Teikti laime draugams, bet netureti jos pacios, ar buti laimingam, bet nedaryti laimingais draugus?
Taigi kas geriau? Pasiaukojimas ar savanaudiskumas?
geraiausia buti savimi ir nebandyt ish saves kazkatai sukurti tada ir tu busi laimingas ir kitiems netrukdysi gyventi
manyciau reikia tureti abieju dalyku po puse…
geriau aik pamoku ruost 
tikrai eik pamciu ruost… 
Visu pirma, manau pacia laime galima butu apibudinti per fiziniu ir dvasiniu skausmu nebuvima, o kaip tau elgtis?.. Manau, kad mus pacius apibudina musu poelgiu visuma, o patys poelgiai buna teisingi ir neteisingi Teisingi poelgiai yra tie kurie priartina laime ir neteisingi kurie ja atitolina. Pagalvok…
Manau rinkčiausi antrą variantą. Nes gyvenimas lyg kova,ir kiekvienas jame kovojame už save. 
~
atjunkit kas tuos vaikus 
visapusiskai pritariu
savanaudiškumas
Kartais reikia buti tokiam kartais kitokiam… Niekada visiems neitiksi ir reikia todel pagalvoti ne tik apie save ir apie kitus…Ir priesingai…
Matyt, kad ir nuėjo ruošt, nes dingo. Čia kaip dažniausiai ir daroma - uždaviau klausimą ir pasiploviau… O gal tėvas - rūsy, mama - vonioj - tipo plotas namie… 
Gal jau paspylęs kaip šamas 
guli…
wisko po truputuka, juk gyveni sau, ne tik kitiems 
priklauso nuo zmogaus…
Kaip sake senas ismincius: “Daryk, kaip iseina, o paskui vis vien gailesies…” 
o nemanai,kad tai absurdiska?? zmogus negali buti arba tik nieksas arba pasiaukojantis saunuolis.is kur tas maksimalizmas?As manau,kad reikia gyventi del saves,bet ir pastebint aplinkinius,tada bus viskas
kas man ish tos laimes, kas ish tos garbes, jei as vienas dziaugsiuos, o shimtai liudes … 
Gal tu pirma, prasom… taves niekas cia nelaiko…