LEOS CARAX

LEOS CARAX

Natūralu, jog absoliuti dauguma šių dienų kino mylėtojų ne ką nutuokia apie šį kino autorių, tiksliau jo buvusią reikšmę Prancūzijos kine, nors kokią porą filmų greičiausiai ir matę. Tik ne tuos, jo geriausiuosius, kuriuos rodys "Lietuva"…
Tam, kad pasiaiškintume, turime prisiminti 1984m kino situaciją Prancūzijoje.
Jų didžiai garsioji Naujoji banga "seko" (Truffaut mirtis), neliko prancūziškojo ispano L.Bunuelio, geriausius kūrinius jau buvo padaręs asas Jean Luc Godard (kaip ne keista, naują filmą jis pristato šių metų Kanuose) ir pan. Žodžiu, ateitis neaiški: dar šalis neturėjo Luc Besson’o, savo filmą-sensaciją "Neapykanta" Mathieu Kassovitz sukurs tik po gero dešimtmečio, o Francois Ozonas lakstė trumpomis kelnėmis… Viso to ir aš nežinojau, nes tik cenzūruotos žinios pasiekdavo, nebuvo to informacinio "bumo" kaip šiais laikais.
Todėl lieka tik įsivaizduoti, koks buvo prancūzų džiaugsmas, kai nelauktai nežinomas 24-ių metų vaikinas Leos Carax sukūrė labai jau novatorišką juodai-baltą filmą apie neaiškaus tipo, ne tai bomžo, ne tai "kriminalinio elemento" ieškančio savo vietos "po saule". Vaikinas sutinka merginą (Boy meets girl). Neįprastai trūkčiojantis montažas (tai dabar mes prisisžiūrėję visko!), ne itin tiesi siužetinė linija, specialiai nėra spalvų, angliškas pavadinimas prancūziškoje terpėje – viskas rodė autoriaus "agresyvumą" prieš nusistovėjusius kino kanonus. Ir tuo pačiu aiškiausios romantizmo apraiškos leis ką tik "iškeptą" kino autorių pavadinti diametraliai priešingais epitetais - ir neoromantiku, ir infant terrible (siaubingu kūdikiu), o labiausiai žinomu Leos Carax apibūdinimu tapo – didžiausia Prancūzijos kino viltis. Tada dar nežinota, kad visai paprastas, nė kiek nepanašus į įprastus Prancūzijai išpuoselėtus A.Deloną ar Ž.P.Belmondo, o greičiau į valkatėlę, sako, režisieriaus atrastas bedarbių eilėje aktorius Denis Lavant ir yra Leos Caraxo alter ego.. Bet tas paaiškėjo jau pamačius antrąjį pilnametražį Leos Carax filmą, po dvejų metų pasirodžiusį Blogą kraują Plastiškąjam Denis Lavant herojui režisierius net suteikė savo tikrąjį vardą – ALEX. Mat Leos Carax – pseudonimas. Tikrasis režisieriaus vardas – Alexandr Diupont. Savo pseudonimą jis sukonstravo kaip anogramą iš žodžių – Alex ir Oskar. Jau spalvotame "Blogajame krauje" tas pats besiplaškantis gatvėse herojus kaip ir pirmąjame filme, tapęs Aleksu, atsitiktinai pamatęs mums puikiausiai pažįstamos Juliet Binoch vaidinamą merginą, beprotiškai ją įsimyli. Mergina atsakytų tuo pačiu, tačiau yra griežtai saugoma žinomojo prancūzų kino veterano Michel Piccoli vaidinamo mafijozinio vaduko. Nes mergina apsikrėtusiu keistu virusu. Filmas įgauna aiškius įtempto kriminalinio kino bruožus, kur Denis Lavant dėl meilės tenka ir iš visų jėgų bėgti ilgas distancija, ir beprotiškai skrieti motociklu.
Abu filmai žiūrimi "vienu atsikvėpimu", tikrai įdomūs. "Blogas kraujas" jau įvertintas ne vien prancūzų – 1987m Kanuose Leo Carax apdovanotas pagrindiniu prizu jaunųjų kino kūrėjų kategorijoje, o Berlyno kino festivalyje – specialiuoju kino kritikų prizais.
Šiuos originalius, "intensyvios" manieros, praktiškai niekada nerodytus pas mus filmus atsirado proga pamatyti dėl to, kad gegužės 21 d. prasidedančioje Naujosios dramos akcijoje, birželio 2d. Thimotee de Fombelle pjesę "Švyturys" Menų spaustuvėje skaitys pats Denis Lavant, o dieną prieš, birželio 1 d. kino teatre "LIETUVA" po 17 ir 19val. minėtų filmų seansų, Lavantas susitiks su kino gurmanais.
Deja, iki šių dienų sėkminga karjera iš minėtų Prancūzijos žvaigždžių pasigirti galėtų tik Julliete Binoch ir neminėtai čia kitai žinomai aktorei iš "Blogo kraujo" Julie Delpy. Taigi, be abejonės abu pirmieji Leos Carax filmai ir lieka režisieriaus kūrybine viršūne. Ir kadangi šios, buvusios Prancūzijos kino vilties gyvenimas iki pat šio amžiaus turėjo aiškių sąsajų su Lietuva, trumpai prisiminkime kokiais vingiais klostėsi jo kūrybinis kelias.

Po 1986m "Blogo kraujo", Prancūzija nekantriai laukė kito filmo, plačiai aptarinėdama vis stringantį kūrybinį procesą bei sutuoktinių – Leos Carax ir Julliete Binoch santykius. Proceso būta sunkaus – filmas kurtas net tris metus, biudžetas viršytas keletą kartų. Tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis 1991m atsirado atrodytų labai įdomus Naujojo tilto meilužiai (Pont-Neuf meilužiai). Čia du gyvenimo nuskriausti žmonės (Julliete Binoch ir Denis Lavant), besiglaudžiantys ant statomo tilto Paryžiuje, užsiplieskia neįtikėtina aistra viens kitam. Spalvingame bomžų pasaulyje tokia meilė atrodo "kaip iš kitos planetos". Ir nors puikiai žiūrimas filmas gavo britų nacionalinį prizą BAFTA kaip geriausias filmas ne anglų kalba, prancūzų kritikai jau taip netriumfavo – kur Leos Caraxo "maištas", kur neordinarinio kino apraiškos? To nebuvo. Juliette Binoch, neišlaikiusi įtampos tvyrojusios trejetą filmo kūrimo metų, paliko vyrą Leos Carax. Šiandien jau aišku, kad Denis Lavant’ui taip pat neteko daugiau dirbti su režisieriumi po 1991m.
Netikėtai pirmąjame lietuviškąjame kino festivalyje "Kino pavasaris", berods 1996m apsilankė tada dar laikyta prancūzų kino žvaigžde, Leos Carax. Buvo rodomi "Naujojo tilto meilužiai". Leos atrodė nepaprastai sunkiai bendrtaujanti asmenybė. Dar iki šiol atsimenu, kaip sunkiai sekėsi jį prakalbinti Izoldai Keidošiūtei. Gali būti, gad autorius kentėjo ir dėl depresijos – bent taip rodėsi. O atvykti į Lietuvą jį, gal būt, paskatino užsimezgusi draugystė su Lietuvos kino žvaigžde, režisieriumi Šarūnu Bartu. Ji nenutrūko iki pat 1999m garsiausio iš festivalių - Kanų pradžios. Čia visi su nekantrumu laukė ketvirtojo Leos Carax filmo Pola X. Jame filmavosi Š.Barto mūza ir žmona Jakaterina Golubeva. Pikantiškų žinių mėgėjai teigė, kad prancūzų režisieriaus ir rusės aktorės santykiai peraugo kūrybinius. Matyt, būta tiesos, nes po premjeros apie J.Golubeva Lietuvoje nebegirdėti. "Pola X" buvo G.Mellvile novelės ekranizacija. Filmas gana komplikuotos struktūros, siužeto. Pagrindinį vaidmenį vaidino Gerardo Depardieu sūnus Guillame (praėjusiais metais jam buvo amputuota koja), puikų kūną apsinuogindama demonstravo Prancūzijos kino dama Catherine Deneuve. Ir nors žinau, Lietuvoje buvo daug filmo gerbėjų, tačiau Kanų kritika filmą sutiko daugiau negu šaltai.
Nuo to laiko apie Denis Lavant nieko nebegirdėti. Didelės abejonės, ar 44-us metus einantis Leos dar sugebės sužibėti. Atrodo, jį sudegino tik trys filmai. Ką galėjo, jis jais pasakė…
Nors režisieriaus bendraanžiui, jo alter ego Denis Lavant filmografijoje nuo 1991m yra kur kas daugiau darbų, negu jį atradusiojo Leos Carax;o, tačiau negalima teigti, jog jo karjera susiklostė sėkmingai. Tik 1999m vokiškajame filme Tuvalu jis ryškiai išsiskyrė mažakalbiu, su pantomimos elementais suvaidintu personažu. Filmą matėme Kino pavasaryje, per kabelinesTV, "Elito kine". Neabejotina, kad Ispanijos ne pirmo ryškumo Malagos kino festivalio sprendimas įteikti Denis Lavantui geriausio aktoriaus prizą, teisingas. Ten Denisas puikus. Tačiau tai ir viskas.
Galgi jo karjera pajudės iš mirties taško po šiais metais laukiamo pasirodant "Amelija" iš garsėjusio Jean Pierre Jennet režisuoto filmo su Audrie Tautou bei taip pat trokštančia "pagyvinti" karjerą amerikiete Jodie Foster. Žiūrėsime. Tuo labiau, kad filmas kuriamas pagal Prancūzijos Agatha Cristie Sebastien’o Japrisot proza. Kiek sėkmingų filmų pagal jo detektyvinius romanus yra sukurta praeityje !

Iš Sauliaus Macaičio palikimo:

"Ir aktorių meistrystė, ir tuomet, 1991-aisiais, meilės istorijai gana nelauktas raiškus sąšlavynų, griuvėsių, "buvusių žmonių" gyvenviečių fonas stipriai liejasi į vienumą prancūzų "naujojo romantizmo" kūrinyje, garsiame Leos Caraxo filme "Naujojo tilto meilužiai" (1 Baltijos kanalas, 23.25 val.). Fragmentai, kai jaunas patiltės gyventojas savo ir kitų nemotyvuotam malonumui leidžia iš burnos ugnį, - jau kone klasika."

Visai pamiršau savo ilgoje rekomendacijoje paminėti muziką.

O ji, kaip ir daugumos talentingų kūrėjų, vaidino Leos Caeraxo atveju irgi svarbią "rolę" išlaikant tiek romantine, tiek dinamines jo kino puses:

"Vaikinas sutinka merginą" - paimtos David Bowieir skandalingojo prancūzų bardo Serge Gainsbourg dainos.

“Blogas kraujas” - vėlgi David Bowie (daina "Modern love&quotMirkt, garsusis šansonje Charles Aznavour bei klasikos “žymūnai” Benjamin Britten, Sergej Prokofjev. Dainuoja ir man mažiau žinomas italas Serge Reggiani.

Pamaciau, likau suzaveta ir isimylejau keisto veido Dennis Lavant. o Dennis Lavant, pasirodo po filmo netgi galejo pamatyti visi, kuriems pasiseke… sedeti paskutinese sales eilese ir neiseiti is sales uzsidegus sviesai Cha cha

Tokio idiotisko puikaus aktoriaus sutikimo tai net negalejau isivaizduot… Gaidelio balselis nuo scenos…"eee…tai sita…jei norit kas …galit pasilikt, nes pas mus sveciuose aktorius dennis Lavant…" Visi pasimete stoja tarpdury ir nezino, ar cia sestis atgal i savo vietas, ar cia "bajeris". Dennis pasirodo, like laimingieji, kam pavyko isgirsti sia dziugia zinia, suseda… Ant scenos makaluojasi dennis, tas pats akiniuotas vertejas ir dar kazkoks "organizatorius". EEEE…ka cia pasakyt… pasimete visi… dennis bando kazka pasakot apie savo meile kinui ir teatrui, pirmose eilese atsiranda pirmune, isspaudusi mandagumo klausimeli…

…o man tokia geda pries ta aktoriu, kuriuo prabegus filmo titrams likau suzaveta… Cha cha

Tai toks tas vakaras su Leos Carax “Blogu krauju” ir jo alter ego pavadintu Denni Lavant’u Šypsena

O aš galėčiau tik deklaeuoti meilę kinomanei, kuri skiriasi iš Bangos kontingento. Nes rodėsi kad toks neeilinis kultūros įvykis tedomina tik mane…

Ką gi, iš karto pareiškiau pretenzijas dėl seanso pabaigos "neaiškumo". Mat aš irgi vėlavau į pirmąjį seansą ir negirdėjau Denis Lavanto pristatymo, kada, be abejo, žiūrovai ir buvo pakviesti į susitikimą po rodymų.
"Lietuvos" šeimininkai aiškina, kad "visas judėjimas" įmanomas tik visiškai pasibaigus titrams tamsoje. Jei žiūrovai "bėgo", tai ir …pabėgo.

Teks paaiškinti, kad tas aukštas simpatiškas vyras, kuris klausė apie Binosh ir nuolat buvo priverstas su šypsena stabdyti tą keistą prancūzų žvaigždę, (kuris po 1 val. spektaklio kino salėje buvo taip didžiai nustebęs, kad "laikas užsiraukti&quotMirkt, yra neprilygstamo išsilavinimo kino ir ypač TEATRO kritikas Audronis Liuga. Tai jis sugalvojo 1995m KINO PAVASARĮ, pasikvietė į jį patį Leos Caraxą. (1999m “atsirado” G.Atlickaitė). Dabar jis kiekvieną vakarą “stumia” priekin savo jau kelinti metai rengiamą naujosios dramos akciją. Atrodo, kad nuo šiandien prasideda GINTARO VARNO ir Kauno teatro premjera pagal l.sunkią vokišką medžiagą. Tęsis iki penktadienio, berods. Audronis visada kukliai praneša - kas norite susitikite su kūrėjais po spektaklio. Pvz. kas “norėjo” 1,5 val. bendravo su 2004m JAV SUNDANCE vienais iš laureatų belgų aktoriais ir jų filmo režisieriumi SKALVIJOJE. Iš pilnos salės liko kokie 30žmonių. Užtat bendrauta nepaprastai betarpiškai. Demokratija.

O Denis Lavant tikrai "nesiožiavo". Toks žmogus. Aš tyčia nuslinkau į 1 eilę - tai buvau "apakęs" - tokio bomželio neįsileistų šiaip į teatro foje - purvinas kaip iš šiluminės kameros išlindęs. Bet tikrai faina buvo…

Tarp jo monologų, spėjau išsiaiškinti, kad jau baigtas AMELIJOS režisieriaus J.P Jeunet filmas su juo, Jodie Foster, Audreu Tautou, D.Pinon Labai ilgas užsiangažavimas.

O jam vienodai - nesiteikė nė paminėti šio fakto per 1 val. kalbą.

Tokia buvo žvaigždė vakar "Lietuvoje"… Visiškai nepripažįstanti anglų kalbos, tuo pačiu, nežinanti, kas yra e-mail. Čia nejuokauju - sakė bendravę su juo, ir gaudę tą Audr nepatikusį akiniuotą vertėją. Be jo nebūtų susišnekėję su Deniu, nes anglų - nė bū bū…

su lietuviskais titrais abiejuose filmuose buvo tragiskai, pirmajame siek tiek geriau, nes bent nevelavo (ar skubejo?..). nepaisant to, abu filmai paliko didziuli ispudi (veeezantys Kietas). norejosi per amziu amzius likti kino teatre ir klajoti, svajoti kartu su d.lavanto herojais Girtas kita vertus, “blogas kraujas” siek tiek prigesino “boy meets girl”, nes dinamiskesnis ir spalvotas.

Pati esi tikra meno "išpažintoja", nes komerciškesnis "Blogas kraujas" kur kas geriau buvo priimtas publikos. "Boy meets girl" poetika daug kam pasirodė "per sunki" satisfakcijai…

2Audr: kad dalyvaus Denis Lavant buvo skelbiama. Netgi toje programėlėje, kurią pati nurodei temoje "Kino pavasaris 2004m…

Titrus tikrai pametė rodytojas. Audr’ai juk nebuvo problemos pereiti į angliškus, kam skųstis. Aišku, salėje galėjo būti žmonių, kuriems tas gerokai “pagadino reikalą”. Tačiau tokie faktai - nuolatiniai “kino pavasarių” palydovai…
Žmonės pirmą kartą dėdami titrus ant filmų, pasiklysta.

ar “komerciskesnis” del to, kad spalvotas? ar “menas” tik nespalvotas? Apakęs gaila nemaciau pirmojo Liūdnas

Na, tokiems ziopliams kaip audr tai galetu priminti ir pries kina Šypsena, juolab ir siaip joks normalus renginys nepradedamas pusei ziurovu/dalyviu esant tarpduryje Šypsena

[quote] Audr’ai juk nebuvo problemos pereiti į angliškus, kam skųstis. Aišku, salėje galėjo būti žmonių, kuriems tas gerokai “pagadino reikalą”. Tačiau tokie faktai - nuolatiniai “kino pavasarių” palydovai…
[/quote]

Bet taigi buvo linksma Apakęs bent jau as girdejau uz nugaros tik kvatojima, babmbejimo jokio Šypsena

Nors visuose trijuose Leos Carax filmuose su Denis Lavant tiesiog "knibžda" apažįstamų autoriui brangių detalių (metro, tiltai, užrišta akis, herojaus plastiški "pasibėgiojimai), tačiau pirmasis filmas tikrai sudėtingesnis žiūrovui. Denis Lavant jame "įnikęs" į tokias jausmų savaanalizes, demonstruoja tokią poetišką sielą, jog rodosi TAI niekada nesibaigs… Kitiems ir prailgo.
Tačiau meno dozė kolosali vienodai visuose trilogijos filmuose. Tiesiog "Blogame kraujyje" kiek daugiau siužeto, negu "Vaikinas sutinka merginą". Tiesa, vaidina ir tie patys aktoriai - amerikonė, Piccoli draugas. Žodžiu kūrybinės grupės būta vientisos…

Šakės

Belieka daužyti galvą į sieną, kad taip žioplai nesiteikiau nueiti į Maironio g. Skaitykite!:

"Antrasis “Švyturio” skaitovas - Denis Lavant’as pademonstravo absoliutų virtuoziškumą. Iš pradžių net atrodė, kad šis aktorius, nemokėdamas teksto mintinai, bandantis jį ne tik perskaityti, bet ir suvaidinti, paklius į absurdiškas situacijas. Atrodė, kad naudoti savo organiką yra net per įžūlu. Tačiau D. Lavant’ui neilgai truko pakerėti žiūrovų salę: regėjome neeilinio talento teatro aktorių, kuris ne tik prikaustė dėmesį, bet ir leido nemokantiems prancūzų kalbos suprasti, apie ką kalbama pjesėje.

D. Lavant’as pirmiausia apžavėjo savo tyliu sugebėjimu kurti teatrą iš nieko. Jis į vaidybinę aikštelę įeina iš tamsos, iš žiūrovinės salės dalies. Uždegama viena, antra, trečia žvakė. Atsiranda vieno prožektoriaus šviesa, aktorius keičia kaukę į akinius, pamažu kinta jo drabužiai, “apžaidžiamas” vonelėje esantis vanduo, jame paskandintos į celofaninį maišelį įdėtos brolio knygos… Detalių vis daugėja, aktorius kaskart vis labiau neįsitenka toje erdvėje. Jis pagroja tai vienu, tai kitu miniatiūriniu akordeonu, garso darosi vis daugiau, įsijungia papildomos šviesos. Bet šis procesas pavergia ne vien savo profesionaliu apskaičiavimu, bet ir paliktomis nišomis improvizacijoms, kurių metu aktorius, pats save dažnai pagaudamas, nukrypsta į visiškai kraštutines būsenas.

D. Lavant’as - gyvas nervas. Jo būsenos tarytum išgyvenamos pirmą kartą. Kartais net nustembi pamatęs, kad vėl sugrįžtama į realybę ir kad tolesni veiksmai yra profesionaliai apgalvoti. Šiam aktoriui režisieriaus neprireikė. Matyt, jo patirtis leidžia manipuliuoti pačiais netikėčiausiais dalykais. Bet kad šiam aktoriui savirežisūra įmanomas dalykas - tai faktas. Lietuvoje tai tikrai pirmas toks fenomenas, kuris pademonstravo tokį aukštą artistinį pilotažą.

Aktorius tiesiog negali vaidinti puse kojos, antraip jis mirtų. Jis tiesiog gimęs gyventi scenoje. Juda visas jo kūnas, veido plastika… Jis puikiai valdo tekstą, jo itin gražus balso tembras. D. Lavant’as scenoje nepalieka nė lopinėlio, kuris būtų neapvaidintas. Rodos, be trijų į vieną sujungtų kėdžių ir vonelės su vandeniu, scenoje nieko nėra, tačiau aktorius vis randa už ko užkliūti, vis randa kur ir kaip netikėtai naujai pasakyti savo tekstą. Jis primena poros metrų erdvėje besirutuliojantį gyvsidabrį.

Kad aktorius moka kurti teatrą iš nieko, kad viskas randasi ir miršta akimirksniu, kad teatras yra kaip oras - tai raibuliuojantis, tai virstantis jausmu, D. Lavant’as įrodo ir tokiu sprendimu: perskaityto teksto lapus meta į vandens pripildytą vonelę. Šis vienkartinis spektaklis-akcija tikrai daugiau niekada nepasikartos, būtent dabar išgyvento teksto tikrai daugiau niekam neprireiks. Tai panašu į popieriaus deginimą, o ne į skandinimą, nors regime lyg ir buitinį veiksmą.

D. Lavant’o vaidyba - profesionalus sceninis degimas, kada karščiuoja ne žmogaus fiziologija, bet jo dvasia. Tokios aistros aktoriaus seniai neteko regėti. Kadaise taip degė Valentinas Masalskis. Šiandien turime Dainių Kazlauską, Gytį Ivanauską, bet kol kas šiuos aktorius regime tik polifoninių spektaklių audiniuose.

D. Lavant’as prikausto dar ir tuo, kad jis savimi neiliustruoja teksto, bet jį režisuoja. Buvo neįtikėtina išvysti taip detaliai apgalvotą sceninį variantą. Ir visai netrūko teksto žinojimo mintinai. Gyvame teatre tekstas - tik viena iš sudedamųjų dalių. D. Lavant’as pademonstravo, kad tai tikrai ne svarbiausioji degančio teatro dalis.

Audronio Liugos organizuojamose akcijose D. Lavanto “Švyturys” - tobulas spektaklio-skaitymo pavyzdys. Kaip padaryti, kad jo dvasia ilgiau apsigyventų Lietuvoje? Kaip padaryti, kad praktikai, kurie regėjo “Švyturį”, bandytų įminti paslaptis, kurių kodus nusakė D. Lavant’as? Ar visa tai yra patirties problema? Taip juk irgi gali būti, kad skirtingų gyvenimų atspindžiai neišvengiamai spektakliuose tampa veidrodžiais. Ir kūrėjai nedaug ką gali pakeisti. "

Daiva Šabasevičienė

P.S. Dera pažvelgti į šį žmogų. Jei kine kada pamatysite šią fizionomiją, žinosite, ko laukti…

Vakar Menų spaustuvėje stebint beprotiškai maštabišką (teatrinės technikos prasme - višūnėlė, dar šiandien ir rytoj po spektaklį rodys) Gintaro Varno premjerą, užkalbinti žiūrovai patvirtino, jog DENIS LAVANT tikrai šauniai pasirodė…

Dėl "išsaugojimo ateinančioms kartoms", kopijuoju laisvai neprieinamą tekstą. (Internetinio adreso jam nenurodysi):

Trys filmai tapo svarbiu gyvenimo etapu

Kultiniai kartos filmaiPrancūzų kino ir teatro aktoriaus Denis Lavant'o pavardė kino žiūrovui arba nesako nieko, arba veikia kaip slaptažodis, kurį paminėjus atsiveria sielos žaizdos, prisiminimai.Šitaip D.Lavant'o pavardė veikia tuos, kuriems trys prancūzų režisieriaus Leos Caraxo juostos – "Boy meets girl" (1984), "Blogas kraujas" (1986) ir "Naujojo tilto meilužiai" (1991) – daugiau negu prieš dešimtmetį tapo kultiniu kartos kinu.Tie filmai buvo vadinami prancūzų "nauja naująja banga". Juose išsaugotas anos "naujosios bangos" romantizmas, tačiau šie kūriniai paženklinti tragiškos lemties neišvengiamybės ir aistros.Visi trys filmai, kuriuose veikia vis tie patys personažai, pasakoja iš esmės vieną istoriją – kaip vaikinas sutinka merginą (taip L.Caraxas ir norėjo pavadinti visą trilogiją).Tos trys meilės istorijos nupintos iš lemtingų atsitiktinumų, žvilgsnių, nuojautų, poetiškos žodžių žaismės, ekstravagancijos. Susitinka ir išsiskiria jauni, vieniši, gyvenimu nusivylę žmonės.

Magiško veido jaunuolis

Vilniuje L.Caraxo filmai buvo rodomi 1995 metais per pirmąjį “Kino pavasarį”, į kurį buvo atvykęs ir pats režisierius.Visuose trijuose filmuose pagrindinį Alekso vaidmenį sukūrė tuomet dvidešimtmetis D.Lavant’as. Birželio pradžioje jis lankėsi Vilniuje, dalyvavo “Naujosios dramos akcijoje”.Aleksas – magiško veido jaunuolis sutaršytais plaukais, nekalbus, viską giliai slepiantis savyje, atkakliai norintis rasti “meilę, kuri ateina greitai, labai greitai, bet tęsiasi amžinai”. Jis keliauja iš filmo į filmą lyg paties režisieriaus alter ego.“Naujosios dramos akcijoje” aktorius, dabar jau keturiasdešimtmetis, skaitė Thimothee de Fombelle pjesę “Švyturys”, o “Lietuvos” kino teatre buvo dar kartą parodyti garsieji L.Caraxo filmai.

Filmus sieja tiltas- Visuose trijuose filmuose yra Naujasis tiltas – Pont Neuf, – pastebėjo D.Lavant’as. – Tą vietą atradau tik L.Caraxo dėka.Prancūzijoje yra toks posakis: “Tvirtas kaip Naujasis tiltas”. Paryžiuje yra daug tiltų, bet šis, seniausias, labiausiai traukia.Juokinga, kad neseniai buvau Prahoje ir radau ten Karlo tiltą, tokį panašų į Naująjį. Tikrai! Tokia pati kompozicija, nišos. Pasirodo, galėjome ten filmuoti.

  • Ką L.Caraxo filmuose reiškia Naujasis tiltas?

  • Niekada neklausiau Leos, kodėl jis pasirinko būtent tą Paryžiaus vietą. Gal tai susiję su meilės prisiminimais. Bet čia – tik mano interpretacijos.Nesu filmo autorius. Aš – tiktai jo personažas. Niekad iki galo nežinojau Leos ketinimų.Aš tik kūriau personažus, kokių jis norėjo, kurie išreiškė jo gyvenimo filosofiją, poetinį mąstymą. Dalyvavau visame tame, bet negaliu pasakyti, kad pažinau savo režisieriaus sielą.Kūriau personažą užsispyrusį, apsėstą, aistringą, einantį iki galo – "tvirtą kaip Naujasis tiltas".Tik dvi brangios scenos

  • Kaip jūs su L.Caraxu vienas kitą atradote?

  • Tai buvo 1982 metais. Aš konservatorijoje mokiausi aktorystės. Jis ruošėsi filmuoti "Boy meets girl". Sutikdavau jaunų režisierių, kurie man siūlė vaidinti savo trumpuose debiutiniuose filmuose. Tarp jų buvo ir Leos.Man pirmas mūsų susitikimas stipraus įspūdžio nepaliko. Jis pakvietė užsukti, kiek šnektelėjome apie filmo sumanymą, davė man paskaityti scenarijų.Tuo metu aš buvau visa galva paniręs į teatrą. Turėjau įdomių pasiūlymų iš Paryžiaus teatrų, repetavau pirmą didelį vaidmenį – Ipolitą Fiodoro Dostojevskio "Idiote".Perskaičiau "Boy meets girl" scenarijų. Nieko ypatinga ten neįžvelgiau, ne viską supratau.Tik dvi scenos mane labai sujaudino. Ta, kur Aleksas, eidamas per Naująjį tiltą, mato įsimylėjusią porelę ir meta jiems po kojomis pinigus.Ir ta, kur Aleksas stengiasi eiti, nekirsdamas grindinio akmenų linijų. Paskambinau Leos ir pasakiau, kad tos dvi scenos man labai patiko, o šiaip tą naktį Paryžiuje vykstanti meilės istorija yra gana tolima man.Paskui buvo aktorių bandymai. Atėjau iš smalsumo. Tačiau didelio troškimo filmuotis nejaučiau.Po bandymų Leos pasakė: "Tu vaidinsi Aleksą". Sutikau dėl tų dviejų man brangių scenų.Ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų laukia toks ilgas bendradarbiavimas?! Tada tai buvo neįsivaizduojama.Beprotiška kūrėjų rizikaPo šito filmo man atrodė, kad Leos nėra manimi patenkintas. Man tai buvo kino atradimas, o Leos pradėjo perprasti, kaip reikia dirbti su aktoriais.Prieš tai, kuriant debiutinį "Pakaruoklio bliuzą", jam labai nesisekė su aktoriumi. Tas jaunas aktorius buvo toks nemalonus ir įkyrus, kad Leos teko jį filmuoti iš nugaros.Ir man pagrasino: "Užknisi" – visą filmą ekrane bus tik tavo nugara".

  • Manau, prie šių filmų sėkmės labai prisidėjo operatorius Jeanas Yves’as Escoffier, įkvėptai jus nufilmavęs.

  • Žinoma, visiškai sutinku. Deja, jis jau miręs. Mes trys – Leos, Jeanas Yves’as ir aš – buvome šių trijų filmų grupės branduolys. Nepaprastas supratimas buvo tarp Leos ir Jeano Yves’o.Jeanas Yves’as visada siūlydavo neįtikėtinai kūrybiškus dalykus. Filmuodamas jis užmiršdavo viską. Prarasdavo net atsargumo jausmą, beprotiškai rizikuodavo.Prisimenate tą sceną iš “Naujojo tilto meilužių”, kur aš pučiu ugnį? Tai buvo labai komplikuotas filmavimas. Prasikankinome tris naktis.Kuo didesnė liepsna iššokdavo, tuo operatorius stengdavosi iš arčiau ją nufilmuoti. Tai buvo labai pavojinga.- Ar dabar jūs bendraujate su L.Caraxu?- Retai, ypatingomis progomis. Mūsų santykiai niekada nebuvo familiarūs. Kai filmavome, labai daug laiko praleisdavome kartu, bet niekada nesusitikdavome savo malonumui: papietauti, išgerti kavos ar po taurelę.Mūsų bendravimas nėra lengvas. Aš droviuosi jo. Gal iš didelės pagarbos. Bet Leos man yra labai brangus. Man gyvenime trūksta jo. Rūpi, kaip susiklostys jo likimas. Jei jis vėl pakviestų filmuotis, tuoj pat sutikčiau.Ne tik teatro mokykla suformavo mane kaip aktorių, bet ir Leos. Nuo pirmojo filmo iki paskutinio, “Naujojo tilto meilužių”, susiformavo mano vaidybos stilius. Suvokiau, kad mano personažas egzistuoja iš tikrųjų.Tikėjo personažo tikrumu

  • Kaip šiandien, praėjus daugeliui metų, jūs vertinate tą savo gyvenimo periodą, kai buvo kuriami filmai, išgarsinę jus visame pasaulyje?

  • Mane tas laikotarpis labai stipriai paveikė. Kiekvienas iš tų trijų filmų – atskiras mano gyvenimo etapas.Aš suvokiau, kad kine vaidmuo kuriamas nuo nieko, nuo "lygios vietos", tiktai kamerai įsijungus. O teatre yra laiko įsibėgėti."Blogas kraujas" privertė mane išmokti daugybę neįtikėtinų dalykų. Perskaitęs scenarijų, pamaniau: kokia graži istorija, bet ką aš turėsiu padaryti dėl filmo! Bėgti, šokti parašiutu, važiuoti motociklu, suvedžioti moterį…Tada pasakiau Leos: "Koks tu pabaisa!"Alekso personažą turėjau tiesiog "išskobti", sukonstruoti iš savo kūno. Reikėjo griežtos asmeninės disciplinos, daug darbo. Sukomponuoti savo kūną, savo dvasią taip, kad atsirastų tam tikras personažas. Įvyktų metamorfozė.Todėl mane itin nustebino, kai po tų filmų buvo manoma, kad aš esu toks kaip Aleksas. Rastas gatvėje ir "perkeltas" į filmą.Aktorius nejautė jokių ribų

  • Kaip L.Caraxas dirbo?

  • "Naujojo tilto meilužiai" buvo filmuojami labai ilgai, trejus metus. Leos neduodavo psichologinių nurodymų. Jo reikalavimai anksčiau buvo gana juokingi: neraukyti kaktos, nebūti išsižiojus, jei nekalbi.O tada jo pagrindinis reikalavimas buvo – daugiau užsimiršimo, daugiau užsimiršimo žvilgsnyje.Po to filmo pradėjau keisti savo gyvenimo būdą. Prieš tai gyvenau visiškai užsimiršęs, o tai artino prie autodestrukcijos. Po šio filmo sutikau savo būsimąją žmoną. Atsirado vaikai.Baigėsi etapas, kai taip nerdavau į vaidmenį, kad nukirsdavau viską. Nebuvo jokių ribų. Šitai jau praėjo.Svarbu, kas filmuoja– Dabar jūs daugiausia vaidinate teatre?- Visad taip buvo. Teatras man – esminis dalykas. Kine daug kas žavi ir vilioja, bet aš nenoriu būti įsuktas komercinės "žvaigždžių" ir filmų platintojų sistemos. Teatras man padeda išsaugoti laisvę.Be to, kine labai ribojama aktoriaus autonomija. Jis visiškai paklūsta režisieriui, kuris už viską atsako. O teatre – kad ir kaip ten būtų – aktorius lieka scenoje prieš žiūrovus ir gali viską pakreipti taip, kaip nori.

  • Jūs vaidinate pripažintų režisierių (Claire Denis, Claude’o Leloucho, Jeano Pierre’o Jeunet) juostose, tačiau dažnai sutinkate filmuotis ir jaunų nežinomų režisierių debiutiniuose, trumpo metražo filmuose. Ar tai būdas išsaugoti savo laisvę?

  • Taip, žinoma. Man svarbu autorių kinas. Atrodo, aš išvengiau priklausomybės nuo Prancūzijos kino sistemos.Man svarbu filmuotis įdomių asmenybių, kurie kažką nauja suteikia kino kalbai, filmuose. Tada ir mano aktorinis meistriškumas kyla.

    Neringa Kažukauskaitė, "Mūzų malūnas"