Hans Christian Schnid ŠVIESOS TOLUMOJE (Lichter, 2003)
Rašau apie šį filmą todėl, kad žinau, jog “Lietuvos” kino teatre ateinančią savaitę jį dar galėsite pamatyti. O pamatyti tikrai verta 
. Tiesa pasakius labai nustebau, kad iki šioliai dar niekas iš bangos kinomanų, “neužsikabino” už šio filmo ir nesukūrė apie jį temos. Labai nustebau ir dėl to, kad šiam filmui tiek mažai reklamos skyrė distributoriai, nors jis jos vertas šimtą kartų daugiau nei 80% šiuo metu kino teatruose einantys filmai 
. Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje kritikų prizu apdovanotas vokiečių režisieriaus Hanso-Christiano Schmido filmas “Šviesos tolumoje” pasakoja apie skirtinguose Oderio krantuose gyvenčius žmones. Upė skiria Vokietiją ir Lenkiją. Pasienyje klesti kontrabanda, nelegalių imigrantų biznis. Filme rodomos vos dvi dienos, ne vienam personažui tampančios lemtingu jo žmogiškumo ir meilės išbandymu. Šis filmas iš tų, kur greitai įtraukia ir dar ilgai “nepaleidžia” pasibaigus seansui… Stebint “Šviesos tolumoje” atrodo, kad būtų nufilmuota su mėgėjiška kamera, o tai dar priduoda filmui savitumui. Filmą įdomu stebėti dviem aspektais – socialiniu bei žmogiškuoju. Tuo pačiu metu tarsi žvelgi į tam tikrą istorijos puslapį, o kartu su didžiausiu susidomėjimu istorijos fone stebi kiekvieno iš šių žmonių likimus. Kaip vieną iš filmo stiprybių pastatyčiau - stiprius, įtikinamus herojų paveikslus (beje vaidyba irgi gana nebloga). Jie visi labai saviti, patraukiantys, dažnai sukeliantys gailestį (tėtušis bažnyčioje apsikabinęs “taip brangiai” kainuojantį pirkinį), o kartais pasididžiavimą (jaunojo architekto išdrįsimas nusispjaut į savo garbingą išsvajotą karjerą dėl …). Vienu metu buvau pamaniusi, jog viena iš šio filmo temų yra egoizmas, kas matė šį filmą, manau sutiks, kad jo tikrai daug… bet tie maži šviesuliukai (vertėjos žygdarbis, studentas Kamilis ir kt.) kurie filmui neleidžia panardinti žiūrovo į visišką pesimizmą, būtent ir išgelbėja jį nuo “niūraus” filmo įvaizdžio. Jie tarsi ir bando padėti “ieškantiems šviesos” ją pasiekti, nors kokį atlygį jie už tai gauna, čia jau kita tema… Daug neišsiplėsiu, nes noriu dar įmesti kritikų nuomones apie šį filmą - esu tikra, kad tai paskaityti bus kur kas įdomiau 
. Įmetu dėl įvairovės pora nuorodų į recenzentų darbus. Patys spręskite, kuri nuomonė jums artimesnė, nes jos gana skirtingos… whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=5912155 Jei atsiras mačiusių šį filmą su malonumu diskusija pratęsime toliau 
p.s. ir dar skubu pasidžiaugti tuo, kad paskutiniu metu mano žiūrėti vokiečių filmai vis labiau džiugina ir užima kone geriausias vietas mano mėgstamiausių filmų sąrašuose
Gaila, kad TOKS filmas nesusilaukia dėmesio ir čia. O jis yra to vertas. Jau vien dėlto, kad jis aktualus ir mums lietuviams… Juk dar visai neseniai mes per naktį stovėdavome eilėje prie Vokietijos ambasados ir galų gale ir ten kur vyksta filmo veiksmas daugelis yra praleidę nemažai valandų eilėse norint patekti į tą išsvajotajį rojų. Bet ar tai tikrai rojus?.. filmo metu, matant kaip jauna ukrainiečių šeima su kūdikiu ant rankų visais būdais bando patekti TEN, niekaip neapleidžia mintis: kokio velnio jie ten braunasi. Bet jie turi tikslą, viltį, kažkokią šviesą tolumoje… Manau filmas būtent apie tai. Du miesteliai, upė tarp jų, upė kartu ir siena. Siena iš pažiūros skirianti du pasaulius. Bet ar ištikrųjų taip? Ir ten, ir čia tos pačios problemos, žmonės myli, stengiasi uždirbti, bankrutuoja. Bet pas visus yra viltis, kažkur tolumoje šviesos kibirkštėlė…
Atsisėdęs fotelyje ir šiltame būste, žinodamas kad kortelėje yra pinigėlio būtiniausiems poreikiams, galima mesti ir atsainoką žvigsnį į filmą. To nebūtų, jei žvilgsnį mėtyčiau iš kaimiškos vietovės, matydamas kasdienybę bei realijas užsidirbti tiems, būtiniesiems poreikiams. Ką gi, yra kaip yra. Ir visiškai pabėgti nuo realijų nepavyks, kas įtakos, savaime aišku, vertinimus. Kaip ir ekrane rodomi įvykiai, kuriuos stengiasi kiek galima natūraliau parodyti tikrai ne mažiau apsirūpinę negu aš, aktoriai. Vieningai prieiname nuomonės, kad jiems pavyko. Tačiau… Perskaitęs visas liaupses filmui, pasišoviau nuvesti žmoną į gerą kiną Valentino išvakarėse. Ačiū Dievui, neįkalbėjau. Būtume “ištraukia” pusę seanso… Iš karto skubu paneigti įspūdį, jog labai nepatenkintas filmu. Didžioji dauguma recenzentų išvadų, matyt, teisingos ir visai neturiu sentencijų ginčyti jas. Bet reikia parašyti ir kai ką, kas kiek įmanoma objektyviau leistų spręsti potencialiam filmo žiūrovui. Tam mažas ekskursas į KINO PRIGIMTĮ… Puikiauiai žinote, koks pirmasis filmas pasaulyje prieš daugiau kaip šimtą metų buvo parodytas publikai. Į juos važiavo traukinys, sodininkas laistė žolę. Tai realizmas. Tačiau realizmas sumišęs su paska jau tada: traukinys taip ir neužvažiavo, o neklusni žarna žiūrovų neaplaistė. Ekrane realizmas buvo ne iki galo… Taip prasidėjo PASAKOS kine era. Realizmo vis mažiau ir mažiau. Sufantazuotos “tikrovės” vis daugiau. Logiška, kad kinas greitai įsisavino ir socialinio realumo kryptį. Ekraninių herojų buitis, padėtis visuomenėje, džiaugsmai, vargai - žodžiu gyvenimo atspindys. Bet nieks neužginčys, jog “sufabrikuota” tikrovė (pagrąžinta, sudramatinta, ar siekianti visai atriboti žmogų nuo kasdienių rūpesčių) “NUGALĖJO” - kiną imta vadinti sapnų fabriku, ir t.t., ir pan. Ir absoliuti diduma žiūrinčių KINĄ, nori to… Jiems kur kas maloniau NEMATYTI, ATITRŪKTI nuo vaizdų ir situacijų, kurias mato išėję iš kino teatro, ar pakilę nuo TV. Ir netgi kinas, kuris vadinasi DOKUMENTU, ehe, stipriai koreguojamas ir redaguojamas. Nes jei to nebūtų, BŪTŲ žiauriai nuobodu. Mes, besidžiaugiantys “šviesa tolumoje”, labai kaifavome per tokį sėkmingą Vilniaus DOKUMENTINIŲ filmų festivalį. Net prisiminti malonu… Visus DOKUMENTUS kinematografininkai buvo aiškiai pakoregavę TAIP, kad mes džiaugtumėmės KINU. Netgi M.Moore visai nevaidinantį prezidentą padarė akoriumi, gaunančiu už “vaidybą” vertą to prizą. Vokiečių filmas, iš anos, pirmosios pakraipos - SOCREALIZMAS. Paprastai ŠIS žodis iš karto kelia drungnas nuojautas bent kiek raukiančiam apie šį terminą žmogui (bijau dėl KEN LOACH filmo priėmimo KINO PAVASARYJE! ). Tai va, apsispręst padėsiu: ekrane daugianacionalinė draugija , tiksliau gyvenimo aplinkybių suvesti žmonės, kurių egzistencija gana “nepriteklinė”. Aktoriai jokiu būdu neseka PASAKŲ - kiek sugeba, vaidina labai jau TIKRĄ gyvenimą. Parodoma ŠITAI gerai - ir natūraliai, ir žmoniškai, ir dramatiškai. “Čekiško” provincialaus komizmo visai nėra. Liūdesio - daug. Pripasakota apie filmą. Tikrai nevertėtų man mestelėti savų, papildomų emocijų. Tiesa, įžiūrėjau ką, mano supratimu,galima buvo konstruoti kitaip. Kaleidoskopinis principas gan sunkiai “įtraukia” į realius žiūrinčiojo išgyvenimus dėl “veikiančiųjų” ekrane. Dabar galvoju, jog KAI KO atsisakymas gal ir būtų išėjęs į naudą. Pvz. TURTUOLIŲ. Daugiau koncentruojant dėmesį į esmines linijas, manau, įtaigumo galima buvo pasiekt ir daugiau. Dabar gi, mane realiai įtraukė filmas, kada ukrainiečiai lenko paslėpti su kūdikėliu gulėjo ant grindų. Žvilgterėjau į laikrodį - filmo praėję 93min! Po to jau buvo geriausio Lenkijos artisto Zamachovskio drama susiėmus galvą ant suoliuko ar atbėgus į bažnyčia, vokiečių policijos tarnautojos žestas, gabenant nelaimėlį per sieną, ir pan. Viskas pateikta profesionaliai, visai “neperspaudžiant”, neabejotinai įdomiai. Tačiau aš - kino daugumos atstovas. Pasakos patinka labiau. Tokios kaip “Klystkeliuose” - nepaprastai viskas ten dvelkia realizmu. Tačiau nieks nesiginčys - iš esmės PASAKA. Nors perdėm gyvenimiškos situacijos! Todėl, rodosi, neiškentėjau iki galo praėjusiame KINO PAVASARYJE pirmą kartą sulaukusio grand prix mėgiamojo brito M.WINTERBOTTOMO filme apie “REALŲ” kelią iš Turkijos į Angliją. O kada serbai, ar kas ten rodė mūsų PAVASARYJE kūrinį apie tokius pat pabėgelius, žiūrėjau tik keliolika minučių. Kartoju, jei pats būčiau tą išgyvenęs - žiūrėčiau išsižiojęs. Vokiečiai gal pranašesni už minėtus serbus, - padarė filmą tikrai gerai. Jie labai jau šauniai panaudoja daniškosios DOGMA kanonus. Labai tinka, aiškiai didina tą mano aprašytąją realybę. Galima, žinoma, ieškoti siužetinių priekabių - atsiskaitinėjama eurais, o rytų Vokietijos žemėje auto tik 82-83m.m., tikrai lenkų pasienio miestelis neatrodo geriau kaip 92-93m.m. ir labai jau prastai galą su galu suduriantis lenkų taksistas pirmąjai komunijai užsimano nupirkti dukrai suknelę už 2000 ZL. Bet tas neesmė, autoriai noras visapusiškai parodyti tą skurdą pagirtinas… Tiesa, seanse kada aš žiūrėjau (video)juostą, kolegos ,matėsi, nelabai žavėjosi tomis realybėmis. Bet esmė kitur… Peržengę 2005m slenkstį, šalia įprastų kino teatrų uždarymo reiškinių, mes turime užsidėti ir kitokį, RIEBŲ, ISTORINĮ PLIUSĄ galvoje. CHEBRA, esame grįžimo prie videotechnikos eros liudininkais! Kadangi jau trys filmai taip rodomi, turime susitaikyti: intelektualesni už blockbasterius, neatvežami 3-5 juostose filmai, tokie, kurių trokšta nepriklausomas nuo reklaminių šūkių, menkesnis dar einančių į kiną žiūrovų skaičius, matys pripažintus, apdovanotus (jeigu matys k/t!)filmus VIDEO formate. Juk kaip pigu šitas grįžimas “distribiutoriui” (jeigu tokiu galima vadinti videokasetes turėtoją 
). Todėl, may, - žiūrėsime namuose, pasiduodu diskusijoje! Skiriuosi nuo jūsų, kad puikiausia atsimenu 1982m. Aplink nelabai garsiai šnekėjo, jog atsirado tokie vidiakai, ir būna seansai už 5 rublius, kai nuėjus pas aparato ir kasečių savininką, gali panmatyti kokius tris filmus - vadinamąjį porno (dabar žinome - koks Tinto Brasas), bojeviką (kokį “Purvinąjį Harį” ), na ir “lengvesnės” pakraipos (komedija) filmus. Bet taip nė karto nebuvau pakviestas, nesusiradau tokios “skylutės” žingeidumui patenkinti. Dabar skaičiuoju: 16Lt. už 1 filmą, rizikuojant, kad nepatiks, ar tada 5 rubliai už 3-4, kada TIKRAI PATIKS. Bent įspūdis likdavo tada kažko iki tol visai neregėto. Palyginu kiek kartų papieauti galima valgykloje, ką nusipirkti už 5 rublius (teatro spektaklis - 1,2-1,8 rub., kinas 40kapeikų, užtat jei atlyginimas virš 200rub. - jau gerai) - na, žinote, išsiduriame beprotiškai su pinigais… Sakote, ne video rodo dabar. Skaitėte - DVD? Papasakokite A.Višinskio bobutei! Kaip profanas technologijų srityje, vis dėlto žinau, jog DVD ir šiandien išlikusi tobulo vaizdo atminties laikmena. Gal filmas ir rodomas iš jų grotuvo, tačiau, kada signalas “pereina” per tradicinį, palubėje kabantį, arba sumontuota 12-oje Vingio salėje už stiklo projektorių, matome lyg buitine kamera nuo ekrano tamsioje kino teatro salėje nufilmuota piratinį vaizdelį. Ir 10-imt kart perkopijuotą bedeginant titrus… Visa tai, didelis shit, brangieji.
Nu jo… pavarei čia 
Tik taip ir nesupratau - tau filmas patiko ar ne ? 
Ar filmas tau nepatiko tik dėl to, kad jame per daug realizmo? 
Tau filmas nelabai patiko, nes ji rode is video kasetes? Tiesa pasakius, keista ir įdomu stebėti, kaip skirtingi žmonės mato šį filmą 
Manes matyt taip stipriai nepaveikė tas socializmas, nes esu kitos kartos žmogus. Bet tuo pačiu aš net nepastebėjau, kad šį filmą rodo kitokiame formate nei įparstai, nes buvau juodai įsitraukus į patį filmo siužetą. Įdomu… Būtų įdomu sulaukti dar nuomonių
Čia tas atvejis, kada filmuotojo klausia po jo filmo: “apie ką buvo filmas?”, “ką norėjote parodyti?”. Jei neašku, dažniau blogiukas yra ne klausėjas, o “kūrėjas”… Na, paaiškinti galiu tik tuo - jei aiški nuomonė, tai aiški (“Klystkeliai” ), jei nuomonė vyniojama į vatą (“Senis” ), skaitytojas turi spėlioti… Papildysiu: man filme kabliukai virto kabliais… Jeigu būčiau matęs tą vaizdą, kurį realiai sukūrė mums autoriai, matyt, ir būtų likę kabliukai. Bet kai ekrane mačiau fuflo, o ne vaizdą, tuomet - kabliai…