Stephen Frears KARALIENĖ (The Queen)
- Venecijos tarptautinio kino festivalio "Volpi" taurė už geriausią aktorės vaidybą, "Sidabrinis liūtas" taurė už geriausią scenarijų ir kino kritikų asociacijos FIPRESCI žiuri prizas
- 4 nominacijos "Auksinio gaublio" apdovanojimams už geriausią filmą dramos kategorijoje, aktorės vaidybą dramos kategorijoje, režisūrą ir scenarijų
- 10 nominacijų D.Britanijos kino meno akademijos BAFTA premijai
- Ispanijos kino akademijos nominacija "Goya" premijai už geriausią europietišką filmą
- Britų nepriklausomo kino apdovanojimas už geriausią scenarijų
- Čikagos tarptautinio kino festivalio žiūrovų simpatijų prizas
- Amerikos režisierių gildijos nominacija režisieriui Stephenui Frearsui
- Amerikos aktorių gildijos nominacija aktorei Helen Mirren
- Amerikos scenaristų gildijos nominacija scenarijaus autoriui Peteriui Morganui
- Tarptautinės žurnalistų akademijos "Satellite" premijos už geriausią aktorės vaidybą ir scenarijų
Lietuvoje nufilmuotoje TV dramoje "Elžbieta" britų kino įžymybė Helen Mirren suvaidino Karalienę Elžbietą I-ąją ir 2006-ųjų vasarą buvo apdovanota prestižine "Emmy" premija. Praėjusių metų rugsėjį Venecijos tarptautiniame kino festivalyje įvyko biografinės dramos "Karalienė" pasaulinė premjera, o šiame filme garbingąjį Damos titulą turinti aktorė jau įkūnyjo Lietuvoje viešėjusią Karalienę Elžbietą II-ąją. Šis ypatingas ir išskirtinis vaidmuo Helen Mirren padėjo tapti ne tik geriausia "karalienių specialiste", bet susižerti nesuskaičiuojamą gausybę apdovanojimų. Jos pasirodymą savo prizais įvertino Čikagos, Toronto, Dalaso, Bostono, Los Andželo, Floridos, Vašingtono, Niujorko ir San Francisko kino kritikų asociacijos. Būtent todėl absoliučiai niekas neabejoja, kad 61-erių metų Hellen Mirren pretenduos "Oskaro" premijai geriausios aktorės nominacijoje ir pagrįstai laikoma pagrindine favorite nugalėti.
Vienam iš svarbiausių vaidmenų savo karjeroje Helen Mirren ruošėsi tobulindama dialektą su profesionalia vokalo mokytoja Penny Dyer, kuri padėjo įvaldyti karalienės Elžbietos II-osios tikrovišką akcentą, tarmę ir kalbos manieras, o taip pat detaliai studijavo visus Karalienės portretus ir nuotraukas, kiekvieną dieną žiūrėjo dokumentinę archyvinę medžiagą, bendravo su artimais Elžbietai II-ajai žmonėmis.
"Šį filmą galima vadinti kontraversiniu vien tik todėl, kad jis egzistuoja", - yra įsitikinęs režisierius Stephenas Frearsas, kuris anksčiau sukūrė filmus "Pavojingi ryšiai", "Purvini gražūs dalykai" ir "Ponia Henderson pristato", o 2007-ųjų sausį buvo iškilmingai pakviestas vadovauti jubiliejinio 60-ojo Kanų festivalio tarptautinei žiuri komisijai. Jis turėjo labai daug drąsos ir ironijos atskleisti visiškai kitokį Karalienės portretą. Filmas iliustruoja Karališkosios šeimos nepaaiškinamai keistą elgesį 1997-ųjų rugsėjį, kai Paryžiuje autoavarijoje žuvo paparacių persekiota Velso princesė Diana. Šalies monarchų ciniška reakcija į šią tragediją papiktino ir įskaudino D.Britanijos žmones.
Tuomet Elžbieta II-oji su savo vyru Philipu (akt. Jamesas Cromwellas) atsiribijo nuo visuomenės, pasislėpė privačioje Balmoralo pilyje Škotijoje ir nekreipė dėmesio į šalyje prasidėjusį gedulą. Savo ruožtu, išmintingų patarėjų akylai prižiūrimas ir savotiškai už virvučių tampomas ministras pirmininkas Tony Blairas pradėjo skinti pirmuosius populiarumo vaisius. Jis buvo vos prieš 4 mėnesius išrinktas į šį garbingą postą, bet dar nepamiršo košmariško pirmojo vizito į Bekingemo rūmus, kai Karalienė demonstravo atvirą neapykantą naujajam ministrui pirmininkui ir jo žmonai Cherie. Dabar gi Tony Blairas (akt. Martinas Sheenas) viešai paskelbia tragiško likimo Dianą visų "žmonių princese" ir vienareikšmiškai perima iniciatyvą į savo rankas. Būtent jam pavyksta ilgų telefoninių pokalbių metu šuvelninti Elžbietos II-osios maištingą susireikšminimą, kuo greičiau sugrįžti į Londoną ir gedėti savo sūnaus Charleso (akt. Alexas Jenningsas) buvusios žmonos kartu su visais D.Britanijos gyventojais.
Ekrane pamatysite visiškai abejingą, ekscentrišką, šaltą, nerodančią jokių emocijų Karalienę, kuri rūpinasi tik savimi ir keistus patarimus dalijančia motina Elžbieta I-aja (akt. Sylvia Sims), bet nesugeba susitvarkyti kritinėje situacijoje ir priimti teisingų sprendimų. Ji užsispyrusiai laikosi karališkajame protokole numatytų taisyklių ir yra įsitikinusi, kad Dianos mirtis yra tik paprasčiausias privačios šeimos reikalas. Ji leidžia sau tyčiotis iš nepatinkančio Tony Blairo ir žmonos Cherie (akt. Helen McCrory), atsisako bendrauti su žurnalistais, šmaikštauja apie būsimas laidotuves ir jose dalyvausiančias įžymybes, mėgaujasi arbata ant sofos prie televizoriaus, pramogauja miške su mylimais šunimis, savarankiškai važinėja su džipu ir grožisi Škotijos gamta. Elžbieta II-oji kategoriškai uždraudžia sūnui Charlesui atskraidinti po skyrybų Karališkajai šeimai jau nepriklausiusios Dianos kūną į Angliją, nes toks elgesys nėra numatytas karališkajame protokole. Kiek vėliau ji pritaria vyro Philipo pasiūlymui, kad mažieji anūkai su netikėta mamos mirtimi lengviausiai susitaikys išvykę į medžioklę.
Scenarijaus autorius Peteris Morganas neneigia, kad filme yra kažkiek spekuliuojama ir ne viskas paremta tikrais faktais. Rinkdamas informaciją jis bendravo su visais žmonėmis, kurie tik sutiko kalbėti. Reikšmingus, svarbius, intriguojančius ir intymius faktus atskleidė Karalienės Elžbietos II-osios, ministro pirmininko Tony Blairo ir princo Charleso biografais, Karališkųjų rūmų sekretorėmis, durininkais, virėjais, vairuotojais, namų tvarkytojomis ir patarnaujančio personalo atstovais. Peteris Morganas taip pat susitiko su žmogumi, kuris tikrai bendravo su princu Charlesu tą lemtingąją naktį, todėl tiksliai žinojo jo ištartus žodžius po princesės Dianos mirties.
Režisierius: Stephen Frears
Aktoriai: Helen Mirren, Michael Sheen, James Cromwell, Sylvia Syms, Paul Barrett
Verta paziuret vien del bendro isprusimo. Tirkai faktais pagrista istorija apie karaliskaja seima ir jos "tikraji veida".
Neapsigaukite, pavadinimas “Karalienė” nenurodo, kad filmas apie amžių glūdumos karalystę. Čia rodomi asmenys gyvi ir darbingi. Ir labai populiarūs šiuolaikinėje Jungtinėje Karalystėje. Taip, galima būtų teigti, jog ne visada ir prisimintume, jog Škotijos, Airijos, Velso, žinoma, Anglijos, bei kai kurių smulkių valstybių, išsimėčiusių po visą pasaulį, valdymo struktūra yra monarchija, jei ne jos valdovės karalienės Elžbietos II vizitas į Lietuvą praėjusiais metais. Sutikime, įvykis mūsų šalyje sukėlė nemažą ažiotažą.
Būtent ši karalienė ir yra pagrindinis filmo personažas. Taigi, filmas šiuolaikinis, o ne istorinis-kostiuminis. Tačiau nevadinti jo istoriniu vis dėlto negalima. Ekrane rodomiems įvykiams – beveik dešimtmetis. Aišku, tai jau istorija, nors žmonijos atžvilgiu ir nesena, daugumos žiūrovų gerai prisimenama. Tačiau kažin ar filmo siužetinė linija žinoma Lietuvos žmonėms. Dėl to filmas galėtų būti mums įdomiu, bet nepulsiu šito būtinai teigti.
Pripažintas dėl savo užtikrintos meistrystės ir puikių filmų, tiesa, garsinusių jį prieš dešimtmetį ir anksčiau, anglas Stephen Frears, sukūrė filmą kur kas aktualesnį tautiečiams nei likusiai pasaulio daliai. Ne, “Karalienė” nėra nei neįdomus, nei nuobodus visiems, tačiau iš jo sklindanti politinė publicistika tikrai, manau, kur kas labiau yra imponuojanti režisieriaus tėvynainiams. Puikus aukštuomenės kronikos pavaizdavimas, neišvengiantis ir meniškumo, ypač dėl geros vaidybos dozės, užtikrino filmui jau apie trisdešimt 
įvairių, dažnai pačių prestižiškiausių, prizų. Vis dėlto, būsiu atviras, po keletos dienų įvyksiančiuose Oskarų dalybose, geriausių filmų kategorijoje mano favoritai bus kiti…
Pabandysiu paaiškinti kodėl.
Taip, filmo kūrėjai, pasakodami apie šalia gyvenančius ir valdančius šalį monarchus, jau dešimtmetį esantį faktiškąjį šalies vadovą premjerministrą Tonį Bleirą, turėjo remtis savo žiniomis, intuicija, dokumentais bei hipotetika. Realiai buvusią situaciją, kada po “žmonių princesės” Dianos tragiškos žūties, karališkoji pora užsidarė rūmuose ir atsiribojo nuo piliečių, jie buvo priversti paversti kūryba. Jokių tikrų pokalbių, situacijų, elgesio motyvų, monarchai neviešina ir jų gyvenimą teko kurti naudojantis tik meno priemonėmis. Lygiai kaip autoriai neturi ir informacijos, ar jie gerai šią buvusią situaciją pavaizdavo, ar matė karalienė šį meninį filmą apie save, ar jis patiko. Užtat filmą apie tai, kaip Tony Blairas išgelbėjo monarchijos garbę ir populiarumą britų širdyse, puikiai įvertino prizų dalintojai. Manyčiau, jog gal ir per gerai.
Man filme pritrūko gilumos. Greitai susitaikai su tuo, kad ir karalienė ir Tony Blairas ir princas Čarlzas ekrane yra kur kas jaunesni, guvesni, nei žinai juos dabar. Kas be ko, duoklę praėjusiam dešimtmečiui sugebi atiduoti. Tačiau sunkokai priimi britų polinkį į prasimušančias holivudines klišes. Štai lyg “geriausiuose” žmonių iš Los Andželo darbų pavyzdžiuose, karalienei apsispręsti, “susigaudyti mintyse” padeda gražuolio elnio likimas. Perdėtai teigiamasis herojus Tony Blairas vienintelis “širdies gilumoje” supranta tikruosius karalienės sprendimų ir elgesio motyvus savo aplinkos tarpe ir “griežtai” bendradarbius paauklėja, kaip reikia vertinti jos elgesio motyvus. Amerikoniško kino požymiai…
O befantazuojant karalių gyvenimo temomis, prisigalvoti, jog septyniasdešimtmetė karalienė savarankiškai vairuoja didžiulį, artimą sunkvežimio klasei, senos laidos “Rang Rover”, kerta upę, patenka į medžioklės zoną, mano supratimu, gerokas perlenkimas. Gal tai duoklė “kinematografiškumui”, bet vis dėlto…
Užtat britų kino veteranės Helen Mirren filme kuriama karalienė Elžbieta II tikrai nuostabi. Prognozuočiau geriausios aktorės Oskarą… Kiti personažai, mano manymu, turėjo būti kiek įvairiapusiškesni, mažiau tiesmuki.
Nors pažėriau tam tikros kritikos filmui, manau jis įdomus ir mums. “Sulaikytos” monarchų emocijos, statiškas elgesys, tuo pačiu nusako ir jų statuso komplikuotumą šiuolaikinėje Jungtinėje Karalystėje. Vindzdorų dinastijai likimas lemia griežtą protokolą, diplomatinę vaidybą, konservatizmą. karalienė gali paleisti parlamentą, skirią ministrą pirmininką, yra karo vadė, tačiau faktiškai šalyje atlieka tik reprezentacinę funkciją. Tą, neabejotinai, per filmo “šaltumą”, neemocingumą, ir stengėsi pabrėžti patyręs režisierius Stephen Frears. Tuo pačiu jis “pastatė dar vieną paminklą” žaviajai ir veikliajai amžinatilsį princesei Dianai, išdrįsusiai mesti iššūkį apkerpėjusiai tradicijai, formalumams. Ji tapo “širdžių princese” todėl, jog sugebėjo parodyti britams, kad ir gyvenant karališkoje šeimoje galima džiaugtis gyvenimu. Vien dėl jos atminimo gerai, kad buvo sukurtas filmas “Karalienė”. Galima buvo tą padaryti ir kur kas anksčiau…
visa filma ziurint manes neapleido viena mintis, - o ka apie tai galvoja pati karaliene ji ziuredama? 
Mano tekste yra: nėra žinių ar ji žiūrėjo filmą. KARALIENĖ VISUOMENE BUITINĖMIS TEMOMIS NEBENDRAUJA.
kitų šalti teigimu, karalienė atsisakė žiūrėti filmą.
Kaip ir tikėtasi. Atspėjome:
Best Performance by an Actress in a Leading Role
Winner: Helen Mirren for The Queen (2006)
