Prancūzų kino festivalis ŽIEMOS EKRANAI

Prancūzų kino festivalis ŽIEMOS EKRANAI

Gal ir jums pravers nuorodos į IMDB:
Švari
http://www.imdb.com/title/tt0388838/
Transilvanija
http://www.imdb.com/title/tt0463381/
Paryžiuje
http://www.imdb.com/title/tt0769508/
Laimės belaukiant
http://www.imdb.com/title/tt0308363/
Mano gyvenimo vyras
http://www.imdb.com/title/tt0462683/
Aziūras ir Asmaras
http://www.imdb.com/title/tt0439123/
Dvelksmas
http://www.imdb.com/title/tt0296210/
Remonto linksmybės
http://www.imdb.com/title/tt0397692/
Laukimo būsena
http://www.imdb.com/title/tt0245834/
Likęs laikas
http://www.imdb.com/title/tt0417189/
Žiūrėk į krentančius žmones
http://www.imdb.com/title/tt0110958/
Kuklusis didvyris
http://www.imdb.com/title/tt0118020/
Ant mano lūpų
http://www.imdb.com/title/tt0274117/
Plakti mano širdis nustojo
http://www.imdb.com/title/tt0411270/

Gal kas nors gali parekomenduot, ką iš jų būtina pamatyt?

joa, as irgi va ka tik perskaiciau visus aprasymus, ir lb rimtai galvoju, kd reik apsilankyt bent keliuoseLaimingas tikrai turetu buti verta nueiti i atidarymo ir uzdarymo filmus, ce jau be klausimu, manau. o kp del kitu? kas nors ka nors girdejes? aisku, greiciausiai padauges atsiliepimu jau festivaliui prasidejus, - vargu ar atsiras jau maciusiu bent kuri is siu filmu dabar. but still Mirktjei visgi atsirastu tokiu, butu be galo smalsu isgirsti nuomone;]]

[quote]asmeniskai nusiziurejus esu be atidarymo&uzdarymo va situos:

“ziurek i krentancius zmones”,
“likes laikas”,
“svari”
ir jeigu pavyktu, gal “mano gyvenimo vyras”Laimingas

eeech…butu saunu ivykdyti planaKietas ir butu dar sauniau, jei apseitume be didesniu nusivylimu…

Nu kodel taip jau niekas ir nemate nei vieno is situ filmu. Mate Taip
Maciau “L’Homme de sa vie” arba lietuviskai “Mano gyvenimo vyras”. Tiesa nelabai gerai as ji prisimenu, nes maciau gal koki spalio menesi, bet prisimenu, kad vaizdai buvo pasakiski, labai nuostabus operatoriaus darbas, aplidismentai jam. Si kart pavadinimas isverstas labai taikliai. Siaip jei verst pazodziui tai reiketu rasyti “Jo/jos gyvenimo vyras”. ir kazkodel einant i kino teatra galvojau kad tai bus JOS GYVENIMO VYRAS. Bet pasirodo klydau Nekaltas. Valio
Veiksmas vyksta nedidialiam kamely, i tipiskos prancuziskos seimos rata isijungia naujas kaimynas-gejus.
Tikrai filmas vertas paziurejimo.Labas

P.S. Pamirsau parasyti, kad labai istrigo to kaimyno buto interjeras, o ypac sienos. Tai kaip jis suzaide su raidem ant lango, sienu ir saules sviesa. Daugiau nieko nesakysiu, pamatysit patys ir suprasit apie ka as…
LabasBučkis

ooValiogeris, aciu! turesiu omenyMirkt kazkodel pamacius jau vien ta paveiksliuka-kadra is filmo prie jo aprasymo, emiau gundytis… tp sauleta viskas atrodo, tokia gamta grazi…tikras prancuziskas krastovaizdis, kuriuo negaliu vis atsizavet%)… jau vien del to, pamaniau, verta butu paziuret;D okay, dekui, teta:}reiks nueit kaip nors.

kas dar ka mate?Valio

žiemos ekranus dar matysit vasario 1-4 d. Skalvijoje…
ir Kaune - vasario 2-11 d. Senamiesčio kino klube ir Panevėžyje - vasario 8-11 :}

gal pataisom temos pavadinimą?

Rekomendacija:

Balta varna. Apie prancūzus ir jų Dvelksmą

Saulius Macaitis

Nuo sausio 25-osios iki vasario 11-osios per tris Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną ir Panevėžį - nusidrieks jau antrojo prancūzų filmų festivalio "Žiemos ekranai" maršrutai.

Kadangi Lietuvos ekraną yra užplūdusios tik dviejų kinematografijų – amerikiečių, na, dar prastosios rusų kino dalies – juostos, toks renginys negalėtų būti nepatrauklus publikai. Lenkai, vokiečiai jau seniau suprato – jeigu patys neis į lietuvių liaudį, keli tos liaudies atstovai platintojai, tardamiesi be galo giliai pažįstantys tautiečių interesų siaurumą, piršto nepajudins. Tad kodėl "motininė" pasaulio kinematografija turėtų atsilikti?

Eklektiškumo epocha

Man regis, žodį “eklektika” suradau jau reklaminėje būsimo festivalio medžiagoje. Jis anaiptol nekvepia saviplaka: metų metais eklektiškai gyvuoja didžiuma pasaulio kinematografijų, kol jose nesusikaupia ir nesprogsta kokių nors naujos kartos ar bendrų interesų meninis užtaisas. Prancūzijoje irgi buvo ir nepamirštamas “poetinio realizmo” mokyklos etapas, čia klestėjo “naujoji banga”, dar ir šiandien pateikianti recidyvų ar bent pagarbos gestų, kaip festivalyje demonstruojama Christophe’o Honore juosta “Paryžiuje”.

“Naujosios bangos” laikais (deja, ne jai) ir vėliau labai aktyviai dirbo komercinio kino (matėme “Velnią ir 10 Dievo įsakymų” ir kt.) dramaturgas Michelis Audiard’as. Jo sūnus Jacques tapo neblogu populiarių žanrų režisieriumi; per “Žiemos ekranus” pamatysime jo keturių filmų retrospektyvą, tarsi teigiančią, kad šiam kūrėjui artimesnis irgi verbalinis, nei vizualinis kino pradas. Obuolys nuo obels…

Vienu metu deklaravęs antiburžuazines nuotaikas Francois Ozonas mums pažįstamas geriausiais savo filmais – iki, deja, jau proburžuazinio "5X2". Festivalio ekranuose – jo homoseksualinė drama "Likęs laikas". Kito įdomaus nūdienio režisieriaus Olivier Assayaso juosta "Švari" vadintina daugiau tarptautine: gamino Anglija, Kanada, Prancūzija, net pavadinimas pasaulio kinuose angliškas - "Clean". Kiek keista, kad esminė filmo reklamos Lietuvoje detalė – Honkongo aktorės Maggie Cheung prizas; tai maždaug tas pats, jeigu teigtume, kad lietuvių "Faktas" – įdomus filmas, nes rusė Jelena Solovej buvo premijuota už dalyvavimą jame.

Originaliausias – Dvelksmas

Bent iš tų festivalio “Žiemos ekranai” juostų, kurias jau teko pamatyti, niekaip nepalieka ramybėje šiuo filmu debiutavusio Damieno Odoulio “Dvelksmas” prisiminimai. Jie dreskia sąmonę, atsišaukia tarsi nelygiu, nutrūkstančiu kvėpavimu, lėmusiu ir kūrinio pavadinimą. Nesu joks poliglotas, suprantu vertėjų, dažnai negalinčių pažiūrėti filmo iš anksto, specifinio darbo sunkumus, bet “Le souffle” gal ir reikėjo palikti paprastu “Kvėpavimu”, kaip jis ir skamba daugelyje šalių. Mat literatūriškai subtilesnis “Dvelksmas” tuoj primena įkvėpintų prancūziškų nosinaičių stilių, su kuriuo ši brutali egzistencinė drama, laimė, neturi nieko bendra.
Jeigu jau dvelksmas, tai – šįkart – ne “Lancome” aromatų, o gilios Limuzeno provincijos fermos srutų, pjaunamų galvijų kraujo, padvėsusio balto triušio, vėlyvos vasaros žydėjimo, valstiečių, besidarbuojančių per 40 laipsnių karštį, prakaito, dosniai besiliejančio vyno, bet ir vėmalų: mat 14-metį Davidą, atostogaujantį kaime pas dėdę, šiandien (o filme – klasikinė vietos, laiko ir veiksmo vienuma) suaugusieji nutarė alkoholiu įšvęsti į vyrus. Be galo sugestyvus tas veiksmo fonas – juolab, kad demonstratyviai nespalvotas: filmavęs ant spalvotos juostos, D.Odoulis vėliau, rizikuodamas netekti dalies prodiuserių, specialiai pervedė vaizdą į juodai baltą terpę ir tuo laimėjo, ne tik išvengdamas nereikalingo natūralizmo, bet tuo pačiu leisdamas pajusti šio neperspektyvaus, slegiančio gyvenimo keistą įtraukiantį klampumą.
Jeigu “Dvelksmas”, beje, apdovanotas iškart dviem Venecijos festivalio prizais, būtų vien buitinis eskizas, jis imponuotų vis tiek, nes viena yra duoti pinigų afrikiečiams, kad nufilmuotų savaime egzotišką Mauritanijos kaimelį (mūsų festivalyje – “Laimės belaukiant”), ar kaimo fone sukurti populistinės dvasios liaudišką komediją, o kita – giliai įbesti kastuvą į savosios žemės užkaborius. Juk iš prancūzų kino įvairiais jo etapais gali susidaryti keistokas vaizdas, kad šią šalį sudaro tik Paryžius, na, dar Žydrasis krantas…
Paauglys Davidas, suvaidintas, žinoma, neprofesionalo, tąsosi po tą fermą, tą kaimelį, kaip koks iš Rojaus išvytas angelas. Norėtų vaizduoti “kietą”, štai tik nėra prieš ką. Iš pat ryto į ausis įsikišti plejerio laidai, matosi, sekina ir taip neišlavėjusį protą. Jį pametė tėvas (kaimynas “kaubojus”: “Tėvai visuomet palieka sūnus”), motina mieste greičiausiai užimta savimi (taip gali spręsti iš trumpo jų pokalbio telefonu), draugų katastrofiškai nėra – nei ten, nei čia. Negi laikysi draugu vietinio buržua mergaitišką sūnelį Matjė, kuris tik giriasi tėvo pinigais, o Davidui žodžiais pasako tai, kas nesakoma, ką herojus galbūt slapstė giliausiuose pasąmonės sluoksniuose: “Tavęs niekas nemyli”. Įspūdingoje scenoje, kai Davidas nugriūna į aukštą žolę, o virš jo ratus suka vis šaižiai suciepsintis vanagas, berniuką užplūsta jam pačiam nesuvokiamos ašaros.
Ta totali vos pradedančio gyventi žmogaus vienatvė suskamba itin baisiai, kai senyvi dėdės priima jį į savo kompaniją. Suvytę, išdribę kūnai, dvasinės degradacijos žymės veiduose, ilgas žvengimas po frazės: “Perduokit žmonoms, kad puikiai apsiėjome be jų” – tarsi tai būtų humoro viršūnė, primityvi “gyvenimo išmintis”, su aplombu perteikiama vaikšiui: “Daug galvosi, blogai baigsi”. Štampų, mąstymo ir buvimo klišių pasaulėlis. Gal tik vienas Stefas skausmingu žvilgsniu išsiskiria iš kitų, neveltui jį ir vadina – į akis – “mūsų kvaileliu”.
Net prieš tai, kaip Davidas po kažkieno lova susirado šautuvą, iš sutirštintos, vos metafiziško atspalvio, savaip Robert’o Bressono tradiciją primenančios atmosferos žinojai: ši istorija negali baigtis gerai. Taip, bus beprasmiškas šūvis ir lavonas. Bus neįsisąmonintas Davido burbėjimas: “Aš privalau mirti”. Ir bus keistas finalas, visai nerealistiškais vėjais iššluojantis iš Davido kambarėlio visokį šlamštą, net antklodę nusinešantis, paliekantis nusikaltėlį nuogą šviesos pluošte. Prasminių variantų čia daug, ir gerai, kad jie paliekami žiūrovui.
Norėtųsi pabrėžti: daugumą “Žiemos ekranų” filmų dar galėsime pamatyti ar TV ekranuose, ar diskais. Bet prasmingo, kad ir nelengvai žiūrimo “Dvelksmo” tai, matyt, neliečia. Vilniečiams sinefilams – tik dvi galimybės jį pamatyti: kino teatre “Coca Cola Plaza” – penktadienį, sausio 26 d. 21.30 val. ir “Skalvijoje”, vasario 3 d. 23.10 val.

Mačiau Francois Ozono "Likęs laikas". Iš pradžių kažkaip neužkabino, tačiau filmui įsibėgėjus pasijuto, kad tai tikrai šiltas, kažkuo alsuojantis kūrinys - jaučiasi, kad dirbo tikras meistras.
Be abejo, tai nėra geriausias Ozono filmas (man labiau patiko "8 moterys" bei "Baseinas"), tačiau pamatyti filmą tikrai vertėtų.
Man nepatiko tai, kad buvo pakankamai atvira gėjų sekso scena…

Ir apskritai, tiek Almodovaras, tiek Ozonas, būdami gėjai, žymiai geriau ir ryškiau pateikia pagrindinių veikėjų-moterų personažus.

Filmą vertinčiau 8/10

Gaila, kad aprašytasis Dvelksmas nukeltas į tokius vėlyvus seansus. Klubinėje SKALVIJOJE išvis nesąmonė. Tiesa, žvilgterėjau į kalendorių - vasario 3 d. šeštadienis. Taigi, TIKRO kino meno išpažintojai po vidurnakčio turėtų būti čia. Nes iš pažiūros visai kuklių išraiškos priemomių juodai-baltoje juostoje išvystame unikaliai avangardinio mąstymo, modernių ambicijų kiną. Ir kai aš, užmatęs pirmąjame NEXT festivalyje grynas nesąmones, apie tai pareiškiau, buvau apkaltintas visišku tik tradicinio kino pripažinimu (Kaligula). Siūlau jam bei kitiems, garsiai teigiantiems apie modernistinio meno pažinimą ir vertinimą, būtinai pasižiūrėti šį filmą. Gal tuomet mintyse apipils ŠMC videoinstaliacijas "šaltu dušu"…

Galima Dvelksmui duoti 10/10, galima išvadinti didžiai keistu, bet visų pirma… patarčiau nepraleisti galimybės pamatyti jį. Repertuare tokio kino niekada nebus…

Na kol kas teko pamatyti tik “Dvelksmą”, tačiau įspūdžiai tikrai GeraiGerai
Nesu didelis kino specialistas, tačiau pats filmas tikrai užkabinantis. Na o juoda/balta tik dar labiau sustiprina įspūdįGerai
Be abejo, teks užsukt dar į “Skalviją” Laimingas

Mano pažintis su prancūzų kinu šiame festivalyje įvyko labai dinamiškai. Labai lėta pradžia su LAIMĖS BELAUKIANT. Filmas akivaizdžiai orientuotas ne į scenarijų, bet į norimą perteikti emociją, jausmą, būseną - LAUKIMĄ. Ne romantišką, bet ilgą, tą, kuris yra primestas, nesistengiant jo išvengti. Tos kelios siužetinės linijos grynai filosofinės. Ne nuobodus, bet… Labai Bartiškas filmas. Spręskit patys ar tai yra gerai Šypsena

DVELKSMO jau nematysim. Įspūdis - menas 10/10. Malonu žiūrėti, bet po DVELKSMO užsimaniau filmo su siužetu.

Prisiprašiau ir gavau ANT MANO LŪPŲ. Nepriekaištingai parašytas, nufilmuotas ir suvaidintas detektyvas-trileris, bet… tik tiek. Ghmm… Tiesiog scenarijaus negana Ne

Todėl desertui gavau KUKLUSIS DIDVYRIS. Įsivaizduokit "Pianistą" su "Foresto Gampo" šaunumu ir Amelijos fantazija. Prasidėjęs kaip istorinė-biografinė juosta, KUKLUSIS DIDVYRIS gerejo su kiekviena minute. Drasiai REKOMENDUOJU.

Na kagi… Jei kas dar norite atsizvelgti i sinefilu pastabas del neminetu filmu… Del “Plakti mano sirdis nustojo”, kurio metu buvo uzpildyta visa kino sale, dabar kai mastau i ka jis panasus… Savo jausmingumu ir muzikos groziu turbut labiausiai i Scanoramoje praeitais metais matyta “Tarsi danguje”, ne viena minute atsilosiau ir gulejau tiesiog uzsimerkusi, klausydamasi kaip pianisto pirstai jausmingai laksto po klaviatura… Taip, magisku akimirku man ten buvo Taip

O apie matyta “Ziurek i krintancius zmones”… kadangi is puses filmo isejau, ta pirmoji puse buvo labiau panasi i suduko voliojima… Bereikalinga scenarijaus sukiojima kaip spageti aplink sakute, kol susivede kad kalbam apie labai konkrecia istorija o ne beletristika… Bet galbut rasis ikandusiu si filma, butu idomu padiskutuot Mirkt kazkaip rasliavotoju gretos praretejo Nekaltas

Retrospektyvinis Žiūrėk į krentančius žmones išsiskiria nelygumu - šalia sutviskančių kino meno aukštumų, yra ir vidutiniško detektyvo motyvų. Nevadintinas šedevru, bet, matau, dar rodys Panevėžyje, gal ir Kaune, tai pažiūrėjimui įdomus. Finalinė stadija kur kas įdomesnė už pradinę "medžiagą". Tas filmui į naudą. Įdomu stebėti tiek Prancūzijos superžvaigždę Ž.L.TRENTINJANĄ, tiek tuomet 1993m tik atėjusį į kiną dabarties "pranašą" M.KASOVITZĄ. Abu tikrai gerai vaidina.

Yra, yra to "suduko". Tačiau finale vis dėlto jis "išvoliojamas" ir keistas pagr. veikėjo elgesys motyvuojasi…

Buvau vakar “Kukliajame didvyryje”, bet dėl nuovargio nepažiūrėjau pusės filmo (smiginėjau, liaudiškai sakant), o kad beprasmiškai nesėdėčiau kino salėj, išėjom filmui dar nepasibaigus Nekaltas Nors iš pradžių ganėtinai įdomu buvom, bet… Nusprendžiau niekada nebeit į kiną tokiu metu ir juolab vėliau Cha cha

Olivier Assayas

Po Žiemos ekranų šį Prancūzijos režisierių, apjungusį puikaus novelių filmo Myliu tave, Paryžiau idėją, įsidėmėsiu tvirtai.

Taip, kaip 2004 metų Clean (Švari) jis nebanaliai parodė realų gyvenim matai retai. Visuomenės pastatyta ignoravimo siena prieš bandantį atsitiesti žmogų įtikina taip, kad aš, daug matęs panašių temų ekrane senas krienas, vos neapsižliumbiau. Ir tai daroma be kinematografinio perspaudimo, dirbtinų scenarinių ar vaidybos primonių. Neteisus kritikas S.Macaitis, nematęs filmo, bakstelėdamas, kad ko galima tikėtis iš filmo, jei Kanuose tik hon kongietė Maggie Cheung buvo apdovanota už geriausią aktorystę. Nieko panašaus - ir ji gera ir visa kita. Gaila, kad tai sakau jau baigus filmo rodymus Vilniuje - gal Kauno bei Panevėžio žiūrovai sureaguos. Vilniuje sureagavo - SKALVIJA prapuolė anšlage…

Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinis kompozotorius šio filmo, kurio siužetas sukasi apie šiuolaikinės pop muzikos atlikėjus, yra garsusis Brian Eno.

Sakyčiau labai jau megėjiškai Kaune filmų rodymas vyksta. Filmas nutrūksta maždaug po du-tirs kartus per seansą. Aš buvau “Mano gyvenimo vyras” ir “Paryžiuje”.
“Paryžiuje”. Sakyčiau, kad labai neblogas prancūzų jumoras. Man patiko Šypsena) Maloniai žiūrėjosi. Nekomercinis, mielas, buitiškas toks. Tik va pabaiga taip nustebino labai, taip bim bam ir baigėsi. Todėl nepaliko tokio gero įspūdžio kaip prieš tai matytas filmas.
“Mano gyvenimo vyras” buvo gražesnis. Su tango, gražiom akimirkom, įdomiom detalėm, šiokiom tokiom teisingom frazėm, originaliais sprendimais, “smurfais” ir net pasišlyksštėjus buvau sekundei, kai kraują sunkė. Labai toks savotiškas ir įdomus pasirodė. Paskui pasidariau tyli labai, ramybės suteikė.

Per daug nesitikėjau įspūdingų siužeto linijų ar kažko tokio, tai per daug nenusivyliau. Net dar užsimaniau.
Lengvabūdiškai, maloniai laiką praleist kultūringai besielgiančioj[!] auditorijoj, kodėl gi ne? O ir kaina patraukli.

Pritariu Drea dėl Mano širdis plakti nustojo neblogumo. Man tokio jaudinančiai gyvenimiško įspūdžio, kaip "Švari" nepaliko, bet filmas išties ir geras ir įdomus. Teisingai apžvalgose rašoma, kad pagaliau Jaques Audiard rado savo stilių tarp filmavimo plastikos, siužeto ir racionaliojo kino sumaišymo. Rekomenduotina nepraleisti.

Stebina, kad Kaune yra kažkokie rodymo trukdžiai?

Apsilankiau dar viename filme. "Švari".
Šį kartą pravalas buvo - vaizdas netilpo į ekraną, trečdalį filmo iš viso nebuvo titrų, nes nesugebėjo jų laiku perjunginėti. Gerai, kad buvo ta dalis, kur šnekėjo anglų kalba.

Apskritai, pasigadinau regėjimą šitam festivaly, nes ryškumas buvo apgailėtinas. Titrai ryškūs, o filmas išplaukęs, o kai netelpa į ekraną ištisai kaip per rūką kokį.

O pats filmas, itin ištęstas ir nuobodus. Žinoma, svarbu pati pradžia, o čia jau kalti buvo kino klubo darbuotojai, nesugebėję tinkamai atlikti filmo rodymo. Nusivyliau visiškai.

Su tuo jokiu būdu nesutinku.

Apgailėtina, jog Kaune taip durnai rodė. Gėda, kaip sakoma…