kaip elgtis su šeimos nariu, sužinojus, kad jam diagnozuotas onkologinis susirgimas.

kaip elgtis su šeimos nariu, sužinojus, kad jam diagnozuotas onkologinis susirgimas.

Pirma labai uzjauciu. Skaiciau komentarus ir spaude krutine. Nezinau kas tai yra, man to neteko patirti, ir labai noreciau kad netektu. Bet niekad negali zmogau, zinoti, kas bus rytoj.
Pries pora menesiu palaidojau drauga, mano amziaus vaikinukas, jam nebuvo vezys, berods kazkox kraujo uzkretimas, del kurio vaikysteje (~13-14 m) jam buvo isoperuota bluznis. Daktarai max dave kokius 5 metus, o jis istruke iki 25.
Bet pats slyksciausias dalykas yra tas, kad as ji maciau pries pora savaiciu iki mirties, ir tik siaip pasisveikinom: Labas. labas. kaip laikais?.. o po poros savaiciu suzinojau kad jo jau nera. Net i laidotuves nenuejau, nes negalejau.

bet jei man taip atsitiktu, tikrai nenoreciau, kad mane nurasytu anksciau laiko. O siaip kaip su tuo zmogum elgtis turetum spresti pati. Juk pazisti ji, o is zmogaus charakterio galima daug apie ka spresti. Taigi nenuleisk ranku. Mano virtualus petys tavo paslaugoms. Virtualus draugas Mirkt

Zinai, nieko dirbtino nereikia kurti. Gyvenk tikra ir kalbekis su tuo zmogumi. Apie jus, apie kiekviena is jusu, apie save…
Sumaistis yra. Ir ne tik tau - abiems ( tylumas, sutrikimas - irgi pozymiai). Butu gaila paleisti laika sutrikimui, pasimetimui, ypac - neigiamoms emocijoms. Pavejui.

Prisiminiau neseniai skaityta knyga, kuria noriu tau pasiulyti. Maciau ja knygynuose. Paskaitykit abu.

"Antradieniai su Moriu", Mitch Albom

http://www.patogupirkti.lt/book/book.asp?ISBN=9986-9253-9-8

Ačiū visiems,
kas atsiliepėte į mano SOS pagalbos šauksmą.
Jūsų palaikymas ir patarimai man labai svarbūs.
Ačiū visiems
Gėlė

Mano diagnozė - vėžys, pradėjo nuo chemijos (čia tam parašiau, kad negalvotumėt, kad iš piršto laužiu).
Kaip aš noriu, kad su manimi elgtųsi - įvairiai. Darbe - kad nekreiptų dėmesio, iš draugų kartais norisi ypatingo dėmesio, bet dažniausiai - kad bendrautų kaip įprasta.
Vienintelį, ką noriu dar pasakyti, kad sirgti nėra gėda. Daug kas mūsų visuomenėje laiko tai paslaptyje, tarsi būtų gėda. Ne gėdos jie bijo, bijo užuojautos, nes tai l. sunku pakelti.
Tai būtent kvailos užuojautos sergančiajam ir nereikia…

ačiū tau cern.
Tavo nuomonė tikrai labai objektyvi.
Mane privertė susimąstyti.
Bet aš visada norėjau tik gera, gal ir nesąmoningai klysdama

Ir niekada nemaniau, kad sirgti vėžiu yra kažkas gėdingo,
jokiu būdu.
Aš tiesiog nežinau, kaip elgtis - kad galėčiau padėti neįskaudindama

Aš gal šiek tiek ir medikus norėčiau užstoti.Negalvokit, kad jiems nerūpi jūsų nelaimė,liga,tiesiog jie irgi žmonės ir sunkūs pacientai jiems yra didelė psichologinis sukrėtimas.Juk gydytojas negali su kiekvienu pacientu nugyventi jo gyvenimo,tai būtų per daug sunku. Tiesiog jie kartais šaltai reaguoja ir dėl to,kad nori save apsaugoti. Na, o dėl prognozių,tai pirmoji gydytojo pareiga yra "NEPAKENKTI",gal todėl dažnai ir vengiama pacientui pasakyti visą tiesą.
Labai užjaučiu dėl tokio susirgimo.Manau,kad elgtis reikia natūraliai,kaip ir visada.Na aišku didesnis dėmesingumas nepakenktų, bet tik ne gailestis.
Laikykitės.

Gaublys rašė:
… tiesiog jie irgi žmonės ir sunkūs pacientai jiems yra didelė psichologinis sukrėtimas.
Juk gydytojas negali su kiekvienu pacientu nugyventi jo gyvenimo.
Tiesiog jie kartais šaltai reaguoja ir dėl to,kad nori save apsaugoti.

Taip, sutinku, kad už pacientą nenugyvens gyvenimo,
bet abejingumas taip žeidžia. Užtektų paprasčiausio dėmesio ir atidumo.
Nors to, kiek prisiekė Hipokratui.

Temą pradėjusioji teisi.
Kai aš nuėjau į gydytojų konsiliumą - negavau jokio paaiškinimo: darysim taip ir taip.
O aš suaugęs protingas žmogus, juk, sutikit, man rūpi sužinoti, kodėl daroma taip, o ne kitaip, kokios gali būti alternatyvos. O mane apšaukė - ko aš čia dar šakojuosi, ar nežinau, kuo sergu… Fu. Sunervino, ir tiek. Juk niekas neprašo gydytojo gyventi ligonio gyvenimo, bet informaciją gal būtų galima gauti.
Sakoma, elkis su kitu, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.

Čia vėl aš po eilinio vizito į onkologinį.
Žinote, galutinai supratau, kad ten vienam ligoniui praktiškai nieko neįmanoma. Būtinai turi kartu lydėti koks nors kitas artimas žmogus, kuris padėtų susiorientuoti, išlaukti visas begalines eiles, o kartais atstovėti ligonio interesus prieš biuroklatinius reikalavimus.

Eilinė nesąmonė mano liūnoje istorijoje:
apžiūrėchęs chirurgas, liepė nedelsiant padaryti altragarso tyrimus ir toj pat su aprašymu grįžti į jo kabinetą, kad galėtų padaryti išvadas.
Didžiausia pagarba šiam nuostabiam specialistui( pasirodo, dar yra padorių žmonių)
… bet STOP. Poliklinikos kabineto gydytoja turėjo išduoti kažkokį baltą lapą dėl apskaitos su ligonių kasa, ir pasakė, kad statoma eilė echoskopavimui, į kurią rašoma geriausiu atveju birželio pradžiai.
(bet gi chirurgas laukia rezultatų…
Ryžausi si ligos istorija eiti pas echoskopuotoją, gal kaip nors prisiprašysiu.
dar viena žmoniška (ir visai ne materiali šiuo atveju) pagarba tai echoskopuotojai, kuri be jokių problemų priėmė, aprašė, suprantamai paaiškino mūsų situaciją.
Žemai lenkiu galvą prieš gydytoją Editą.
Ir dar noriu paminėti, kad eilutė prie echoskopijos kabineto durų "ištirpo" gal kiek daugiau kaip per valandą, o ne iki birželio pradžios, į kurios eilę užrašė poliklinkos gydytoja.

Tuo norėčiau paprieštarauti tam oponentui, kuris gynė gydytojo mundurą, kad visų gyvenimų neišgyvensi.
Išgyventi nebūtina, bet ir taip tyčiotis nereikėtų.
Visi mes mirtingieji.

SOS
SOS
SOS
visi ,kas gali dar man patarti ir paaiškinti.
Eilinį kartą daužau galvą į onkologinio biurokratinius barjerus.
Pirmojo švitinimo metu, kaip jau jums rašiau ligonis buvo konsultuotas chemoterapeuto.
taikyti chemioterapiją, atsisakė, motyvuodami, kad jau pradėti švitinimo seansai. ką gi klausome, tęsiame švitinimą.
Pabaigę padarė poros savaičių pertrauką.
Apžiūrėjo, nusprebndė, kad dar reikia tęsti švitinimą.
Antrojo švitinomo etapo metu vėl apžiūrėjo chemoterapeutas ir nusistebėjo “kodėl nebuvo taikyta chemoterapija pirmojo švitinimo metu”.
Bet gi tada juk konsultavo taip pat !!! !!! !!!
sakė, kad negalima, nes pradėtas švitinimas.

Su kuo aš kalbėjau, kas mus konsultavo???
Kada jie sakė tėisybė, jei dabar viską aiškina kitaip Baisu

Jei kas nors supranta apie tuos švitinimo ir chemoterapijų taikymo principus - PAAIŠKINKIT.
kad sekantį kartą apsilankiusi onkologiniame pati galėčiau argumetuotai paprieštarauti, ar bet suprasčiau ką gydytojai aiškina ar mulkina.

Mano seima irgi susidure su tokia situacija. Aisku, sokas buvo visiems didziulis. Teciui nustate plaucio III std. vezi. Po to isgyveno 1,5 metu. III stadijos vezys nepagydomas. Mes elgemes naturaliai, jis pats suprato, kad ateitis aiski. Nebijojom to zodzio vezys, neslepem nuo aplinkiniu. Tetis kol gerai jautesi, netgi sode dirbdavo, kiek turejo sveikatos. Gyveno iprasta gyvenima, netgi rukyt nemete. Operacijos gydytojai nesiule Nebuvo prasmes. Svitino. Po to vaziavo i Vilniu konsultuotis, tai ten jie buvo nustebe, kodel netaike chemoterapijos iskart. Vilnieciai tuoj pat israse vaistus chemijai. Deja, taikant chemija antra karta, staigiai sveikata pablogejo. Ir po menesio tevelis mire. Baisu buvo, niekam nelinkeciau patirti to, ka patiria pats ligonis ir jo artimieji.

Blond69,
prašau paaiškinti, juk Jums tau teko patirti savo kailiu, tai išeitų, kad ta chemoterapija tik pablogino ligonio būklę.
Aš ar klaidingai supratau?

mano mociute susirgo veziu, buwo jau metastaziu… jai taip ir nesakem… ziauriai skaudejo, nenorejo daryt operacijos, bet padare… na isgyveno dar metus… bet KAIP AS UZJAUCIU SEIMA ir slaugancius ligoni, kai bandai ji drasint, rupintis, slaugyt dienas naktys, kiek tai kainuoja nervu…
o kai ji mire, pamaniau… aciu dievu, pagaliau nustojo kankintis, pagaliau jai neskauda…

skirtingos nuomonės yra apie švitinimą, chemoterapiją ir net operacijas, priklausomai nuo to, kokia Ca stadija.
Teoriškai suprantu, kad kartais tos procedūros tik dar labiau sutrumpina ligonio gyvenimą ir net padidina jo kančias, atima ir taip jau besibaigiančios sveikatos likučius.
Bet juk ligonis, jei su juo kažkas dar daroma (gal net ir eksperimentuojama !!!, dar kažko tikisi, turi viltį.
Viešpatie, kaip sunku suprasti, kaip kokiu momentu priimti teisingą sprendimą.

Zodziu buvo taip. Kadangi plauciu vezys jau buvo metastazaves i limfmazgius, uzkimo balsas. Zinai, as parasysiu tau i privata.

mano seneliui irgi buvo vezys. Mes bandem elgtis kaip ir kiekviena diena, aisq nelabai iseina, vis tiek labiau rupiniesi. Paskui elgiesi taip tarsi jau paskutine diena ir paskutini karta ji matai, nors jis pats daug daugiau pergyveno. Koki menesi pries mirti jau nesikele is lovos, prasidejo visokios haliucinacijos. Sunku net prisimint. Liūdnas

Is savos patirties.Reiktu elgtis taip,kad nereiktu gailetis issiskyrus. Kartais reiketu atideti savo reikalus,kad ir kokie jie svarbus butu ir isklausyti si artima zmogu ,jei jam to reikia. Manau svarbu netiek uzuojauta, kiek pilnavertis bendravimas.Sudužusi širdis

Pritariu 100 proc. As dabar gailiuosi, kad daug ko nespejau padaryt. Bet ta pajunti, kai netenki artimo zmogaus. Kuo daugiau bendrauti, sugalvoti kazkokios veiklos, kad kuo maziau i galva listu blogos mintys. Sutinku, kad yra labai sunku ir ligoniui, ir aplinkiniams.

Jūs teisūs.
absoliučiai teisūs.
Aš tai suprantu ir stengsiuosi nepadaryti klaidų, ar bent jau daugelio jų išvengti.
Dabar jau pradedu viską blaiviau ir racionaliau vertinti.
Pirmasi šokas kažkiek aprimo.
Bandau gyventi taip, kaip išeina. bandau save raminti, kad dar nieks nenumirė, o gal…
Viltis miršta paskutinė.