Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Prancūzų kino festivalis ŽIEMOS EKRANAI


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2007 01 10 d. 00:22 pradėjo  pliushkis, peržiūrėta 16950 k.
Puslapiai: <pirmas 2 3 4 
kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11430

2012-01-17 22:06 76 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2012

Apie festivalį:

http://www.7md.lt/lt/2012-01-20/kinas/apie_dievus_zmones_ir_ju_iliuzij
as.html



Kino teatre Pasaka

http://ziemosekranai.lt/wp-content/themes/bare/files/ziemos-ekranai-20
12-programa.pdf


SKALVIJA

"Pono Julo atostogos"
"Les vacances de Monsieur Hulot"
Rež. Jacques Tati
Vaid. Jacques Tati, Nathalie Pascaud, Micheline Rolla
(komedija, Prancūzija, 1953, pranc. k., angl., liet. subt., 1.14)
23 d. – 15.30 (seansas senjorams), 25 d. – 21 val.

Ponas Julo atrieda savo keistu automobiliu tiesiai į centrinį viešbutį ant vandenyno kranto atostogauti. Jis nenusiteikęs nuobodžiauti ir laisvalaikį stengiasi leisti naudingai. Maudynės, jodinėjimas, tenisas, valgymo ceremonijos ir pasimatymai su gražiąja poilsiautoja iš kaimyninio namo... Netikėtai užsidegę fejerverkai skelbia gražių atostogų pabaigą. (T)

"Išsiskyrimas"
"Rupture"
Rež. Pierre Etaix
Vaid. Pierre Etaix, Anne-Marie Royer, Anny Nelsen
(komedija, Prancūzija, 1961, be dialogų, 11 min.)
23 d. – 17.10

Jaunuolis skuba namo. Jis nešasi laišką nuo mylimosios. Tačiau atplėšus voką palaiminga išraiška dingsta. Brangioji jam siunčia perplėštą fotografiją su jo atvaizdu. Jokios abejonės, tai išsiskyrimo ženklas. Įžeistas jaunuolis nusprendžia iškart atsakyti tuo pačiu. (T)

"Svarbiausia – sveikata"
"Tant qu'on a la santé"
Rež. Pierre Etaix
Vaid. Pierre Etaix, Denise Péronne, Simone Fonder, Claude Massot
(komedija, Prancūzija, 1966, pranc. k., angl., liet. subt., 1.05)
23 d. – 17.10

Tai keturios kino novelės. "Nemiga" pasakoja apie vyruką, skaitantį vampyrų istorijas ir negalintį užmigti. "Kinematografas" pakviečia mus į sausakimšą salę, kur po darbo gamyklose darbininkai įsitaiso maloniam vakarui. "Svarbiausia – sveikata" parodo, kaip šiais skubančiais laikais kenčiantieji stresą ieško būdų iš jo išsivaduoti. Kartu su "Į mišką nebeisim" keliaujam į miškelį, kuriame vietos nepasidalina iškylautojų pora, ūkininkas ir medžiotojas. (N-16)

"Jojo"
"Yoyo"
Rež. Pierre Etaix
Vaid. Pierre Etaix, Claudine Auger, Philippe Dionnet, Luce Klein
(komedija, Prancūzija, 1964, pranc. k., angl., liet. subt., 1.32)
23 d. – 18.40

Milijardierius nuobodžiauja savo didžiulėje pilyje. Jis negali užmiršti meilės nuotykio su cirko artiste ir nusprendžia ją susirasti. Pasirodo, gražioji moteris augina jo vaiką. Mažasis Jojo nuo vaikystės dirba klounu. Jis pasitinka tėvą su išpaišyta šypsena. Turtuolis meta savo turtus ir pradeda klajoti po pasaulį su šeima. (A)

"Didžioji meilė"
"Le grand amour"
Rež. Pierre Etaix
Vaid. Pierre Etaix, Annie Fratellini, Nicole Calfan, Alain Janey
(komedija, Prancūzija, 1969, pranc. k., angl., liet. subt., 1.27)
23 d. – 20.30

Jis ir ji – ideali pora. Jų vestuvės prašmatnios. Jų nauji namai tvarkingi, butas patogus, ramioje vietoje. Jie guli atskirose lovose, kad neapspardytų vienas kito ir ramiai paskaitytų prieš miegą. Jos tėvai gyvena šalia, dažnai lankosi svečiuose arba kviečiasi pas save. Jos tėvas įdarbina jį savo įmonėje. At tai – didžioji meilė? (N-16)

Jacques'o Tati trumpų filmų programa
24 d. – 17.30

"Nenuleisk kairės"
"Soigne ton gauche"
Vaid. Jacques Tati, Max Martell, Louis Robur
(komedija, Prancūzija, 1936, pranc. k., angl., liet. subt., 12 min.)

Ūkininkas Rožė svajoja būti boksininku, nes stebi, kaip tikrieji boksininkai treniruojasi čia pat, fermos kieme. Rožė tvarte pamėgdžioja kovos judesius ir puikiai imituoja pergalę. Šią sceną pamato bokso treneris ir sužavėtas įstumia juokdarį į ringą. Bet juk Rožė niekada nesiboksavo iš tikrųjų. (T)

"Laiškanešių mokykla"
"L'Ecole des facteurs"
Rež. Jacques Tati
Vaid. Jacques Tati, Paul Demange
(komedija, Prancūzija, 1947, pranc. k., angl., liet. subt., 15 min.)

"Greitis ir efektyvumas!" – šį šūkį, atkeliavusį iš Amerikos pašto darbuotojų, pirmasis perėmė filmo herojus - laiškanešys Fransua. Mažame kaimelio pašte trys laiškanešiai treniruojasi, paklusniai vykdo direktoriaus komandas, tobulindami pašto perdavimo iš rankų į rankas ritualą. Bet tikrovėje išmoktas pamokas sunku pritaikyti. (T)

"Vakarinės pamokos"
"Cours du soir"
Vaid. Jacques Tati
(komedija, Prancūzija, 1967, pranc. k., angl., liet. subt., 27 min.)

Filmo "Pramogų metas" dekoracijose Jacques'as Tati organizuoja komiko meno paskaitas. Čia gausiai susirinkę verslininkai lyg paklusnūs mokinukai pasiryžę išmokti imituoti cigaretės rūkymą, žvejojimą, jojimą ir kritimą nuo laiptų. Šiame filme iš arti susipažįstame su keliais Tati klasikiniais triukais. (T)

"Orli"
"Orly"
Rež. Angela Schanelec
Vaid. Natacha Régnier, Bruno Todeschini, Mireille Perrier, Emile Berling
(drama, Prancūzija, 2010, pranc. k., angl., liet. subt., 1.24)
24 d. – 18.50

Paryžiaus "Orli" oro uostas. Skrydžių laukiantys keleiviai turi laiko išsikalbėti, įsiklausyti, pasvajoti, patylėti... Gyvenimai čia gali pasikeisti per akimirką. Moteris, skrendanti pas savo vyrą, įsimyli kitą. Motinai, lydinčiai sūnų į jo tėvo laidotuves, netikėtai atsiveria akys. Jauna pora, išsiruošusi į tolimą kelionę, staiga pasimeta ir nebeieško vienas kito. Vieniša moteris slepiasi minioje, kad perskaitytų išsiskyrimo laišką. (T)

"Gražių sukaktuvių"
"Heureux Anniversaire"
Rež. Pierre Etaix
Vaid. Pierre Etaix, Laurence Ligni&#232;res
(komedija, Prancūzija, 1962, be dialogų, 12 min.)
23 d. – 20.30

Jis perka gėles ir dovaną, skuba iš darbo. Ji padengia stalą, paruošia šventišką vakarienę, užrašo pasveikinimą. Šiandien – jų vestuvių sukaktuvės. Jis stengiasi, kaip išmano, kad spėtų laiku, bet, rodos, visas miestas pilnas kliūčių.
Už šį trumpametražį filmą P. Etaixas buvo apdovanotas "Oskaru". (T)

"Gerbėjas"
"Le soupirant"
Rež. Pierre Etaix
Vaid. Pierre Etaix, France Arnel, Claude Massot, Denise Péronne, Karin Vesely
(komedija, Prancūzija, 1962, pranc. k., angl., liet. subt., 1.23)
23 d. – 20.30

Jaunas mokslininkas dienų dienas sėdi užsidaręs savo kambaryje. Jam rūpi tik žvaigždės ir begalinis kosmosas. Tačiau tėvams toks sūnaus būdas ne prie širdies. Jie sumano jį apvesdinti. Netikėtai jaunuolis įsimyli. Tik jo mylimoji – sunkiai pasiekiama - gražioji dainininkė, dėl kurios gerbėjai pameta galvas. Jaunuolis aklai siekia savo tikslo, nepastebėdamas, kad tikroji laimė jo laukia visai šalia. (T)

"Pramogų metas"
"Playtime"
Rež. Jacques Tati
Vaid. Jacques Tati, Barbara Dennek
(komedija, Prancūzija, 1967, pranc. k., angl., liet. subt., 1.54)
25 d. – 17 val.

Amerikiečių turistės, kasdien aplankančios po vieną Europos sostinę, atskrenda į Paryžių. Prancūzijos sostinė joms pasirodo kaip ir visos kitos. Bet šį vakarą mieste atidaromas naujas restoranas, kur suplauks visa grietinėlė. Užsienio svečius gidai irgi atveda čia. Netyčia į restoraną užsukęs ponas Julo, puikiai leidžia laiką naujos bičiulės amerikietės draugijoje. Naktis ilga, bet ryte teks atsisveikinti. (T)

"Aš esu niekieno žemė"
"Je suis un no man's land"
Rež. Thierry Jousse
Vaid. Philippe Katerine, Julie Depardieu, Aurore Clément, Jackie Berroyer
(dramatinė komedija, Prancūzija, 2010, pranc. k., angl., liet. subt., 1.32)
25 d. – 19.10

Filipas – scenos žvaigždė, dėl kurio gerbėjai raunasi plaukus. Per sėkmingą dainininko karjerą nelieka laiko nei sau, nei artimiesiems. Vieną vakarą po koncerto Filipo ložėje netikėtai atsiradusi sena pažįstama pakviečia jį vakarienės. Keistas atokus namas ir dar keistesnis šeimininkės elgesys priverčia Filipą bėgti pro langą. Atsidūręs miško vidury jaunuolis sutinka ornitologę, filmuojančią paukščius naktį, dar vėliau užklysta pas savo seniai matytus tėvus. (N-16)

"Šventės diena"
"Jour de f&#234;te"
Rež. Jacques Tati
Vaid. Jacques Tati, Paul Frankeur, Guy Decomble
(komedija, Prancūzija, 1949, pranc. k., angl., liet. subt., 1.17)
25 d. – 17.10

Ramų kaimelio gyvenimą sudrumsčia į centrinę aikštę atkeliavusi mugė. Tarp pramogų – ir kilnojamas kino teatras, kuriame laiškanešys Fransua pasižiūri įkvepiantį dokumentinį filmą apie savo kolegų amerikiečių darbą. "Greitis ir efektyvumas!" – štai koks turėtų būti šiuolaikinio laiškanešio šūkis. Fransua pamėgina pakeisti savo įprastą darbo stilių. (T)

Vakaras Katerinai Golubevai atminti
"Aš nenoriu miego"
"J’ai pas sommeil"
Rež Claire Denis
Vaid. Katerina Golubeva, Richard Courcet, Bétrice Dalle, Alex Descas
(drama, Prancūzija, 1994, pranc. k., angl., liet. subt., 1.50)
26 d. – 19 val.

Daiga iš Vilniaus į Paryžių atvažiuoja sena mašina. Ji aktorė. Jos lūpose cigaretė, o kišenėse vėjai ir du telefono numeriai: tetulės rusės ir teatro režisieriaus, kuris žadėjo padėti. Deja, pastarasis išsisukinėja, todėl atvykėlei belieka suktis pačiai. Daiga įsikuria viešbutyje, kur už nakvynę dirba kambarine. 18-ame rajone, kuriame Daiga laikinai gyvena, siaučia serijinis senučių žudikas, o policija niekaip neranda jo pėdsakų. (N-16)

"Eismas"
"Trafic"
Rež. Jacques Tati
Vaid. Jacques Tati, Maria Kimberley, Tony Kneppers, Marcel Fraval
(komedija, Prancūzija, 1971, pranc. k., angl., liet. subt., 1.33)
26 d. – 21.20

Prancūzų automobilių įmonė "Altra" pakviesta dalyvauti garbingame Amsterdamo salone, kur pristatomos moderniausios transporto priemonės. "Altros" pasididžiavimas – pono Julo suprojektuotas automobilis, kuris transformuojasi į namuką ant ratų su visais patogumais. Iki Amsterdamo kelias tolimas. "Altros" komanda į saloną pavėluoja, o poną Julo vadovybė atleidžia. Tačiau kelionė su žaviąja amerikiete Marija atperka visas nesėkmes. (T)




kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11434

2012-01-22 18:15 77 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Apie keletą filmų radau tokius atsiliepimus.

Neabejoju, kad geriausias festivalio filmas yra nevienkartinių Kanų kino festivalio laimėtojų belgų brolių Jean-Pierre ir Luc Dardenne filmas Berniukas su dviračiu.

Po Kanų, Živilė Pipinytė rado užsienio spaudoje:

"Daugumai šiemet apie Kanus rašiusių kritikų tikruoju šedevru tapo brolių Dardenne'ų filmas "Berniukas ant dviračio". Tai pasakojimas apie dvylikametį Sirilą, kuris fanatiškai ieško savo tėvo, atidavusio jį į prieglaudą ir siekia susigrąžinti savo dviratį, kurį tas tėvas pardavė. Dviratį jam sugrąžins berniuko likimu susirūpinusi kirpėja. Savaitgaliais ji kartu su berniuku keliauja į gamtą, siekdama atitraukti Sirilą ne tik nuo priešiško, bet ir nuo nusikaltėlių pasaulio, sušildyti berniuką, išmokyti jaustis mylimam. Filmas buvo apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu."


Edvinas Pukšta iš Kanų festivalio apie Prisiminimai iš viešnamio (rež. Bertrand Bonello) [2011]

Teatrališkas bordelis

Skandalingomis provokacijomis pagarsėjęs prancūzas Bertrandas Bonello sugundė gražiausiu, komiškiausiu, erotiškiausiu, muzikaliausiu ir lengviausiai pakeliamu filmu "Prisiminimai iš viešnamio" (Tolerancijos namai{House of Tolerance}) apie XIX a. ir XX a. sandūroje Paryžiuje veikusį viešnamį. 12 merginų čia gyveno, draugavo, uždarbiavo, puošėsi, kvėpinosi, bendravo su solidžiais elito vyrais ir tenkino keisčiausių klientų įgeidžius (seksas šampano vonioje, aistra apsimetant lėle, geismas japonų geišos apdarais, sadistiški žaidimai su peiliu ir virvėmis). Žaismingą ir impresionistinį aistrų šou su trumpais smurto momentais ir pribloškiančiu atsisveikinimo kadru (iš merginos akių vietoj ašarų teka sperma) žiūrėti įdomu ir nenuobodu, bet ekskursija į sekso vergijos ir prostitucijos profesijos praeitį greitai užsimirš.


St_Edo
Senbuvis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 5443

2012-01-23 12:30 78 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: St_Edo Įtraukti St_Edo Į adresų knygelę

kertukas ra:
Apie keletą filmų radau tokius atsiliepimus.

Neabejoju, kad geriausias festivalio filmas yra nevienkartinių Kanų kino festivalio laimėtojų belgų brolių Jean-Pierre ir Luc Dardenne filmas Berniukas su dviračiu.

Po Kanų, Živilė Pipinytė rado užsienio spaudoje:

"Daugumai šiemet apie Kanus rašiusių kritikų tikruoju šedevru tapo brolių Dardenne'ų filmas "Berniukas ant dviračio". Tai pasakojimas apie dvylikametį Sirilą, kuris fanatiškai ieško savo tėvo, atidavusio jį į prieglaudą ir siekia susigrąžinti savo dviratį, kurį tas tėvas pardavė. Dviratį jam sugrąžins berniuko likimu susirūpinusi kirpėja. Savaitgaliais ji kartu su berniuku keliauja į gamtą, siekdama atitraukti Sirilą ne tik nuo priešiško, bet ir nuo nusikaltėlių pasaulio, sušildyti berniuką, išmokyti jaustis mylimam. Filmas buvo apdovanotas Didžiuoju festivalio prizu."


Na čia tikrai kažkoks šabloniškas aprašymas. Taip, čia gal ir įprasta socialinė drama. Bet vaiko personažas ypatingai įtikinamas, netgi bauginantis. Tai yra būtent tas sunkaus, sulaužyto vaiko atvejis, kai suaugę šalia jo tampa silpni. Nes nežinia ką daryti, kad viskas pasikeistų į gerąją pusę, kaip sustabdyti vaiko baisius emocinius porveržius. Filmas tiems, kurie nebijo neigiamų emocijų iš ekrano.


kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11443

2012-01-27 21:26 79 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Tikrai, Berniukas su dviračiu - stipriausias šių metų festivalio filmas. Vilniuje paskutinį kartą rodomas SKALVIJOJE ŠEŠTADIENĮ 15 val.

Drąstiškas, nevaldomas berniuko elgesys ilgą laiką baugino, kaip rašo St_Edo, kėlė "nepatogaus, neatsipūtusio" žiūrėjimo jausmą. Kituose KINO PAVASARYJE matytose brolių DARDENŲ filmuose, problematiški herojai buvo natūraliai priimami, nes nebuvo to "dygumo".
Vis dėlto ir problematika, ir neperspaudimai dramatizuojant sitaucijas, padarė savo - didžiai talentingų belgų socialinio realizmo stilistika "įtraukė".
Gerbiu šios srities meistrus (dar išsiskiria britas KEN LOACH). Tokį kiną yra žymiai sunkiau daryti, nei kurti kino pasakas...


kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11805

2013-01-21 22:08 80 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2013

Sausio 24 – vasario 8 d. Lietuvoje rengiamas prancūzų kino festivalis "Žiemos ekranai". Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Šiemet jau aštuntojo festivalio rengėjai, regis, atsisakė ambicingos idėjos pristatyti tai, kas įdomiausia sukurta prancūzų kine, ir nusprendė rengti teminę filmų peržiūrą. Šių metų tema – meilė. Tradicinė retrospektyva šiemet skirta kino klasikui Ericui Rohmerui.

Festivalyje žada apsilankyti režisieriai Stéphane’as Cazes, Damienas Odoulis, aktorė Marie-Eve Nadeau ir kino kritikas, "Cahiers du cinéma" redaktorius Jeanas-Philippe’as Tessé.

Pagrindinę "Žiemos ekranų" programą sudaro septyni pastaraisiais metais sukurti filmai. Jų režisieriai – ir debiutantai, ir pripažinti kūrėjai. Dviejų iš jų autorius – poetas, režisierius, scenarijų autorius, operatorius ir prodiuseris Damienas Odoulis (g. 1968). Šešiolikos metų tapęs klajūnu, o devyniolikos – išspausdinęs eiles, dvidešimties jis sukūrė pirmą trumpo metražo filmą. Režisierius sulaukė kritikų ir žiūrovų dėmesio po to, kai sukūrė filmą "Dvelksmas", apdovanotą Venecijos kino festivalyje. Šį nespalvotą poetišką pasakojimą apie iniciaciją "Žiemos ekranai" Lietuvos žiūrovams pristatė 2007 metais. Lietuvoje rodytas ir kitas Odoulio filmas "Ričardo O. istorija". Šiemet bus galima pamatyti 2010 m. Odoulio sukurtą filmą Likęs pasaulis ("Le reste du monde"), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Judith Morisseau, Marie-Eve Nadeau, Mathieu Amalricas, Emmanuelle Béart. Filmo herojė – dvidešimt devynerių Eva, kuri gyvena Prancūzijos pietuose. Vyras, kuri ji mylėjo, nusižudė. Po jo mirties Eva suprato, kad yra nėščia. Kartu su dviem savo seserimis Eva atsiduria pas tėvus. Senelė per pietus žada atskleisti šeimos paslaptį. Paaiškėja, kad vyresnioji iš seserų Žiudit turi kitą tėvą. Moteris nori jį surasti, o Eva turi apsispręsti, ar išsaugos kūdikį.

Pernai Odoulio sukurtas autobiografinis filmas Vilko turtai ("La richesse du loup"), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė pats režisierius ir Marie-Eve Nadeau, yra eksperimentinės formos. Užkadrinį pasakojimą kuria moteris. Olafu pavadintas herojus dingo, palikęs jai dėžutę su vaizdajuostėse užfiksuotais septynių paskutinių jų bendro gyvenimo metų vaizdais. Tai šimtai valandų įrašų, atskiri kadrai, užrašai. Mari nusprendžia išsiaiškinti vilko Ilafo paslaptį. Diena po dienos ji žiūri nufilmuotus vaizdus, gilinasi į vyro gyvenimo fragmentus ir bando atkurti žmogų, kurį myli. Kad geriau suprastų, kodėl jis išvyko.

Pasak kanadietės režisierės Anne Émond, jos filmą Naktis Nr. 1 ("Nuit #1", Kanada, 2011) įkvėpė Erico Rohmero "Mano naktis su Mod", ypač aktoriai, kurie filme tarsi naujai atranda ir "išranda" meilę. Todėl ji norėjusi savo filme patyrinėti kondensuotus vienos nakties jausmus. Émond filmo herojai Nikolajus ir Klara per vieną naktį nori patirti visus meilės etapus. Jų istorija galėtų trukti mėnesį, metus, visą gyvenimą...

Jauno režisieriaus Stéphane’o Cazes (g. 1983) filmas Omblina ("Ombline", 2012) pasakoja apie dvidešimtmetę, kuri nuteisiama trejus metus kalėti. Kalėjime ji sužino, kad yra nėščia, ir pagimdo sūnų Luką. Įstatymas jai suteikia teisę būti su kūdikiu pirmus 18 mėnesių. Omblina (Mélanie Thierry) kovoja, kad galėtų prižiūrėti sūnų kuo ilgiau ir auginti jį pasibaigus bausmei. Kova už sūnų ir ryšys su juo jaunai moteriai taps ir paskata kovoti už save, naują gyvenimą. Omblina turės pasikeisti, atsisakyti prievartos. Filmas kurtas tikrame kalėjime.

Populiaraus aktoriaus ir režisieriaus Bruno Podalydes komedija Sudie, Berta ("Adieu Berthe oul’enterrement de mémé", 2012) šiemet buvo rodyta Kanuose. Prancūzų kritikai teigia, kad tai gražiausias, labiausiai jaudinantis režisieriaus filmas, melancholijos ir burleskos, švelnumo ir pašaipų kokteilis, bei lygina "Sudie, Berta"su Nanni Moretti ir Dino Risi komedijomis. Tai vienintelis tikrai žinomas mums prancūzų komedijų kūrėjas, kurio PARKO SUOLIUKAI rodė 2010 m. Žiemos ekranai.

Pavadinimas yra nuoroda į populiarų posakį, reiškiantį, kad viskas prarasta. Filmo herojus vaistininkas Armanas iš pradžių taip nemano. Jis net šiek tiek pamiršo savo senelę, kuri mirė ir kurią reikia palaidoti. Vaistininkas dirba kartu su žmona, bet medikamentų spintoje slepia burtininko aksesuarus: Armanas slapta rengia dovaną meilužės Aliks dukters gimtadieniui. Tad laidotuvės jam visai nerūpi. Pagaliau, kas buvo ta Berta? Pagrindinius vaidmenis šioje melancholiškoje komedijoje sukūrė populiarūs aktoriai Valérie Lemercier, Denis Podalydes (režisieriaus brolis, visada vaidinantis Bruno filmuose), Isabelle Candelier, Bruno Podalydes.

Šiemet Kanuose, "Kritikų savaitės" programoje, rodytas ir Louis-Do de Lencquesaing filmas Šuoliais ("Au galop", 2012). Filmo herojė Ada mano, kad susikūrė ją tenkinantį ir laimingą gyvenimą. Bet jos kelyje pasitaikė Polis. Rašytojas gyvena su dukra ir turi labai reiklią, ekscentrišką mamą. Taip Ados gyvenimas įgauna naują pagreitį...

Ši meilės istorija primena sentimentalią freską, sudėliotą iš daugybės istorijų ir daugybės ryškių personažų, bet visus juos vienija noras sekti paskui savo jausmus ir geismus, nepaisant amžiaus ir fizinės būsenos. Pagrindiniame vaidmenyje pamatysime 7-ojo dešimtmečio žvaigždę Marthe Keller.

Truffaut ir Rohmero tradicijas prancūzų kine tęsiantis Jacques Doillonas pasižymi savitu stiliumi. Per 46-erius karjeros metus režisierius sukūrė daugiau kaip pusšimtį filmų ir pelnė Kanų, Berlyno, Venecijos ir kitų kino festivalių apdovanojimus.

Doillonas mėgsta stebėti vaikus, paauglius, fiksuoti jų jausmus atsidūrus suaugusiųjų pasaulyje ar sprendžiant savo problemas. Naujausio režisieriaus filmo Tavo vaikas ("Un enfant de toi", 2012) herojai Aja ir Luisas kadaise mylėjo vienas kitą, jie turi dukrelę Liną, bet poros keliai išsiskyrė. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, bet yra istorijų, kurias pamiršti nelengva, o septynerių metų Lina būtinai nori išsiaiškinti keblius mamos santykius su vyrais. Ji žino, kad mama myli ir tėtį, ir Viktorą, su kuriuo gyvena. Be to, mama jai minėjo, kad nori susilaukti antro vaiko... Filme vaidina režisieriaus ir Jane Birkin duktė Lou Doillon, režisierius ir aktorius Samuel Benchetrit, o mažoji Olga Milshtein laikoma didžiausiu filmo atradimu.

Tiksliau apie filmus, jų treileriai:

http://www.ziemosekranai.lt/pagrindine.htm

Seansai visuose miestuose:

http://www.ziemosekranai.lt/programa.htm



kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11806

2013-01-21 22:32 81 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Gerai žinau, jog vertingiausia šiemet festivalyje – genijaus Eric Rohmer retrospektyva.

Netikite? Pasiskaitykite apie ką eina kalba:

http://www.banga.lt/lt/2forum.showPosts/69331.462.2-=%282958687784


http://www.ziemosekranai.lt/retrospektyva.htm

Seansai (raudonai):

http://www.ziemosekranai.lt/programa.htm


St_Edo
Banginis

Klube: ne narys

Parašė žinučių: 5715

2013-01-22 12:01 82 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: St_Edo Įtraukti St_Edo Į adresų knygelę

kertukas ra:
Gerai žinau, jog vertingiausia šiemet festivalyje – genijaus Eric Rohmer retrospektyva.


Pilnai pritariu. Peržiūrėjau kitų programos filmų sąrašą ir beveik niekas iš karto neužkabino...


kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 11849

2013-02-14 21:02 83 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Tiems, kas nori paskaityti apie naujus prancūzų filmus neseniai pasibaigusiuose ŽIEMOS EKRANUOSE:

http://literaturairmenas.lt/2013-02-08-nr-3413/542-kinas/826-paulius-j
evsejevas-sviezias-prancuz-kinas-ziemos-ekranuose


kertukas
Geras banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12211

2014-01-26 22:56 84 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2014

Apie filmus: http://www.7md.lt/kinas/2014-01-24/Prancuzu-kino-niekad-nebus-per-daug


kertukas
Blogas banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12529

2014-12-23 18:45 85 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2015


2015-ieji "Žiemos ekranams" - ypatingi. Jau dešimtą kartą šis prancūziško žavesio kupinas kino festivalis aplanko Lietuvos miestus. Smagu, kad festivalis po truputį atsikrato "mažo festivalio" etiketės – kasmet aplanko vis naujus miestus, kuriuose visada gražiai sutinkamas vietinių institucijų, laukiančių šiltų kino vakarų.

Šie "Žiemos ekranai" bus sudėtingi, nuotaikos keisis be jokios priežasties, bus daug vėlavimo ir kaukšinčių kulniukų, žadėjimų "po penkių minučių". Aistringi, nekenčiantys taip pat stipriai kaip ir mylintys, ir kvatojantys iš visko, o labiausiai iš savęs. Kalbėsime apie moteris.

Moteriški žvilgsniai

"Regards de femmes" - moterų žvilgsniai, žvilgsniai į moteris - festivalio tema dvilypė ir tegu moterys nesupyksta, bet gal dėl jų festivalio programa ir yra tokia įvairi ir nenuspėjama.
Šalia prancūzų kino mėgėjams jau pažįstamų vardų, atsiras vietos ir jaunesnėms režisierėms.
Režisierė Katell Quillėvėrė, kilusi iš Dramblio Kaulo Kranto, pristatys ilgo metražo filmą Siuzana ("Suzanne", 2014). Pasakojama apie Siuzana ir ją supantį pasaulį. Vaizduojamas moters gyvenimas nuo jos vaikystės iki brandos, susidūrimo su netikėtais gyvenimo posūkiais ir, žinoma, meile. Ši istorija aprėpia visą žmogaus gyvenimą, o žiūrovui belieka sekti trapios moters virsmą tvirta asmenybe. Filmas pelnė "Cezario" apdovanojimą geriausiai antro plano aktorei Adele Haenel.

Nusišypsoti kino mylėtojus ir profesionalus privers filmas Maestro. Erico Rohmero asmenybės įkvėpta, režisierė Lėa Fazer ironiškai pasijuoks iš autorinio kino užkulisių. Personažai juokins nesupratę populiaraus ir siauresnei auditorijai skirto kino skirtumų. Tai nuoširdi istorija apie žmogaus kelionę į savąsias sielos gelmes, kupina jaunystės bei poezijos.

Režisierius Christophe Honore pristato Ovidijaus mitologinės poemos interpretaciją juostoje Metamorfozės ("Mėtamorphoses", 2014). Čia žmogaus metamorfozė yra tarsi kino metafora – kaip keičiasi reprezentuojama realybė? Jausminga istorija pasakoja apie jauną merginą Europą, mūsų laikais atsidūrusią dievų pasaulyje. Europą prie mokyklos suvilioja Jupiteris, o šalia greitkelio nuogi kūnai susilieja su gamta. Europa pajunta dievų ir mirtingųjų konfliktą, kerštą, pavydą, viliones, tačiau kartu mokosi mėgautis gyvenimu ir meile.
Nepamirškime ir moters personažo: išvysite tikrais įvykiais paremtą istoriją – režisieriaus Jeano-Pierre'o Amėris Mariją Heurtin, 2014). Filmas nukelia į XIX amžių. Kurčia ir akla mergaitė atsiunčiama į Larnė institutą. Neprižiūrėta, veik sulaukėjusi, ji žengia sunkiu keliu mokydamasi bendrauti, o tai daro savita kalba ir prisilietimais. Tai filmas apie stiprybę, artumą, rūpestingą meilę, atgimimą ir vidinį žmogaus pasaulį. Pagrindinius personažus įkūnija neprofesionali aktorė Ariana Rivoire ir garsioji režisieriaus mūza Isabelle Carre.

Retrospektyva

Nicole Garcia – geriausiai "Žiemos ekranų" temą atspindinti asmenybė, jau daugiau nei keturis dešimtmečius esanti kino pasaulyje: aktorė, režisierė ir scenariste. Iš pradžių dirbusi teatre, kine Nicole pradėjo vaidinti nuo 1967 metų. Kiek vėliau ji laimėjo apdovanojimą už geriausią antro plano vaidmenį filme Mergišius ("Le cava-leur", 1979, rež. Philippe de Broca), po metų, nusifilmavusi garsiajame režisieriaus Alaino Resnais filme Dėdulė iš Amerikos ("Mon oncle d'Amėriąue", 1980), tapo pripažinta kino aktore.
Sukūrusi vaidmenis daugiau nei 30 -yje filmų ir norėdama pasakoti savo istorijas, Garcia pradėjo filmuoti. O šių metų Kanų kino festivalyje ji tapo "Auksinės kameros" žiuri pirmininke.
Gimusi 1946 metais Orane, dabartinėje Alžyro teritorijoje, Nicole Garcia sukūrė aštuonis ilgo metražo filmus. Kiekvienam pati rašė scenarijus, sėmėsi įkvėpimo iš kriminalinių istorijų ir film noir estetikos. Mįslingi jos filmai įtraukia žiūrovą į savotišką dėlionę – įvairiausių personažų gyvenimų rezginį, kupiną labirintų, pokyčių, netikėtų posūkių. Žiūrovas pasineria į tikrą jausmų trilerį, apipintą aistros pinigams, gyvenimui, žmogui. Ši aistra ar jos nebuvimas (apatija) yra režisierės kūrybos pagrindas. Jos istorijų personažai – išraiškingos asmenybės, balansuojančios tarp teisingumo ir nusikaltimo. "Žiemos ekranuose" pamatysite ir filmų, kuriuose Nicole Garcia sukūrė įsimintinus vaidmenis, ir jos pačios režisuotus, kuriuose nusifilmavo žinomiausi prancūzų aktoriai: Catherine Deneuve, Danielis Auteuil, Gėrard Lanvinas, Jeanas Dujardinas, Jeanas-Pierre Bacri ir kt. Beje, daugeliui aktorių Nicole Garcia filmai atnešė apdovanojimus už geriausius vaidmenis.
Vilniuje festivalis vyks nuo sausio 22 iki vasario 1 d., vėliau iki vasario 8 d. keliaus po Lietuvą.

Daugiau informacijos http://www.ziemosekranai.lt

organizatorių info


kertukas
Blogas banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12558

2015-01-14 07:53 86 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
papildymas

Pagrindinėje programoje publikai bus pristatytos jaunų kino menininkių bei jau pripažintų kino pasaulyje režisierių kūryba – Jean Pierre'o Améris'o Mari istorija, Jean-Jacques'o Zilbermann'o Už gyvenimą. Kylantys talentai žavės ir kitomis abejingais nepaliekančiomis juostomis.

Šių metų retrospektyva skiriama didžiai prancūzų režisierei, aktorei, scenarijaus autorei Nicole'ė Garcia, kurios filmai, įkvėpti film noir žanro ir kriminalinių istorijų, žavės publiką įtemptais siužetais, ir talentingais aktoriais.
Režisierius Claude'as Duty ir kiti prancūziško kino atstovai festivalio metu svečiuosis Vilniuje.

Festivalio programa http://www.ziemosekranai.lt/2015programa.htm


kertukas
Blogas banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12569

2015-01-17 14:39 87 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Dar apie 2015 m. festivalio filmus rašoma čia:

Moterų istorijos
Režisierė Katell Quillévéré lietuvių žiūrovams pažįstama iš filmo "Meilė kaip nuodai". Naujo jos filmo Suzana ("Suzanne") herojė gyvena kartu su tėvu ir seseria. Suzanos (Sara Forestier) gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai mergina įsimyli nusikaltėlį. Pasakojimas apima 25 metus. Quillévéré prisipažįsta, kad ją įkvėpė 1942 m. sukurtas Yasujiro Ozu filmas, pasakojantis 20 metų trunkančią tėvo ir sūnaus santykių istoriją. Tačiau pagrindinis režisierės tikslas buvo papasakoti apie artimas nusikaltėlių moteris: visuomenė dažniausiai žino tik nusikaltėlių vardus ir visai nesidomi tomis, kurios dėl savo vyrų gali paaukoti net gyvybę.

Solveigos Anspach Atvira moteris Lulu ("Lulu femme nue") herojė Lulu (Karin Viard) palieka vyrą ir tris vaikus. Ji tiesiog nusprendžia kelias dienas praleisti viena, laisva ir nejausdama sąžinės priekaištų. Trys susitikimai padės Lulu atrasti save. Šis filmas – Etienne Davodeau komikso ekranizacija.

Kino žmonės – Léa Fazer filmo Maestro veikėjai. Jaunas aktorius Anri svajoja vaidinti veiksmo filmuose, kai jį pakviečia autorinio kino patriarchas Sedrikas. Filmavimo sąlygos visai ne tokios, apie kokias svajoja Anri, bet jį sužavi bendradarbiai ir per filmavimą gimusi draugystė. Naujosios bangos režisieriaus vaidmeniui Fazer pakvietė didžiųjų prancūzų kino autorių numylėtinį Michaelį Londsdale.

Julie Lopes Curval filmas Aukštuomenė ("Le Beau Monde") pasakoja apie dvidešimtmetę Alisą (Ana Girardot). Ši provincialė yra apsigimusi drabužių dizainerė. Kad Alisa turi talentą, supranta tik turtinga paryžietė Anjez, ji padeda merginai įsikurti Paryžiuje. Alisa džiaugiasi patekusi į madų "aukštuomenę". Šis pasaulis Alisai gali daug pasiūlyti, bet egzistuoja rizika ir jame pasimesti. Lopes Curval teigia, kad filmą įkvėpė du romanai – Jacko Londono "Martinas Idenas" ir Edith Wharton "House of Mirth".

Pagrindinė "Žiemos ekranų" programa pristatys ir dviejų jaunų kino menininkių pirmuosius pilnametražius filmus. Vienas iš jų – Marianne Tardieu Nejudėt! ("Qui vive") – pasakoja apie trisdešimtmetį vyrą, kuris dirba prekybos centre ir susiduria su nepilnamečių gauja. Po to vyriškio gyvenimas staiga pasikeičia. Tardieu tvirtina, kad jai buvo svarbu parodyti problemiškais vadinamų priemiesčių pasaulį. Vieną pagrindinių vaidmenų "Nejudėt!" sukūrė Ad&#232;le Exarchopoulos, išgarsėjusi po filmo "Adelės gyvenimas. 1 ir 2 skyrius".

Kitos debiutantės Lucie Borleteau filmas Fidelio, Alisos odisėja ("Fidelio, l’odyssée d’Alice") pasakoja apie trisdešimtmetę jūreivę Alisą. Ji palieka savo vyrą ir įsidarbina mechanike sename laive "Fidelio". Moteris sužino, kad laivo kapitonas – jos pirmoji didžioji meilė. Taip prasideda melancholijos kupina pagrindinės herojės kelionė. Filmo konsultantais tapo jūreiviai, su kuriais režisierė dvi savaites praleido Atlanto vandenyne. Alisą filme vaidina Ariane Labed, ją režisierė pamatė Athinos Rachel Tsangari filme "Atenbergas". 2014 m. Lokarno kino festivalyje Alisos vaidmuo atnešė aktorei prizą už geriausią moters vaidmenį.

Vyrų žvilgsnis
Įsimintiną moters portretą sukūrė ir Jeanas Pierre Améris. Jo filmą Mari istorija ("Marie Heurtin") įkvėpė tikri XIX a. pabaigos įvykiai, susiję su Marie Heurten (1885–1921). Nuo gimimo kurčnebylė, mergaitė buvo pasmerkta likti uždaryta psichiatrinėje ligoninėje su "debilės" diagnoze, tačiau nevilties apimtas tėvas ją atvežė į vienuolių įkurtą mokyklą, kur bandyta padėti tokiems vaikams. Sesuo Margarita pradeda dirbti su "mažu laukiniu gyvuliuku". Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Isabelle Carré, išmokusi gestų kalbą, ir debiutantė Ariana Rivoire.

Į ne tokią seną istoriją nukels Jeano-Jacques Zilbermanno filmas Už gyvenimą ("A la vie"). 1960-aisiais susitinka trys moterys, kurios nesimatė nuo tada, kai buvo Aušvico kalinės. Savaitę jos praleis kartu prie jūros. Tas laikas bus kupinas pokalbių ir prisiminimų. Filmą įkvėpė režisieriaus motinos istorija, kurią jis užfiksavo dokumentiniame filme "Irene ir jos seserys". Tris pagrindines filmo herojes suvaidino prancūzė Julie Depardieu, kanadietė Suzanne Clement ir olandė Johanna ter Steege.

Savęs ieško Claude Duty filmo O mes – triskart! ("Chez nous c’est trois!") veikėja Žana. Ji yra ne patį sėkmingiausią gyvenimo tarpsnį išgyvenanti režisierė, vykstanti į provinciją pristatyti vieno pirmųjų savo filmų. Kaip ir dauguma kitų Duty filmo personažų, ji ieško gyvenimo prasmės ir nori pabėgti nuo kasdienybės. Žaną suvaidino režisierė, puikių filmų apie moteris ties nervų krizės riba kūrėja Noémie Lvovsky.

Ypatingi susitikimai
Rašytojas, kino kritikas, režisierius Christophe Honoré užima ypatingą vietą šių dienų prancūzų kine. Romanų vaikams ir paaugliams, kuriuose gvildenamos sudėtingos AIDS, incesto ir savižudybės temos, autorius išgarsėjo filmais "Meilės dainos" (2007) ir "Mylimieji" (2011), jie sulaukė gerbėjų ir Lietuvoje. Honoré filmai visada provokuoja diskusijas. Be abejo, jas sukels ir naujausias jo filmas Metamorfozės ("Métamorphoses"), sukurtas pagal romėnų poeto Ovidijaus eiles. Honoré pasiūlė šiuolaikišką poemos interpretaciją. Jo filmo herojai yra du šiuolaikiniai jaunuoliai. Merginą sudomina priešais licėjų sutiktas keistas jaunuolis. Ji leidžiasi užburiama pasakojamų istorijų apie dievus, kurie įsimyli jaunus mirtinguosius. Honoré sako, kad kiekvienas naujas jo filmas tarsi prieštarauja ankstesniam, šiame jis norėjęs išsivaduoti nuo tradicinio personažo suvokimo. Dauguma filmo aktorių – neprofesionalai. Režisierius sako norėjęs parodyti senovės graikų palikimą šiuolaikinėje Prancūzijoje, taip pat tai, kad senovės mitai iki šiol veiksmingesni už amerikiečių masinę kultūrą. Honoré siūlo jauniesiems prancūzams juos atrasti iš naujo.
Isabelle Huppert iki šiol yra populiariausia prancūzų aktorė Lietuvoje. "Žiemos ekranai" parodys vieną naujausių aktorės filmų – Marco Fitoussi Šėliones Paryžiuje ("La Ritournelle"), kuriame Huppert suvaidino galvijų augintoją Brižit iš Normandijos. Moteris – tikra svajotoja, tad užauginusi vaikus ji nusprendžia patraukti į Paryžių. Ar pavyks pradėti gyvenimą iš naujo?

Vienintelis animacinis "Žiemos ekranų" filmas Aja iš Jopugono ("Aya de Yopougon", rež. Marguerite Abouet, Clément Oubrerie) nukels į 8-ojo dešimtmečio Dramblio Kaulo Kranto sostinę Abidžaną. Čia gyvena devyniolikmetė Aja, kuriai labiau patinka mokytis namuose, nei vaikštinėti su draugėmis.

Nicole Garcia retrospektyva
Iš Alžyro kilusi aktorė ir režisierė Nicole Garcia studijavo vaidybą Paryžiaus konservatorijoje. Kine ji debiutavo 1968 metais, tačiau buvo pastebėta po to, kai 1974 m. nusifilmavo Bertrand’o Tavernier filme "Te prasideda šventė". Ankstyvieji aktorės vaidmenys įsiminė dar ir todėl, kad ji dažnai filmavosi išskirtinių kūrėjų, temų ar formos filmuose: 1976 m. suvaidino Naujosios bangos pradininko Jacques’o Rivette’o filme "Dvikova", 1980 m. – Alaino Resnais filme "Dėdulė iš Amerikos". Bet "Cezarį" už geriausią antro plano vaidmenį ji gavo nusifilmavusi Philippe’o de Broca komedijoje "Kavalierius". Žiūrovų pripažinimą aktorei atnešė ir Claude’o Leloucho šeimos saga "Vieni ir kiti". 9-ajame dešimtmetyje Garcia sukūrė ne vieną įsimintiną šiuolaikinės prancūzės paveikslą.
Garcia ir pati kuria filmus. 1986 m. Kanuose pristačiusi trumpametražį debiutą, jį sukūrė ne vieną filmą, gvildenantį šeimos ryšių, pasirinkimo, meilės temas. Juose ryškius vaidmenis sukūrė Nathalie Bay ("Kas antrą savaitgalį"), Gerard’as Lanvinas ("Numylėtinis"), Catherine Deneuve ("Vandomo aikštė"), Danielis Auteuilis ("Priešininkas"). Tačiau Garcia aktorės karjera taip pat sėkmingai tęsiasi.

Parengė Ž. P. (7md)


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12984

2016-01-08 18:17 88 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2016

Režisierių Stepnane Brize domino santykiai tarp vyro ir moters, jų nesugebėjimas kalbėti apie savo jausmus ir atsiverti vienas kitam. ]o filmo Kelios pavasario valandos ("Quelques heures de printemps", 2012) herojus penkiasdešimtmetis Alanas yra priverstas grįžti pas savo mamą. Bendras gyvenimas sukelia daug konfliktų ir skaudžių prisiminimų, bet Alanas sužino, kad motina sunkiai serga. Ar motina ir sūnus sugebės suartėti, žinodami, kad liko nedaug laiko? Filmą įkvėpė autentiška istorija, jame vaidina puikūs aktoriai Vincent Lindonas, Hėlėne Vincent, Emmanuelle Seigner.

Zoltano Mayero filmo Kelionė į Kiniją ("Voyage en Chine", 2015) herojė Liliana (garsi prancūzų aktorė Yolande Moreau) į kelionę išsirengia tam, kad parsivežtų autokatastrofoje žuvusio sūnaus palaikus. Gedulo paženklinta kelionė Lilianai tampa iniciacija į tolimą kultūrą.

Mirties, atsisveikinimo su artimu žmogumi temą plėtoja Pascale Pouzadoux Paskutinė pamoka ("La Derniėre Ie9on", 2015), kurioje suvaidino Sandrine Bonnaire ir Marthe Villalonga. 92 metų Madlena nusprendžia pasirinkti savo mirties datą ir išėjimo aplinkybes. Ji apie tai praneša savo vaikams ir vaikaičiams, bet jiems žinia sukelia šoką. Tik duktė Diana gerbia motinos pasirinkimą. Jos abi nusprendžia kartu praleisti paskutines mamos gyvenimo akimirkas. Filmas sukurtas pagal Noelle Chatelet autobiografinę knygą, kurioje ji aprašė už teisę mirti oriai kovojusios savo motinos savižudybę.

Debiutinio Blandine Lenoir filmo Zuzu ("Zouzou", 2014) veikėjoms -šešiasdešimtmetei Solanž, trims jos dukterims ir keturiolikmetei anūkei Zuzu - kaimo sodyba taps vieta naujai pažvelgti į savo gyvenimą. Juolab kad Solanž pagaliau sutiko savo gyvenimo vyrą. Režisierei tai ir proga pasižiūrėti kaip tėvai ir vaikai kalbasi apie seksualumą, o kartu suprasti, kodėl 8-ajame dešimtmetyje Prancūzijoje priimtas

Jau vienuoliktą kartą Prancūzų kultūros instituto rengiamas festivalis šįkart bus skirtas šeimos temai. Įvairios šeimos gyvenimo problemos, džiaugsmai ir nuotykiai skleisis skirtingų autorių filmuose, visi pagrindinės programos filmai vienaip ar kitaip suksis apie šeimos ašį. Kas yra šeima, kiekvienas suvokia skirtingai, jos neriboja nei atstumas, nei laikas, nei rasė, nei giminystės ryšiai. Festivalį atidarys Olivier Jahano filmas Smėlio pilys ("Les Chateaux de sable", 2015). Tai pasakojimas apie trisdešimtmetę Eleonorą, kuriai tėvas testamentu paliko savo namą Bretanėje. Moteris - garsi fotografė, bet turi finansinių sunkumų, todėl nusprendžia namą parduoti. Į Bretanę jį vyksta su senu draugu Samueliu, su kuriuo jie išsiskyrė prieš kelerius metus. Tiesiog Eleonora nedrįsta ten būti viena (realybėje tai režisieriaus tėvo namas). Jos laukia keistas savaitgalis, kupinas staigmenų ir jausmų. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė Emma de Caunes ir Yannicas Renier. Režisierius, matyt, norėjo prisiminti Naująją bangą, todėl filme yra scenų, kai aktoriai kreipiasi tiesiai į kamerą.

Laurent Lariviėre socialinė drama Aš esu karys ("Je suis une soldat", 2015) šiemet buvo rodyta Kanų "Ypatingo žvilgsnio" programoje. Jos herojė trisdešimtmetė Sandrina (Louise Bourgoin) priversta grįžti į motinos namus, į mažą miestelį. Neturinti jokios profesijos Sandrina pradeda dirbti dėdės šunų veislyne. Greit paaiškėja, kad čia užsiimama iš Rytų šalių atvežtų šunų kontrabanda. Sandrina užsitarnauja kolegų pagarbą, bet net patys uoliausi kariai kartais liaujasi vykdyti komandas...
Įstatymas, nustatantis, kad moksleiviai per metus turi išklausyti tris paskaitas apie seksualumą, dalyje mokyklų liko nepritaikytas.

Jeano-Pierre Ameris filmo Kaip aš išsinuomojau šeimą ("Un famille a louer", 2015) tema nenauja: panašių situacijų, kai veikėjai dėl įvairių priežasčių sutaria apsimesti šeimos nariais, kine jau būta. Šįkart sandoris įvyksta tarp turtingo nuobodžiaujančio keturiasdešimtmečio Polio-Andrė ir keturiasdešimtmetės energingos dviejų vaikų motinos Violetos, kuriai iškilo iškeldinimo grėsmė. Režisierius neslepia kūręs socialinę pasaką, jo įkvėpimu tapo amerikiečių kinas - "Erin Brokovič" herojės namas, "Paukščiuose" vaidinusi Tippi Hedren ir net filmai apie Betmeną.

Aktorės Sylvie Testud gerbėjų laukia drama Per arti saulės ("Au plūs prės du soleil", 2015). Yves Angelo filme ji vaidina Sofi - ikiteisminio tyrimo teisėją. Vieną dieną sukčiavimo byloje ji apklausia Džuljetą. Paaiškėja, kad įtariamoji yra biologinė Sofi įsivaikinto vaiko motina. Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai su Džuljetą susipažįsta Sofi vyras Olivjė ir kai jaunoji moteris supranta, kas jis toks. Režisierius kūrė šį filmą kaip penkių aktų šiuolaikinę tragediją.

Seserų Rose ir Alice Phillipon filmas apie įvaikinimą visai kitoks. Jis vadinasi Kvailysčių kokteilis ("Les Bėtises", 2015). Filmo herojus trisdešimtmetis Fransua kadaise buvo įvaikintas. Norėdamas sutikti savo biologinę motiną, vyras įsidarbina motinos surengtoje šventėje padavėju.
Filipą Furnjė, kuris nusprendė neatiduoti savo 6 ir 7 metų sūnų jų motinai, kuriai buvo priteista jų globa. Vienuolika metų jie slapstysis kuo toliau nuo civilizacijos ir nuo visų, kurie "apskritimą stengiasi paversti kvadratu". Filipas atsisako Vakarų visuomenės gyvenimo būdo ir augina savo vaikus pagal gamtos diktuojamą ritmą.

Dar vienas tėvas tapo Ados Loueilh filmo Sudie, Afrika ("Papą Lumiėre", 2015) personažu. Veiksmas nukels į 2011-ųjų balandį. Žakas ir Safi atvyksta j Paryžių iš Abidžano, iš kurio buvo priversti bėgti, bet jų nepriima. Žakas (Niels Arestrup) ilgus metus praleido Afrikoje, o jo keturiolikmetė duktė įprato gyventi tik su motina ir nežino, ką galvoti apie nerangų, žilą tėvą. Atsidūrę pabėgėlių centre Nicoje, jie mokosi pažinti ir galbūt mylėti vienas kitą...

Panašiai problemai skirtas Nassimo Amaouche filmas Apačiai ("Dės Apaches", 2015). ...Per mamos laidotuves Samiro (jį vaidina pats režisierius) žvilgsnis sutinka nepažįstamojo, kuris, pasirodo, yra jo tėvas, žvilgsnį. Šis jį įtraukia į šeimos reikalą, susijusį su Paryžiuje gyvenančiais iš Alžyro kilusiais kabilais ir jų tradicijomis. Nauja patirtis sujaukia Samiro gyvenimą ir verčia apmąstyti praeitį. Samiras išsilaisvins iš savo vaikystės ir savo klano, kad galėtų tapti nepriklausomu žmogumi, tikru "apačių". Amaouche sako, kad jį įkvėpė "magiškojo realizmo" rašytojai Gabrielis Garcia Marquezas ir Adolfo Bioy Casaresas, todėl filme daug epizodų, kur nusitrina realybės ribos. Filme taip pat vaidina Andrė Dussolier ir gražioji Laetitia Casta.

Jei jums patinka ieškoti paslėptų lobių, seni "Porche" automobiliai, netikros seserys, tėvai, numirę ne iš tikrųjų, ežerai ir jų paslaptys, - sveiki atvykę į Liūdesio klubą! Liūdesio klubo ("Tristesse Club", 2014) režisierius Vincent Mariette žavisi Weso Andersono filmais ir yra įsitikinęs, kad apie gedulą galima kalbėti lengvai. Filmo pavadinimą, kuris režisieriui primena kokteilį, jis "pasiskolino" iš Michelio Houellebecqo dainos.

Šiųmetė "Žiemos ekranų" retrospektyva pradžiugins ir sinefilus, ir literatūros gerbėjus. Ji skirta ekranizacijoms. Bus proga pamatyti ir pasaulinio kino klasikų, ir šių dienų režisierių filmų. Roberto Bressono 1945 m. sukurtos Bulonės miško damos ("Les Dames du Bois de Boulogne") - tai Jacąues Diderot "Žako fatalisto" ekranizacija, tik filmo veiksmas perkeltas į XX a. Paryžių. Erico Rohmero gerbėjus pradžiugins gana retai rodoma Markizė d'O... ("La Marąuise d'O...", 1976). Tai režisieriaus, kuris buvo baroko bei romantizmo literatūros žinovas, filmas pagal Heinricho von Kleisto novelę. Claude Chabrol 1995 m. ekranizavo savo mėgstamos britų rašytojos Ruth Rendell romaną - filme Ceremonija ("La Cėrėmonie") įsimintinus vaidmenis sukūrė Isabelle Huppert ir Sandrine Bonnaire. Isabelle Huppert vaidina ir dviejuose Benoit Jacquot filmuose. Adolfas ("Adolphe", 2008) - tai 1816 m. pasirodžiusio Benjamino Constant romano ekranizacija, "Vila Amalija" ("Vilią Amalia", 2008) - bandymas perkelti į ekraną Pascalio Cįuignard'o knygą.

Vienas paskutiniųjų Chantal Akerman filmų Almajerio kvailystė ("La Folie Almayer", 2009) - bene pats originaliausias mėginimas ekranizuoti Josepho Conrado romaną. Lietuvių žiūrovai jau turėjo progų pasižiūrėti Michelio Gondry Pavasario gėles ("L'Ėcume de jours", 2013) pagal Boriso Viano "Dienų putą", bet juk prie filmų, kaip ir prie knygų, galima sugrįžti nuolat. Cėdrico Khano filmą Laukinis gyvenimas (,Vie sauvage", 2014) jau rodė "Kino pavasaris".

Žurnalas Kinas




kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13010

2016-01-21 22:50 89 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
http://www.ziemosekranai.lt/2015programa.htm

kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13032

2016-01-31 01:36 90 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Festivalis baigia dislokaciją Vilniuje ir keliasi į kitus miestus. Žiūrėkite tinklalapyje...

Edas
Blogas banginis

Klube: narys

Parašė žinučių: 2598

2016-02-08 11:40 91 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: Edas Įtraukti Edas Į adresų knygelę
O vakar baigėsi ir Kaune ir jeigu neklystu likusiuose Lietuvos miestuose. Visos programos nesakiau, bet teko pažiūrėti tokius filmus kaip 'Kaip aš išsinuomojau šeimą', 'Kelionė į Kiniją', 'Ceremonija', 'Savautgaliai' ir 'Adolfas'. Tai šiek tiek likau nusivylęs, tikėjausi kažko šiek tiek stipresnio, čia kalbu apie pagrindinę programa. Tai buvo pirmasis mano frankoniškas festivalis kuriame dalyvauvau, tad nežinau kokie buvo praėję metai, gal tiesiog per daug tikėjausi. O iš matytų tai pirmoje vietoje būtų savaitgaliai, o antroje Kaip aš išsinuomojau šeimą.

kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13297

2017-01-23 06:15 92 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Apie 2017 festivalį:

Vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje, Raseiniuose.

Nerasdamas papildomos informacijos iš Lietuvos kritikų, rekomenduoju, sprendžiant pagal ankstesnius darbus:

Joachimo Lafosse Poros ekonomika
******
Andre Téchine Septyniolikmečiai

Šis garsus Prancūzijos kino veteranas yra sukūręs ne vieną išgarsėjusį filmą. Šį naujausią puikiai vertina JAV profesionalūs kritikai (93% pagiriamųjų recenzijų) bei kino žiūrovai – 82%.
Fabula: Kol Damieno tėtis atlieka karinę tarnybą, septyniolikmetis jaunuolis gyvena dviese su mama gydytoja. Mokykloje prie jo kabinėjasi ir muštynes provokuoja bendraklasis Tomas. Ir nors Damieno mama priima peštuką gyventi po savo stogu, tai situacijos nepakeičia.


Daugiau informacijos: http://www.ziemosekranai.lt/programa.htm

****************************************************************

Išsamus komentaras apie programą:

http://www.7md.lt/kinas/2017-01-27/Susitikimai-su-prancuzu-kinu


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13717

2018-01-21 19:23 93 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2018

Festivalį atidarys Érico Barbier filmas "Aušros pažadas" ("Promesse de l’aube"), sukurtas pagal Romaino Gary romaną, kurio veiksmas nukelia į amžiaus pradžios Vilnių. Filmą pristatys pats režisierius. Taip pat festivalyje svečiuosis kino fotografas André Perlsteinas (jo paroda vyks Prancūzų kultūros institute Vilniuje), filmų "Mila" ir "Menininko portretas" režisieriai Valérie Massadian ir Antoine’as Barraud, vienos seniausių pasaulyje kino mokyklų "La Fémis" režisūros skyriaus vedėjas Brice’as Cauvinas. Visos "Žiemos ekranų" programos nusipelno dėmesio, bet laiko stinga visiems ir visada, todėl "7md" skaitytojams siūlome nepražiopsoti kelių prancūzų kūrėjų ir jų filmų, pasakojančių įsimintinas istorijas.

Brendimo istorija

Léonor Serraille filmas "Sveiki atvykę į Monparnasą" ("Jeune femme", 2017) pernai Kanuose pelnė "Auksinės kameros" prizą, skiriamą geriausiam debiutui. Jo herojei Polai (Laetitia Dosch) trisdešimt vieni. Ji neturi pinigų, stogo virš galvos ir draugų, nekenčia Paryžiaus ir apskritai Prancūzijos. Ką tik nutrūko jos santykiai su pretenzingu fotografu, fotografuojančiu nykią posovietinę erdvę, ir dabar Pola turi susivokti, ką veiks su staiga įgyta neribota laisve. Pola klaidžios po miestą, sutiks įvairius žmones, bandys įsidarbinti. Šis juokingų ir liūdnų kasdienybės epizodų, vykstančių gatvėse, metro ir prekybos centre, rinkinys šiek tiek primins Agn&#232;s Varda "Kleo nuo 5 iki 7" ir 7-ojo dešimtmečio kiną, bet debiutuojanti režisierė kuria tikslią ir logišką brendimo istoriją, kuri kartu pasakoja apie moters emancipaciją, išsilaisvinimą.

Jeanne Moreau istorijos

Į programą, skirtą pernai mirusios aktorės Jeanne Moreau atminimui, įtraukti filmai, kuriuos galima pavadinti prancūzų Naujosios bangos créme de la créme. Šioje programoje itin svarbus niekad Lietuvoje nerodytas vienas geriausių Luiso Bu&#241;uelio filmų "Kambarinės dienoraštis" ("Le Journal d’une femme de chambre", 1964). Tai iki šiol aktualiai skambanti antiklierikalinio ir antiburžuazinio Octavo Mirbeau romano ekranizacija, nes į 4-ojo dešimtmečio Prancūziją, kur buvo uždraustas jo filmas "Aukso amžius", Bu&#241;uelis sugrįžo simboliškai suvesti senų sąskaitų. Moreau herojė paryžietė Selestina pradeda tarnauti provincijos buržua – būsimų kolaborantų šeimoje. Ji stebi šeimininkų ir tarnų gyvenimą – nepasotinamą seksualumą, fetišizmą, polinkį į prievartą ir sadizmą. Personažų charakteriais Bu&#241;uelis subtiliai kuria būsimo nacizmo portretą. Tačiau šis filmas išskiria ir tuo, kad režisierius pirmąkart pavertė savo filmo pagrindu būtent aktorės meistriškumą.

Menininkų istorijos

Aktorius ir režisierius Mathieu Amalric filme "Barbara" ("Barbara", 2017) rodo režisierių, kuris rengiasi kurti filmą apie legendinę 7-ojo dešimtmečio prancūzų estrados dainininkę. Amalricas (jis taip pat vaidina režisierių) pasirinko "filmo filme" principą, nes norėjo pabėgti nuo biografinio filmo klišių. Jeanne Balibar vaidina aktorę Brižit, kuri rengiasi vaidinti dainininkę, kruopščiai tyrinėja jos gestus, mokosi mimikos, intonacijų, bando suvokti motyvus, ir Barbarą – jos dainų gimimo akimirkas, linksmas repeticijas, pasirengimą koncertams. Tačiau bene įdomiausia stebėti ne Balibar ar dainininkės portretus, bet jų abiejų susitikimą, juk abi panašios ne tik išoriškai, bet ir prigimtimi – talentingos maksimalistės, siekiančios atrasti jausmų tiesą menininkės.

Ironiškoje Antoine’o Barraud satyroje apie bohemišką ir snobišką prancūzų kiną "Menininko portretas" ("Le Dos rouge", 2015) Jeanne Balibar vaidina meno istorikę, kuri turi padėti garsiam režisieriui Bertranui (jį suvaidino vienas originaliausių šių dienų prancūzų kino režisierių Bertrand’as Bonello) sukurti filmą apie monstriškumo idėją tapyboje. Bertrano tikslas – rasti paveikslą, kuris apibrėš jo filmo esmę ir apibendrins temą, kuri yra monstro grožis. Kol Bertranas ieško paveikslo ir aistringai diskutuoja su meno istorike, jam ant nugaros vis didėja raudona dėmė.... Alfredo Hitchcocko "Svaigulio" gerbėjai Barraud "Menininko portrete" įžvelgs daug paralelių ar net himną "Svaigulio" chimeroms, kurios gali tiek daug pasakyti ir apie režisūrą, ir apie gyvenimą. Meno žinovai šiame elegantiškame erudito filme ras minčių apie Balthusą, Diane Arbus, Gustave’ą Moreau bei kitus ne tokius garsius menininkus.

Jeano-Pierre Melville istorijos

Šiemet "Žiemos ekranai" pristato Jeano-Pierre Melville filmų retrospektyvą. Be šio režisieriaus neįsivaizduojama prancūzų Naujoji banga, nes būtent Melville’is pirmasis pokario kine įgyvendino André Bazino suformuluotą siekį apie autorių kine ir individualų jo stilių. Melville’is – tai Jeano-Pierre’o Grumbacho (1917–1973) pseudonimas – pagarbos duoklė romano "Mobis Dikas" autoriui. 1947 m. beveik mėgėjiškomis sąlygomis per dvidešimt septynias dienas Melville’io sukurtas "pogrindinis" filmas "Jūros tylėjimas" ("La Silence de la mer") pavertė režisierių pavyzdžiu būsimai Naujajai bangai. Jeanas-Lucas Godard’as atidavė jam pagarbos duoklę, pakviesdamas jį suvaidinti epizodinį vaidmenį debiutiniame "Iki paskutinio atodūsio" – būtent pasitikti Melville’io į oro uostą važiuoja filmo veikėjai.

Po "Jūros tylėjimo" Melville’is pareiškė, kad siekė sukurti filmą, kurį sudarytų tik vaizdai ir garsai, o bet koks veiksmas neegzistuotų. Neturėdamas autorinių teisių, cenzūros leidimo bei leidimo dirbti kine, Melville’is ekranizavo 1941 m. Vercors’o (Jeano Brullero pseudonimas) parašytą vieną svarbiausių Pasipriešinimo romanų, kurį pogrindyje išleido neteisėtai paties rašytojo įkurta leidykla: taip romano autorius protestavo prieš nacių draudimą spausdinti žydų kilmės autorius, komunistus ir socialistus. Tad "Jūros tylėjimas" – triskart nelegalus: nelegalus romanas, nelegali leidykla, nelegalus filmas, beje, filmuotas rašytojo namuose jam nesant.

Melvillis žavėjosi amerikiečių režisieriais, kurie ne tik kūrė žanrinius filmus, bet dažnai ir formulavo paties žanro apibrėžimą. Melville’io šlovė pirmiausia siejasi su tuo, kad jis vienas pirmųjų į Europos kiną perkėlė amerikiečių gangsterių kino ir film noir taisykles. Melville’io filmai "Samurajus" ("Le Samurai", 1967) ir "Raudonasis ratas" ("Le Cercle rouge", 1970), kuriuose pagrindinius vaidmenis sukūrė Alainas Delonas, paveikė vėlesnių Naujųjų bangų kiną, ypač Honkongo: įkvėpimo iš jų sėmėsi Johnas Woo ir Wong Kar-wai. "Žiemos ekranų" retrospektyvoje bus parodyta didžioji Melville’io kūrybos dalis – aštuoni filmai, tarp jų ir debiutinis trumpo metražo "Klouno gyvenimas" ("24 heures dans la vie d’un clown", 1946).

Pabaisos istorija

"Ponia Haid" ("Madame Hyde", 2017) – tai šių dienų prancūzų kino maištininko Serge’o Bozono parafrazė bene garsiausio siaubo romano tema. Filmo herojė ponia Žekil (Isabelle Huppert) – gana ekscentriška mokytoja, kurios nemėgsta nei mokiniai, nei kolegos. Tačiau elektros iškrova pažadina tamsią ir pavojingą energiją – drovios mokytojos viduje gimsta pabaisa Haid. Ji laukia patogios progos, kad galėtų atkeršyti savo skriaudikams.

Jacques’o Rozier istorijos

Jacques’o Rozier (g. 1926) kūryba dažnai pristatoma kaip keisčiausias prancūzų Naujosios bangos atvejis. Rozier laikomas vieno filmo autoriumi. Jo filmas "Sudie, riešutėli" ("Adieu, Philippine", 1961, premjera 1963) iškart buvo pavadintas "akivaizdžiausiu viso naujojo kino išsipildymu" (Fran&#231;ois Truffaut), istorikas Jeanas-Michelis Frodonas jį vadina geriausiai Naujosios bangos dvasią perteikusiu kūriniu, o kritikas Louis Skoreskis – "gražiausiu 7-ojo dešimtmečio pradžios Prancūzijos portretu". Šis pasakojimas bene geriausiai iš visų Naujosios bangos filmų įkūnija taip trokštamą autorinio prancūzų kino poetiką: prieš išvykdamas tarnauti į Alžyrą, kur vyksta karas, jaunas televizijos operatorius susipažįsta su dviem draugėmis, praleidžia su jomis kelias savaites ir taip iki galo neapsisprendžia, kurią pamilo.

Baigęs studijas kino institute IDHEC, Rozier dirbo televizijoje ir kine debiutavo 1955-aisiais. 1960 m. Jeanas-Lucas Godard’as rekomendavo Rozier garsiam prodiuseriui Georges’ui de Beauregard’ui, su kuriuo jie ir pradėjo "Sudie, riešutėli". Įkvėptas italų neorealizmo estetikos Rozier ieškojo savo aktorių gatvėje. Filmavimas buvo sunkus: jis vyko Korsikoje ir filmavimo aparatūrą reikėjo gabenti asilais, montažas užtruko metus, garso takelis buvo pamestas, tad dialogus teko atkurti skaitant iš aktorių lūpų. Beauregard’as ne tik atsisakė filmo, bet ir sugadino Rozier reputaciją, pavertęs jį Naujosios bangos enfant terrible. Rozier išpirko "Sudie, riešutėli" kartu su draugais, filmas buvo parodytas Kanuose, bet kino teatrus pasiekė tik po kelerių metų. Vėlesni jo projektai dažnai nepasiekdavo filmavimo aikštelės, bet režisierius daug dirbo televizijoje, kūrė kinui skirtas laidas, dokumentinius filmus, serialus. 2001 m. Pompidou centre Paryžiuje buvo surengta visos Rozier kūrybos retrospektyva. "Žiemos ekranai" parodys kelis vėlesnius Rozier filmus, tarp jų ir 1963 m. Godard’o "Paniekos" filmavimo aikštelėje sukurtus du trumpo metražo filmus "Paparaciai" ("Paparazzi") ir "Bardot ir Godard’as" ("Bardot et Godard"), kuriuose užfiksuota tada garsiausia prancūzų kino žvaigždė, Naujosios bangos filmo kūrimo užkulisiai, spaudos fotografai ir ta akimirka, kai prasideda kūrybos aktas.

Živilė Piinytė, 7md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14066

2019-01-26 20:35 94 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
1019

http://www.ziemosekranai.lt/repertuaras/


Šiemet 14 filmų, kai kurie dar net nepasirodė Prancūzijos ekranuose. Jie turėtų sudominti ir prancūzų komedijų gerbėjus, ir tuos, kurie laukia jaudinančių meilės istorijų, ir art-house kino mėgėjus.


Tokiu galima laikyti ir antropologine fikcija pavadintą Virgilio Vernier "Sofiją Antipolis" ("Sophia Antipolis", 2018). Jo veiksmas nukels į technoparką Prancūzijos pietuose. Žmonės čia ieško prasmės, socialinių ryšių, užsiima įvairia veikla, nuobodžiauja. Kas sieja jauną gražuolę, norinčią pasididinti krūtinę, vienišą našlę iš Vietnamo, įstojančią į hipnotizuotojo vadovaujamą sektą, fašistuojančius juodaodžius apsaugininkus, įkūrusius savigynos grupę, paaiškės tik šios įtemptos istorijos pabaigoje.


Sébastieno Betbedero dramos "Ulisas ir Mona" ("Ulysse & Mona", 2018) veikėjas Ulisas baigė šiuolaikinio menininko veiklą. Jis nesupranta dabarties, nebetiki grožiu, todėl renkasi meditatyvų gyvenimą. Ulisas įsikuria su šunimi miško viduryje. Dailiųjų menų akademijos studentė Mona nusprendžia surasti Ulisą. Pasak režisieriaus, jis norėjo sukurti filmą, kurį būtų galima pavadinti susitikimų istorija.


Pagrindinis Antony Cordier, kurį vienas kritikas pavadino prancūziškuoju Wesu Andersonu, filmo "Gasparas vestuvėse" ("Gaspard va au mariage", 2017) personažas, dvidešimt penkerių Gasparas (Félix Moati), seniai nebendrauja su šeima, bet negali atsisakyti dalyvauti tėvo vestuvėse. Lydimas Lauros (Laetitia Dosch), kuri sutiko vaidinti jo draugę, Gasparas vyksta į šeimos įkurtą zoologijos sodą, kurio gyventojai matė, kaip jis užaugo. Atsidūręs tarp erotinių nuotykių ieškančio tėvo, teisuolio brolio ir gražuolės sesers, tarp gyvūnų ir gamtos, Gasparas nesuvokia, kad siekia sugrįžti į paskutines savo vaikystės dienas.


Alexo Lutzo "Gy" ("Guy", 2018) – tai mocumentary (tariamos dokumentikos) žanro filmas apie išgalvotą žvaigždę. Kadaise populiarus dainininkas Gy leidžia filmuoti savo kasdienybę jaunam režisieriui Gotjė ir nežino, kad tai jo sūnus. Netrukus turi pasirodyti naujas Gy albumas, todėl dokumentinis filmas turėtų jam pasitarnauti. Gy pristato režisieriui savo jauną ir buvusią žmonas, prisimena karjerą. Juokas čia nuspalvintas prisiminimų kartėlio.


Naujosios kartos prancūzų kino kūrėjai dažnai renkasi socialines temas, rodo problemas, kurios jaudina jaunimą. Elsos Diringer dramos "Luna" ("Luna", 2017) veikėja Luna (La&#235;titia Clément) dirba daržovių ūkyje netoli Montpeljė ir dėl Rubeno padarytų viską. Per Rubeno gimtadienį Luna stebi, kaip jis alaus buteliu išprievartauja nepažįstamą vaikiną. Šis vėl pasirodys Lunos gyvenime. Mergina jaučia kaltę, nors Aleksas (Rod Paradot) jos neprisimena. Netrukus Luną sužavės jaunuolio jautrumas ir dėmesys.


Thomas Lilti triptiko apie mediciną paskutinės dalies, komedijos "Pirmakursiai" ("Premi&#232;re Année", 2018), veikėjai – du medicinos studentai. Antuanas (Vincent Lacoste) jau trečią kartą kartoja pirmąjį medicinos studijų kursą, Bendžamenas (William Lebghil) – tik įstojo. Vaikinai susidraugauja ir bando išsaugoti pusiausvyrą tarp kasdienybės iššūkių ir ateities vilčių kafkiškame medicinos studijų pasaulyje. Rodydamas, kaip absurdiškai sukonstruota sveikatos apsaugos sistema, režisierius kartu siūlo ir įtikinamą draugystės, tampančios vaistu nuo visų ligų, paveikslą.


Mikha&#235;lio Herso melodrama "Amanda" ("Amanda", 2018) nukels į šių dienų Paryžių. Filmo herojui Davidui (Vincent Lacoste) – per dvidešimt, jis dirba dviejuose darbuose ir vengia galvoti apie ateitį. Viskas pasikeis, kai Davido seserį Sandriną nužudys islamistai, o jam teks rūpintis septynerių dukterėčia Amanda. Taip filme atsiras tėvystės tema, kurią režisierius plėtoja rodydamas personažų kasdienybę, jų klajones po Paryžių.


Nathano Ambrosioni filmo "Popierinės vėliavėlės" ("Drapeaux de papier", 2018) veikėjas Vincentas pateko į kalėjimą vos aštuoniolikos. Dabar jam trisdešimt, jis išėjo į laisvę neturėdamas profesijos ir socialinių įgūdžių. Vincentas apsigyvena pas seserį, kuri sunkiai dirba, kad išgyventų, ir svajoja tapti menininke. Šarli pasirengusi padėti broliui.


Robert’o Bressono kūrybos įkvėpto Cédrico Kahno filmo "Malda" ("La pri&#232;re", 2018) veikėjui Tomui (Anthony Bajonas apdovanotas Berlinalės "Sidabriniu lokiu" už vyro vaidmenį) – dvidešimt dveji. Jis narkomanas, kaltinamas ne vienu nusikaltimu, todėl renkasi galimybę gydytis nuo narkotikų priklausomybės kalnuose, kur įsikūrė buvusių narkomanų bendruomenė. Jie gydosi maldomis. Tomas ne iškart sugebės prisitaikyti prie griežtų bendruomenės taisyklių, bandys pabėgti, bet laikui bėgant atras tikėjimą, draugystę, meilę.


Debiutinio Marie Garel-Weiss filmo "Daugiau jokių vakarėlių" ("La f&#234;te est finie", 2017) veikėjos – dvi narkomanės, tą pačią dieną atvykusios į detoksikacijos centrą ir tapusios neatskiriamomis draugėmis. Netrukus jas išmes iš centro ir Selestei su Sihema teks pačioms pradėti tikrą kovą, kurios tikslas – abstinencija, laisvė ir gyvenimas.


Pagaliau subręsti teks ir keturiasdešimtmečiam automobilių mechanikui Aleksui, gyvenančiam kartu su mama. Šis Julieno Guetta komedijos "Važiuojam, jaunuoliai!" ("Roulez jeunesse", 2018) personažas kartą praleidžia naktį atsitiktinai sutiktos moters namuose, o ryte randa tik tris jos vaikus, nežinančius, kur dingo mama.


Marion Vernoux filme "Besmegenis" ("Bonhomme", 2018) ironiškai pasakoja apie neįtikėtiną meilę. Merlinos ir Piotro gyvenimą pakeitė automobilio avarija. Patyręs smegenų traumą Piotras (Nicolas Duvauchelle) tapo nebeatpažįstamas. Jis gali nieko neprisiminti, gali būti abejingas arba hiperseksualus. Merlina (Ana Girardot) įsitikinusi, kad vienintelis vaistas – jos meilė vyrui.


Robyno Sykeso komedijos "Finalas" ("La finale", 2018) veikėjas senelis Roberas (Thierry Lhermitte) serga Alzheimerio liga, todėl visa šeima juo rūpinasi. Kartą ši pareiga teks anūkui JB, kuris negali atsisakyti išvykos į Paryžių ir krepšinio varžybų, todėl į kelionę pasiims ir senelį.


Maxime’o Matray ir Alexios Walter komiška drama "Šviesiaplaukis gyvulys" ("B&#234;tes blondes", 2018) gali šokiruoti neįprastomis scenomis, bet ko dar laukti, jei pagrindinis filmo veikėjas Fabjenas kadaise buvo televizijos serialų žvaigždė. Jis vis dažniau praranda atmintį nuo tada, kai dingo Korina, jo ekrano partnerė. Fabjeno nesujaudina ir Joni krepšyje tabaluojanti šio vaikino meilužio galva. Bet galbūt ji paskatins Fabjeną sugrįžti į praeitį?

7md


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14608

2021-02-12 22:13 95 žinutė iš 95 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2021

Vasario 18 -28

http://www.zmonescinema.lt bei http://www.skalvija.lt

Išsamiau:

Prancūzų instituto rengiamas tradicinis kino festivalis "Žiemos ekranai" šiemet persikels į virtualią erdvę ir vasario 18–28 d. vyks interneto platformose zmonescinema.lt bei www.skalvija.lt. Bus parodyti aštuoni pastarųjų metų vaidybiniai filmai ir programa vaikams. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.

Bene garsiausia iš visos programos yra Sophie Letourneur komedija "Milžiniška" ("Énorme", Prancūzija, 2019) – ji pateko į ne vieną geriausių pernykščių filmų sąrašą. Filmo herojai – keturiasdešimtmečių pora. Pasaulinio garso pianistės Klaros (Marina Fo&#239;s) dienotvarkė – tai įtemptas kelionių ir koncertų maratonas. Viskas griežtai suplanuota jos vyro, agento, asmeninio asistento ir tobulėjimo trenerio Frederiko (Jonathan Cohen). Jų santykiai tobulai harmoningi, nes abu nenori turėti vaikų... Kol Frederikas neužsinori vaiko. Jis slapta padaro taip, kad Klara pastotų. Klara tampa milžiniška, o Frederikas – sentimentalus. Jeano Vigo apdovanojimą už geriausią metų filmą gavusi komedija jungia skirtingų žanrų ir kino dokumentikos (pvz., ligoninės scenose personalas vaidina save, Belgijos ambasadorė Prancūzijoje – taip pat) elementus, svarsto apie lyčių vaidmenis bei stereotipus visuomenėje.

Sophie Letourneur studijavo dizainą, sukūrė meno instaliacijų, eksperimentinių bei dokumentinių filmų. "Milžiniška" – ketvirtas jos vaidybinis filmą. Apie jo sumanymą interviu dienraščiui "Libération" režisierė pasakojo taip: "Tai buvo devintasis mano nėštumo mėnuo, mėnuo, kai laukiama, kada kūdikis nuspręs pasirodyti. Kad aprimčiau, ėmiausi užrašų, mąsčiau apie įvairiausius klausimus, kilusius man ir mano partneriui. Filmas prasidėjo būtent taip. Patinka, kai filmas leidžia mintyse atgaivinti įvykius ir taip suprasti, kas iš tikrųjų man atsitiko, – noriu, kad viskas nesibaigtų pernelyg greit. Žinojau, kad daugiau nebebūsiu nėščia, tai buvo lyg būdas pratęsti patyrimą. Mėgstu pasirengimo periodą, susitikimus ne tik dėl filmo. Tai gyvenimo dalis. Į scenarijų įtraukiu daugybę žmonių, man reikia būti jų apsuptai. Apklausiau daug akušerių, nėščiųjų, pianisčių. Filmas susideda iš susitikimų su jomis ir jų pasakojimų. Tai labai natūralu, nes nepriklausau klasikinei mokyklai: iš pradžių – vienatvėje rašytas scenarijus, paskui filmavimas." (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Libano režisierės Danielle Arbid filmas "Paprasta aistra" ("Passion simple", Prancūzija, Belgija, Libanas, 2020) – 10-ajame dešimtmetyje pasirodžiusio Annie Ernaux romano ekranizacija. Romanas sukėlė skandalą. Pasak režisierės, tai erotinis pasakojimas, kuris nutraukė bet kokius ryšius su ankstesnių pasakojimų apie beprotišką meilę stereotipais ir "kurį būtų galima pavadinti jausmų antiromanu. Arba feministiniu aktu." Tai, kad Ernaux pabandė iš naujo apibrėžti normas ir kaltės jausmą, ir paskatino režisierę ekranizuoti jos romaną.

"Nuo praėjusių metų rugsėjo nedariau nieko kito, tik laukiau vyro: kad jis man paskambintų ir kad ateitų į namus. Viskas apie jį man buvo brangu – jo akys, burna, penis, vaikystės prisiminimai, balsas..." – sako filmo herojė dėstytoja Elen (Laetitia Dosch). Ji turi šeimą, bet beprotiškai myli rusų diplomatą, vedusį vyrą Aleksandrą (Sergej Polunin), su kuriuo ją sieja tik fizinė aistra. Elen nieko nežino apie jį ir jo gyvenimą, bet ilgesingai laukia kiekvieno susitikimo, kad bent trumpam panirtų į aistrą. Pernai filmas buvo įtrauktas į oficialią Kanų kino festivalio programą. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Caroline Vignal filmas "Antuanetė Sevenų kalnuose" ("Antoinette dans les Cévennes", Prancūzija, 2020) – taip pat pernykščio Kanų kino festivalio programos dalis. Filmas jau spėjo sužavėti ir žiūrovus, ir kritikus. Jo herojė pradinių klasių mokytoja Antuanetė (Laure Calamy) nesitveria džiaugsmu – tuoj prasidės taip lauktos vasaros atostogos su meilužiu Vladimiru. Tačiau mylimasis iškeičia romantišką kelionę dviese į žygį su žmona ir dukra Sevenų kalnuose. Antuanetė nutaria sekti jų pėdomis, bet vietoj planuoto slapto susitikimo su Vladimiru susipažįsta su Patriku. Šis užsispyręs asilas taps ištikimu partneriu nesklandumų ir komiškų situacijų nestokojančiame žygyje kalnų takeliais po Pietų Prancūziją. Pasak Vignal, Antuanetės personažą įkvėpė Erico Rohmero filmo "Žalias spindulys" herojė Delfina – sutrikusi jauna mergina, kuri galiausiai atranda šviesą. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Rohmero kūrybą primins ir Guillaume’o Braco filmas "Visi ant denio" ("A l’abordage", Prancūzija, 2020). Šio filmo herojai vieną rugpjūčio vakarą susitiko Paryžiuje. Feliksas įsimyli nepažįstamąją Almą. Jiems abiem – po trisdešimt metų, bet jie priklauso skirtingiems pasauliams. Alma rengiasi vykti atostogauti į Prancūzijos pietus, Feliksas nusprendžia ją surasti. Kad kelionė neprailgtų, prisijungia jo draugas Šerifas. Neturėdami vairuotojo teisių, vaikinai įsiprašo pas mamytės sūnelį Eduardą, kuris skambina mamai net du kartus per dieną. Žinoma, niekas nesiklosto pagal planą, juolab Alma nesužavėta trijulės atvykimo. Bet ar galėtų būti kitaip, kai svajonės painiojamos su realybe? Romeriškų meilės susitikimų įkvėptas "Visi ant denio" – šmaikštus ir kiek melancholiškas kelio filmas, kurio personažai žavi laisve ir drąsa gyventi, atvirumu sau ir kitiems. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Dar vienas pernykščių Kanų filmas – Ludovico ir Zorano Boukherma "Tedis" ("Teddy", Prancūzija, 2020). Jis perkels į Pirėnų kaimą, kurį terorizuoja vilkas. Čia pas savo globėją gyvena devyniolikmetis Tedis. Jis dirba masažo salone ir draugauja su Rebeka. Ši netrukus baigs mokyklą ir abu jaunuoliai laukia vasaros, kuri išpildys svajones. Bet vieną vakarą Tedį užpuola nežinomas žvėris. Netrukus vaikinas pradeda jausti keistus impulsus. Žanrinio kino kodus ir juodojo humoro elementus puikiai perpratę debiutuojantys režisieriai kuria savito braižo autorinį kiną, kurio centre – paslaptingos kūno transformacijos, įtaigai perteiktos jauno, bet tarptautinio pripažinimo jau sulaukusio aktoriaus Anthony Bajono. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Olivier Babinet "Nykstančios žuvys" ("Poissonsexe", Prancūzija, Belgija, 2020) perkels į netolimą ateitį. Užterštuose vandenynuose nebesiveisia žuvys ir visa ekosistema balansuoja ties išnykimo riba. Vienišiaus biologo Danieliaus (Gustave Kervern) misija – atkurti žuvų instinktą neršti. Mokslininkas ir pats svajoja apie tėvystę, tačiau statistika rodo, kad miestelyje yra tik trys galinčios gimdyti moterys, o tikimybė sutikti idealią partnerę tėra viena iš 6232,33. Sėkmė ima šypsotis, kai to labiausiai nelauki: gelbėdamas vandenyne skęstančią žuvį, Danielius pagaliau sutinka Luizą...

Režisierius poetiškai ir su didele humoro doze rodo savo personažus – nuostabius nevykėlius, pasimetusius pasaulyje, kurio jie nesupranta. Savita kino kalba išsiskiriantis Babinet savo ketvirtajame filme kuria optimizmo ir vilties dar turinčią distopinę istoriją, kurioje meilė įveikia negandas. (Filmas internete: zmonescinema.lt)

Autobiografiniais motyvais paremto subtilaus debiutinio Charl&#232;ne Favier filmo "Slalomas" ("Slalom", Prancūzija, Belgija, 2020) premjera taip pat turėjo įvykti Kanų kino festivalyje. Filmas pasakoja apie penkiolikmetę Lizą (Noée Abita), kuri įstoja į prestižinę slidinėjimo mokyklą Alpių kalnuose. Buvęs čempionas Fredas čia treniruoja jaunuosius sportininkus ir su atvykėle sieja dideles viltis. Jausdama psichologinį spaudimą, Liza pasineria į fiziškai ir emociškai varginančių treniruočių maratoną. Sunkus darbas atsiperka medaliais, bet trenerio reiklumas ima peržengti profesionalumo ribas.

Užaugusi miestelyje Alpių kalnuose, Charl&#232;ne Favier kurį laiką gyveno užsienyje, Londone mokėsi aktorystės, o Niujorke – darbo su aktoriais subtilybių. Grįžusi į Prancūziją įkūrė kino gamybos kompaniją ir tobulino scenarijaus rašymo įgūdžius kino ir televizijos mokykloje "La Fémis", sukūrė ir prodiusavo kelis trumpo metražo bei dokumentinius filmus. "Slalomas" – režisierės debiutinis vaidybinis filmas. (Filmas internete: www.skalvija.lt)

Mounios Medour filmas "Papiša" ("Papicha", Prancūzija, Alžyras, Belgija, Kataras, 2019) – taip pat brendimo drama. Tik jo veiksmas nukels į 10-ojo dešimtmečio Alžyrą, kur aštuoniolikmetė Nedžma svajoja apie drabužių dizainerės karjerą. Padėtis šalyje nestabili, konservatyvios ir religinės grupuotės bando diegti savas taisykles ir nori bausti moteris, nenešiojančias hidžabo. Geriausių draugių padedama, Nedžma naktinių klubų tualetuose slapta pardavinėja savo siūtas sukneles papišoms – drąsioms, laisvoms ir patrauklioms alžyrietėms merginoms. Bet politinė ir socialinė įtampa šalyje vis didėja. Nepaisydama griežtėjančių draudimų ir saviraiškos laisvės ribojimų, Nedžma priešinasi suvaržymams ir organizuoja lemtingą mados šou... Odė maištingai jaunystei, optimizmui ir nenumalšinamam laisvės troškuliui "Papiša" 2019 m. rodyta Kanų "Ypatingo žvilgsnio" programoje, o pernai pelnė "Cezarį" už geriausią debiutą. (Filmas internete: www.skalvija.lt)

"7md" inf.


Paskutinis puslapis. Atgal
Puslapiai: <pirmas 2 3 4 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.100 Žinučių forume 189.327 2.240 Narių klube 3.027 Banga.lt laikrodis 03:28 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Prancūzų kino festivalis ŽIEMOS EKRANAI

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai