Laiškas iš Dievo
“Kai tu šį rytą pabudai, aš stebėjau tave ir tikėjausi, kad tu pakalbėsi su manimi, pasakysi nors keletą žodžių, paklausi mano nuomonės arba padėkosi už tai, kas gero tavo gyvenime įvyko vakar. Bet aš pamačiau, kad tu buvai labai užsiėmęs rinkdamasis kuo apsirengti einant į darbą. Aš laukiau toliau. Kuomet tu bėgiojai po namus ir ruošeisi išeiti, aš žinojau, kad turi keletą minučių, kad sustotum ir pasisveikintum su manimi. Bet tu buvai pernelyg užsiėmęs. Buvo momentas, kuomet tu 15 minučių turėjai laukti, tu neturėjai ką veikti, tik sėdėti ant kėdės. Vėliau aš pamačiau kaip tu staiga atsistojai. Pamaniau, kad nori pasikalbėti su manimi, bet tu nulėkei prie telefono paskambinti draugui, kad pasidalintum paskutinėmis naujienomis. Aš mačiau kaip tu išėjai į darbą ir visą dieną kantriai pralaukiau… Aš spėjau, kad tu labai užsiėmęs savo reikalais, kad ką nors man papasakotum. Pastebėjau, kaip prieš pradedamas valgyti pietus tu apsidairei aplinkui, - gal norėjai, bet drovėjaisi pakalbėti su manimi? Tu apsidairei aplinkui ir pamatei, kad kai kurie tavo draugai prieš valgant pasikalba su manimi, bet tu taip nedarei. Nieko tokio. Prieš akis dar buvo daug laiko ir aš tikėjausi, kad tu dar pakalbėsi su manimi. Bet tu grįžai namo ir pasirodė, kad ir čia tu turi labai daug reikalų. Šį bei tą nuveikęs, tu atsisėdai priešais televizorių. Aš nežinau, mėgsti tu žiūrėti televizorių ar ne - tiesiog ten nuolat kažką rodo ir tu kiekvieną dieną ilgai sėdi prie jo apie nieką negalvodamas, tiesiog mėgaujiesi tuo, ką ten rodo. Aš vėl kantriai laukiau kol tu žiūrėjai televizorių ir vakarieniavai, bet tu ir vėl nepasišnekėjai su manimi. Atėjo laikas eit miegoti. Supratau, kad tu labai pavargai. Palinkėjęs savo šeimynai saldžių sapnų, tu kritai į lovą ir akimirksniu užmigai. Niekis, gal tu tiesiog nesupratai, kad aš nuolat greta tavęs? Aš turiu daugiau kantrybės, nei tu kada nors galėtum įsivaizduoti. Aš taip myliu tave, kad kiekvieną dieną laukiu nors galvos linktelėjimo, minties arba dėkingumo tavo širdyje. Sunku kuomet kalbi, bet nesulauki atsakymo. Nieko, rytoj tu vėl prabusi ir aš vėl kantriai lauksiu, jausdamas tau tiktai meilę, su viltimi, kad šiandien tu atrasi man truputėlį laiko. Viso geriausio! Tavo Tėvas ir Draugas” guru.lv/?a=0&b=811
na idomi kreipimosi forma i zmogu. is tikruju, mes taip lekiame, kad net nepagalvojame pakelti akis i dangu arba i virs lovos kabanti kryzeli ir padekoti tai Aukstesniajai valdziai, kuri mus sukure ir visa laika globoja. nzn, ar tai yra tas pats, bet ryte, kai atskleidziu uzuolaidas, visada pasisveikinu su diena, nusisypsau dangui- tai lyg savotiskas mano ritualas ir man jis patinka 
na… mane tikybos mokytoja wisiskai atbaijde nuo tokiu nesamoneliu apie diewa… tiesa pasakius man jos gantinaij kwaijlos ir bukos atrod… kad grazu taij grazu… bet tai kwaila… dievo laisku vadinti tai, ka parase kazkoks zmogus 
turint omeny koks absurdas yra mokyti TIKYBOS 
MOKYTI 
aš išvis esu linkęs apkarpyti pačius pavadinimus, kuriuos naudoja įv. religiniai judėjimai. kiekvienas jų tą patį daiktą įvardina skirtingais vardais ir galop susipjauna dėl to, kieno sugalvotas vardas yra geresnis… taip ir čia… iš kart po laiško pasisakiusi dalyvė taikliai pastebėjo pagrindinę mintį… ne Dievas čia svarbiausia 
bet požiūris, susitelkimas, įvertinimas… pokalbis su Dievu yra nieko vertas, jeigu tu tai darai automatiškai kiekvienas pokalbis turi kažką duoti į kažką atsakyti - palengvinti žmogui gyvenimą. bet jeigu tu to pokalbio net nepradėsi, gyvenime savaime niekas tikrai neišsispręs.
Smint - ar esi girdėjusi apie tokį žanrą - esė? Arba lyrinį herojų (čia iš literatūros, ne iš tikybos) gražus tekstukas… 
ir turiu vietelę, tokią ant kilimo, kur labai gera įbesti nosį, prieš kryžių…
Pabandyk šitą: [bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2forum.showForumPosts/2243 27.245-=(1358000214](http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2forum.showForumPosts/224327.245-=(1358000214)
atsakymas visiems… gerai as esu katalike… bet ne ta, kuri tiki Dievu kaip asmeniu, bet tikiu kazkokia aukstesne jega, materija, kuri viska kuria. tik paprasciausiai po tikybos pamoku, mokytojos pasakyti kvaili teiginiai (tikraij kvaili, o ne tik mano nuomone) pernelyg susipjove su mano nuostatom. ir galiausiai apverte visa pasauleziura… po tu pamoku ir tokiu “graziu” laiskuciu pagalvoju, jeigu dievas istikruju egzistuoja ir yra toks koki ysivaizduoja siu tekstuku autoriu, tai atrodo jis neturi ka daugiau veijkti… lygtais pasaulyje nera pilna zmoniu, kurie vargsta, kuriems reijkia pagalbos ir t…t… o jis vat labiausiai ysigilina i vat toki viena zmogu… kurio gyvenimas - rutina… o ir siaip… jeigu tikint tais Dievo ysakymais, jeigu as netikiu dievu, nes ta nuleme ne tik mano poziuris i gyvenima bet ir aplinka, tai as turiu visa gyvenima kenteti? vis tik nusizengiau pirmam ar kelintam ten tiksliai dievo ystatymui. kvaila. as issakiau savo nuomone. ir iskarto man stengiamasi ybrukti savaja… nznau… gal as neteisingai issireiskiau… bet kartais atrodo, kad zmogui tik ir reijkia tokiu pasakeliu, kad jis butu laimingai tikintis savo religija. o as tikiu, kad gyvenima statau tik as pati ir kad wisos tos maldeles yra tik nepykit, bet laiko gaisimas. aisku, kartais kai kuriose situacijose nelieka nieko daugiau kaip tik melstis. bet man gana iliuziju… nes as esu materialiste, tikiu tik tuo, ka as matau ir ka galiu paliesti… man tikejimas yra ydomus tik tada kai bandai ji nagrineti ne kaip tikintysis, bet kaip tyrejas/mokslininkas.
kaip tu įsivaizduoji katalikybę? aš kaip priklausymą tam tikrai organizacijai - bažnyčiai, kurioje išpažįstu bendrus idealus - tikėjimo tiesas, tavo postas to nerodo… na, čia tarp kitko, ne į temą…
Žinai, kas gražiausia, jog nepagailėjai laiko prisėsti ir išversti šį laišką, kad persiųstum jį mums 
Kad šiuo laiškeliu, mes visi, užėję jį paskaityti, nors ir trumpam - sustabdem savo skubėjimą. Prisimenu savo vaikystę, veliau ir jaunystę 
, kai kreipdavausi į Dievą tik tada kai man labai reikėdavo Jo pagalbos: prieš egzaminus, stojamuosius, pokalbį dėl darbo, sėdint prie sergančios motinos patalo. Mokėjau tik prašyti, bet nepamenu nė kartelio , jog būčiau kada nors padėkojusi Dievui. O progų buvo šimtai 
. Nepamenu nė karto, kada būčiau su Juo pasidžiaugus savo sėkme ar džiaugsmu. Šitas laiškelis mane sugėdino ir pagaliau išdrįsus pažvelgti pro langą į apsiniaukusį dangų, stengiaus pamatyti JO liūdnas, bet geras akis . Bent kartą - ne prašyti, o - padėkoti 
Laiškanešį MrFroidai, dėkui už paštą! 
o as ispazystu ne wisas tikejimo tiesas… o tik kai kurias…
čia tas pats, kas krepšininkas, kuris nepripažįsta 3s ir dvigubo varymo taisyklių, bei baudų - jeigu esi krepšininkas, tai turi laikytis VISŲ taisyklių.
skaiciau lietrytyje straipsni apie vieno Sicilijos miestelio mera, kuris buvo karstas katalikas ir tuo paciu…gejus 
…kalyzyja gaunasi… juk ir krepsininkai varzybu metu neisvengia prazangu , nors privalo laikytis VISU taisykliu …
o ka biblijoj parasyta kad taip negali buti? 
taip, bet taisykles jie pripazista ir joms paklusta… net jeigu kartais ir suklysta… 
būtent. taip ir poarašyta. kaip viena didžiausių iškrypino nuodėmių… neppamenu tiksliai, Pauliaus laiškuose
tai tikrai ne tas pats… bet wel gi… as turiu sawo tikejimo ir krikscionybes savokos supratima, kodel as turiu laikytis kazkokiu dogmu?
o ka biblijoj parasyta kad taip negali buti? nezinau kaip ten parasyta …tik zinau, kad sodomijos nuodeme yra pakankamai sunki pagal katalikiska doktrina 
…
Out pf - ar galėtum sakyti apie save “Esu katalikė”?
na kaip… yra zmogus, kuris sugalvoja tam tikra zaidima su taisyklemis ir vsio takojie… kam patinka - tas zaidzia. jeigu tau nepatinka tas zaidimas - tu nezaidi. arba sugalvoji savas taisykles ir zaidi savo zaidima. “katalikybe” - vieno tokio zaidimo pavadinimas ir tu jo negali zaisti, nes tau ne visos taisykles patinka. niekas taves nevercia zaisti pvz. savo tikejima esu linkes ivardinti kaip “greiciau budistas, nei kas kitas…”, bet nesakau, kad esu budistas - nesu tuo tikras beje, tau irgi reiktu pasidaryti ta testuka, kur mano nuorodoj…
keista, bet ji butent taip ir parashe: "gerai as esu katalike… "