Kaip susigrazinti nora gyventi?

Kaip susigrazinti nora gyventi?

Tai kaip?Nustebęs

Isimyleti Liežuvis

klausyk megstamos muzikos

ALICE_IN_CHAINS, padeda, bet labai trumpam Mirkt bent jau man Nekaltas gal tik truputi uzsimirsta, kad nera noro gyventi Mirkt

O kur jis dingo? t.p. kodėl…?

Šypsena reikia klausyti karingos muzikos…tokios kuri suzadintu nora iveikti visas problemas…as gyvenu su muzika ir tik ji mane gelbsti

ŽliumbiaTai kad butent tai mane ir prazudeŽliumbia

O jeigu apkurstum?

padaryk ka nors tokio, kad gautum gera doze adrenalino ar suprastum, kad tikrai nenori mirti TaipMirkt

argi ne keista… is pradziu esi viena kaip pirstas ir gyveni… ir nieko… tada atsiranda kazkas… dingsta… ir tuo paciu atrodo, kad dingo ir noras gyventi…
???

meile nera pagrindas nenoreti gyventi…
net ir nesekminga…
p.s. Kumelaite, po sugrizimo gerokai pasikeitei…

zinok gyvenimas beprasmis bet mirti dar beprasmingiau… jai yra labai blogai tai pakeisk draugus aplinka darba ir pasikeisi pati…

Prarasti norą gyventi? Aš taip pat neturiu jokio noro gyventi. Ir ką? Gyvenu sau. Nes kodėl turėčiau suteikti kam nors malonumą negyvendama. Va, toks požiūris ir padeda gyventi šiame suknistame pasaulyje. Be to nėra nieko blogo, kas neišeitų į gera…Gėlė

Gyventi- tai megautis gyvenimu, dziaugtis kiekviena jo akimirka, netgi rytinis galvos skausmas paivairina gyvenima.
Jei pajusi, kad gyvent atsibodo- isvaziuok kur nors pailset, pvz; olandija, jamaika…Tūsas

Visų pirma žmogus turėtų pajusti tvirtą pagrindą po kojomis. Turėtų žinoti ko jis nori iš gyvenimo ir vardan ko jis gyvena. Nepakenktų išmokti džiaugtis kiekviena mums duota akimirka.

Aišku, patarimus dalint lengviausia. Bet…pabandysiu. Kai skausmas spaudžia širdį, tai patarimas džiaugtis nuostabiu gyvenimu ,manau, nedaug tepadės, ar ne?
Mano nuomone, nereikia maskuoti ir slopinti savo emocijų. Kentėk. Įsijunk širdį draskančią muziką, pasirūpink vienkartinėmis nosinaitėmis, pasislėpk nuo visų ir verk, kol pavargsi. Rašyk dienoraštį, išliek nesivaržydama visą širdgėlą, galbūt pyktį, keik likimą ar tave įskaudinusį žmogų. Pabandyk užsimiršti - imkis kokios nors veiklos, geriausia sunkaus fizinio darbo ir dirbk taip, kad vakare griūtum į lovą taip nusikamavus, kad liūdnoms mintims galvoj tiesiog nebeliktų vietos. Ir lauk. Gal mėnesį, gal du, gal metus. Kažkoks protingas žmogus yra sakęs - “visa praeina”. Nors tau dabar gal ir sunku tuo patikėti.
Su laiku skausmas po truputį atlėgs. Gal labai lėtai, ne iki galo, bet po truputį imsi pastebėti ir šviesius gyvenimo dalykus: kad šalia tavęs yra daug žmonių, kurie tave palaiko, kad mylėtas žmogus galbūt visai nebuvo vertas tavo meilės ir kad visai šalia tavęs yra tas, kuris gali padaryti tave laimingą ir niekada neįskaudins.
Nepasiduok. Sėkmės tau Gėlė Gėlė Gėlė

asrimtai… geras komentaras.
Ale ką daryt jei praėjo metai, bet noro gyvent vis vien nėra. Matai gerus žmones aplink, tačiau negali apkabint to, dėl ko anksčiau gyvenai ir tai gniuždo. Kabiniesi į gyvenimą dėl tėvų, artimų žmonių, galų gale dėl draugų, tačiau nėra džiaugsmo, nėra to jausmo vadinamo pilnatve. Kas tada?

ar nors karta buvai vaiku su negalia namuose? pamatytum ta vaizda, iskart suprastum, kad gyvenimas dave zymei daugiau nei kazkam, suprasi kad tu gali patirti daugeli gyvenimo teikiamu malonumu, dziaugsmo akimirku, o is ju tik retas kuris ir tai tik trupinelis busNekaltas

pabandyk pasimyleti su dviem vyrais is karto Taip