Ramybė-išminties rūbas…
tai ar nuolatos dėvite šį rūbą? yra sakoma, kad žmogus norėdamas pamatyti vandenyje ryškų atvaizdą, turi palaukti kol nurims paviršius… kaip jums dažniau nutinka, ar linkę į daugelį dalykų reaguoti audringai,emocionaliai, ar, labiau linkę priimti bet kokius gyvenimiškus siurprizus ramiai ir nuosaikiai?
Net nezinau Man tai atrodo, kad as labai rami
Deja, bet i viska linkus reaguoti emocingai… Tik paskui sedu ir apmastau Sveikatos labui pats laikas mokytis tos dzinbudistines ramybes
emocionaliai…kartais per daug netgi…ramybės man trūksta žiauriai…
kas keisčiausia, aš dažniausiai susinervinu dėl smulkmenų, o atsitikus didesniems stresams - išlieku gan rami ir į viską žvelgiu filosofiškai
O mane nervina kai puola emocingai reaguoti i bet kokia situacija. As tai viska ramiai apsvarstau, pasveriu ir tada ka nors darau arba nea. Nemegstu emociju liejimosi per krastus, aiskinimu ir visokiu kitokiu jausmu proverziu…
bet supranti, jog tai kraujyje? jei esi degtukas, sunku paciam, dar sunkiau aplinkiniam… o is vis sunkiausia tokiu nebebuti
As manau, kad zmogui keiciantis, jis praranda ne tik trukumus, bet ir privalumus. Gal geriau i savo ardymasi ir nervus pasiziureti filosofiskai
Mano nepasiekiamasis gyvenimo tikslas ismokti ramiai reaguoti i situacijas, nes is tikruju praktiskai kiekviena karta jei tik audringai sureaguoju bet kokioj srity - darbe santykiose su draugasis, seimyna - tai 99.9% klaida …
esu labai emociskai nestabili. anyta net psiche vadina (ypac kaip eina aklba koks jos sunelis yra), bet ir gyvenime esu linkusi i krstutinumus. visada reaguoju labai emocionaliai ir daznai nesugebu nuslebti savo vidinio maisto. gal del to kaltas dar mano toks perdetas avirumas. nes visuomet kalbu tai ka galvoju ir nemoku slepti savo jausmu.zinau tai blogai…
sakai, jei nebesinerbuotu, prarastu puse zavesio? na, nereikia suprasti, jog pradedi putotis is karto ir rekti… tik gal (bent jau as) viska daugiau imu i sirdi, sureiksminu,… o paskui pasirodo, kad be reikalo
Man sunku ji suprasti - sunku paaiskinti ta jo blaskymasi, kuris, kartais man atrodo del nieku. Pavyzdziui, sakau parodyk man samata, kaip ruosiames atidavineti paskola, o jis pradeda rekauti, kad nezino kiek uzdirbs ir t.t. O juk paprasiau pacio paprasciausio dalyko, kad galetumeme planuoti ateiti, vaikus ir t.t. TO tikrai nesuprantu. Nesuprantu, kodel vyrai, darbe mastantys logiskai, negali ta pacia logika vadovautis asmeniniame gyvenime. Beje, po dienos susedom ir viska apskaiciavom, tuo labiau, kad ta reikejo pasakyti ir banke. Nervina mane tokie nesivaldymai. Tikrai.
aš tai labai emocionali. pirma išsilieju, po to pagalvoju. labai retai būnu rami
o vat ar jus darote ka nors, kad pasikeistu jusu reakcija i daugeli dalyku, daugeli tu menku smulkmenu, kurios taip apkartina musu gyvenima… as vat prisimenu save, pries keleta metu, kazkaip net nesusimastydavau apie tokius dalykus…kur tik kas iskart uzsiplieskiu, ijungiu savo kakaryne, o aplinkiniams atrodo, kad per rupora kalbu bet kai dabar pasiziuriu, tai kazkokia rami pasidariau, nelabai kreipiu demesi i smulkmenas ir jau nepamenu kada staugiau lyg samoningai, betlyg ir nieko specialiai nedarydama kuo toliau tuo labiau igaunu tos ramybes…anksciau vis sau kartodavau, kad dirbti su savimi reikia vat visgi turi itakos tas nuolatinis sau kartojimas kazko, kartoji kazka kaip mantra sau mintyse ir po to ziuuu, jau ir is tiesu, tai, kas anksciau keldavo erzeli ir susijaudinima po truputuka patampa bereiksmiu dalyku ir nesusilaukia jokiu audringu reakciju kaip anksciau…
Filosofiskai galima ziureti i visokius svaiciojimus, o ne kai reikia imtis konkreciu veiksmu. I vaiku “gamyba” irgi galima ziureti filosofiskai: “arba ju bus, arba ne”, bet ju tikrai nebus, jei ju “negaminsim”.
, taip darau… kai labai susinervuoju, kad net garas eina, pradedu giliai kvepuot ir skaiciuot iki 10 jei mazai, dar skaiciuoju nu kartais padeda O siaip tai jei nori, visada kazkiek imanoma valdytis
xxkamane tikrai reiketu truputuka meditacija uzsiimti - geraja prasme. O as nesuprantu, kai mano paklausia: “na, vaikai, kaip gyvenat? ar nesipykstat? nesimusat” - tas klausimas mane ismusa is veziu: del ko mustis??? As net rekt nemoku…
tai cia tu darai viska post factum as vat klausiu ar dirbi kaip nors su savimi, kad visu pirma isvengti tokios reakcijos i tam tikrus dalykus?
Paprasciausiai tuos pacius dalykus, praejus tam tikram laiko tarpui, vertini kitaip. Dingo jaunatvinis maksimalizmas, emocingumas, ateina praktika ir patyrimas.