skyrybos del "telefoninio gyvenimo"
na siaip as ir nesikisu. as cia tik svarstau toki dalyka kaip telefonini bendravima ir kaip jis veikia zmogu. kadangi pati esu toki dalykas "isgyvenus" tai suvokiu apie ka kalbu. kategoriskai galiu pasakyti, kad toks dalykas baisiai issunkia zmogu ir kas baisiausia, kad dabar toks dalykas ganetinai populiarus tapo.
Sia tema butu galima lengvai pervadinti i “Priklausomybes musu gyvenime”… Tai ta pati priklausomybe, kaip ir visos kitos… Idomiu pamastymu apie tai galima rasti cia - http://www.koob.ru/zeland/
pavadinimo keisti tikrai nerei8kia, nes cia gana konkretus klausimas, o priklausomybiu juk daug
as cia tikrai neprasau isspresti kazkokiu konkreciu zmoniu skyrybu klausimo. galbut skiriasi ir del nezinia kokiu dalyku, tik esme ta, kad matau, kaip zmogus nyksta, blaskosi inykes i telefona.
matosi, kad tas dalykas baisiai ja isvargina, kad jei telefono nera rankose visos mintys vis tiek sukasi apie ji.
ir tai baisu.
lygiia taip payt baisu ir man daros, kai tik iejus i kambari visu pirma puolu isijungti PC, o tada jau ramiai galiu eiti nusiprausti ir pavalgyti.
buvo laikas kai as panasiai elgiausi - nepaleidau telefono is ranku, nes tai buvo vienintele susisiekimo priemone su tuo zmogum… Bet kai mes buvom kartu - telefono galejo ir nebuti… Nedrysciau tai pavadinti priklausomybe… 
Manau viskas prasidejo is neturejimo ka veikt. Kai nera veiklos, atrodo gyveni beprasmiskai. Kaip supratau ja islaiko tavo brolis visiskai. O ji tik tesedi ir tiek. Tai ka jai…? Taip ir apeme depresija. Tik dar gal prisidejo meiles nebuvimas, nes nemanau, kad taip gali atsistikti porai, mylinciai vienas kita. Juk megaujiesi. Meile skatina veikti. Mergina jau visai manau nebesusigaudo savyje ir kai jie issiskirs, ji nesugebes viena gyventi
teisingai pastebeta, kad neturejimas ka veikti priveda prie tokiu dalyku. 6 metus ji nedirbo, sedejo su vaiku. ir jokios veiklos. as taip is proto iseiciau 
zhmones, kada gi jus nustosite buti kvailais…? juk niekam nebeidomu nei patarles nei tautosakos ishmintis, kuri daug kartu ivairiom formom pareishke: geriau zhvirblis rankoje nei briedis girioje. zhmones nori buti akli iregoistishki, ir to kalte dazhnai buna tu kas ta zhmogu supa. nereikia i savo gyvenima priimti zhmogaus su kurio yradom nejiegose susitvarkyti. tokiu atveju arba reikia kazhka kita zhmogui pasiulyti arba jis taip ir lix svaigalas… ne mums teisti ir nemums teisinti. dahznai yra kaip yra, ir ne musu jiegose keisti tokius dalykus. sakoma kad meile - visagale… gal reiktu tuo spausti? parodyti zhmogui kad jis gali prarasti tai ka jis tiek sieke ir paseke, ishmainydamas tai i tai ko jis neturi ir tikriausiai netures. jei nesigauna - toki zhmogu reiktu tiesiog paleisti… kas belieka? tegu sau jieskosi laimes savo kreivu veidrodzhiu pasaulyje.
na ji jau paleista 
vakar brolis mane nudziugino
pasake, kad eina i pasimatyma, nes jau ilga laika gyvena atskiruose kambariuose, tai kas belieka. jis atsigavo, jau ir akyse matau pagyvejima
o stai jinai, gavusi ta laisve, gavusi skyrybas(nesvarbu, kad neoficialias) vis tiek nera laiminga, nes visas jos gyvenimas yra telefonas. uzsidaro kambaryje ir maigo mygtukus. niekur neiseina, su niekuom nebendrauja.
Jei žmogus nėra patenkintas savo gyvenimu, savo dvasine būsena - bando tai kompensuoti kažkokia tai veikla ar kitokiu užimtumu.
Gal, šiuo atveju šis bendravimas su telefonu yra lyg atsiribojimas nuo diskomfortą suteikiančios realybės. "Nematau, negirdžiu,nekalbu"
Gal, taip kompensuojama sutrikusi savivertė."Pažiūrėkite ir aš kažkam rūpiu".
Gal, tai priklausomybė, taip pat, kaip priklausomybė nuo interneto, azartinių lošimų ar etc.
Gal, žmogus nuo per gero gyvenimo išpindėjo ir išrupūžėjo? Kai viskas gerai, kartais nustojama siekti tikslų ir įklimpstama savo pačių iliuzijose.
Ką aš žinau…gal kuri nors versija atitinka realybę?
manau,kad tokiu atveju siekiama patenkinti poreikius,kurie lieka nepatenkinti realiame gyvenime.
Taigi. Dabar turi laisve. Kodel nebando susitikti su tuo zmogumi kitame laido gale? Ja intriguoja tas susirasinejimas ar tas zmogus, idomu.
mane tai labiausiai suneramino, kad ta moteris, apie kuria kalbama, dukteri turi. kodel apie ja niekas nekalba ir nesirupina? panasu i tai, kad motinai reikia priverstinio gydymo - butu viena, tegu sau susiknisa gyvenima, bet esant vaikams jokiu cackinimusi su tokia motina negali buti (aisku, jei situacija tokia tragiska, kaip cia visi kalbate). juo labiau depresija yra rimta liga, kuri gali tureti nenuspejamu pasekmiu. psichologas (o gal net psichiatras) tokiu atveju ne rekomendacija, o BUTINYBE.
na dukra labiausiai rupinasi tevas. o siaip su vaiku regis elgias normaliai, nors buna, kad uzrekia, jei pvz rasant sms ranka pajudina. bet siaip ji geras zmogus yra. svelni, mandagi, geranoriska, tik kad va su tuo telefonu baisiai susidraugavo. ir dar, jai visad viskas labai greitai nusibosta. bet kokia veikla, bet kosk darbas. tai, manau, irgi nera gerai
Sitoje temoje nagrinejama (arba bent turetu buti nagrinejama) priklausomybe nuo "telefoninio gyvenimo", o ne tam tikro zmogaus likimas… Todel ir dukros, sunus ar kiti giminaiciai neturi su tema nieko bendro… Konkrecioms situacijoms ar asmeniniams klausimams spresti labiau tiktu OT tema "Psichologo priimamasis" arba Seimos klubas…
tai va ir klausimas - ar gali mama, negalinti pasirupinti savimi, rupintis savo vaiku? kaip jau sakiau, depresija yra gana nenuspejama liga, ir kur garantija, kad mergaitei bunant su mama, mamai koks psichas neuzplauks? as neabejoju, kad ji svelni ir gera mama, bet ar sveika vaikui salia tokios augti? mano mintis - kaip galima greiciau ir ryztingiau mama nukreipti pas specialistus.
gal truputi ne i tema, bet iliustracija tam, ka turiu minty - pazistu mama, auginancia du vaikus, gera rupestinga mama, tik "savotiska", su savais dievais bendrauja (issilavine zmones su ja bendraujantys mano, kad rimtas psichinis sutrikimas). kadangi augina vaikus viena, tai vaikai ir auga su mamos perteiktu iskreiptu realybes pojuciu (jie mamos kliedesius ir gyvenimo buda uz realybe priima ir patys panasiai mastyti ima). nu gera mama, rupestinga, bet kai uzaugs neadekvaciai matantys situacija ir mastantys vaikai, tai taps psichiatriniu ar spec. istaigu klientais, vien del to, kad mama laiku pas specialistus priverstinai nebuvo nukreipta.
ir siaip, manau, vaikui matyti depresyvia ir neadekvaciai besielgiancia mama tikrai ne i sveikata
ale vaikus atskirti nuo motinos irgi negerai… trauma gali likti visam gyvenimui.
Drisciau labai rimtai papriestarauti. Kadangi temoje yra zodis "priklausomybe" ir kalbama apie seimos nari, turinti "priklausomybe", tai negalima apie pagalba jam (o klausimas ir buvo toks - ar reikalinga jam pagalba) kalbeti atsietai nuo pokalbio apie pagalba kitiems seimos nariams. Galu gale priklausomybe yra ne asmens, o seimos liga.
Priklausomybe, kad ir kokia ji butu, - nuo alkoholio, valgymo, ar siuo atveju, telefono, paliecia kiekviena seimos nari, nes "priklausomas santykis" vadovaujantis kai kuriomis teorijomis yra kompensacinis arba pakeiciantysis naturalu zmogiska rysi, t.y. priklausomybe - patologiskas santykis i objekta (alkoholi, rulete, heroina), kuris pakeicia netenkinancius (arba neturimus) realius santykius i subjekta (zmogu).
kalbant i tema - panasu i tai, kad aptariama moteris pakeicia realius santykius su zmonemis i santyki su objektu (siuo atveju telefonu). tai reiskia, kad moteris sekmingai ir santyki su vyru, ir normalu santyki su dukterimi galejo pakeisti i santyki su telefonu.
apie dukteri as paklausiau, nes, manau, kad dukte yra labai stiprus motyvas, kodel mama turetu buti priverstinai nukreipta pas specialistus.
Priklausomybe yra vieno zmogaus, nesvarbu ka ji dar liecia - seima, draugus, pazistamus, bendradarbius ar nepazistamus zmones… Sioje temoje siulau nagrineti pati priklausomybes reiskini nesigilinant i pateikta konkrecia situacija, nes tai, kaip jau ir rasiau, yra ne sios temos ar net ne sio klubo tikslas…