PROZA IR APSAKYMAI (mūsų kūryba)
Vis daugiau sulaukiu nepasitenkinimu is zmoniu, kurie nori pademonstruoti savo kuryba, pasidalinti ispudziais bei nuomonemis, bet skundziasi, kad tema “Bangieciu kuryba” yra jau per daug suplaktas jovalas. Todel nuo siandien i kulturos kluba paleidziu atskiras bangieciu kurybai skirtas temas: -Poezijai -Prozai ir apsakymams Jei atsiras poreikis dar kokiam atskiram literaturos zanrui, uzvesime dar viena tema. Manau taip isvengsime daugiau painiavos ir tam tikro stiliaus myletojai, gales diskutuoti siek tiek siauriasniame, bet labiau tikslingame rate. Dar noreciau pasiulyti patiems imtis iniciatyvos, rinkti savaites ar menesio geriausia kurini, ar kažka panasaus… Kuri galesiu nuolat pakabinti ir keisti pirmoje temos zinuteje. Taigi imkites iniciatyvos i savo rankas siek tiek ir Jus! Sekmes! 
Čia mano knygos 5 dalis ir nuoroda į keturias ankstesnes - teksto pabaigoje. whatson.delfi.lt/news/graphomaniacs/article.php?id=5146448
nežinau ar tinka, bet va kažkada mano parašyta pasaka. pirma ir vienintelė pasaka. [bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2forum.showPosts/103229.44 4-=(984398276](http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2forum.showPosts/103229.444-=(984398276)
[bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2content.diary_view_my/202 997-=(84329854](http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2content.diary_view_my/202997-=(84329854) tesinys dienorasciuose.
Kai užpuola Demonas. Kodel? Ka Aš tokio padariau? Kodel Mane išmetei? Atsiradau pas Tave taip netiketai. Pamatei Mane vienoje parduotuveje. Iškart Manes užsimanei. Manes, Tamsiai Rudo Meškino. Parsivežei namo, pasisodinai ant sofos. Džiaugeis manimi, rodei visom draugem. Kalbedavais su manimi. Maciau tave liudincia, linksma, žaisminga. Maciau tave. Bet… Bet tu susigalvojai, kad manyje yra Demonas. Išmetei mane i kita kambari, kad nematytum. Nieko nepasakiusi, ištrynei mane iš savo gyvenimo. Net nepaaiškinusi. Man buvo skaudu. Negalejau tau nieko pasakyti. Aš stengiaus. Rekiau, šaukiau. Bet juk tu žmogus. Tu negalejai išgirst manes. Aš vistiek stengiausi sugrižt. Bet ir vel Mane išmesdavai… Pragulejau kitame kambaryje ne viena menesi. Matydavau tave praeinancia. Matydavau Retai. Man budavo skaudu. Labai daug turejau sukaupt drasos, kad vel pasistengciau atsirast tavo kambaryje. Ash atsiradau. Tu mane priemej. Bet tik vienam vakarui. pasigailejai. Ir vel išmetei. Ši karta visiems laikams. Aš guliu. Dabar kitur. pasiilgstu tavuju namu. Nuo manes visdar kvepia tavo megstamiausiu smilkalu aromatu. Aš visdar rudas. Tamsiu Akiu. Tik kad mažiau pukuotas. Šiek tiek pasikeites… Banguodamas lyg švytuokle Nuo medžio krenta gelsvas lapas… Leidžiasi lengvai, neskubedamas. Taikosi. Taikosi ant Žemes gulincio Tamsaus aptriušusio medžiagos gabalo. Kažkada tai buvo Rudas Meškinas. Dar ne per seniausiai jis buvo Meškinas. Ji Išmete viena mergaite. Išmete iš trecio aukšto Tiesiai i gatve. Meškinas galejo sudomint kokia nors pro šali einancia kita mergaite, Bet jis to nenorejo. jis norejo. Bet… Taip jis ir gulejo. Sparodmas vaikigaliu, purvinamas rudens lietaus ir vejo. Jis nenorejo daugiau nieko. Jam niekas nerupejo. Niekas. Tik klausimas. Klausimas. Kodel? Niekada nepalik draugu. Jei pas drauga atsirado Demonas. Nebek nuo draugo. O pasistenk pašalint Ji, Demona. Begdamas nuo problemos niekad jos neišspresi. Blogis gimdo blogi. Meile gimdo meile. Skiriu Ievai, kuri išmete mane. nieko nepaaiškinusi. Man visada kils klausimas. O gal ne mane, o tave užvalde Demonas?.. Placebo - I’ll Be Yours
neiklimpk… Gyveno karta mazas, drambliukas. Mego jis labai geles. jautesi labai stiprus, galintis pasiekt visas geles auksciausiose dziungliu medziu virshunese. Neiklimpk… Taip jis ir gyveno ieskodamas nauju geliu. Kartais jas pasiekdawo lengvai, kartais tekdavo pasistengt, budavo ir taip, kad sumaisydawo geles su dilgelem. Paskaudedawo sawaitele, pakentedawo. Kartais susimastydavo, ar verta toliau ieskot geliu, gal ir vel nukentesiu? Taciau be geliu jis nesijausdawo laimingas. Ir toliau tesdavo sawo paieskas. Neiklimpk… Problema buwo tik ta, kad geles, kurias jis surasdavo, greit prarasdavo sawo zavesi. Daugiausia 2 menesiai ir jos nuvysdavo. Nuvysdavo, nes drambliukui jos atsibosdavo, jos turedavo tik laikina zavesi. Iskasdavo is vazono,ismesdavo… ir Keliaudavo toliau. Neiklimpk… Drambliukas ieskojo kazko tokio. Pats nezinojo. bet Keliaudavo toliau. Jis matydawo kitus drambliukus, kurie dzhiaugdavosi savo gelemis keleta menesiu, netgi metu. Sios paslapties jam niekaip nepavykdavo imint. Neiklimpk. Viena diena jis uzklydo i Auksinius laukus. Lauku viduryje buvo oaze. Oazes viduryje auksine pelke. Pelkes Viduryje Nepasiekiama Gele. Stulbinamo grozio. Nuo jos dvelke svaiginantis aromatas. Gele. Kerincio, Velnisko grozio. Juodai Raudoni Ziedai. Ant vieno ziedo dvi zalios akutes. Si gele drambliukui buvo tokia zavinga. Jis ja galejo laikyt amzius. Neiklimpk! Drambliukas taip uzsimane pasiekt gele, kad pamirso, jog ja saugo pelke. Neiklimpk!!! Gele prabusdavo rytais, o kadangi buvo rytas ji nemiegojo ir stebejo drambliuka. Drambliuk, nesiek manes, iklimpsi… As didelis, neiklimpsiu, pasake mazasis drambliukas eidamas per pelke. Pelke buvo negailestinga. Ji klampino mazaji drambliuka. Taciau drambliukas ejo, toliau… Jis megavosi geles skleidziamu aromatu. Jos stulbinamu groziu. Jos balsu. Gele vis kartojo, iklimpsi… iklimpsi… iklimpsi… Drambliukui tai buvo lyg muzika, traukianti ji dar labiau. Neiklimpk. Zodis, kuris mane sugrazino i tikrove, istrauke ish sapno, svaju. Neiklimpk… Negaliu. Ash dar tik pradejau tave vartot, esu dar zalias, sviezias. Dar nesu priprates prie taves, galiu atsisakyt. Bet… Tu trauki mane. Dar noriu. Zinau, kad gausiu taves. Truputi… Ta mintis kartu malonina ir zudo mane. I`m Fool To Want You Klimpstu. Dziaugiuos! As klimpstu. Man gera! Vis gilyn ir gilyn. Klimpstu! Ash siekiu. Siekiu. Siekiu geles. Bet klimpstu. Man negalima. Neiklimpk! Negalima iklimpt. Atsigavau! Turiu neiklimpt. Per velu. Iklimpau. O gele ziuri i mane. vis dar zavi savo groziu… Buk protingas. Neiklimpk. Buk jausmingas. Klimpk. Mylek… Skiriu Aistei, kurios man nelemta isimylet. Taciau tu mane visada ikvepsi. Tu, mano Muza… John Lennon - Imagine.
atsiprašau už atvirumą, bet dienoraščiai yra tam skirti, juk kai daug prisirinks čia žinučių, kaip įmanoma bus atsirinkti man labiau patinkančius? galų gale, ne tokios didelės vertės tie kūriniai, kad juos visur platinti.
visad buwo bendra kuryba tema… ir visad buwo dienorasciai… tik dabar imogen dar geriaw sugalwojo… wiskas cia ok! 
Oho, aš netgi pati neišdrįsčiau spręsti, kokios vertės yra kitų žmonių kūriniai, o čia… 
prieš jus nieko neturiu, bet nepritariu… oj kaip nepritariu.
ir kas sake, kad Lietuva - Marijos zeme? Tikra grafomanu, naudojanciu daugtashkius ne pagal paskirti, irshtva 
Taip ištikrųjų,daugtaškiai valdo ir dažniausiai yra prasmingiausi visame kūrinyje . Daugtaškių filosofija 
aciu uz pastabas. pasistengsiu pasitaisyt. ;] tiesiog laukiu jusu kuriniu ;] kur viskas tobula ir pagal taisykles, kuri fantazija turi.
nebuk toks jautrus. as irgi sensiau rashinejau. nors be daugtashkiu, bet vistiek meciau!
mano jautrumas tiesiog liejasi per krastus. Rasyt kiekvienas turi wisiska neribota laisve kaip nori. Nera jokiu taisykliu… Fantazijos vaisius. Pagauni?
(…) Mudu su Elijasu išeiname iš jo buto. Jis ruošiasi į klubą. ta proga apsirengė kitais drabužiais, ne tokiais apsmukusiais, kaip jo įprastiniai. Čia jo išeiginis kostiumas, kuris man labiau panašus į fabriko darbininko uniformą. Jis mane įspėja, kad prieš žengdamas lauk iš laiptinės, pasižiūrėčiau, ar neatvažiuoja traukinys. - Keletą kartų traukinys pralėkė man prieš nosį, kai dar stovėjau ant slenksčio. Dabar lauke tuščia. Aplink nematyti jokio traukinio. Vien tik bėgiai. Temsta, kraupiai raudona saulė leidžiasi juodų kaminų fone. Iš jų virsta dūmai - netgi ir tokį ramų šeštadienio vakarą. - Palydėsi mane iki stotelės? - vienas tikrai nesutikčiau eiti per šitą bėgių dykynę. - Žinoma. Pažvelgiu į Elijaso namą, tą seną statinį prie geležinkelio. Viename šone jo siena nutrupėjusi, plytos pabirusios ant žemės. - Namas griūva, - sako Elijasas. - Žmonės kraustosi lauk. - O tu? - Aš? Ne. Man čia patinka. Mudu traukiam per tučšią, negyvenamą dykynę. Mąstau, kad jokiu būdų nenorėčiau atsidurti Elijaso vietoje - nesutikčiau būti įkalintas šioje pilkumoje, nykumoje, kurioje vienintelius garsus skleidžia traukiniai ir fabrikai. Čia neauga nė vienas medelis, neatskrenda net mažiausias paukščiukas. Man, pripratusiam prie gamtos, viso to labai trūksta. Pamažėle artėjame prie miesto. Pasirodo tokie pažįstami, mieli medžių siluetai, išnyksta gamyklų triukšmas. Elijasas klausia: - Turėsi pinigų kelionei namo? Pakrapštau kišenę. Jis išsitraukia pluoštelį banknotų, atskiria vieną ir duoda man. - Kam tau tiek pinigų? Ar įėjimas į klubą brangiai kainuoja? - Ne. Reikės nusipirkti…ką nors. - Narkotikų? Jis reikšmingai patyli. - Dabar supratai, kodėl nenorėjau, jog eitum kartu? - Aš ir taip nebūčiau ėjęs, man kraupi tokia muzika, kurios tu klausai. Mano autobusas jau čia. Įlipu vidun. Pažvelgiu pro langą. Elijasas stovi lauke, pamojuojam vienas kitam. Tada žiūriu, kaip jis nueina, susikišęs rankas į kombinezono kišenes.
cia istrauka is pries 2 metus mano parasyto apsakymo “Andreas” [bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2content.content_view_diar y_other/518943.110880-=(265231902](http://www.bite.lt/plius/bendravimas/klubai/2content.content_view_diary_other/518943.110880-=(265231902)
Flowerstand man, deja, rasymo taisykles yra. ir dar kokios!