Visada patiko tokios dainos Nuo mažens dainavau "Vai ko nusižvengei" Daug Lietuvos poetų kūrė ir kuria tokias dainas, eilėraščius bei poemas. Būtų malonu čia sukaupti kuo daugiau tokių kūrinių
Čia prašyčiau nediskutuoti, o tik palikti savo indėlį.
Grupės DIKTATŪRA patriotinė daina "mes akmenys".
(asmeniškai man tai žiauriai veža ir užveda).
Brėkštantis rytas, mus kvietė į kovą,
Jie kėlė ginklus į karą išjojo
Tėvynė juos šaukė, tėvynė kvietė
Jie ėjo į mūšį, laisvės laimėti
Plaka širdis, mūs viduje
Už žemę, už kraują, už tai kas yra
Plaka širdis, už protėvių žygius
Už mūsų namus, už mūsų tėvynę
Kruvinos rankos, kruvinos akys
Mes nevergausim, mes būsim akmenys
Mes būsime vėjas, vėjas - viltis
Mes akmenys ir ugnis, Mes plienas ir viltis Mes sūnūs Lietuvos, Ir kol mes čia, tol ąžuolai žaliuos!
Tebūna šalis, amžiams laisva Ir jeigu tai bus, paskutinė kova Ir jeigu tai bus, paskutinė gyvybė Garbingai numirt, neišduosim tėvynės Žūsim už vėliavą, ji uždengs mūsų kūnus Žemė paslėps mus, savo rūmuos Žaliuos ąžuolai, jie primins mums šią vietą Primins mūšio vietą ir kraują pralietą
Už vardą didingą, mūsų tautos Už laisvę, tėvynės brangios.
Iškelkime vėliavas, suspauskim kumščius Pagerbkime žuvusius karius Ir vėliavos laisvos, jas vėjas kilnos Širdis akmeninė nepasiduos Mergaitė gražuolė dainą dainuos Ir kris ašarėlė, ant žemės šventos.
Mes akmenys ir ugnis, Mes plienas ir viltis Mes sūnūs Lietuvos, Ir kol mes čia, tol ąžuolai žaliuos!
Šį eilėraštį tikrai esate girdėję ir turėtumėte mokėti mintinai bent jau pirmą posmelį
Maironis
Trakų pilis
Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis! Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, O ji tebestovi dar vis. Bet amžiai bėga ir griūvančios sienos
Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..
Kai vėjas pakyla ir drumsčias vanduo, Ir ežeras veržias platyn, -
Banga gena bangą, ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn. Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną, Graudindamos jautrią širdį ne vieną.
Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! Ir tiek mums davei milžinų! Tu Vytauto didžio galybę matei, Kad jojo tarp savo pulkų! Kur tavo galia, garsi palikimais? Kur ta senovė, brangi atminimais?
Nutilusios sienos, apleistos visų, Be sargo, ginklų, be žmogaus! Kiek primenat jūs man brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus! Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte? Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?
Kada tik keliu važiavau pro Trakus, Man verkė iš skausmo širdis; Gaili ašarėlė beplovė skruostus
Ir mėlynas temdė akis! Ir veltui dvasią raminti norėjau, Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.
Pirmyn į kovą už tėvynę, Už brangią žemę Lietuvos! Garbė tėvams, kurie ją gynė Ir kas už ateitį kovos! Pastiprink, didis Dieve, mus Atremti priešo puolimus!
Už mūsų žemę numylėtą, Už bočių-milžinų kapus, Už brangų vardą paveldėtą, Kursai garsus pasauly bus, Palaimink, Viešpatie galingas, Lietuvių pastangas teisingas.
Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę, Už brangią žemę Lietuvos! Ją bočių bočiai amžiais gynė, Už ją ir jų vaikai kovos! Pastiprink, didis Dieve, mus Atremti priešo puolimus.
Kur senas miestas Gedimino, Kur eina Nemunas platus, Kur mūsų vytį priešai žino, Kas drįs užpulti tuos kraštus? Palaimink, Viešpatie galingas, Atremti audras pragaištingas!
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!
Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.
Ar giedros išaušta pavasario dienos,
Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -
Mums savo tėvynė graži visados.
Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!
Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
Čia tiek atminimų atranda širdis!
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!
Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!
Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
Juk tėviška Tavo malonė daug gali! Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas per visas gadynes!
Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė, Viliojusi... dar vakar be vilties?! Nejau vergijoj slėgusi dejonė Dabar tik sapnas? šmėkla praeities?
Jauna, laisva, pati savęs valdovė Tautų eilėn įstojo Lietuva, Savu krauju vergijos nusiplovė, Sutraukius pančius ištverme sava!
Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino Ir pilkalnių sukilę milžinai!.. Europos vėlei viešpačiai sužino Lietuvių vardą, skambantį šaunai.
Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė, Jog leidai mums sulaukti tos dienos? O kiek kitų į amžiną kelionę Nuėjo skurdūs, laukdami anos!..
Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom? Ar jai aukų gal nešėm brangesnių? O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom, Per didūs nešti jungą kalinių!
Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:
Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais! Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,
Laisvais išvedę šalį vieškeliais!
Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai! Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu, Bet jus minės su pagarba ainiai.
Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reik balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti. Pasilik, sesute, sveika? Nuramink širdelę:
Aš pagrįšiu nepražuvęs į tėvų šalelę.
Daugel turtų pas kryžiuočius
nuo senos gadynės;
Auksu žiba miestų bonės,
šilko pilnos skrynės.
Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą, Tau, sesyte, Šilko skarą, diržą auksu lietą.
Jau pavasaris išaušo,
gieda vėversėlis, - Nebegrįžta nuo Malburgo
mielas bernužėlis! Saulė leidos, buvo kova: kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo.
Mano draugės gieda linksmos
ir šilkais dabinas;
Man gi ašaros tik rieda
ir kapai vaidinas!
Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!
Karo dūmai kyla link dausų Dievų namuos
Tai tie šunys kryžiaus juodo degina miškus
Kas, jei ne žemaičiai broliai juos besustabdys
Nebegrės šalelei mielai badas ir mirtis
Pr.:
Pasiėmęs kalaviją aštrų jis vijo kryžiuotį iš savo šalies (2k.)
Uoj mergele mano miela, sugrįšiu aš namo Tik sūpuok kūdikėlį mūsų rankose savo
Aš sugrįšiu nepaskendęs karo liepsnose
Nes Dievai mus su Tavim stebėjo kol aš buvau kare
Pr.:
Pasiėmęs kalaviją aštrų jis vijo kryžiuotį iš savo šalies (2k.)
Na o jeigu aš negrįšiu, sūnui nemeluok Pasakyk kad tėvas krito kovoje miškuos
O sūnau už mane atkeršyk, kryžeivio negailėk
Ir ant mano smėlio kapo ašarų neliek
Pr.:
Pasiėmęs kalaviją aštrų jis vijo kryžiuotį iš savo šalies (2k.)
Karo dūmai kyla link dausų Dievų namuos
Tai tuos šunis kryžiaus juodo deginam laužuos
Aš sugrįžau nepaskendęs karo liepsnose
Nes Dievai mus su tavim stebėjo kol aš buvau kare
Pr.:
Pasiėmęs kalaviją aštrų jis vijo kryžiuotį iš savo šalies (4k.)
~klajoklis~ rašė: Grupės DIKTATŪRA patriotinė daina "mes akmenys".
(asmeniškai man tai žiauriai veža ir užveda).
Brėkštantis rytas, mus kvietė į kovą,
Jie kėlė ginklus į karą išjojo
Tėvynė juos šaukė, tėvynė kvietė
Jie ėjo į mūšį, laisvės laimėti
Plaka širdis, mūs viduje
Už žemę, už kraują, už tai kas yra
Plaka širdis, už protėvių žygius
Už mūsų namus, už mūsų tėvynę
Kruvinos rankos, kruvinos akys
Mes nevergausim, mes būsim akmenys
Mes būsime vėjas, vėjas - viltis
Mes akmenys ir ugnis, Mes plienas ir viltis Mes sūnūs Lietuvos, Ir kol mes čia, tol ąžuolai žaliuos!
Tebūna šalis, amžiams laisva Ir jeigu tai bus, paskutinė kova Ir jeigu tai bus, paskutinė gyvybė Garbingai numirt, neišduosim tėvynės Žūsim už vėliavą, ji uždengs mūsų kūnus Žemė paslėps mus, savo rūmuos Žaliuos ąžuolai, jie primins mums šią vietą Primins mūšio vietą ir kraują pralietą
Už vardą didingą, mūsų tautos Už laisvę, tėvynės brangios.
Iškelkime vėliavas, suspauskim kumščius Pagerbkime žuvusius karius Ir vėliavos laisvos, jas vėjas kilnos Širdis akmeninė nepasiduos Mergaitė gražuolė dainą dainuos Ir kris ašarėlė, ant žemės šventos.
Mes akmenys ir ugnis, Mes plienas ir viltis Mes sūnūs Lietuvos, Ir kol mes čia, tol ąžuolai žaliuos!
praleidai wiena eilute ir zodziai seip netixlus...
Ten kur saulė leidžias vakaruos, kur Prūsų gentys
Pavargusios kovot su kryžių nešančiais šunim
Krito Pamedė, Galinda, Barta, gynės Semba
Ir Notanga sukilimais šlavė vokiečių pilis.
Penkiasdešimt metų kovės narsiai, nenurimo
Karo būgnas, plakt širdis, kerštu liepsnojantys ginklai.
Teko palikt tėvų žemes ir pažadą sugrįžt ugnim.
Išdegint tai, kas svetima, į pelenus paverst.
Prūsus ir Jotvingius, Kuršius, Sėlius ir Žiemgalius
Lietuva priglaust suspėjo, ginklą galinčius laikyt
Geležinės valdė rankos, kautis troško ir atkeršyt,
Už tėvų mintis krikstonims galą padaryt.
Niekšai jūs svajojat eit tolyn anapus Nemuno
Ir žemę Lietuvos grėsmingais kryžiais nusmaigstyt.
Mes vergaut nepratę, mūsų laisvė - tai kova,
Mes visi numirsime mūšyje laisvi.
Pralaimi tie, kurie nebetiki,
Nustoja plakt širdis įpuolusi į neviltį.
Sudėt ginklus, pasmerkt gyvenimą,
Iškeisti laisvę į beviltišką vergavimą.
Kas drįsta pult į priešų begalę
Suklupęs kumštyje suspaudžia savo pergalę.
Visai arti, anapus Nemuno
Laukt pasiruošę dieną naktį priešo svetimo.
Ryt sudrebės dangus, prapliups lietum, pažadins vėjus,
Sūkuriais audra pakils ir juodu vandeniu patvins
Nemunas galingas siena stos ir nė vienas išpera
Nė kojos kelti Lietuvon nedrįs.
Matos iš toli grėsmė - dangus ugnim kraujuoja,
Kitame krante jau girdis atžygiuojantys būriai.
Rytą jūs vaitosit, jeigu Nemuną įveiksit
Ir gailėsitės, kad jūsų dievas siuntė jus čionai.
Temą
2005 05 19 d. 21:36 pradėjo
Nuo mažens dainavau "Vai ko nusižvengei" 
Daug Lietuvos poetų kūrė ir kuria tokias dainas, eilėraščius bei poemas. Būtų malonu čia sukaupti kuo daugiau tokių kūrinių 
veža ir užveda). 
(pagaliau nutyla plojimai, prigesta sviesos..) :
