egzistencinis klausimas…
jau kelinta diena mano galva neapleidzia mintis kodel gi cia gimiau? kodel gyvenu? kodel taip ar anaip?.. kaip gi jus mieli ir nelabai, benraminciai ir ne tik bangieciai atsakote sau siuos klausimus, kai liekate vieni su savosios sazines likuciais 
…
atsakymo i tavo klausima as neturiu, nes pati sau tokiu klausimu niekad nekeliu. taip tiesiog yra ir viskas. mano manymu yra tokiu klausimu i kuriuos atsakymu tiesiog nera. egzistencijos klausimas yra vienas is tokiu 
… esame čia todėl, kad turime būti būtent čia… ieškome atsakymų į klausimus į kuriuos privalome rasti atsakymus… netgi teigiama, kad mes patys pasirenkame vietą, datą, tėvus kada ateiti į šį pasaulį ir kaip jį nugyventi, nes siekiame, kad mūsų siela tobulėtų…tad pasirenkame netgi gaires, kuriomis turime eiti, ką turime išmokti 
…
Hamletą irgi panašus klausimas kamavo: “būti ar nebūti”…
jau nuo kokių 12 metų šitas klausimėlis man ramiai gyvent neduoda.Visi siekiai, norai, svajonės, pagaliau kasdienybė ir ateities vizijos anksčiau ar vėliau atsimuša į vieną didelį - “O KAM visa tai?”. Kodėl čia esame ir ką po velnių čia darome? gyvename, kad kažką sukurtume/sugriautume? kad atgamintume į save panašius ir išnyktume… kokia tuomet tos save atkartojančios grandinės prasmė? arba tas pats klausimas tik iš kitos pusės - ar gali tokia grandinė būti be prasmės? ar gali visa egzistencija būti tik iš savęs ir dėl savęs, neorientuota į jokį tolimesnį tikslą? Aš manau, kad negali. Visgi turi būti kažkokia sistema, kuri paneigia atskirų individų egzistencijos beprasmiškumą. Kitaip tariant - jeigu jau gimei, vadinas TIKRAI esi čia reikalingas, nes sistemoje nebūna nereikalingų ir savos funkcijos neturinčių detalių. Maža to, esi ne tik reikalingas, bet reikalingas būtent toks, koks esi- su savo mąstymu, intelektu, elgesiu, darbais… o kad visi tie darbai netaptų banalūs ir buki, tai tiesiog retkarčiais profilaktiškai labai sveika užduot sau klausimą- “kodėl gi aš ČIA ir ką prasmingo čia darau?” tik, kaip ir bet ką kitą darant, nereikia persistengti ir per daug prispaust save egzistenciniais klausimais 
tiesiog jeigu jau esame čia - tai nuveikime kažką gražaus. Tai ir įprasmins mūsų buvimą. bent iš dalies (:
kaip atsakau aš? aš neatsakau,nes kiekvieną kitą kartą tie klausimai ir vėl atsiranda,ir vėl neduoda ramybės,nors atrodo,kad atsakymą buvai suradęs ,o gal tai buvo tik atsakymas tuo metu ir toje vienumoje su savimi kodėl…amžinas kodėl…čia ir ten…vakar,šiandien,rytoj…kalbant su savimi ir su kitais…kodėl
Tokie klausimai nei iš šio, nei iš to nekyla, juolab, jei sakai, kad “kelinta dieną…”. Kas nutiko prieš tas kelias dienas?
Viename Platono dialoge pasakojama apie sielas, kaip jos gyveno kažkur aukštai, mėgavosi savo egzistencija, bet vieną kartą ėmė ir pametė sparnus. Ir nukrito į pragarą, į Žemę. Jos tapo įkalintos kūnuose ir dabar turi juose gyventi tol, kol vėl ataugs sparnai ir kol sielos vėl galės pakilti aukštyn ir sugrįžti namo. O kol kas jos ilgisi praeities, bando pakilti aukštyn, bet negali, ir joms labai skaudu… “Ar žinai, kaip niežti ir skauda kūdikiui, kai jam dygsta dantys? Tai negi manai, kad taip pat neskauda sieloms, kai joms dygsta sparnai?..” [netiksli citata]
pratęsiant temą apie sparnus… šiandien perskaičiau gerą mintį: “Jeigu žmogus turėtų sparnus, jie jam trukdytų šliaužioti.”
Tiesiog smalsu - kokie tie klausimai? Man asmeniškai klausimas, kodėl aš gyvenu, yra pats sudėtingiausias. Jei man nesiseka karjeroje, meilėje, šiaip gyvenime,- aš žinau, kame problema ir tai mane skatina pakilti, nenuleisti rankų ir siekti. Prieš akis turiu tikslą. Bet, va, jei jau nebematau apskritai prasmės ką nors daryti, tai čia jau liūdniau 
Šiaip stengiuos apie tai negalvoti, bet, būna, užeina tokios mintys nekontroliuojamos. Tuo momentu gali save įsivaizduoti dirbančią svajonių darbą, turinčią puikią šeimą, gyvenančią gražiuose namuose,- niekas nebedžiugina, galvoje tik viena mintis: “na ir kokia iš to prasmė? 
”
Visus atsakymus i tokius ir panasius klausimus rasite knygoje “Pokalbiai su dangumi” Knyga super, verta paskaityti. Autorius Jon Van Praagh. Gal butu bibliotekoje…
mm, ka reiskia “savosios sazines likuciai”? Gal kaip tik daugiau klausimu issisprestu jei butu ne tik likuciai?
gyveni tam,kad rastum atsakyma kodel gyveni. 
leiskite tamstai paprieštarauti. gyventi reikia taip, kad nekiltų tokie klausimai 
absoliuciai pritariu 
beieskant atsakymo galios taisykle, kad “kuo giliau i miska, tuo daugiau medziu”. Bent jau iskelti tada mazuti klausimeli reikia, ar tai reikalinga?
visi klausimai turi atsakymus tik kartais mes labai jau tingim ieskoti atsakymu i juos …
…kyla ir visokiu kitokiu klausimu, taciau, jei nzn i juos atsakymo, reiskias dar nelaikas i juos atsakyti…tiesiog paleidziu juos…o kai reikes jie patys gris 
tai kodel neatsimename kodel mes pasirinkome vietą, datą, tėvus kada ateiti į šį pasaulį …
Todel, kad Sekspyras Hamleta vaizdavo mastanciu zmogumi …