Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Ispūdingiausi 2001- 2020 m. matyti kino filmai Lietuvos kritikų akimis


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2001 11 16 d. 13:22 pradėjo  kertukas, peržiūrėta 10492 k.
Puslapiai: <pirmas 1 2 
d.d.
Atkakli dalyvė

Klube: narė

Parašė žinučių: 253

2006-01-17 21:35 26 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: d.d. Įtraukti d.d. Į adresų knygelę
na jei auksarankis nusivyle "revolveriu" tai pamates pries tai richio statyta "swept away" tikriausiai apsiasarojes butu


ramios.bites rašė:
tomas auksarankis ishlaiko ore rashymo stiliu
http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=8525397




kertukas
Geras senbuvis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 7738

2006-12-25 22:34 27 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
"7 meno dienose" pasirodė ir 2006 metų, kaip paprastai diskutuotini, kritikų vertinimai (yra ir visai negirdėta Auksės Kanceravičiūtės pavardė - gal prisidengusi pseudonimu rašo Delfyje, ar Pravdoje?):

Kas įsiminė 2006-aisiais?
Tradiciškai paprašėme kolegų prisiminti didžiausią įspūdį 2006-aisiais palikusius filmus

Nijolė Andrijauskienė

1. "Pono Lazaresku mirtis" ("Mortea domnului Lazarescu", rež. Cristi Puiu, Rumunija, 2005).

2. "Babelis" ("Babel", rež. Alejandro Gonz&#225;lez In&#225;rritu, JAV, 2006).

3. "Miego mokslas" ("The Science of Sleep", rež. Michel Gondry, Prancūzija, 2005).

4. "Mirusi nuotaka" ("Corpse Bride", rež. Tim Burton, D. Britanija, 2005).

5. "Priemiesčio šviesos" ("Laitakaupungin valot", rež. Aki Kaurismäki, Suomija, 2006).

Rūta Birštonaitė

1. "Kaprizingas debesis" ("Tian bian yi duo yun", rež. Tsai Ming Liang, Taivanas, Prancūzija, 2005).

2. "Derintojas" ("Nastroiščik", rež. Kira Muratova, Rusija, 2004).

3. "Pasaulis" ("Shi Jie", rež. Jia Zhangke, Kinija, Japonija, Prancūzija, 2004).

4. "Keturi" ("4", rež. Ilja Chržanovskis, Rusija, 2004).

5. "Deivė: kaip aš pamilau" ("Boginia: kak ja poliubila", rež. Renata Litvinova, Rusija, 2004).

Auksė Kancerevičiūtė

1. "Geltonojo šuns ola" ("Die Höhle des gelben Hundes", rež. Byambasuren Davaa, Mongolija, Vokietija, 2005).

2. "Žmogus grizlis" ("Grizzly Man", rež. Werner Herzog, JAV, 2005 ).

3. "Blokada" (rež. Sergejus Loznica, Rusija, 2005).

4. "Priemiesčio šviesos".

5. "Lemiamas taškas" ("Match Point", rež. Woody Allen, D. Britanija, JAV, 2005).

Neringa Kažukauskaitė

1. "Babelis".

2. "Geltonojo šuns ola".

3. "Trys epochos" ("Zui hao de shi guang", rež. Hou Hsiao-hsien, Taivanas, Prancūzija, 2005).

4. "Būti ir turėti" ("Źtre et avoir", rež. Nicolas Philibert, Prancūzija, 2002).

5. "Skaičių sapnai" ("Dreaming by numbers", rež. Anna Bucchetti, Olandija, 2005).

Laima Kreivytė

1. "Sugrįžimas" ("Volver", rež. Pedro Almodovar, Ispanija, 2006).

2. "Kuprotas kalnas" ("Brokeback Mountain", rež. Ang Lee, JAV, 2005).

3. "Avarija" ("Crash", rež. Paul Haggis, JAV, 2005).

4. "Lemiamas taškas".

5. "Didžioji tyla" ("Die grosse stille", rež. Phillip Groening, Vokietija, 2005).

Rūta Oginskaitė

1. Nicolas Philibert’o "Kurčiųjų šalis"("Le Pays des sourdes", Prancūzija, 1992) ir "Maži dideli dalykai" ("La Moindre des choses", Prancūzija, Vokietija, 1996). (VDFF)

2. Maciejaus Drygaso "Viena Lenkijos Liaudies Respublikos diena" ("Jeden dzień w PRL", Lenkija, Prancūzija, 2005) (VDFF)

3. Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių "Nueinančios vasaros teatrai".

4. Aki Louhimieso "Sušalęs miestas" ("Valkoinen kaupunki", Suomija, 2006). ("Scanorama")

Rasa Paukštytė

1. "Kaimanas" ("Il Caimano", rež. Nanni Moretti, Italija, 2006).

2. "Paslėpta" ("Caché", rež. Michael Haneke, Prancūzija, Austrija, Vokietija, Italija, 2005).

3. "Pono Lazaresku mirtis".

4. "12:08 į rytus nuo Bukarešto" ("A fost sau n-a fost", rež. Corneliu Poromboiu, Rumunija, 2006).

5. "Priemiesčio šviesos".

Živilė Pipinytė

1. "Lemiamas taškas".

2. "Trys epochos".

3. "Paslėpta".

4. "Sugrįžimas".

5. "Paskutinės dienos" ("Last Days", rež. Gus Van Sant, JAV, 2005).

Skirmantas Valiulis

1. "Paslėpta".

2. Prancūzo Nicolas Philibert’o dokumentiniai filmai.

3. Lietuvių filmas "Ūkų ūkai" (rež. Audrius Stonys, 2006).

4. "Priemiesčio šviesos".

5. "Infiltruoti" ("The Departed", rež. Martin Scorsese, JAV, 2006).

Linas Vildžiūnas

1. Septintojo dešimtmečio čekų kino retrospektyva per LTV.

2. "Didžioji tyla" (Goethe’s instituto filmų programa "Guten Film!").

3. "Priemiesčio šviesos".

4. "Likimo atstumtasis" ("Sorstalansįg", rež. Lajos Koltai, 2005, Vokietija, D. Britanija, "Kino pavasaris").

5. "Pono Lazaresku mirtis" ( "Kino pavasaris").

Jūratė Visockaitė

Man ypač tinka kinas, atseikėtas tam tikromis dozėmis:

1. Nebyliojo kino festivalis "Tylos garsai".

2. Naujojo rusų kino dienos.

3. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

4. "Saulė" ("Solnce", rež. Aleksandras Sokurovas, Rusija, 2005).

5. "Saša" (rež. Romas Lileikis, operatorius Viktoras Radzevičius, 2006).


MuzonasXXX
Patyręs dalyvis

Klube: narys

Parašė žinučių: 703

2006-12-26 13:28 28 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: MuzonasXXX Įtraukti MuzonasXXX Į adresų knygelę
niekad neziuriu i kritiku vertinimus ir tuo labiau nesirenku filmus pagal juos.Kritikai dazniausiai gerais filmais isrenka tik kazkokias dramas,kurias ziurint ,po 10 min miegas patraukia...na yra zmoniu ,kurie tas dramas ziuri,bet tikrai ne visi,ir tik rinkt vien dramas kaip ispudingiausius filmus tai Kanda,tuo labiau jie niekad gerai neivertina siaubo,fantastikos,koviniu,nuotykiu filmu

MrFroid
Geriausias banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 8755

2006-12-26 17:31 29 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: MrFroid Įtraukti MrFroid Į adresų knygelę

MuzonasXXX rašė:
niekad neziuriu i kritiku vertinimus ir tuo labiau nesirenku filmus pagal juos.Kritikai dazniausiai gerais filmais isrenka tik kazkokias dramas,kurias ziurint ,po 10 min miegas patraukia...na yra zmoniu ,kurie tas dramas ziuri,bet tikrai ne visi,ir tik rinkt vien dramas kaip ispudingiausius filmus tai Kanda,tuo labiau jie niekad gerai neivertina siaubo,fantastikos,koviniu,nuotykiu filmu

Tai, kad štai akys užgriebia S. Valiulio sąraše esantį "Infiltruoti". Koks čia žanras? Tik.. Tokie vertinimai iš ties yra š. verti, kai nežinai visų filmų iš kurių kritikams teko rinktis. Pvz., kur didieji kritikai buvo, kai "Skalvijoj" rodė "Murderball"? Na, bet yra kaip yra Mirkt


MuzonasXXX
Patyręs dalyvis

Klube: narys

Parašė žinučių: 706

2006-12-26 19:48 30 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: MuzonasXXX Įtraukti MuzonasXXX Į adresų knygelę
na buna isimciu kaip tavo minetas Infiltruoti ar Babelis su B.Pittu ,bet tokiu mazai

kertukas
Geras senbuvis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 7742

2006-12-28 09:26 31 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
O štai kritikos korifėjus SAULIUS MACAITIS neapsiriboja sunumeravimu, bet išsaqmiai komentuoja savo pasirinkimą:


Balta varna. Saulius Macaitis apie 2006-aisiais Lietuvoje matytus filmus


Baigiasi kinematografiniai metai. Norint laikytis pernai deklaruoto principo – pakalbėti tik apie repertuarą, vadinasi, tuos kino kūrinius, kurie oficialiai (nors ir minimaliai) demonstruoti mūsų krašte, -- nelauktai iškyla visai nenumatyta problema.

Buvo gausybė festivalių, savaičių, vadinasi, visokio kinematografinio erzelio, bet surinkti 10 konkrečių reikšmingų pozicijų, pasirodo, beveik neįmanoma. Paminėčiau, pavyzdžiui, įspūdingą Kinijos "Pasaulį", bet tai būtų ne visai diskretiška, nes dauguma lietuvių žiūrovų jo nematė – net keistoje, be koncepcijos, kinų filmų savaitėje. Tad, griebiantis, kaip šiaudo, pavadinime fiksuojamo žodžio "matytus" (o ne "gerus"), šįkart įsileisiu ir porą visai ne kitokių, o "mainstream'ui" priklausančių, šiek tiek įdomesnių filmų. Toks gyvenimas.

Kaip ir pernai, numeracija nereiškia kažko ypatingo – ji atsirado vien dėl patogumo.

1. Kur viena problema, ten būtinai atsiras ir kita. Bėgant 2007-iesiems, Balta varna kartkartėmis užskrisdavo į "Omni laiką", kad signalizuotų savai publikai apie kažką, ko nepamačiusi dabar, ji gal nebepamatys niekad. Taigi dabar kai kur teks ir pasikartoti.

Iš dalies dėl asmeninių priežasčių, nes 7-ojo dešimtmečio viduryje man buvo labiau prieinami "Prahos pavasario" filmai, pamilau šį pribloškiantį reiškinį jau visam amželiui. Ne vienas aš toks, šalys, turinčios kino istorikų, man dažnai čia pritaria. Užtat stengiuosi nieko nepraleisti iš retrospektyvinio čekų filmų ciklo, kurį įsigijo ir tebedemonstruoja nacionalinė televizija. Fiksuoju, kaip nesensta klasikinis nugludintas kokios "Parduotuvės aikštėje" tragizmas, kokias aktualias aliuzijas į Lietuvą kelia "Pokštas", prilyginantis dabartinį tiesos ieškotoją tiems, kurie "brandaus socializmo" laikais jį ir sužlugdė. Bet pas mus tokio filmo niekas nepastatė ir nepastatys: parodyti teisuolį, patį apkrėstą anų amoralumo bacilų, reikia drąsos.

Bet kur kas plačiau apie aną čekų kino bangą šiuose puslapiuose rašiau, tik jai pas mus prasidėjus, -- rugsėjo 27 d. publikacijoje.

2. Lapkričio mėnesį, kaltas, nespėjau pakranksėti apie kitą reikšmingą istorinį renginį: "Skalvija" rodė 10 unikalių senųjų vokiečių filmų. Nuo Veimaro respublikos narsių idėjų (kiek anksčiau Lietuvoje jau rodyti Josefo von Sternbergo "Žydrasis angelas" bei Fritzo Lango "M") – iki fašizmo laikų kino, niekada prieš tai nedemonstruoto, – na, nebent vokiečių okupacijos laikais, nuo kurių išliko nebe taip jau daug sąmoningų žiūrovų.

Nors renginys susilaukė, deja, ne to dėmesio, kurio buvo vertas (gal baugino originalo kalba ir angliški subtitrai?), pažintis su istorija visuomet praturtina. Solidžiose istorijose teigiama, kad fašizmo laikų kinas – beveik vien pramoginis. Tai ne visai taip. Nors "Skalvijos" ekrane ir nebuvo atvirai profašistinių juostų ("Valios triumfo", "Žydo Ziuso", "Kolbergo"), kiekvienoje komedijoje ar melodramoje tam tikras tvaikas – tik ne toks šiurkščiai propagandinis, kaip atitinkamose sovietų juostose, -- vis dėl to juntamas. Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su 1943 metų "Titaniku", palyginti jį su visų matyta apolitiška naująja amerikiečių melodrama. O vokiečių variante vis dėlto aršiai ieškoma kaltų: superlaivo nelaimę, pasirodo, nulėmė pelno teieškoję anglai, prieš kuriuos buvo nukreiptas visas tada kurtų antiangliškų juostų ciklas.

Neva vesternas "Kalifornijos imperatorius" teigė, kad atkuria realius faktus, kaip prie klestinčios Kalifornijos ištakų stovėjęs sąžiningas darbštuolis vokietis (nors prototipas gimė Šveicarijoje vietinių šeimoje, tokia neutrali šalelė Trečiajam Reichui turbūt nė neegzistavo), kurio idėjas sugriovę prakeikti kosmopolitai. Net Detlefo Siercko, vėliau pabėgusio į Ameriką ir tapusio ten garsiuoju Douglasu Sirku, 1937 metų "Habaneroje" juntamas rasinių idėjų atgarsis: juk gražuolė švedė (Zarah Leander) negali rasti laimės su Puerto Riko turtuoliu (Ferdinandas Marianas), matyt, dėl jo iš principo necivilizuotos pietietiškos prigimties. Šiame filme vilniečiai galėjo susipažinti su švedų aktore Leander, kuri Marlene Dietrich emigravus, užėmė pirmosios fašizmo žvaigždės postą. Graži ir elegantiška, gerai juda, jos vokalas stipresnis už Dietrich šansoną, ir apskritai, per tą savaitę dar pamačius kokį "Amfitrioną", situacija tapo aiški: vietinės aktorės – susikausčiusios, "medinės", prakaulės, o kai Kathe Gold nori lengvai užsimesti koją ant kojos, scenos dubliams, matyt, buvo sunaudota kilometrai kino juostos...



3. Niūraus pavadinimo ir nelinksmos prasmės rumunų režisieriaus Cristi Piui epopėja "Pono Lazaresku mirtis" (plačiau rašyta balandžio 4 d.) išliko atmintyje nuo "Kino pavasario'2006" – o iš jo labai persodrinto repertuaro nemažai kas išsitrynė -- ir dabar jau visiškai aišku, kad išliks. Gyvenimas kaip merdėjimas – tokia šio negailestingo ir vis dėlto kažkaip palaikančio kūrinio koncepcija. Realus realiausias dabarties Bukarešto gyvenimas pamažu virsta tikra antiutopija, greta kurios oficialiai šio žanro pavyzdžiu pripažįstamas "Žmonių vaikas" (paliesime ir jį) darosi tik juokingas teatras. Visai ne dėl mazochizmo norisi šį filmą turėti po ranka, kad jame – paradoksas! – reikalui esant, pasisemtum stiprybės.

4. Nors "Balta varna" apie naujausią suomio Aki Kaurismakio filmą "Priemiesčio šviesos" krankė ir visai neseniai (lapkričio 13 d. – pasikartojimų daugiau nebebus), filmas dar po truputį demonstruojamas Lietuvoje, tad kaip jo nepaminėsi. Ponas Lazaresku senas, jam pats laikas žengti Lozoriaus keliais, bet ir jaunus, gražius (tai nauja Kaurismakio kino detalė) herojus yra užkrėtusi ta pati beprotiškos vienatvės bacila.

Apsaugininkas Koistinenas myli, bet yra nemylimas, maža to, išduodamas. Jį myli kita moteris, prekiaujanti gatvėje dešrelėmis, -- atrodytų, kaip tik į porą herojui, bet ne, jos nemyli jis. Ta tragikomiška emocijų bei įvykių grandinė, kurią paįvairina tokie pat vieniši šunėkai, girti rusai, pilkšva, kaip ir pas mus, žiemos tuštuma, apsirango apie tave jau nuo pačių pirmųjų šio sąmoningai naivoko kūrinio kadrų. Jūs manot, tuščių akių blondinė Mirja, parodžiusi herojui moterišką klastingą žiaurumą, yra laiminga, turėdama savo mafijozą? Kur ten... "Liūdna gyventi šiame pasaulyje, ponai..."

5. Iš gausybės pripažintų lietuvių dokumentinių filmų šiemet labiausiai įsiminė du irgi ne per linksmiausi. Tai labai asmeninis pasirinkimas. Romo Lileikio "Saša", apdainuojantis Užupio gyvenimą, kurio greitai turbūt nebebus. Ir Liudvikos Pociūnienės bei Petro Savickio "Pažvelk, tai Vilnius..." – apie miestą, kurio jau nebėra.

Abu – ne publicistiniai, o poetiniai, išvadas paliekantys mums. Įdomu, kad abiejuose svarbia menine priemone tampa nespalvota fotografija. Užupio senbuviams tie portretai, nors juos ir nusineš Vilnelės vandenys, -- tikra mažytė šventė. O mūsų meninės fotografijos trims dinozaurams (Kunčiui, Sutkui ir Rakauskui) laimė buvo ta, kad laiku gimė, kad dar užtiko nesustandartintą žavų miestą, leidusį išdidžiai tarti: "Pažvelk, tai Vilnius...". Abu filmai, nepaisant jų liūdesio, imponuoja kino struktūrų keistu jaukumu: į tokius filmus norisi įeiti ir juose apsigyventi.

6. Ar norėčiau apsigyventi medyje pastatytame namelyje, kurį filme "Aš esi tu" sugalvojo režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir jo herojus, nusivylęs architektas Baronas (Andrius Bialobžeskis)? Sudėtingas klausimas. Bet namelis – viena, o pabūti tarp juostos personažų, minoriškų ir džiugių, ekscentriškų ir melancholiškų slapūkų, pajusti trumpiausių naktų meto atmosferą išties labai gera – apšvarina, ramina.

Apskritai džiugu, kad į lietuvių kiną atėjo toks šviesios vaizduotės kupinas Kristijonas, kurio kinas nepanašus į jokį kitokį, kurio moterys... linksmai šaudo į vyrus ("Nuomos sutartis"), o frazė "Aš esi tu" siejasi su lietuviškame miške šmėkščiojančiu juodaodžiu. Šis kinas nėra apkrėstas nei senosios ar naujosios komercijos, jam visai netinka nei Europoje ar Rusijoje paplitęs įtartinas apibūdinimas "jaunimo kinas" ("jaunimo komedija", "jaunimo trileris" ir t.t.), jis provokuoja, bet ne agresyviai, jis keistai džiugina, bet be jokio aprobuoto optimizmo. Ir "Aš esi tu" – iš tų labai retų kino juostų, kurias kiekvieną kartą žiūri kaip naują.

7. Kadangi jau minėjau kitokių juostų stygių, šįkart darau šuolį į Holivudo citadelę, ir tiesiog konstatuoju faktą: po nevykusio "Pagauk, jei gali", po neapsisprendusio "Aviatoriaus" Martinas Scorsese sukūrė naują jo jaunystės aukštumas primenantį filmą "Infiltruoti". Viešpatie, atrodo, kas ten gali būti – vėl policija ir vėl mafija, kiek galima? Bet pradedi žiūrėti, ir pamažu dviejų antagonistų, nešiojančių gyvenimo kaukes (Mattas Damonas ir, panašu, imąs išsibrauti iš "auksinio bernelio" amplua Leonardo DiCaprio), šiuolaikinio personažo su kanopomis (aišku, Jackas Nicholsonas) kad ir numanoma istorija dėl tvirto profesionalizmo valdingai įtraukia. Žinoma, tai komercinis filmas, bet geras. Jeigu "Oskarų" komisija vėl maivysis ir neduos Scorsese jo seniai jau pelnytos statulėlės, bus tikra mulkė.

8. Kad vokiečių režisierius Tomas Tykweris – gabus žmogus, niekas neabejoja. Kitas dalykas, kad jis vis dar ieško ir ieško savęs, ieško kelių, kaip įveikti grėsmingą dabarties kino gamybos sistemą, sužlugdžiusią ir ne tokius talentus. Štai ir jo naujasis filmas ""Kvepalai. Vieno žudiko istorija", sukurtas pagal puikų, prasmingą Patricko Suskindo romaną, daro labai dvilypį įspūdį. Talentas ir sistema. Ši priešprieša kinui buvo būdinga visuomet – jau vien dėl prieštaringos prigimties, kurioje tokie reikšmingi (bet kartais ir žudantys) būna pinigai – štai tik AXX kūrėjams jų, kaip reklamuojasi, visai nereikia, jie gali filmus kurti tiesiog iš (ant?) oro.

Kas yra "Kvepalai" – kostiuminis hitas, kuriame retsykiais prasibrauna autoriniai sprendimai, ar retas gebėjimas apgauti galingą bei klastingą "mainstream'o" mašineriją? Atsakymo vis dar nerandu, bet kad filmas verčia dvejoti – jau neblogai.

9. Jau keli metai nebevažinėju į tarptautinius Kanų festivalius, bet dėl to, skirtingai nuo nedraugų lūkesčių, nejaučiu tragiškos graužaties. Kaip mūsų fotomenininkams ("Pažvelk, tai Vilnius...") dar teko pagyventi savame mieste, taip man per tą Kanų dešimtmetį teko išvysti ir tas dienas, kai ten konkuravo meno kūriniai. O paskui jau tik – politiniai motyvai, galutinai įtvirtinę ir anksčiau ryškėjusią nuostatą dėl to, kad "Auksinė palmės šakelė" atliepia epochos aktualijas (visi nekenčia Busho, tad padovanokim Šakelę nemeniškam pamfletui apie jį!), o su menu dar kažką turi bendra antrasis pagal svarbą žiuri prizas.

Prabilau apie Kanus, todėl kad beveik visi jo pagrindiniai šiemečiai filmai jau rodyti išrodyti Lietuvoje. Ir ką gi? Neblogai. Jeigu apie rimčiausio metų kino festivalio rezultatus galima išsireikšti šiuo vienu miglotu žodžiu, vadinasi, kažkas negero vyksta ne tik su Kanais, o su pačiu kinu.

Apvylė du gabūs meksikiečiai. Alfonso Cuarono didaktiškas žodis žmonijai "Žmonių vaikas" primena kur kas stipresnes praeities antiutopijas. Kiek geresnis jo tėvynainio Alejandro Gonzaleso Inarritu "Babelis", tačiau globalinis įvairių novelių į viena susiejimas (ta pati kulka formaliai kliudo ir Maroką, ir Japoniją, ir Meksiką) atrodo literatūriškas, išgalvotas, režisieriaus ankstyvame filme "Meilė kalė" buvęs kur kas natūralesnis. O kad žmonės nebemoka susikalbėti, dar 7-ajame dešimtmetyje pasakė Michelangelo Antonioni ir, kartojant šią tapusią banalia tiesą, visai nereikia dar ir kurčnebylės japonų mergaitės. Pedro Almodovarui ačiū, kad "Sugrįžime" neberodo spalvingų, bet pabodusių transvestitų, bet jeigu tai, kaip teigia daugelis, -- geriausias 2006 metų filmas, tada atleiskite...

Retas atvejis, kai solidarizuojuos su mūsų platintojais, neįsigijusiais Šakelės laureato, "Vėjo, kedenančio miežius". Mat nuobodus airių išsivadavimo kovų epas greičiausiai buvo taip pagerbtas dėl šiemečio laureato, britų socrealisto Keno Loacho 70-mečio. Visai sovietinis principas.

10. Dėl jūsų nematytos Loacho juostos teks patikėti žodžiu. Bet toliau griauti savo paties susigalvotą bei užtvirtintą principą nebežadu, nors naujų rusų filmų mačiau ir geresnių, nei pas mus rodomi. Per rusų savaitę demonstruota juosta "Ilgas išsiskyrimas" privertė prisiminti dažnai nutylimo rusų režisieriaus Sergejaus Ursuliako gabumus, ryškėjusius jau "Rusų regtaime" ar "Vasaros žmonėse". Naujasis filmas, sukurtas pagal Jurijaus Trifonovo prozą, imponavo kruopščiu psichologiniu personažų piešiniu, atrodė, iš šio kino bedingstančiu, manieristinių pretenzijų ir Holivudo mėgdžiojimo (du esminiai "naujojo rusų kino" bruožai) nebuvimu, gerai perteikta 5-ojo dešimtmečio epocha. Juk ir jos, tos epochos veidmainingumas prisidėjo prie dviejų mylėjusių kits kitą žmonių ilgo, kankinančio išsiskyrimo, o apstu tokių, kurie su ja negali išsiskirti iki šiol.

2007-ieji neša lūkesčių dėl jaunimo "Meno avilio" Vilniuje atidarytos Mediatekos – gal tai taps vieta, kur norintys galės išvysti kino klasiką. Be to, net keli mano suminėti pozityvūs reiškiniai (vokiečių savaitė, rusų savaitė, kino teatro ir įsigyta naujoji Kaurismakio juosta) siejasi su kažkelintąją jaunystę vėl išgyvenančiu "Skalvijos" kino centru. Gal pavyks ir "Kino pavasaris'2007"? Nors kinas gyvena ir ne pačius šviesiausius laikus, turėkime viltį.



kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 8724

2007-12-24 23:52 32 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
7 md paprašė kino kritikų atsakyti į du klausimus:

1. Kokie lietuvių ir pasaulinio kino procesai, reiškiniai, tendencijos etc. 2007 labiausiai pradžiugino (arba nuliūdino)?

2. Svarbiausi, geriausi, labiausiai įsiminę 2007 m. (pageidautina kino teatre) matyti filmai. Ne daugiau kaip 10 filmų.

Nijolė Andrijauskienė:

1. Pirmiausia – tendencija: pastebėjau, kad žiūrėdama net ir baisiausią šlamštą (kuris sudaro maždaug 98 procentus repertuaro), mėginu įžvelgti kažką pozityvaus, kad pateisinčiau veltui leidžiamą savo laiką ir pasigailėčiau savo proto, akių ir viso kito. Mane ta tendencija gąsdina.

2. Filmai:

"Vidaus imperija" ("Inland Empire", rež. David Lynch, JAV, Lenkija, 2006);

"Rytietiški pažadai" ("Eastern Promises", rež. David Cronenberg, Kanada, 2007);

"Angelas" ("Angel", rež. Franšois Ozon, Prancūzija, D. Britanija, 2007);

"Prestižas" ("The Prestige", rež. Christopher Nolan, JAV, 2007);

"Pano labirintai" ("El Laberinto del Fauno", rež. Guillermo del Toro, Ispanija, 2006);

"Tamsiai mėlyna beveik juoda" ("Azuloscurocasinegro", rež. Daniel Sćnchez Arévalo, Ispanija, 2006).

Rūta Birštonaitė:

1. Liūdina, teisingiau, trikdo įsigalėjęs žodis "projektas". Vis tenka skaityti ar girdėti: "skelbiamas projektas sukurti tokį ir tokį filmą"; "naujas projektas paskatins naujų filmų atsiradimą"; "kino projekto globėjas kalbėjo tą ir tą" etc. Suprantama – visiems reikia suktis, o projektas šiandien – puikus variklis. Tačiau vis tiek apmaudu, kad vietoj filmų daugėja nei gerų, nei blogų kino projektų.

2. Po "Kino pavasaryje" rodyto Jia Zhang-ke filmo "Tykus gyvenimas" ("Sanxia Haoren", "Still Life", 2006) visa kita tartum nubluko. Nusiaubtos žemės baisumas ir didybė, mažų žmonių tykus atsparumas, neįtikėtinas realumo jausmas ir lyg tarp kitko įsiterpiantys fantastiniai momentai – tai dalykai, kurių iki šiol ekrane paprasčiausiai neteko matyti.

Auksė Kancerevičiūtė:

1. Pradžiugino tai, kad pagaliau viešai pradėta diskutuoti apie nacionalinio kino politikos realijas, bent jau apie tam tikrus jos aspektus, pvz., lietuviško kino paveldą.

Nuliūdino netektys – didžiųjų režisierių: Michelangelo Antonioni, Ingmaro Bergmano, taip pat kino kritiko Sauliaus Macaičio išėjimas.

2. Kino filmai:

1. "Tūkstantis metų gerų maldų" ("A Thousand Years of Good Prayers", rež. Wayne Wang, JAV, 2007 );

2. "Tykus gyvenimas";

3. "Aš aptarnavau Anglijos karalių" ("Obsluhoval jsem anglickego krale", rež. Jiri Menzel, Čekija, Slovakija, 2006);

4. "Šimtmečio sindromai" ("Sang Sattawat", rež. Apichatpong Weerasethakul, Tailandas, Prancūzija, Austrija, 2006);

5. "Gyveno senelis ir bobutė" (rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2007);

6. "Skafandras ir drugelis" ("Le scaphandre et le papillon", rež. Julian Schnabel, Prancūzija, 2007);

7. "Ponia Čaterli" ("Lady Chatterley", rež. Pascale Ferran, Prancūzija, 2006);

8. "Perversiškas kino gidas" ("The Pervert’s Guide to Cinema", rež. Sophie Fiennes, D. Britanija, 2006 );

9. "Skandalo užrašai" ("Notes on a Scandal", rež. Richard Eyre, D. Britanija, 2007);

10. "Tamsiai mėlyna beveik juoda".

Izolda Keidošiūtė:

Nelabai randu kuo šiemet džiaugtis. Nekeliavau už jūrų marių, aplankiau tik Gdynės lenkų filmų festivalį, kalbėsiu daugiau apie kino įvykius Lietuvoje. Iš festivalių įdomiausias savo turiniu ir forma man pasirodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Kiti Lietuvos įvykiai labai liūdina. Nacionalinė filmoteka taip ir lieka privačiuose kino studijos šeimininkų rankose. Netikiu, kad nėra galimybių pakeisti šią situaciją. Juo labiau kad šiemet turime puikų pavyzdį – Nacionalinė kultūros ir meno premija Nomedai ir Gediminui Urbonams skirta ne tik už jų darbus, bet ir už surengtą protesto akciją. Viliuosi, kad jų įkvėpti dar pakovosime už ,,Lietuvos" kino teatrą. Gal šios akcijos įkvėptų ir kovą už nacionalinę filmoteką? O gal tiesiog reikia greičiau įkurti Nacionalinį kino institutą, kuris nepriklausytų nuo jokių valdininkų, o jam priklausytų mūsų kino fondo ateitis. Juk taip jau padarė beveik visi mūsų kaimynai. Ypač man patiko lenkai, kurių filmai taip pat buvo išbarstyti po įvairias kino studijas. Šiuo metu jie visi surinkti vienoje vietoje. Mums tai, matyt, dar ne vienus metus liks utopija. Liūdna ir nėra kuo džiaugtis. Gal tik tuo, kad nepaisant visų trukdžių sukuriamas vienas kitas neblogas lietuviškas filmas? O labiausiai džiugina, kad atsiranda vis daugiau įvairių edukacinių programų. Kad ir "Skalvijoje" veikianti "Kino akademija". Vadinasi, vėl išaugs karta, mylinti gerą kiną. Karta, kuri išmanys kino istoriją ir jau dabar žiūri ankstesnių metų kino šedevrus. Gal baigsis įvairių kino sričių ,,specialistų" era? Tų, kuriems kinas prasidėjo tada, kai jie ėmė vaikščioti į kiną. Juk net banalu kartoti, kad nauja kuriama tik gerai pažįstant sena.

Didžiausia metų netektimi pavadinčiau kino kitiko Sauliaus Macaičio mirtį. Mes jį dar ilgai atsiminsime. Manau, kad šiandien tikrai nėra kam jo pakeisti.

Šiemet dėl įvairių priežasčių ne taip jau dažnai lankiausi kine. Tarp labiausiai patikusių galiu paminėti "Kino pavasaryje" matytą režisieriaus Tsai Ming-liang "Nenoriu miegoti viena" ("Hei yanquan", "I Don’t Want to Sleep Alone", Prancūzija, Taivanas, Austrija, 2006), kino teatruose rodytą Quentino Tarantino ,,Mirties įrodymą" ("Death Proof", JAV, 2007), Gdynės kino festivalyje matytus Andrzejaus Jakimowskio "Burtus" ("Sztuczki", Lenkija, 2007) ir Andrzejaus Wajdos ,,Katynę" ("Katyń", Lenkija, 2007). Iš lietuviškų išskirčiau Audriaus Stonio ,,Varpą" (Lietuva, 2007).

Laima Kreivytė:

1. "Mažoji mis" ("Little Miss Sunshine", rež. Jonathan Dayton, Valerie Faris, JAV, 2006);

2. "Karalienė" ("The Queen", rež. Stephen Frears, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, 2006);

3. "Vidaus imperija";

4. "Skandalo užrašai";

5. "Mirties įrodymas".

Rasa Paukštytė:

Sumauti metai, nes mirė Saulius Macaitis.

Filmai:

1. "Tykus gyvenimas";

2. "Mirties įrodymas";

3. "Amerikos gangsteris" ("American gangster", rež. Ridley Scott, JAV, 2007);

4. "Vidaus imperija";

5. "Varpas".

Živilė Pipinytė:

1. Pradžiugino jaunų žmonių noras gilintis į lietuvių kino situaciją ir ją aktyviai keisti. Lietuvių kino realijoms skirta nevyriausybinių organizacijų konferencija sužadino viltį, kad nacionalinio kino reikalai rūpi žmonėms, kurie nemano, kad Kultūros ministerija turi dosniai dalyti pinigus tik filmų gamybai. Konferencijos organizatoriai (kitaip nei kai kurie lietuvių prodiuseriai) mano, kad nacionalinė kino politika turi apimti ir kino paveldą, ir edukaciją.

Nuliūdino kai kurių Seimo narių ambicijos nepaisyti pačių priimto kino įstatymo ir asmeniškai skirstyti pinigus "reikalingiems filmams" ne pagal jų scenarijų meninę vertę, o pagal temą. Tai primena sovietinį "valstybinį užsakymą".

2. Filmai (alfabeto tvarka):

"Aleksandra" (rež. Aleksandras Sokurovas, Rusija, 2007);

"Amerikos gangsteris";

"Derintojas" ("Nastroiščik", rež. Kira Muratova, Rusija, Ukraina, 2006);

"Karalienė";

"Keli žmonės, mažai laiko" ("Kilka osób, mały czas", rež. Andrzej Baranski, Lenkija, 2006);

"Nelieskite kirvio" ("Ne touchez pas la hache", rež. Jacques Rivette, Prancūzija, 2007);

"Nenoriu miegoti viena";

"Tykus gyvenimas";

"Varpas";

"Zodiakas" ("Zodiac", rež. David Fincher, JAV, 2007).

Renata Šukaitytė:

1. 2007-aisiais labiausiai džiugino mažų institucijų vykdomos didelės ir svarbios iniciatyvos: festivalinės kino kultūros plėtra Kaune – pirmasis Tarptautinis Kauno kino festivalis, kurį surengė VšĮ. "Visos mūzos"; tęstinė (vis labiau matoma ir vertinama) neformaliosios edukacijos kino srityje veikla, kurią vykdo Lietuvos vaikų jaunimo centro ir viešos įstaigos "Meno avilys", "Vaizdų kultūros studija", "Skalvijos" kino centras, kultūros centras "Garsas"; pilietinės iniciatyvos kino srityje – apskritas stalas "Nekomercinis kinas ir viešosios erdvės Kaune – iššūkiai ir galimybės" Kaune, konferencija "Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija" Vilniuje.

2. Filmai:

Adolfo Meko "Aleliuja kalvoms"("Hallelujah the Hills", 1963) ir "Sugrįžimas namo"(Going Home", 1972);

"Varpas";

"Tykus gyvenimas";

"Užuojauta keršto poniai" ("Chinjeolhan geumjassi", rež. Park Chan-wook, P. Korėja, 2005);

"Nenoriu miegoti viena";

"Kišenvagis"( "Picpocket", rež. Robert Bresson, Prancūzija, 1959);

"Prah"("Prag", rež. Ole Christian Madsen, Danija, 2006);

"Santjagas" ("Santiago", rež. Joćo Moreira Salles , Brazilija, 2007).

Skirmantas Valiulis:

1. Liūdnasis metų įvykis – kino režisierių Michelangelo Antonioni, Ingmaro Bergmano ir kino kritiko Sauliaus Macaičio mirtys šią vasarą.

Linksmesnis – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Iš kitų jis išsiskiria programos konceptualumu, temų įvairove ir galimybe pažiūrėti beveik viską.

2. Filmai (atsitiktine tvarka):

"Tyla" ("Silence", rež. Michael Piltz, Austrija, 2007);

"Tu gyvendamas džiaukis" ("Du levande", rež. Roy Andersson, Švedija, 2006);

"Vėjas, siūbuojantis miežius" ("The Wind That Shakes the Barley", rež. Ken Loach, D. Britanija, 2006);

"Sala" ("Ostrov", rež. Pavelas Lunginas, Rusija, 2006);

"Perversiškas kino gidas";

"Magnusas" ("Magnus", rež. Kadri Konsaar, Estija, 2007);

"Žiemos paralelės" (rež. Gintaras Makarevičius, Lietuva, 2007).

Vilniaus dailės akademijos studentų programa kino festivalyje "Tindirindis".

Laida "Laiko portretai" (Juozas Javaitis, Dalia Kutavičienė, LTV2).

Linas Vildžiūnas

1. Gyvenant kukurūzinio repertuaro šalyje, prognozuoti reiškinius beveik neįmanoma. Europoje triumfuoja rumunų kinas, bet absoliutus nugalėtojas – Cristiano Mungiu "4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos" – mūsų platintojams nepasirodė reikalingas. Iš to, ką teko matyti, dar negalėčiau spręsti, ar išskirtinis dėmesys rumunų kinui tikrai reiškia naująją bangą, ar tai sėkminga rinkodaros akcija.

Esminių pokyčių teks palūkėti, nors jų poreikis tvyro ore. Postmodernybė išsisėmė, fantasy pasiekė kretinizmo ribas, prievartos emanacija baigia atbukinti. Ilgimės paprastų žmogiškų jausmų, pozityvių emocijų ir tokių filmų kaip Pedro Almodovaro "Sugrįžimas" ar Ridley Scotto "Geri metai".

Lietuvių kino finansavimo ir projektų vertinimo ypatumai apskritai užbraukia jo natūralią raidą (ir atranką).

2. Paminėsiu tuos filmus, kurie vienaip ar kitaip šmėstelėjo mūsų kino teatruose (mėgindamas taisyti jų pavadinimų vertimus), nes juk ne turistiniai kritiko įspūdžiai bus įdomūs žiūrovams ir skaitytojams.

1. "Tykus gyvenimas / Natiurmortas". "Kino pavasaris";

2. "Derintojas". Moterų filmų festivalis "Skalvijoje";

3. "Mirties įrodymas / Atsparus mirčiai";

4. "Maištas. Litvinenkos byla" ("Rebellion: The Litvinenko Case", rež. Andrej Nekrasov, Rusija, 2007). Vilniaus dokumentinių filmų festivalis;

5. "Nenoriu miegoti vienas". "Kino pavasaris";

6. "Karalienė";

7. "Sensacija" ("Scoop", rež. Woody Allen, D. Britanija, JAV, 2006);

8. "Amerikos gangsteris".

Iš lietuvių filmų – Giedrės Beinoriūtės "Gyveno senelis ir bobutė".

Jūratė Visockaitė:

1. Tendencijos kine tokios, kad XX amžiaus didieji išmirė. O XXI amžiaus didieji (bent jau iškilieji) niekaip nesuformuoja ir neapreiškia mums naujos kino pasaulėžiūros. Filmų daug, kino mažai.

2. Filmai:

"Sugrįžimas" ("Volver", rež. Pedro Almodovar, Ispanija, 2006);

"Marija Antuanetė" ("Marie Antoinette", rež. Sophia Coppola, Japonija, Prancūzija, JAV, 2006);

"Karalienė".


kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 10948

2011-01-02 22:32 33 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2010

Nebe copy/pastinsiu, bet pateisksiu adresą, kurio tekstus vertėtų ir peržvelgti, ir įsidėmėti. Ypatingai džiaugiuosi dėl KIROS MURATOVOS įvertinimo:

http://www.7md.lt/lt/2010-12-24/kinas/kas_isimine_2010_aisiais_kine.ht
ml


rio ferdinandas
Blogiausias banginis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 17793

2011-01-03 23:36 34 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: rio ferdinandas Įtraukti rio ferdinandas Į adresų knygelę
labai idomi ir gera tema Gerai kur dingo 2008 ir 2009?

kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 10954

2011-01-04 10:29 35 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę

rio ferdinandas ra:
labai idomi ir gera tema Gerai kur dingo 2008 ir 2009?


Deja, motyvuodamas, kad viso gero neįmano pamatyti, savaitraštis tais metais kritikų neklausinėjo. Ir šiaip jie sunkiai verčiasi. Labai prašo prenumeratos...
Gerai, kad dabar atnaujino mini apklausą. Deja, tik kine ir dailėje. Ši apklausa, beje, taip pat l.įdomi:
http://www.7md.lt/lt/2010-12-24/daile_2/kas_isimine_2010_aisiais_daile
je.html


Nėra teatro, muzikos...


kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11398

2011-12-26 13:03 36 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2011

Kiek nusivylęs esu šių metų apklausa, todėl pateikiu tik nuorodą, nekopijuodamas tekstų:

http://www.7md.lt/lt/2011-12-23/kinas/kas_isimine_2011_aisais_kine.htm
l


O nusivylęs, nes išėjus į a.a. S.Macaičiui, S.Valiuliui, kažkodėl neparašė V.Jauniškis, L.Vildžiūnas, J.Visockaitė, dar keletas buvusiųjų anksčiau, kurie visu rimtumu rašydavo apie FILMUS.

Dabar gi, kai kurie naujaokai. rodosi, myli daugiau SAVE kine, o ne KINĄ savyje. Pajusite. Pasinaudoja apklausa kaip savo literatūrinių potencijų demonstravimu, tuo mažai pasakydami APIE KLAUSIMO ESMĘ.


kertukas
Blogas banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12519

2014-12-21 13:43 37 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2012 m sustabdyta, 2014 kritikų apklausa vėl atnaujinta:

Kas įsiminė 2014-aisiais? Išvardinkite maždaug 5 filmus, palikusius didžiausią įspūdį, sujaudinusius ar privertusius susimąstyti.

Gediminas Kukta:
1. "Zils Marijos debesys" ("Clouds of Sils Maria", rež. Olivier Assayas, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, 2014). Už daugiasluoksnį pasakojimą. Už nepiršimą baigtinės išvados, atsakymo, tiesos. Už pasitikėjimą žiūrovo interpretaciniais gebėjimais. Už mąstymą žadinančias įžvalgas apie kūrybą, jos santykį su tikrove, kūrėju, publika. Už epizodą, kai Juliette Binoche vaidinama aktorė Marija stebi Alpių slėniu vingiuojančią "rūko gyvatę".

2. "Policininko žmona" ("Police Officer’s Wife",rež. Philip Gröning, Vokietija, 2013). Už nenervinantį snobizmą kine. Už automobilio lempų apšviestus žvėrelius kelyje.

3. "Kerai nuo tamsos" ("A Spell to Ward off the Darkness", rež. Ben Rivers, Ben Russell, Prancūzija, Estija, 2013). Už drąsą ir laisvę nesitaikstyti su naratyvo normomis. Už tylą, triukšmą ir vėl tylą. Už tamsą. Už pirmąjį ir paskutinįjį kadrą.

4. "Dingusi" ("Gone Girl", rež. David Fincher, JAV, 2014). Retas šiuolaikinis režisierius taip neskuba. Retas kuris istoriją (sic!) pasakoja taip preciziškai. Retas kuris tiek dėmesio skiria detalėms ir jose nepasimeta. Fincheris visada buvo vienu žingsniu pirmiau kitų. Tai didžiųjų bruožas. Galima tik įsivaizduoti, kuo šis scenarijus būtų pavirtęs kito režisieriaus rankose. Geriau to nedaryti. Už kameros, montažo, muzikos ir vaidybos jėgą.

5. "Domino efektas" ("Domino Effect", rež. Elwira Niewiera, Piotr Rosołowski, Vokietija, Lenkija, 2014). Dokumentiką galima žiūrėti kaip romantinę dramą. Už šilumą ir meilę herojams ir jų paprastiems gyvenimams. Už atvirumą, bet ne atviravimą.

6. "Force majeure" (rež. Ruben Östlund, Švedija, Danija, Norvegija, Prancūzija, 2014). Už juoką ir rimtį tuo pačiu metu. Už konceptualumą pačia geriausia forma.

Santa Lingevičiūtė:
Rinkausi iš filmų, kurie buvo rodyti ir šiais metais festivaliuose, ir repertuare Lietuvoje.

1. "Nimfomanė. I ir II dalys" ("Nyphomaniac. Volume I & II", rež. Lars Von Trier)
Seksas nėra emocinė filmo ašis, kaip daug kas šūkavo. Veiksme nėra metafizikos, paslapties ar jaudulio. Pats seksas filme monotoniškas kaip bulvių ravėjimas. Prasmę jis įgauna tik tuomet, kai pasiduoda Džo ir Seligmano interpretacijoms.

2. "Leviatanas" ("Leviafan", rež. Andrejus Zviagincevas)
Nes purvini darbeliai atliekami po V. Putino portretu.
Filmo realybėje Dievas neegzistuoja, tik popas.
Kai viskas atrodo beviltiškai tragiška, Zviagincevas pasiūlo pažiūrėti komiškai.

3. "Pazolinis" ("Pasolini", rež. Abel Ferrara)
Nes garsųjį režisierių vaidina Willemas Dafoe.
Pieras Paolo Pasolini yra pasakęs, kad dekadansas ir prieblanda – iš prigimties poetiški dalykai. Toks yra ir Ferraros filmas.

4. "Dingusi" ("Gone Girl", rež. David Fincher)
Pagal Fincherį santuokoje nė vienas nėra laimingas, veikiau abi pusės lieka kvailių vietoje. Merginos užprogramuotos patirti nusivylimą, vyrai užprogramuoti moteris nuvilti. Vaikinai auklėjami kaip globėjai, sergėtojai, tačiau kaip jiems jaustis, jei turi saugoti kažką, kas turi tokias pat teises ir iš tavęs laukia tokio pat pasiaukojimo? Kaip gali sergėti tą, kas už tave visa galva pranašesnis?

5. "Groja Liuvinas Deivisas" ("Inside Llewyn Davis", rež. Ethan ir Joel Coen)
Nes filme apmąstomi sėkmingos ir nesėkmingos karjeros variantai, tačiau neaišku, kada vienas virsta kitu. Tad Coenai palieka klausimą atvirą.
Dėl to, kad Liuviną slegia depresija, ir dėl vidutinybių, kurios dažnai klesti visur.

Jau nebe tas amžius, kad tik kažkas vienas paliktų didelį įspūdį, veikiau jį sudaro keli pamatyti, perskaityti ar išgirsti dalykėliai. Šįmet tokiais tapo NDG vykusi Kęstučio Zapkaus paroda, skaitytos knygos: Rebeccos Solnit "Men Explain Things to Me", Ewos Mazierskos "European Cinema and Intertextuality: History, Memory and Politics", J.M. Coetzee "Lėtas žmogus".

Agnė Mackevičiūtė:
Visą vasarą Krokuvoje buvo eksponuojama nuo 2004 m. po pasaulį keliaujanti Stanley Kubricko kūrybai skirta paroda. Šalia prisiminimus apie matytus filmus žadinančių kostiumų, eskizų ir filmavimo procesą dokumentuojančių kadrų buvo ir režisieriaus laiškai, lankytojams vartyti pateiktos kai kurių scenarijų kopijos, kuriose, rodėsi, nebuvo nė vieno nereikalingo žodžio. O tie, kurie buvo, jungėsi tarpusavyje tokiais neįprastais, mąstymą stimuliuojančiais būdais, kad norėjosi muziejuje apsigyventi. Sakiau kitiems, bet nepakankamai kartų sau, kad reikėtų keletui dienų grįžti į Krokuvą, specialiai dėl šių laiškų ir scenarijų. Negrįžau. Dabar jie Toronte. Laukiu, kada parvažiuos į Europą (kubrick.deutsches-filmmuseum.de)

Ypatingai, lyg Kubricko tekstuose žodžiai, Tsai Ming Liango filme "Kelionė į Vakarus" ("Xi you") jungiasi žmonės – judriomis Marselio gatvėmis lėtai eina budistas vienuolis. Miniai netrukdo vienuolis, jam netrukdo minia, jie išryškina vieni kitų ypatybes, grožį, tarsi kiekvienas savo buvimu tvirtina kito teisę būti. Šis filmas tapo savotišku atsaku Dostojevskio apysakai apie liguistą intelektualą, nebegebantį rasti nedestruktyvaus santykio su žmonija ("Užrašai iš pogrindžio"), kuria pradėjau metus, kuri uždavė toną ir kėlė poreikį ieškoti galimos alternatyvos įrodymo. Pozityvi Tsai Ming Liango "Kelionė į Vakarus" suteikė vilties.

Tačiau susvetimėjimo baimė nedingo. Ją sustiprino vengrės Eszter Hajdu dokumentinis filmas "Teismas Vengrijoje" ("Judgement in Hungary"), kuriame režisierė taip įspūdingai užfiksavo 2,5 metus trunkantį teismo procesą ir atskleidė už rasistinius nusikaltimus (6 romų nužudymą) teisiamų vengrų nacionalistų, aukų artimųjų ir teisėjų portretus, kad filmą norisi lyginti su geru romanu.
Niūrų "Teismo Vengrijoje" įspūdį glaistyti mėginau pokalbiais su įdomiais, menkai pažįstamais praeiviais. Juokais klausdavau, kaip gyvenimą pradėti iš naujo. Sudomino vieno garbaus amžiaus individualisto mintis, esą reikia išmokti išgirsti svarbius patarimus ir į juos atsižvelgti. Recepto, kaip išmokti atskirti tinkamus patarimus nuo bergždžių, jis nepateikė, tačiau tą dieną sąmoningai atsižvelgiau į gerbiamos kolegės rekomendaciją pasižiūrėti Beno Riverso filmą "Kerai nuo tamsos" ("A Spell To Ward Off the Darkness"), kurio vengiau (mat ypač nepatiko kitas matytas kūrėjo darbas). Susižavėjau šiuo eksperimentiniu, metalo koncertu pasibaigiančiu filmu, režisieriaus žodžiais tariant, vaizduojančiu žmones, dar netapusius tokiais cinikais, kad jie nustotų mėginti ieškoti kitokių buvimo pasaulyje būdų, net jei iki galo niekas nepavyksta.
Tęsiant mintį apie neįprastą žodžių, žmonių junglumą, "Keruose nuo tamsos" vienas hipių komunoje gyvenantis vaikinas jautriai pasakoja apie ritualą, kuriame visi asmenys mėgino susijungti vieni kitiems į išangę sukišdami pirštus, dalinasi savo potyriais, tuo metu apnikusiomis abejonėmis. Šis juoką keliantis ir nepaisant to į susimąstymus kreipiantis ritualas mintyse tapo metafora, apibūdinančia komiškas žmonių tarpusavio santykių akimirkas. Branginu tokias akimirkas, tikiu, kad jas fiksuoti reikia, kad jų matymas padeda eiti. Eiti į priekį, į santykį. Tikriausiai todėl daugiausia kartų šiemet žiūrėjau ir tokiu būdu įsiminiau iš jų sumegztą Alexandero Payne’o kelio filmą, komediją apie šeimą "Nebraska".

Ramūnas Pronckus:
Davidas Fincheris, reaguodamas į aršius kritikų, žiniasklaidos ir šiaip piliečių pasisakymus apie jo filmą "Kovos klubas", yra pasakęs: "Kodėl žmonės taip nervinasi, bando kažką uždrausti, juk tai tik filmas" (citata netiksli). Jis turėjo omeny ne konkretų filmą, o tai, kad kiekvienas filmas, šiaip ar taip, yra tik filmas. Iš tiesų nieko neatsitinka, kai praleidi "svarbų" filmą, kai metų festivalių nugalėtojams taip ir neatsiranda laiko ar jėgų.
Tada net į žodžių "pats geriausias metų filmas" ar "tą apdovanojimą turėjo laimėti tas, o ne tas filmas" autorius žiūri įtariai. Kam taip karščiuotis? "Kaip jam gali patikti tas filmas, juk visiška nesąmonė", – galvoja žmonės ir pyksta, o kartais tą pyktį ir parodo.
Taip dažniausiai reaguojama, kai žodį "geras" pamini tame pačiame sakinyje kaip ir "Tomas" ar "Cruise’as". Jis vaidina filme "Ties riba į rytojų" ("The Edge of Tomorow"). Fantastinė juosta primena geras, įtampos ir netikėtų posūkių pilnas krepšinio rungtynes, kuriose laiminti komanda dažnai keičiasi, tačiau yra ir triuškinimo bei atsitiesimo elementų.
Geriausia dalis ta, kad šio filmo režisierius Dougas Limanas, priešingai nei, pavyzdžiui, Christopheris Nolanas ir jo "Tarp žvaigždžių", nebando nieko pasakyti. "Ties riba į rytojų" tikslas – dvi valandas žaisti su žiūrovu tarsi su sočia pele. Ir apgavystė visuomet pavyksta. Režisierius pasitiki žiūrovu ir tuo pasinaudodamas jį kaskart įtraukia į naują apgaulės ratą. Šalia to, filme tikrai įspūdingai šaudoma, o Cruise’as, akivaizdu, sutvertas šiam vaidmeniui taip pat labai, kaip ir seksualo "Magnolijoje".

Kaip ir Benas Affleckas filmui "Dingusi". D. Fincheris pasirinko būtent šį aktorių dėl jo dviprasmiškos šypsenos. Ir išties, ji filme svarbi. Benas beveik visą filmą daro kuo mažiau judesių, matome indiferentišką, sutrikusį, nieko nesuprantantį veidą. Tas veidas kartkartėmis išduoda, kad žmogus susimovė (nusišypsojo ne vietoj), supyko ir susijaudino. Lyg nuobodi drobė, kuri po pirmu sluoksniu slepia viską – nuo mūšių scenų iki religinių regėjimų. Toks ir filmas.
Atsipalaidavimo akimirką tai tiesiog įtraukiantis trileris, tačiau jame pernelyg daug ironijos ir komentarų, kad įkalintume "Dingusią" konkrečiame žanre. D. Fincheris su žiūrovu žaidžia subtiliai ir vos pastebimai. Pelė net nežino, kad su ja žaidžiama.

Kinematografinio žaidimo genijus Larsas von Trieras naujausiu filmu "Nimfomanė" taip pat žaidžia. Sąvokomis, archetipais, terminais, įsitikinimais, kinu, istorija, faktais, teorijomis. Tai ypač šaltas, tiesiog žiauriai vėsus filmas. Vietomis atrodo net banalus, tačiau būtent tas ledinis atskirų scenų kontekstas parodo išvirkščiąją klišės pusę.
"Dogviliu" aiškiai parodęs, kad visas kinas jam yra žaidimas, tarsi sakydamas "kam čia apsimetinėti, kad viskas vyksta iš tikrųjų", šią logiką, tik ne taip ryškiai, L. von Trieras perkėlė į "Nimfomanę". Dirbtinumą jis sukergia su emocijomis bei jausmais, taip suderindamas tas spalvas, kurios kitiems režisieriams nedera.
"Nimfomanė" ne tokia paveiki kaip "Šokėja tamsoje", ji neišlieka atmintyje kaip vientisas prisiminimas ar emocinis potyris. Ji kaip peilis, kuris guli kur nors pamirštas, niekieno neliečiamas, bet vis tiek pavojingas.
Niujorke iš tiesų iš po žemių kyla dūmai. Ir kaskart, kai matai juos kylant, prisimeni "Taksistą". 1976-ųjų Martino Scorsese’s filmą šiemet priminė "Skalvija". Žiūri ir net nežinai, ar egzistuoja toks dalykas kaip katės ir pelės žaidimas. Poezija ir dar vienas įrodymas, kad iš tiesų gero filmo gali ir nepamatyti premjeros metais. Sugebantys išlikti ilgiau kūriniai pasiveja žiūrovą.

Živilė Pipinytė:
Kokie gali būti metai, jei jie prasideda Emilio Vėlyvio "Redirected. Už Lietuvą!"? Tokia mintis dilgtelėjo, kai atsiverčiau šių metų filmų sąrašą. Senokai užsirašinėju matytus filmus, kartais sąrašas būna ilgesnis, kartais trumpesnis, bet visada priartėja prie dviejų šimtų pavadinimų, o kartais ir perkopia, nors su retomis išimtimis užsirašau tik tuos, kuriuos pamačiau kino teatre, – televizija, DVD ir internetas "nesiskaito". Kino teatras vis dar vienintelė vieta, kur filmas skleidžiasi visu savo grožiu.
Šiemet grožio gal ir nebuvo daug, metai, sakyčiau, nykūs, ypač lietuvių kinui, kuris deprofesionalizuojasi su vis didesniu pagreičiu. Negelbsti net snobiški kai kurių filosofiškai nusiteikusių kūrėjų gestai. Tikiuosi, ateinantys metai bus geresni.
Bet išrinkti penkis filmus, nustebinusius tikrojo kino nušvitimu, nebuvo sunku. Pirmiausia, žinoma, tai Tsai Ming-liango "Benamiai šunys". Filmas peržengia tradicinio kino ribas ir kreipiasi tiesiog į pasąmonę pačia savo materija, kuri yra skausmingai išgyvenamas ir lyg Platono uoloje patiriamas atspindėtas kenčiančios žmogaus sielos (arba kadro) laikas. Ivano Vyrypajevo "Delės šokis" – skaidrus lyg meditacija, priverčiantis įsiklausyti į aktorių intonaciją, žvilgsnį, gestą, pamatyti kiekvieną kadro ar aktoriaus veido milimetrą.
Larso von Triero "Nimfomanė" pasiūlė kitokią XX a. seksualinių revoliucijų traktuotę ir sukėlė daug nebūtinai literatūriškų jaunystės prisiminimų. Kaip ir Davidas Fincheris filme "Dingusi", von Trieras ieško naujų istorijos pasakojimo ir tikrovės įprasminimo kelių beviltiškai postmodernizme įstrigusiam (ar užsižaidusiam) kinui. Gal kryptį gali pasufleruoti ir mano didysis šių metų atradimas – "Scanoramos" parodyti ankstyvieji Theo Angelopouloso filmai "Keliaujantys artistai" ir "Medžiotojai", kuriuose kelios dešimtys pokario Graikijos istorijos metų tampa metaforišku, kvapą gniaužiančio grožio ir tragizmo reginiu.
Olivier Assayso filmą "Zils Marijos debesys" vis dar narstau. Jis kaip Thomo Manno "Užburtas kalnas" siūlo gretinti fizišką su intelektualiu, kultūrą su natūra. Idėjas ir patirtis. Bet kartu tai filmas apie dabartį, kurioje gyvena Juliette Binoche herojė aktorė Marija Enders – senosios kultūros paveldėtoja ir jos dalis. Marija – įrodymas, kad menas ir gyvenimas vis dar neatskiriami, nors jaunieji personažai, regis, jau sugeba atskirti viena ir kita. Gal todėl iškart po 1968-ųjų subrendusiam Assaysui (beje, kaip ir von Trierui) toks svarbus prabėgančio laiko atspaudas filmo aktorių veiduose. Tačiau filmo "žinia" vis dėlto melancholiška lyg Zils Marijos viršukalnę juosianti debesų gyvatė.
Andrejaus Končialovskio "Laiškanešio Andrejaus Triapicyno baltosios naktys" – unikalus bandymas suvokti posovietinę civilizaciją. Kažkur Rusijos šiaurėje, šalia Pesecko kosmodromo, apleistame žvejų kaime ji atsiskleidžia grynu pavidalu – tuščioje, griūvančioje mokykloje filmo herojus vis dar girdi praeities garsus, jo kasdienybėje nuolat susilieja iš televizoriaus sklindantys madų šou atgarsiai ir laukinė, mitologiška, tylinti gamta.
Nors Paweło Pawlikowskio "Idą" pamačiau pernai, šiemet įdėmiai stebėjau vis augančią filmo sėkmę. Tai puikus įrodymas, kad Vidurio ir Rytų Europos kinas gali nesigėdyti savo praeities (rafinuota nespalvotos "Idos" estetika siejasi su 7-ojo dešimtmečio lenkų kinu ir fotografija), menkų finansinių išteklių ir siekio suprasti savo istoriją, pasakodamas sudėtingus šių geografinių platumų žmonių likimus.

Renata Šukaitytė:
Šiais metais svarbiausiu Lietuvos kino įvykiu laikyčiau nacionalinių pilnametražių filmų premjerų gausą, išskiriant vaidybinius "Lošėjas", "Redirected/Už Lietuvą!", "Santa", "Nesamasis laikas", "Valentinas už 2rų", dokumentinius "Radviliada", "Meistras ir Tatjana", "Nematomas frontas", "Avinėlio vartai" bei ilgai lauktą animacinį filmą "Aukso žirgas". Gausus jų lankomumas Lietuvos kino teatruose (ypač "Redirected/Už Lietuvą!" ir "Nematomas frontas"), nemaža sklaida užsienyje vykstančiuose kino festivaliuose (ypač "Lošėjo") taip pat džiugina, nors prestižinių apdovanojimų pelnyti FIAPF išskirtuose festivaliuose (vadinamuosiuose "A" kategorijos) lietuviškiems filmams nepavyko. Iš premjerų išskirtini dokumentiniai filmai – Jono Ohmano, Vinco Sruoginio ir Marko Johnstono "Nematomas frontas" ir Giedrės Žickytės dokumentinis "Meistras ir Tatjana". "Nematomo fronto" režisieriai sukūrė išties puikų, nuoširdų, informatyvų ir nepretenzingą filmą apie Lietuvos pokario partizaninio judėjimo lyderį Juozą Lukšą ir tuometinę politinę aplinką ir, kas reta, nesistengė pasipinigauti iš biudžetinių įstaigų kurdami aktualų istorinį filmą, o pasirūpino puikia jo sklaida Lietuvos mokyklose (apie ką Lietuvos kino kūrėjai ne visada pagalvoja). "Meistras ir Tatjana" žiūrovui atskleidžia mažai žiūrovams žinomus vieno talentingiausių Lietuvos fotografų – Vito Luckaus – kūrybinio ir asmeninio gyvenimo aspektus, subtiliai pateikia tuometinės cenzūros ir konformizmo–nonkonformizmo problematiką. Šiame filme Žickytė atsiskleidė kaip itin profesionali ir kūrybinga "archyvinio" naratyvo konstruotoja. Tikėtina, kad filmas bus sėkmingas tarptautiniuose festivaliuose ir sudomins vietinius žiūrovus.
Šiais metais maloniai nustebino du latvių jaunų kino kūrėjų pilno metražo debiutai – Jurio Kursiečio "Modris", pelnęs specialiuosius San Sebastiano, Toronto kino festivalių paminėjimus, taip pat Jānio Nordo "Mama, aš tave myliu", Los Andželo festivalyje gavęs geriausio filmo prizą. Filmuose išryškėja nauja kryptis latvių kine – kurti nepretenzingą, nuoširdų, paremtą realistine estetika ir tikru gyvenimu kiną, kuris seka rumunų Naujosios bangos ir belgų socialinio, realistinio kino tradicija. Abu filmai kalba apie vaikų problemas, žavi įtikinamais personažais ir puikia vaidyba, o tai nėra lietuviško kino stiprybė.
Didelį sinefilišką malonumą patyriau žiūrėdama naujus didžiųjų kino meistrų Nuri Bilge Ceylano, Larso von Triero ir Romano Polanskio filmus, kuriuos pristatė mūsų tarptautiniai kino festivaliai. Ceylano "Žiemos miegas", von Triero "Nimfomanė", Polanskio "Venera kailiuose" žavi gebėjimu kalbėti apie aktualius, naujus dalykus, provokuoti, skatinti diskusijas ir panardinti į savo filmų pasaulį. Šių kino kūrėjų nereikia pristatinėti Lietuvos žiūrovui – jie yra puikiai žinomi ir mėgstami!
Tad apibendrindama galiu sakyti, kad šie metai buvo gausūs nacionalinių premjerų, nors jose dominavo noras nustebinti, eksperimentuoti su kino kalba, o ne nuoširdžiai ir įtikinamai kalbėti apie tai, kas aktualu Lietuvos ir pasaulio žiūrovui. Verta susimąstyti, nes kaimynai latviai jau praėjo paieškų etapą ir formuoja naują, stiprią autorinio kino kryptį savo nacionaliniame kine. Akivaizdu, kad kol didieji kino autoriai kuria filmus, nestokosime sinefiliško malonumo!

Linas Vildžiūnas:
Susvyravusį tikėjimą nesenkančiomis kino raiškos galimybėmis šiemet man sugrąžino trys Tsai Ming-liango filmai. Pirmiausia – Roterdame pamatytas "Ėjimas vandeniu" skirtingų autorių novelių filme "Laiškai iš Pietų", kurį, sykiu su kitais dviem, į savo programą įtraukė ir mūsų "Kino pavasaris", surengęs tarsi mažytę Tsai Ming-liango retrospektyvą, – padėka jam už tai. "Ėjimas vandeniu" – tai vos dvidešimt statiškų griežtos kompozicijos kadrų, kupinų meditatyvaus vidinio pulsavimo. Po režisieriaus vaikystės daugiabutį namą Kučingo mieste, Rytų Malaizijoje, nepaprastai lėtai žengdamas žingsnius tarsi ritualinėje pantomimoje juda budistų vienuolis – nuolatinis Tsai Ming-liango aktorius ar veikiau mediumas Lee Kang Shengas. Name gyvenamo kasdienio gyvenimo fragmentai kartais patenka į vienuolį stebinčios kameros objektyvą. Sąlygiška vienuolio figūra ir purpurinis drabužis ryškiai kontrastuoja su pilka aplinka, o sulėtinti judesiai – su įprastiniu gyvenimo ritmu. Ir netikėtai atsiranda unikalus laikinumo ir amžinatvės vienumo jausmas. Esatis ir praeitis, regimybė ir realybė susilieja į nekintantį metafizinį laiką. Dar radikaliau – gal tik aštuoniais devyniais kadrais – šią filosofinę esė Tsai Ming-liangas pratęsia "Kelionėje į Vakarus", kur aplinkinių nepastebimas vienuolis, sekamas tik Denis Lavant’o, žengia savo žingsnį Marselio gatvių bruzdesyje. Ir, žinoma, "Benamiai šunys", – pesimistinis šio neprilygstamo formos meistro himnas trapiai ir kančios kupinai žmogaus būčiai, jo neišvengiamai vienatvei, kurios bedugnę sugeba perteikti ilgas įsižiūrėjimas į Lee Kang Shengo veidą.
Jau užmirštas, o jaunimui net nežinomas klasikinės kino kalbos galimybes priminė "Scanoramoje" rodyti Theo Angelopouloso filmai, ypač ankstyvieji 8-ojo dešimtmečio "Keliaujantys artistai" ir "Medžiotojai", taip pat 1998 m. "Auksinę palmės šakelę" pelniusi "Amžinybė ir diena". Epinis kinas, individualius likimus įpinantis į šalies istoriją, sąlygiškų apibendrinimų forma atkursiantis dramatiškas šios istorijos (ir jų gyvenimų) akimirkas, žavintis panoramavimo bei kadro mizanscenų grožiu. Ir liūdesiu.
Davido Fincherio "Dingusi", nerianti į psichikos meandrus, sėjanti nerimą ir pasimetimo jausmą dar kartą patvirtino, kad jis – geriausias šiuolaikinio kino siužetų pasakotojas, nenuspėjamas, nuginkluojantis, prilygstantis Edgarui Allanui Poe.
Išskirčiau Richardo Linklaterio "Vaikystę" – kaip analogų neturinčią žmogaus brendimo ir laiko fiksaciją, per 12 filmavimo metų nepraradusią dramaturginio nuoseklumo, nepretenduojančią į "aukštą" stilių, bet kupiną jautraus dėmesio herojams, kuriančią paprasto gyvenimo pilnatvės jausmą "kažkur Teksase".
Kad likimas veda ne tiesiai į kapo duobę ir kad už posūkio tavęs gal laukia troškimų išsipildymas, su sveikos ironijos doze teigia Bentas Hameris, kurio "1001 gramas" uždarė "Scanoramos" festivalį. Tokių filmų, kaip ir Ridley Scotto "Geri metai", mūsų paliegusiai civilizacijai reikia daugiau. Priešingybė Roy’aus Anderssono ant šakos mąstančiam balandžiui.
Na, o Romanas Polanskis filmu "Venera kailiuose" dar kartą patvirtina, kad yra aukščiausios klasės meistras, kuriam pavaldūs visi įmanomi žanrai.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12961

2015-12-30 22:43 38 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2015

Šiemet prašėme išrinkti 5 geriausius 2015-aisiais matytus filmus (pageidautina, kad jie oficialiai būtų rodyti Lietuvoje – kino teatruose ar festivalių programoje) ir aprašyti įspūdį, kurį šiais metais paliko lietuvių kinas.


Neringa Kažukauskaitė

"Iš to, kas yra prieš" ("From What is Before", rež. Lav Diaz, Filipinai, 2014, rodytas "Kino pavasario" programoje) – kaip viename interviu sakė pats šio filmo režisierius: "Geriausias būdas suprasti meną – patylėti apie jį". Po šio filmo tą ir norėjosi daryti – tylėti.

"Dypanas" ("Dheepan", rež. Jacques Audiard, Prancūzija, 2015, rodytas "Scanoramos" programoje) – už išmintingą ir jautrų kelių realybių atskleidimą filme.

Du iki šiol nematyti režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio filmai "Laisvės kumščio teisė" ("Faustrecht der Freiheit", 1975, Vokietija), "Trylikos mėnulių metai" ("In einem Jahr mit 13 Monden", 1978, Vokietija), rodyti LGBT festivalyje "Kreivės", – už priminimą, kokie stiprūs ir nesenstantys yra šio režisieriaus filmai.

"Mažasis Kenkenas" ("P’tit Quinquin", rež. Bruno Dumont, 2014, Prancūzija, rodytas "Kino pavasario" programoje) – už originalų sugebėjimą suderinti filme juodą humorą, absurdą, satyrą, detektyvinę intrigą, mistiką ir metafiziką.

Kino išradėjų brolių Lumi&#232;re’ų 98 restauruotų filmų almanachas "Liumjerai!" ("Lumi&#232;re!", 1895–1905), lydimas Kanų festivalio ir "Institut Lumi&#232;re" direktoriaus Thierry Frémaux gyvų komentarų Odesos tarptautiniame kino festivalyje – už tikrąją pažintį su brolių Lumi&#232;re’ų filmais, apie kuriuos, pasirodo, tiek mažai težinojau.

Pasidalinti bendru įspūdžiu apie šiemetinius Lietuvos kino metus tikrai negalėčiau, nes lietuviško kino šiais metais mačiau nedaug: du pilno metražo filmus – "Sangailės vasara" (rež. Alantė Kavaitė) ir "Ramybė mūsų sapnuose" (rež. Šarūnas Bartas) bei ilgai savo laiko laukusį dokumentinį filmą "Suokalbis" (rež. Arturas Jevdokimovas). Tad galiu nebent trumpai apie juos. Naujausiame Barto filme išsaugoma (nors ir nebėra tokia stipri) viena labiausiai brangintų jo kino savybių – jie tiesia trapią jungtį link mūsų pačių: mūsų skaudulių, baimių, abejonių, nusivylimo ir kitų išgyvenimų. "Sangailės vasara" suteikė beveik fizinę galimybę pajusti jaunatviškų įsimylėjimų virpinamą vasaros orą ir pakilimo skristi pojūtį. "Suokalbis" dar kartą patvirtino, kad kiekvienas filmas turi savo likimą. Ilgai nebaigtas ir pasirodęs tik dabar filmas tapo gražiu atsisveikinimu su praėjusia epocha.

Gediminas Kukta

Scenos, kurios nepaleidžia. Mergina prie pianino. Prieš kelias minutes klube sutiktam vaikinui skambina Franzo Liszto "Mefisto valsą". Vėliau su trimis jo draugais apiplėš banką. Spruks automobiliu, grįš į klubą, šoks apimta euforijos, kadrą užliejant Nilso Frahmo muzikai. Baimę keis pergalės skonis. Pergalės skonį – šūviai, bėgimas nuo policijos, viešbutis, krauju permirkusi patalynė, ašarotas merginos veidas. Už kambario lango švis. Bet kol kas mergina skambina, į kiekvieną klavišą įspausdama vienatvę. Scena-raktas. Ašis. Tai – Sebastiano Schipperio "Viktorija". Gyvas, jaunatviškas, pulsuojantis ir vienu kadru papasakotas tragiškas noktiurnas.

Ant scenos pasirėmusi ranka ir pakreipusi galvą sėdi mergina. Ji ką tik laimėjo penkias prestižinių muzikos apdovanojimų "Grammy" statulėles. Istorinis įvykis. Bet viskas, apie ką galvoja ši pavargusi mergina, yra dar viena narkotikų dozė. Nes "be narkotikų viskas taip nuobodu", prisipažįsta geriausiai savo draugei. Šiuos žodžius draugė persako mums, žiūrovams. Po merginos mirties praėjus ketveriems metams. Tai – Asifo Kapadia "Amy". Intymus ir atviras niekada nenorėjusios išgarsėti Amy Winehouse portretas – veidas, kūnas, balsas. Jos kelias į šlovę. Jos inertiškas susinaikinimas.

Berniukas ant galinės automobilio sėdynės. Yigalo Amiro, 1995 m. nužudžiusio Izraelio premjerą Yitzhaką Rabiną, sūnus. Jis dar nežino, kad už saugaus vaikystės pasaulio jo laukia neapykanta degantys žmonės. Jie reikalauja atpildo – jei ne žudikui, tai bent jo atžalai. Sudėtinga istorija, užduodanti daug klausimų apie nusikaltimą ir bausmę, žmogiškumą ir moralę, meilę ir kančią. Tai – paskutinis nuostabiojo Herzo Franko dokumentinis filmas "Anapus baimės".

Tikiuosi, kad kitais metais Lietuvos ekranuose pamatysiu ir Pulčinelos bei jauno veršiuko odisėją po kamoros nualintas pietinės Italijos žemes vieno įdomiausių šių dienų dokumentininkų Pietro Marcello naujame filme "Graži ir prarasta". Bei haliucinuojantį, sapnišką Beno Riverso filmo "Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys nėra broliai" finalą. Scenos iš šių dokumentinių filmų nepaleidžia iki šiol ir teikia vilties – kol kine bus tokių drąsių ir originalių kūrėjų, jam viskas gerai.

O lietuviškas kinas? Jis ir šiais metais nepabudo iš nutylėjimų, metaforų, filosofijų ir susireikšminimo letargo.


Santa Lingevičiūtė

Jia Zhangke "Kalnai gali pasislinkti" ("Shan he gu ren") – už tai, kad šio režisieriaus kūrybingumas su kiekvienu filmu vis labiau skleidžiasi.

Małgorzata Szumowska "Kūnas" ("Body / Ciało") – už humoro jausmą ir kūniškumą.

Cristi&#225;n Jiménez "Užkadrinis balsas" ("La Voz en Off") – už literatūriškumą.

Yorgos Lanthimos "Omaras" ("Lobster") – už gyvenimišką absurdiškumą.

Claude Lelouch "Jis plius ji" ("Un plus une") – už tai, kad režisierius išlieka savimi ir gali priversti apsiverkti nuo jausmų lengvumo ir kartu neįmanomumo.


Rasa Paukštytė

Jūsų anketos privalumas, kad nebūtina teisintis, kodėl įsimintiniausių ar geriausių šįmet matytų mano filmų sąrašas yra toks:

"Lobis", rež. Corneliu Porumboiu ("Scanorama");

"Rūsyje", Ulrichas Seidlis ("Kino pavasaris");

"Ponas Terneris", rež. Mike’as Leigh ("Kino pavasaris");

"Sutikite Marloną Brando" (Alberto ir Davido ir Mayslesų retrospektyva VDFF).


Iš repertuarinių – "Žmogus-paukštis" (rež. Alejandro Gonzalez Inarritu) ir "007. Spectre" (rež. Sam Mendes).

O lietuviškame kine viskas po senovei. Tiesa, šįmet gal labiau išsigrynino, buvo įvaizdintas nuoseklaus kino, kaip kultūros dalies, pozicijų praradimo jausmas (jį šiek tiek "retušuoja" Lietuvos kino centre gana nuosekliai restauruojamas ir skaitmeninamas vaidybinio kino paveldas, "Meno avilio" iniciatyva išleista geros kokybės mūsų dokumentikos klasikos kolekcija). Korektiškos ir be sentimentų "ano kino" laidotuvės Arturo Jevdokimovo "Suokalbyje". "Edeno sode" pasirodę Saulius Kizas, Povilas Stankus, Viktorija Kuodytė priminė, koks turtingas aktorių vaidmenų galėjo būti ir nebuvo mūsų pastarųjų dviejų dešimtmečių kinas. Nevalingas, nesąmoningas sovietmečio veikėjų mitologizavimas Giedrės Žickytės "Meistre ir Tatjanoje" man neatrodo sveikas, nors girdėjau, kad žmonės iš filmo sužino, kokia gera buvo lietuviška fotografija sovietmečiu – irgi gerai. Prajuokino Ramūnas Cicėnas, jį cituoja kažkoks reklaminis spaudos pranešimas: "Nesvarbu, ką vaidinti, svarbu su kuo." Argi ne dalinis atsakymas į anketos klausimą ir nacionalinio kino "meinstrymo" esmės formuluotė? Su šventėmis.

Živilė Pipinytė

1. Taivano režisieriaus Hou Hsiao-hsien "Žudikė" ("Nie yin niang", Kinija, 2015, "Scanorama"), regis, priartėja prie didžiosios kino siekiamybės materializuoti tai, kas nematoma, – jausmus, mintis, abejones, atsakomybės už save ir kitus poreikį. Tai tobulo ritmo ir tobulų kadro kompozicijų filmas, jis prilygsta seniesiems kinų peizažams. Bet "Žudikė" sukelia ne tik norą grožėtis. Gal be to viską persmelkiančio materialaus pasaulio grožio, kuris neišvengiamai praeina, filmas prarastų dalį savo filosofinės ištarmės?

2. Britų režisierius Mike’as Leigh filme "Ponas Terneris" ("Mr. Turner", D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, 2014, "Kino pavasaris") rodo XIX a. tapytojo Williamo Turnerio gyvenimą, bet režisierius nekuria biografinio filmo apie menininką. Leigh visada sugeba savo herojus rodyti taip, kad filmas tampa švelniai ironišku ir įžvalgiu žmogaus troškimų, pasirinkimų, iliuzijų tyrimu. Leigh atsisako supriešinti meną ir gyvenimą: poreikis tapyti – natūrali jo herojaus būsena.

3. Małgorzatos Szumowskos "Kūnas" ("Body/Ciało", Lenkija, 2015, "Kino pavasaris" ir Lenkų kino festivalis) kalba apie šiuolaikinio žmogaus situaciją ir rodo tikrovę, kurioje gyvename. Tikrovę, kuri atskiria kūną nuo sielos. Vienišiems, visaip besistengiantiems nuo jos atsitverti filmo herojams (kartu ir žiūrovams) režisierė suteikia šansą pažiūrėti į save ir pamatyti kitus – artimus ir tolimus – ir rodo, kaip kūnas ir siela pradeda atgyti.

4. Christiano Petzoldo "Feniksas" ("Foenix", Vokietija, Prancūzija, 2014, "Kino pavasaris") – pasakojimas apie sugrįžimą į save. Filmo herojė Nelė po karo grįžta į Berlyną, kad surastų savo vyrą. Vyras jos neatpažįsta, o gal nenori atpažinti. Petzoldas kuria sąlygišką kino realybę, nes po Holokausto, kurį išgyveno filmo herojė Nelė, ji gali būti tik fantomiška. Petzoldas grįžta prie tobulo Douglaso Sirko melodramų ar Alfredo Hitchcocko "Svaigulio" stiliaus. Regis, taip jis bando atgaivinti vieną "kiniškiausių" žanrų – melodramą, kurį nesugrįžtamai diskreditavo televizijos serialai ir "meilės romanai".

5. Andrzejus Żuławskis "Kosmose" ("Cosmos", Portugalija, Prancūzija, 2015, "Scanorama") rodo tai, kas vyksta kuriančio žmogaus galvoje. Absurdą, nes akivaizdu, kad ir jaunojo filmo veikėjo Vitoldo galvoje perkuriama tikrovė yra absurdiška. "Kosmosas" pabrėžtinai teatrališkas ir ironiškas, karštligiško ritmo, kupinas beveik romantiško erotizmo, apsėdusio pagrindinius filmo herojus, net siurrealistiškas. Bet finale akivaizdu, kad Żuławskis ne tik ekranizuoja paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Režisierius ir provokuoja, ir kartu rodo, ko dabar stinga kinui, į kurį jis leidžia sau pasižiūrėti lyg iš šalies.


Lietuvių kino padėtis gana dviprasmiška. Keli lietuviški filmai 2015-aisiais buvo atrinkti į svarbiausių kino festivalių programas. Lietuvių žiūrovai mieliau žiūrėjo klojimo teatro lygio komedijas. Deja, nei lietuviškas "arthouse", nei "kinas liaudžiai" nepasižymėjo kino kalbos ir minčių originalumu, greičiau pabrėžė vis gilėjantį provincijos pojūtį. Todėl su viltimi laukiu Linos Lužytės ir Andriaus Blaževičiaus pilnametražių debiutų.

Kultūros ir kino valdininkai vis dažniau kalba apie fantomišką "lietuvių kino industriją", bet tų kalbų fone dar akivaizdžiau, kad lietuvių kinui stinga originalių idėjų ir sąmoningos kino politikos, kurios kaip nebuvo, taip ir nėra. Tačiau džiugina, kad Konkurencijos taryba pagaliau pastebėjo kartelinį susitarimą tarp kino teatrų, kuris jau seniai buvo Polišinelio paslaptis.


Mantė Valiūnaitė

Labiausiai įsiminę filmai, kurie buvo rodyti 2015 m. Lietuvos kino teatruose ir tarptautiniuose kino festivaliuose Lietuvoje:

1. "Arklio pinigai" ("Cavalo dinheiro", rež. Pedro Costa, Portugalija, 2014) – už svorį, atvirumą ir meistrišką kino kalbą.

2. "Mamytė" ("Mommy", rež. Xavier Dolan, Canada, 2014) – už rafinuotą turinio ir formos vienovę. Įsiminė kaip viena maloniausių ir ypatingiausių kino patirčių.

3. "Kosmosas" ("Cosmos", rež. Andrzej Żuławski, Prancūzija, Portugalija, 2015) – už interpretacinių galimybių gausą, už vieno puikaus kūrinio pagrindu sukurtą naują stiprų kūrinį.

4. "Siriška meilės istorija" ("A Syrian Love Story", rež. Sean McAllister, D. Britanija, 2015) – už drąsą, kuri priverčia permąstyti režisieriaus vaidmenį dokumentiniame kine.

5. "Viktorija" ("Victoria", rež. Sebastian Shipper, Vokietija, 2015) – už išbaigtą ir precizišką filmo įgyvendinimą ir intensyvumą.


Lietuviškas kinas 2015 m. padovanojo net dvi vertas dėmesio vaidybinio kino premjeras – Alantės Kavaitės "Sangailės vasara" ir Šarūno Barto "Ramybė mūsų sapnuose". Filmai suskambėjo ne tik lietuvių kino kontekste, bet ir užsienyje. Abu džiugino akį bei kėlė žiūrovams klausimus ir gana garsias rašančiųjų apie kiną diskusijas. Lyginant šiuos filmus su Karlovy Varų konkursinės programos "Vakarų Rytai" filmais, galima drąsiai jais didžiuotis. Didžiuliame tarptautiniame kino katile, kur kartais nebeaišku, kodėl vieni ar kiti filmai atsiduria didžiajame ekrane, Alantės Kavaitės ir Šarūno Barto filmai atrodo tikrai solidžiai.


Būta ir kitų filmų – metų gale "Skalvijos" kino centras surengė ciklą "Scena", nes dokumentinių filmų skaičius apie teatrą, teatro režisierius ir aktorius nustebino! Bet galvojant apie visus metus, nacionalinio kino situacija vis dar atrodo vangi – tarsi niekaip negalime pabusti ir pamatyti, kas mus supa ir kaip būname. Nors tikrai buvo džiuginančių jaunųjų kūrėjų trumpametražių filmų, kad ir Kamilės Milašiūtės "After Rave", Jurgio Matulevičiaus "Tardytojas", Audriaus Antanavičiaus "Mėgėjai" ar Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus "Iglu".


Linas Vildžiūnas

1. "Leviatanas" (rež. Andrej Zviagincev),

2. "Audros vaikai" (rež. Lav Diaz),

3. "Ponas Terneris" (rež. Mike Leigh),

4. "Lobis" (rež. Corneliu Porumboiu),

5. "Mano mama" (rež. Nanni Moretti, "Scanorama").

Dar noriu paminėti Jano Nemeco retrospektyvą "Scanoramoje", o ypač jo 1964 m. debiutą "Nakties deimantai". Netikėtai supratau, kodėl dabartinis kinas paprasčiausiai nebegali toks būti. Ne tik dėl nespalvoto kadro grafikos, bet pirmiausiai todėl, kad nutrintos paties pasaulio faktūros. Pasaulis liko be veido. Kolektyvinį Sudetų vokiečių portretą (Nemeco sukurtą su neapykanta) švelniau atkartojo Michaelio Haneke’s "Baltas kaspinas".

Lietuvių kinas (neturiu minty komercinės grafomanijos) nepaliko jokio įspūdžio. "Sangailės vasara" – tarptautinio masto kuriozas, rodantis, iki kokios banalybės nusirito festivalių atrankos kriterijai ir vertinimų konjunktūra. Neįkvepia ir "Ramybė mūsų sapnuose", nors vienintelis pasaulinio lygio mūsų kino režisierius turi teisę į nesėkmę.

7md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12963

2015-12-30 23:21 39 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Labai vertingos TOMO RAMANAUSKO išvados:

http://tmsrmnsks.tumblr.com/post/136253114005/2015-ypatingi-filmai


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13291

2016-12-30 08:45 40 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2016 m.

http://www.7md.lt/kinas/2016-12-23/Kinas


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13668

2017-12-22 21:12 41 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2017

Labai patiko 15 min kino apžvalgininko Vlado Rožėno filmų dešimtukas bei tų filmų komentarai

"Kiekvienais metais festivaliuose žiūrint dešimtą vidutinišką filmą iš eilės kyla mintis, jog skeptiški kritikai teisūs – gal kinas jau seniai mirė. Ir kiekvienais metais dėliojantis geriausius pasidaro aišku, kad nė velnio. Į istoriją 2017-ieji galbūt neįeis kaip Europinio kino apogėjus, tačiau kažin ar šį dešimtmetį buvo metai, kai sulaukėme tiek drąsaus, provokuojančio nepriklausomo JAV kino. Tad ir dominuoja šiemet jie.

Dešimtuke – Lietuvoje per šiuos metus rodyti filmai (todėl kai kurie jų galbūt oficialiai yra 2016-ųjų, o kitų pasaulinių topų juostų čia nėra, nes paprasčiausiai neturėjome galimybės jų pamatyti). Į topą nepatenka filmai, rodyti tik festivalių metu, nes būtų nesąžininga tarp geriausių įtraukti kokią dramą, rodytą tik Vilniuje ir tik dukart,

10. Kvadratas / The Square
Kalbant apie Kanus, "Auksinės palmės šakelės" laureatas šiemet – Rubeno Ostlundo "Kvadratas", kalbantis apie šiuolaikinio meno pasaulio aroganciją, suvaidintą žmonių empatiją, iš tiesų slepiančią tik narcisizmą ir dar milijoną temų, kurias režisierius suklijuoja į krūvą nepalikdamas vienos aiškios filmo šerdies. Nėra jokių abejonių, kad R.Ostlundas yra vienas talentingiausių savo kartos režisierių ir jo gebėjimas be pretenzijos komentuoti itin sudėtingus reiškinius čia švyti visu ryškumu. Aišku, sukūrus pustrečios valandos filmą su keliomis siužetinėmis linijomis kai kurios dalys nublanksta prieš kitas ir galiausiai iki "metų filmo" "Kvadratui" kažko pritrūksta. Galbūt koncentruotumo, o galbūt kaip tik didesnio chaoso.
-----------------------

9. Kita vilties pusė / The Other Side of Hope Akis
Kaurismakis nusprendė naujuoju savo filmu padaryti pasaulį gražesniu. Pakeliui paklibinti pabėgėlių krizę, tačiau, kaip ir visuomet – ieškoti ne sudėtingų išvedžiojimų, o tikėjimo paprasčiausiu, nuobodžiu gerumu vienas kitam. Nuo "Kitos vilties pusės" pasaulis tikrai šiek tiek gražesnis. Čia netrūksta džiugaus infantilumo, bet, regis, režisieriaus atsakymai į žmonių problemas taip pat yra visiškai elementarūs. Naujausias suomio darbas yra visomis prasmėmis toks pat, kaip ir ankstesni, bet jeigu žiūrint A. Kaurismakį ir toliau bus juokinga, o prisimenant norėsis tapti geresniu žmogumi, tegul jis kartojasi, kiek tik jam patinka.
--------------------------

8. Patersonas / Paterson
Apie "Patersoną" daug kalbėti nereikia, nes paprasčiausiai nėra ką. Tai filmas apie niekuo neypatingą kasdienybę ir mylintį poeto žvilgsnį į ją. Jokių revoliucijų ir net istorijos ne per daugiausia – pokalbiai pro filmo protagonistą neretai tiesiog praplaukia, o mes liekame nesužinoję jų pradžios, pabaigos ar prasmės. Šie elementai kitų filmuose galėtų erzinti. Bet visi Jimo Jarmuscho darbai turi savitą kvėpavimą bei ritmą. Ir kuo mažiau jis stengiasi baksnoti pirštu į grožį, kuo toliau nuo įprastų kino bandymų poetizuoti žengia jis, tuo gražiau ir tuo poetiškiau viskas pavyksta.
-------------------------
7. Meškiukas Padingtonas 2 / Paddington 2
Taip, "Meškiukas Padingtonas 2" yra filmas vaikams. Tai, kad jis atsiduria metų geriausių sąraše aukščiau nei "Auksinės palmės šakelės" laureatas ar apdovanojimą už režisūrą Berlyno kino festivalyje pelnęs filmas, neabejotinai sumenkina autoriaus kaip snobo įvaizdį. Bet savo vaikiško žanro rėmuose ši juosta yra kone tobulas darbas: iki ašarų liūdnas, pilnas žavaus humoro ir nuo pirmos iki paskutinės minutės priverčiantis tikėti žmonėmis. Skubėkite į "Padingtoną", kol jis dar sukasi kino teatruose. Net tuo atveju, jeigu vaikų neturite, o meškiukų nemylite: kino kritiko garbės žodis – jei ateisite be išankstinių nusistatymų, nuotykiai Londone tikrai nenuvils.
------------------------
6. Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049 / Blade Runner 2049
Deniso Villeneuve tęsinys vienam garsiausių visų laikų mokslinės fantastikos filmų yra vizualiai gražiausias kūrinys, kurį šiemet galėjote pamatyti kino teatre. Bet čia jo privalumai toli gražu nesibaigia: galbūt net labiau nei ankstesni D.Villeneuve darbai šis geba pasakyti be galo daug beveik visiškai nekalbėdamas, o žiūrovas, nervingai sustingęs, sėdi net ne visada pats suprasdamas, kodėl. Galima beveik neabejoti, kad "2049" sulauks tokio pat kultinio statuso kaip originalas. Ir liūdėti dėl finansinių jų nesėkmių reikia tik iš dalies – jos išgelbėja mus nuo tęsinių, kuriems, akivaizdu, jau ruoštasi ir kurie greičiausiai visiškai nereikalingi.
----------------------------
5. Geras laikas / Good Time
Kažin ar yra žanras, kuriam šiuo metu sekasi sunkiau nei kriminaliniams trileriams. Net mažiausiai juokingais metais atsiranda kokybiškų komedijų, net XXI a. pavyksta atrasti įdomių vesternų variacijų, o štai istorijos apie nusikaltėlius ir/ar policininkus beveik be išimties visada būna tokios persunktos tokio pastišo, kad negali į jas žiūrėti rimtai, arba juda nuo klišės prie klišės, nesukeldamas žiūrovui nieko panašaus į pavojaus jausmą. Būtent todėl brolių Safdie "Geras laikas" yra vienas smagiausių metų atradimų (ir Kanų šakelės nusipelnė tikriausiai labiau nei visi autorinio kino favoritai). Kiekviena jo minutė pulsuoja energija, bet ne perkelta iš ankstesnių filmų, o šviežia bei savita. "Geras laikas" tarsi prašosi lyginimų su ankstyvuoju M.Scorsese ar N.W.Refnu, tačiau bet kuris sugretinimas bus teisingas tik iš dalies. Safdie broliai įnešė į žanrą tiek gyvybės, kiek jos nesimatė jau ne vienus metus. Filmo "Geras laikas" anonsas
-------------------------------

4. Mančesteris prie jūros / Manchester by the Sea
Kennethas Lonerganas yra neapdainuotas šiuolaikinio kino genijus. "Mančesteris" – trečiasis jo filmas ir trečiasis, vertas visų pasaulio "Oskarų". Bet koją kažkas vis pakiša – galbūt iš dalies tai, jog menininkas nesistengia kurti vizualiai įspūdingų darbų, o kalba labai paprastais, klasikiniais kadrais, tad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tiesiog neoriginalus. Kita vertus, K.Lonerganas gimė pasakoti istorijas. Nesu matęs kito scenaristo, kuris gebėtų per tokius kasdienius, smulkius epizodus perteikti tokias savo veikėjų gelmes. "Mančesterio" veikėjai nekalba šeiminėms dramoms įprastais monologais: jie šneka taip, kaip šneka tikri, gyvi žmonės, nutylintys savo jausmus, bet nesugebantys jų paslėpti. Ir todėl kulminacijos – scenos, kai konfrontacijos vis tik įvyksta – trenkia žiūrovui per veidą stipriau nei bet koks sentimentalumas. "Mančesterio" grožis slypi jo detalėse, parašytose autoriaus, kuris tiesiog supranta, kaip veikia žmonės.
---------------------------------

3. Pradink / Get Out
Savo režisūriniu debiutu Jordanas Peele sugebėjo sukurti tokį trilerį, jog šis, įtraukdamas publiką labiau nei visi kiti metų veiksmo filmai, pakomentavo XXI a. rasizmą sukeldamas naują diskusijų bangą ir pakeliui dar spėjo pateikti tiek juokingų momentų, kad "Auksiniams gaubliams" pasirodė, jog tai apskritai ne trileris, o komedija. Po truputį prasidedant "Oskarų" prognozėms "Pradink" vis dar figūruoja tarp kandidatų. Ir nors daugelis kitų pretendentų kol kas Lietuvos nepasiekė, drąsiai galima sirgti už J.Peele – užuot dar sykį atidavę balsus "svarbiai" istorinei dramai, "Oskarai" pagaliau turi šansą apdovanoti juostą, kuri yra svarbi šiandien ir kuri sukurta kalbant ne apdulkėjusio epo, o gyvos satyros terminais.
--------------------------------

2. Sieranevada
Nėra nieko geriau atspindinčio viską, ko europietiškame autoriniame kine nekenčia dalis žiūrovų, nei trijų valandų filmas apie šeimos susitikimą, kuriame tiesiog kalbamasi. Gal truputį aršiau nei per jūsų giminės balius, bet iš esmės tas pats. Su visu nuoboduliu ir vaidyba. Christi Puiu sukūrė filmą apie visus tokius susitikimus ir milijoną stygų, kurias jie paliečia – kai kurias tikrai skaudžiai, kitas tik apsimestinai. Turbūt nėra geresnio komplimento juostai su tokia daugybe veikėjų (iš kurių nemaža dalis atrodo visiški kvailiai) kaip susitapatinimas su kiekvienu iš jų. Kai sovietus garbinanti močiutė susipyksta su liberalesne jauna giminaite, negali nesuprasti abiejų pusių, kad ir kaip karštakošiškai viena aiškintų savo istorijas apie šlovingą Rumunijos praeitį ir kad ir kaip įnirtingai kita bliautų. Abi klysta, bet abi norisi užjausti. C.Puiu neleidžia nė sekundei suabejoti, jog visa tai tikra, net jei ir išgalvota.
------------------------------

1. Tvin Pyksas: sugrįžimas / Twin Peaks: The Return
Jei garsiausi pasaulio kino kritikos žurnalai ir pats Davidas Lynchas "Tvin Pykso" sugrįžimą laiko vienu ilgu filmu, tikėkime jais. 18 jo serijų atrodo kaip visapusiška anomalija: scenos jose kartais specialiai neturi ryšio viena su kita, ištisos siužetinės linijos nenuveda niekur, o kelis kartus tarsi baksnodamas į mūsų norą visada gauti cliffhanger’į D.Lynchas penkias minutes rodo, pavyzdžiui, šluojamas grindis. "Sugrįžimas" yra filmas laikams, kai, anot paties režisieriaus, autorinis kinas jau yra miręs, ir serialas tam metui, kai esą išgyvename jų aukso amžių, tačiau iš tiesų labiausiai vertiname ne originalus, o nostalgiją (kaip sako blogasis Cooperis – patogiau, kai rankos yra pradinėje padėtyje). Galbūt ne viskas "Tvin Pykse" yra tobula: kai kurie epizodai atrodo kaip šiek tiek į toną nepataikantys padžiazavimai, vietomis ima kiek stigti energijos, o ir struktūriniais sprendimais kai kuriais atvejais galima suabejoti. Tačiau D.Lynchas šiuo kūriniu perspjovė save – naujas "Tvin Pykso" sezonas yra genialus vizualinės kultūros darbas, apie kurį kalbėsime dar ilgus dešimtmečius ir kuris pasisavina žiūrovą dienų dienas neleisdamas jam galvoti apie nieką kitą.



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13670

2017-12-22 22:49 42 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Taip, geriausių filmų 2017-aisiais nebuvo tiek, kad kino kritikų sąrašėliuose vis nesikartotų tie patys pavadinimai:

https://www.7md.lt/kinas/2017-12-22/Kino-anketa


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13713

2018-01-16 20:27 43 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Tomas Ramanauskas

2017 GERIAUSI FILMAI

Kinas, tas komfortiškas pabėgimas nuo indų plovimo, savo
pernai metų aukštumas pasiekė… seriale. Galima surengti ilgą diskusiją apie filmų ir serialų niveliaciją ir kas kiną daro kinu: būdas, kuriuo jis pamatomas (Twin Peaksas rodytas kine), ilgis (Bela Tarras ar Claude’as Lanzmannas nesutiktų), kinematografinė kokybė (raskite skirtumų), vaidyba, režisūra, struktūra, etc. TWIN PEAKS yra menas, rodomas prime time’u. Megabiudžetis arthouse’as. Patyčia (iš Holivudo, iš holivudizuoto žiūrovo), remiama aukos. Subversija komerciniame prekybcentryje. Savo viskio taurę keliu už Lynchą ir dar kelioliką kino kūrėjų, kurie mano žiūrovo kėdę darė patogiausia pasaulyje.

1 TWIN PEAKS (2017, rež. David Lych) kone kiekviena scena yra juokinga, amžinai išverčianti klišes į kitą pusę, cituojanti kiną iki paraudonavimo, absurdinanti kvailą žiūrovo norą viską suprasti, išsiaiškinti, suvesti. Herojai serija iš serijos nuteikinėja — vienintelė teisinga serialo interpretacija yra tavo, žiūrove. TP siūlo mėgautis pasimetimu, pagaliau įvykstančia reta galimybe — persikelti į kitą logiką ir gyventi ja. Lyncho genialumas, kad jam pavyksta tai, kur daugelis puola — sukurti svetimos prigimties pasaulį, kuriame norisi užsibūti.

2 THE SQUARE (2017, rež. Ruben Östlund) — grandiozinis savo satyrinėmis ambicijomis. Rubenas Östlundas paduoda tokias tematines porcijas, kad ne visas įmanoma iškart suvalgyti: vyriškumą ir jo krizę, tolerancijos paslėpsnius, socialinio kontrakto trapumą, trivialybes, kurios reguliariai numušinėja fokusą nuo tariamai esminių dalykų ir kurios nėra tik fonas, kaip norėtųsi, o ištisi gyvenimo leitmotyvai.

3 20TH CENTURY WOMEN (2016, rež. Mike Mills) yra grynas, gerajausmis sekmadienio filmas. Tik su daugiau širdies, gylio, įsimintinų dialogų, puikios kinematografijos ir šviežių inkliuzų. Jo režisierius (Mr. Miranda July) šiame filme nukreipė galinio vaizdo veidrodį į savo asmeninį gyvenimą ir nepagailėjo pasidalinti saujomis intymių nepatogumų, dilemų, pasimetimų. Šimtametė tiesa — kai istorija tokia specifiškai asmeniška, jai lengva mus paliesti.

4 THE KILLING OF A SACRED DEER (2017, rež. Yorgos Lanthimos)
Pagaliau, sugrįžta Stanley Kubrickas, šįkart įsikūnijęs į graikų režisierių, kuriam visuomet patinka temos, nutylimos prie stalo. Šiuo atveju — meilės šeimoje prioritetai, vaikų varžytinės ir praeities šmėklų neišvengiamybė. Ir visa tai atlikta siaubo filmui būdingu atšiaurumu, su nepaaiškinama įtampa. Ji materializuojasi vos herojams pravėrus burnas — esi šaldytuve, kur šnekama neeikvojant energijos ir nešvaistant emocijų. Be to, viskas absurdiškai komiška. Mačiusieji ankstesnius Lanthimos eksperimentus su žmonėmis, žino, kaip tai jam tipiška.

5 EL CIUDADANO ILUSTRE (2016, rež. Gastón Duprat, Mariano Cohn)
Riba tarp kūrėjo gerbėjo ir kūrėjo heiterio yra plonytė — viena neatliepta užgaida sekančiuosius paverčia medžiotojais. Nobelio premijos laureatas lanko savo gimtinę, kurioje pamažu įvaromas į visiems skolingo kampą. Juokų pilnas šlovės ir praeities, realybės ir pramano lagaminas.

6 THREE BILLBOARDS OUTSIDE EBBING, MISSOURI (2017, rež. Martin McDonagh) (kino teatruose nuo sausio 26-os – kertukas)
McDonagh moka sukreivinti klišes. Tokiu būdu ši skaudžios asmeninės dramos, neteisybių ir keršto istorija virsta pilna netikėtumų komedija, kurioje meistriškai paliekama vietos ir dramai, ir detektyvui, ir užžanrybei.

7 NIELIUBOV (2017, rež. Andrey Zvyagintsev)

8 BEGUILED (2017, rež. Sofia Coppola)
Po ilgo laiko — vėl gera Sofijos forma, šįkart suktame melodraminiame perdirbinyje apie Civilinio karo užkampyje veikiančią merginų mokyklą ir kareivį, kuris ją ne savo noru aplanko ir ne savo noru palieka.

9 AMERICAN HONEY (2016, rež. Andrea Arnold)
Tiesus ne veiksmo, o buvimo filmas apie paraštinius jaunuolius-bastūnus, turintis savy nemažai saulės ir lengvumo ir nepaisantis skausmingos aplinkos. Kaip tai pasiekti kine man lieka didele misterija.

10 GHOST STORY (2017, rež. David Lowery)
Meistrystė, kai imi banalybę ir ją ramiu veidu minkai tol, kol žiūrovas ima tikėti. Tokiu būdu paklodės formos vaiduoklis tampa rimtu herojumi, o vidurio filmo namų vakarėlyje išsiveržia neįtikėtino aštrumo monologo lava.

11 BACALAUREAT (2016, rež. Cristian Mungiu)
Dekoracijų nepripažįstanti rumunų kino mokykla yra žymi savo polinkiu nebijoti jokių aštrių paviršių. Šios dramos epicentre — santykių ir gerų ketinimų raizgalynė, kurioje tėvas nori vieno, dukra — kito, o treti asmenys išvis nieko gero nenori.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14013

2018-12-24 22:23 44 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2018

https://www.7md.lt/kinas/2018-12-21/Kinas

------------------------------------

Tomo Ramanausko penkioliktukas:

1 ZAMA (rež. Lucrecia Martel)
Kai realybė keistesnė už kinematografą, reikia netikėtos, kitoniškos kino kalbos, kad jis pateisintų mėgstamiausios modernaus žmogaus sapnų formos titulą. Don Diego de Zama egzistuoja 18 amžiuje ir yra koregidoras, laukiantis transferio iš nykaus kaimo į perspektyvesnes geografijas. Visa kita iš esmės yra vidinis veiksmas, kontrapunktuojamas veikėjų, kurie kažkodėl Zamai dalykus kartoja dukart, vietinių su perukais ir keistybėmis, čiabūvių genčių su kaukėmis ir ritualais, prievartos, šnabždesių, sąmonės srauto, nugarų, atsuktų į kamerą ar tiesiog Zamos veido, susiraukusio kaip žemė. Čia niekas neaišku ir okupanto pasimetimas smarkiai skiriasi nuo to, kas matyta ekrane apie kolonistus ir jų reikalus (su Herzogo išimtimi). Tai nebėra galios pozicija su aiškia dichotomija: blogis engia, gėris kenčia. Pasimetimas ir pakrikimas, buitiškas nuobodulys ir neįveikiamas likimo galingumas yra tragiški Zamos palydovai. Sunku suprasti, ko jis nori, išskyrus, kad nenori būti čia. Kas žiauriausia, šlovė Lucrecijai Martel už tai, viskas paverčiama subversyviai juokingu ir pakartotinės peržiūros reikalaujančiu spektakliu.

2 PHANTOM THREAD (rež. Paul Thomas Anderson)
Nors paviršiuje tai yra istorija apie mados dizainerį, tačiau neriant giliau temos tankėja ir galiausiai jis tampa metaforiniu veidrodžiu kone kiekvienam, norinčiam gyventi darbą, daryti dalykus iki galo gerai. Andersonas tampa nematomu dygsniuotoju ir todėl "Phantom Thread" yra filmas iš tų 50-ųjų, tvyrančių jo fone, savo pasaulio turėtojas, nemanieringas, nepostmodernus. Sukurtas citavimui, o ne cituojantis. Filmui driekiantis į ilgį herojaus apsėdimai perversiškėja, meilė totalėja, apetitas smarkėja, santykių įtampa žiežirbuoja. O tai, kas vyksta paskutiniame ketvirtadalyje balansuoja tarp sumišimo, isteriško kikenimo ir begalinio grožio.

3 FIRST REFORMED (rež. Paul Schrader)
Visiškai iš niekur apsireiškia nurašytas "Taxi Driver" scenaristas ir surežisuoja stulbinamai traukiančią ir tikėjimo-faktų, religijos-ekologijos, tarnavimo-aktyvizmo konfliktą sprendžiančią dramą su Ethanu Hawke’u, pasimetusio pastoriaus rolėje.

4 ROMA (rež. Alfonso Cuaron)
Mes kaip ir nelabai turėjome pasirinkimo. Dar prieš Netflixui paskleidžiant "Romą" buvo paskelbta — štai metų filmas. Dėl "metų" galima ginčytis, bet dėl kino atlikimo prabos niekaip. Dar daugiau, tai yra personali istorija, papasakota režisieriaus, kuris po "Gravity" galėtų daryti veiksmo filmą apie gulinčią plytą ir Holivudas vis tiek užmėtytų pinigais. Alfonso nusprendė įepinti savo šeimą, socialinės įtampos spalvas ir politinį 70-ųjų Meksikos kontekstą. Be žinomų veidų, lėtai, atsargiai. Rezultas — didingas, kino klasika tapsiantis filmas, kuriam vienintelis priekaištas, kad jis negali atliepti tokių nesveikų lūkesčių. Tikiesi būti priblokštas, o esi tik sužavėtas. Per mažai!

5 ZIMNA WOJNA (rež. Pawel Pawlikowski)
Nebestebinamai (net labiau nei "Ida") kinematografiškai tikslus filmas sekioja paskui represuojamą meilę, brėždamas paraleles tarp laikmečio ir santykių, politikos valstybėje ir santykiuose.

6 THE WORK (rež. Jairus McLeary, Gethin Aldous)
Dokumentika, kurioje recidyvistai grupinėse sesijose žiūri velniui į akis ir mato ašaras savosiose. Netikėta, šiurpulinga mačizmo b-pusė.

7 THE GUILTY (rež. Gustav Möller)
Erdvėje apriboti filmai yra atskiras sub-žanras, kuriam reikia nemažai dramaturginių įgūdžių. Debiutantas Mölleris moka pasodinti mus skubios pagalbos skambučių centre ir niekur iš jo neišleisdamas sutelkti dėmesį į vyrą su ausinėmis, vikriai užkuriantį smegenų trilerį.

8 JIM & ANDY: THE GREAT BEYOND (rež. Chris Smith)
Svarbi sąlyga, norintiems pilnai įsijausti į šį savimonės dokumentą yra a) galėti pakęsti Jimą Carrey ir b) būti mačius jį vaidinantį Andy Kaufmaną pusiau pavykusiame "Man On The Moon". Kontekstualiai susipažinus, užkadrinė istorija apie Carrey apsisprendimą likti nejaukiu Kaufmanu net ir pasibaigus filmavimui, tampa tik dar labiau neįtikėtina.

9 POROROCA (rež. Constantin Popescu)
Rumunų pasakojimas apie vaiką pametusį tėvą prasideda blogomis žiniomis ir gradualiai blogėja, kol darosi sunku pakelti ar pasikelti.

10 KELEBLEKER (rež. Tolga Kara&#231;elik)
Žanrinis turkų hibridas yra komedija, kuri vos tik įsibėgėja su juokais, pavirsta drama, kuri vos tik įsijaučia, virsta komedija, savotiškas žanrų smėlio laikrodis, kurį režisierius pastoviai varto. Ir tai nenaują temą ir formą (aplinkybių padiktuota brolių ir sesers reunija) atšviežina, neleidžia suglebus pasiduoti formulių inercijai.

11 LAZZARO FELICE (rež. Alice Rorchwachter)
Pirmoji filmo dalis verčia tikrinti gamybos metus — atrodo, kad italų neorealistai gavo pinigų spalvoms ir toliau su išraiškingais neprofesionalais fiksuoja prispausto žmogaus kasdieną. Vėliau neorealizmas mutuoja į magiškąjį realizmą, pūsteli ir Pasoliniškas brizas, mūsų herojai išjuda į kitą realybę ir keistumų pilnas kinas tęsiasi.

12 ISLE OF DOGS (rež. Wes Anderson)
Wesas, užknisančiai įtakingas kino dekoratorius, dažnai kadro simetriškumą ir rekvizitą paverčia svarbesniais herojais nei aktoriai. Apokaliptiškoje Japonijos saloje vykstanti animacija su uždraustais šunimis ir berniuku-gelbėtoju yra tokia tiršta, kad ir pats nebežinau, ar aikčioju nuo atlikimo, ar ir pati istorija mane laiko už rankos. Malonus pasimetimas.

13 THE BALLAD OF BUSTER SCRUGGS (rež. Joel ir Ethan Coen)
Coenų sekėjai žino: ikoniškus stipruolius jie dažnai palydi glebiomis, pusdurnėmis komedijomis, kurios atrodo kurtos trečio brolio. Laimei, po plastmasinio Hail, Cesar! jie vėl puikūs, šįkart pasiutėliai sugrįžta į Laukinius Vakarus ir išskleidžia net šešias, skirtingas, įvairaus intensyvumo trumpametražes istorijas.

14 FLORIDA PROJECT (rež. Sean Baker)
Puikia lietuvių aktore paryškintas nepritekliaus realizmas, kaip būdinga Bakeriui, nutvieskia ekraną Van Goghiškomis spalvomis su geresnių laikų viltimi, nesvarbu, koks dugnas bebūtų.

15 LES GAR&#199;ONS SAUVAGES (rež. Bertrand Mandico)
Visiška atgaiva pavargusiems nuo kino šablonų - psichopatinis, testosteroninis ir laisvas nuo konvencijų sapnas apie prievartos metamarfozę.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14416

2019-12-22 15:15 45 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2019

Kokie šiemet matyti 5–10 filmų (serialų) kino kritikams įsiminė labiausiai?

https://www.7md.lt/kinas/2019-12-20/Kinas


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14430

2019-12-29 19:19 46 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Labai kvalifikuotas filmų 7-ukas, kuriam tikrai pritariu:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/7-siu-metu-filmai-kuriuos-
verta-prisiminti-4-1252474


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14599

2020-12-19 20:39 47 žinutė iš 47 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2020

Neveikė kino teatrai. Todėl pateikiu tik nuorodą:

https://www.7md.lt/kinas/2020-12-18/Kinas

Galima rasti rekomendacijų, ką pamatyti internetu.



Paskutinis puslapis. Atgal
Puslapiai: <pirmas 1 2 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.098 Žinučių forume 189.323 2.240 Narių klube 3.027 Banga.lt laikrodis 19:26 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Ispūdingiausi 2001- 2020 m. matyti kino filmai Lietuvos kritikų akimis

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai