potekstės, Lily Gladstone vaidmens.

„Kritinė zona“ („Mantagheye bohrani“, rež. Ali Ahmadzadeh). Festivaliuose geri filmai iš Irano nėra jokia naujiena, bet liūdnesnio, beviltiškesnio, tamsesnio filmo seniai nebuvau mačiusi. Nuopuolių kronikos.

„Puikios dienos“ („Perfect Days“). Sugrįžo tikrasis Wimas Wendersas.

Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti „Palikimą“ („Succsession“, 2018–2023). Taip, serialai pakeitė istorijos pasakojimo būdą, ji išsitęsia, fragmentuojasi, vystosi šuoliais, tai veikia ir kiną. Bet žiūrėdama šitą serialą kaip niekada dažnai pagalvodavau apie amerikietišką aktorių mokyklą, „metodą“ ir koks jis vis dėlto nepralenkiamas.

Tito Lauciaus „Paradas“ mane gelbėja kaskart, kai, atrodo, nebetenku jėgų ar kantrybės. Tada prisimenu, kaip nuoširdžiai Nacionalinės premijos laureatė Rasa Samuolytė per paradą nusispjauna, ir visada truputį palengvėja. Juokingas ir protingas filmas.

Rimanto Oičenkos „Reisas“. Atvejis, kai mėgėjiški kino archyvai dėl asmeniško režisieriaus požiūrio pamatomi iš naujo, atveria gilesnes ir universalesnes prasmes.

Europos kino akademijos ir „Eurimage“ apdovanojimas prodiuserei Uljanai Kim, puiki jos kalba ceremonijos metu – tai ir priminimas, kad per trisdešimt metų lietuviškas kinas tapo tokia europietiško kino dalimi, kurios tiesiog neįmanoma nepastebėti ar ignoruoti.

Tarp man geriausių filmų yra ir „Gurmaniška aistra“, „Amžiaus skirtumas“ („May December“, rež. Todd Haynes). Žinoma, „Barbė“ – režisierė Greta Gerwig vadovaus kitų metų Kanų festivalio žiuri; festivalis geba kurti intelektinį, neretai visais komponentais prieštaringą turinį.

Živilė Pipinytė

Filmų, kurie įsiminė, ne tiek ir daug. Svarbiausias kriterijus – gyvas kino jausmas, kurį vis rečiau juntu „sušukuotuose“ ir tvarkinguose repertuaro ar festivalių filmuose. Tą tikrą kino jausmą atpažinau Alice Rohrwacher „Chimeroje“, kur meistriškai suliejama skurdžios dabarties refleksija, didžioji italų kino tradicija ir mitų lygmuo, Angelos Schanelec „Muzikoje“ („Musik“), kurios kadrai – lyg tobulos muzikos garsai, mįslingame Lauros Citarellos „Lygumų ežere“ („Trenque Lauquen“), Pablo Larraíno istoriniame farse „Grafas“ („El Conde“) ir visais požiūriais tobuluose Aki Kaurismäki „Nukritusiuose lapuose“.

Įsiminė ir filmai, svarstantys santykius su nesena istorija. Santiago Mitre’s filme „Argentina, 1985“ (2022) apie šimtus tūkstančių tėvynainių pražudžiusios karinės chuntos vadeivų teismą įkvepia finalinis teisingumo triumfas, o Viesturo Kairišo „Sausyje“ – taikliai atkurta sausio 13-osios atmosfera ir sudėtingos ateities nuojauta. Andrejaus Smirnovo „Už mus su jumis“ („Za nas s vami“, 2023) – tikrai ne idealus filmas, bet stalinizmo agonijos atspindžiai vieno Maskvos komunalinio buto gyventojų likimuose padeda suvokti dabartį. Skausmingi klausimai apie Lietuvos menininkus sovietmečiu ir dabar tiksliai sustyguoti Aistės Stonytės „Mamutų medžioklėje“.

Buvo ir filmų, sugrąžinančių kino žiūrėjimo malonumą. Pirmiausia tai Park Chan-wooko „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, 2022) – įmantrus režisieriaus žaidimas su film noir estetika, spalvomis ir kėdėje įkalintu žiūrovu. Weso Andersono „Asteroidų miestas“ („Asteroid City“) – rafinuotas žaidimas istorijų pasakojimo būdais ir istorijos užuominomis. Zhang Yimou „Ties skardžiu“ („Xuan ya zhi shang“, 2021), deja, neprimena ankstesnių didžiojo kinų režisieriaus dramų – tai tik filmas apie komunistų šnipus, 4-ojo dešimtmečio pradžioje veikiančius Mandžiūrijoje, bet negali atitraukti akių nuo fantastiško grožio žiemos peizažų ar choreografiškų gaudynių apsnigtose Harbino gatvėse. Trầno Anh Hùngo „Gurmaniška aistra“ neįkyriai primena, kad tauta, nevertinanti subtilių jausmų, išsilavinimo ir nesauganti aukštosios kultūros, pasmerkta patriotiškiems didžkukuliams.

Greta Vilnelė

Įsimintiniausias šių metų filmas – Aki Kaurismäki „Nukritę lapai“. Daugžodžiauti apie naujausią jo filmą nereikia – subtilu, žavu, klasiška.

Ne ką mažesnį įspūdį paliko „Scanoramoje“ parodyti klaustrofobiškas João Canijo „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“) ir Virginios Eleuteri Serpieri „Amor“, neįtikėtinai atidus ir kruopštus dabarties ir praeities, faktų ir išsikreipusių prisiminimų filmas-koliažas.

Labai džiaugiuosi dėl Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“ sėkmės, filmą verta pažiūrėti vien dėl estetikos ir mizanscenų.

Vieni filmai svarbūs tik tais metais, kai pasirodo, o kiti peržengia laiką ir paliečia skirtingų kartų atstovus. Šių metų „tinkamu laiku, tinkamoje vietoje“ pažiūrėtas filmas – Chantal Akerman „Iš rytų“ („D’Est“, 1993).

Taip pat du nuoširdžiai prajuokinę filmai – Yorgoso Lanthimoso „Prasti reikalai“ („Poor Things“, 2023) ir Dušano Makavejevo „Coca-cola vaikis“ („The Coca-Cola Kid“, 1985), parodytas per režisieriaus filmų retrospektyvą „Skalvijoje“.

Linas Vildžiūnas

  1. „Chimera“, rež. Alice Rohrwacher

  2. „Nukritę lapai“, rež. Aki Kaurismäki

  3. „Adamante“ („Sur l’Adamant“), rež. Nicolas Philibert

  4. „Anselmas – laiko gaudesys“ („Anselm – Das Rauschen der Zeit“), rež. Wim Wenders

  5. „MMXX“, rež. Cristi Puiu

Ilona Vitkauskaitė

Kaip ir kiekvienais metais, sudarant tokį sąrašą kyla nemažai frustracijos, nes daug filmų tiesiog nemačiau. Net nacionalines premjeras ne visas (vis dar laukiu kino teatruose pasirodant Marato Sargsyano filmo „Bogdanas nenori namo“). Tad labai subjektyviai ir stipriai vyriškoje kompanijoje (daug kartų atsiprašau savęs ir kitų užkietėjusių feminisčių):

„Nukritę lapai“ – tiesiog be galo gražus filmas, teigiantis, kad žmonės gali keistis, o meilė išgelbės net labiausiai sužeistą sielą.

„Gėlių mėnulio žudikai“ – parodo, kaip tamsa, blogis, persmelkęs pagrindus, ant kurių pastatyta valstybė, taip pat žmonių kasdienį gyvenimą, naikina tai, kas gražiausia; prie ko priveda kitų žmonių dehumanizavimas. Išties puikus Lily Gladstone vaidmuo, ji yra filmo centras ir diktuoja jo ritmą.

„Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“, rež. Christian Petzold) – ironiškas mylimo režisieriaus žvilgsnis į brendimą, kūrybą, pirmąją didžiąją meilę ir save.

„Žudikas“ („The Killer“, rež. David Fincher) – minimalistinė veiksmo opera, kurioje filmo estetika, personažas ir ištarmė labai sklandžiai susilydo į viena.

„Palikimas“ ir „Lokys“ („The Bear“, 2022) – ryškiausi šių metų serialai, kurie savo scenarijumi, aktorių darbu ir visais kitais atžvilgiais tikrai nenusileidžia didžiajam ekranui.

„Tu man nieko neprimeni“ – ne, tai nėra filmas, kažką stipriai manyje supurtęs, „palietęs“, jis pernelyg tvarkingas, kad taip paveiktų. Tačiau įsimena savo atmosfera, operatoriaus darbu (Laurynas Bareiša).

„Uogos“ – išties imponuoja Vytauto Katkaus žvilgsnis į pasaulį.

„Desperatiškas gyvenimas“ („Desperate Living“, rež. John Waters, 1977) – filmą pamačiau per „Kreivių“ atidarymą ir labai apsidžiaugiau. Taip, blogo skonio viršūnė, taip, labai nepolitkorektiškas, kitus žeidžiantis ar net traumuojantis, tačiau man dar kartą parodė, kaip sveika pasijuokti patiems iš savęs, nes humoras – vienintelis mūsų ginklas. Na, ir pavadinimas iškalbingas…