Neisivaizduoju, kas tokio turetu atsitikti, kad visiskai nebendrautum su tevais. Juk nesvarbu, kad gyveni atskirai, kad nesutari taip gerai ar pan, vistiek santykiai nenutruksta.
As labai dziaugiuosi, kad ir visokiu nesusipratimu yra buve, as su mama sutariu nuostabiai
draugaujam ir labai daug. kadangi su mama esam labai artimos, tai kasdien bendraujam nors ir skirtinguose miestuose ;] bet zinau, kad kiti nebendrauja ir tik meldzias, kad neskambintu ar i svecius nesisiulytu va ir man idomu, ka turi padaryt tevai, kad vaikai juos taip ignoruotu? gal cia auklejimo spragos lenda...
su tevu labai artimi santykiai.Su mama nuo vaikystes santykiai,galima sakyt,visiskai nutruko.Dabar jau ipratau,atrodo ,kad taip ir yra normalu,nors karts nuo karto apie tai pagalvoju..
Zinau viena seima tokia, kurie visai nebendrauja. O kas keisciausia - nera jokio pagrindo tam! Paprasciausiai viena syki apturejo nediduka barni, tada visi uzsispyre ir kuri laika nebendravo. O tada laikas bego, o niekas nuo savo principu "nenulipo". Tada visi apsiprato, kad nebebendrauja ir nei viena puse nenori zengti pirmo zingsnio.
Kiek sykiu mano mama ir as, kitos puses atzvilgiu, bandziau su jais kalbetis, sakyti, kad tokie principai niekur toli nenuves ir paskui, kai tfu tfu tfu, tevai numirs, bus per velu. Taciau jiems tai ne motais...Laikas eina ir jie vis labiau ir labiau pripranta, kad nedalyvauja vieni kitu gyvenime
As nebendrauju su motina vaikysteje manimi visai besirupino mocia o dab jau noertu bendrauti ... bet as nenoriu vaikams motinos reikia vaikysteje....
gal ir keistai atrodys jums -bet jai butumete mano kailyje gal ir supratumete mane
AaUdReLiJaA rašė: As nebendrauju su motina vaikysteje manimi visai besirupino mocia o dab jau noertu bendrauti ... bet as nenoriu vaikams motinos reikia vaikysteje....
gal ir keistai atrodys jums -bet jai butumete mano kailyje gal ir supratumete mane
As esu tas zmogus, kuris nedrista-nenori mamai skambinti, nes: nenoriu klausytis priekaistu, nenoriu klausytis nurodymu ka turiu daryti, nenoriu vaziuoti dirbti pas ja, nes turiu savo namus. Jei bandau papriestarauti - gaunu atsakyma, kad kitu vaikai geri, o mes tokios ir t.t. Todel naudoju neskambinimo politika. Aisku, tureciau issiaiskinti, o ne begti, bet mama to neklauso. Ir galvoju, kad tevai neamzini, bet perzengti saves negaliu, nenoriu svetimu rupesciu. Jei bus kokia beda - padesiu, bet noriu tureti ir savo gyvenima. Skaiciau knyga "Pykcio sokis" - tai va, as negaliu perlauzti saves. Negaliu.
Uzvedziau sia tema, nes pas mane situacija labai panasi, pamokslai, nurodynejimai, kontrole, nusibodo pavargau but vaiku, nusibodo pastoviai lenktis ir matyt kad situacija niekad nepasikeis, tad manau kad gal kuri laika nebendraut, nes bendrauji gerai ar piktuoju kalbos tos pacios, neisiu pas jus senatvej, nes matau kokie vaikai, tiek mylejau, o dabar va. Bet negi nesupranta, kad nesikisdama ir nepliurpdama nesamopniu suteiktu ramybe ir man ir sau (cia apie mama ) Tarkim o tie kurie nebendraujat, ar daznai truksta tevu??????
Siuzan rašė: As esu tas zmogus, kuris nedrista-nenori mamai skambinti, nes: nenoriu klausytis priekaistu, nenoriu klausytis nurodymu ka turiu daryti, nenoriu vaziuoti dirbti pas ja, nes turiu savo namus. Jei bandau papriestarauti - gaunu atsakyma, kad kitu vaikai geri, o mes tokios ir t.t. Todel naudoju neskambinimo politika. Aisku, tureciau issiaiskinti, o ne begti, bet mama to neklauso. Ir galvoju, kad tevai neamzini, bet perzengti saves negaliu, nenoriu svetimu rupesciu. Jei bus kokia beda - padesiu, bet noriu tureti ir savo gyvenima. Skaiciau knyga "Pykcio sokis" - tai va, as negaliu perlauzti saves. Negaliu.
cia gal as viena busiu tokia..bet turiu nuostabius tevus.. na, su mama, aisku, esame artimesnes. taciau buna situaciju, kai tiesiog sukrecia ju rupestingumas, demesingumas, palaikymas, supratingumas. Kaip ir kiekvienoje seimoje, buvp visko, bet kazkaip pasimirso...dabar, kai gyvenu atskirai nuo ju, santykiai tapo dar geresni..kaip laukia manes, kai griztu...vos ne metine svente.)
Temą
2006 04 26 d. 18:12 pradėjo
... bet as nenoriu 
vaikams motinos reikia vaikysteje....
, tai jau nepabendrausi...tik prie kapo pastovejus 
pavargau but vaiku, nusibodo pastoviai lenktis ir matyt kad situacija niekad nepasikeis, tad manau kad gal kuri laika nebendraut, nes bendrauji gerai ar piktuoju kalbos tos pacios, neisiu pas jus senatvej, nes matau kokie vaikai, tiek mylejau, o dabar va. Bet negi nesupranta, kad nesikisdama ir nepliurpdama nesamopniu suteiktu ramybe ir man ir sau (cia apie mama ) Tarkim o tie kurie nebendraujat, ar daznai truksta tevu?????? 
na, su mama, aisku, esame artimesnes. taciau buna situaciju, kai tiesiog sukrecia ju rupestingumas, demesingumas, palaikymas, supratingumas. Kaip ir kiekvienoje seimoje, buvp visko, bet kazkaip pasimirso...dabar, kai gyvenu atskirai nuo ju, santykiai tapo dar geresni..kaip laukia manes, kai griztu...vos ne metine svente.
)
