Ar Naujuosius mes įsileisime dėl humanitarinių priežasčių?
Kas kuria stebuklus? Vienus sukuria žmonės (vardenis, pavardenis), kitus gamtos jėgos (viesulai, velniai), trečius antgamtinės pajėgos (rusai, kinai, arabai).
Jei žmonės prikuria daug stebuklų gamta atsitraukia. Jei daugiau spėja prikurti gamta traukiasi žmogus. O jei stebuklą padirba antgamtinės pajėgos nei žmogaus, nei gamtos nebelieka. Aš manau, turi būt vietos visų rūšių stebuklams. Nevalia diskriminuot pagal amžių: atseit gamta sena, ką jinai gali sukurt Perkūnas grūmoja iš padangių ir nesiryžta į banką trenkt... O antgamtinės bene rimtesnės? Pūtinas grūmoja nuo padnieprės, o nedrįsta pasaulio padegt! Žmogus lietuvis užvis mitriausias. Pritykina žybt! ir suliepsnoja Kalėdų eglutė.
Kas yra drąsiau pulti Kiniją ar padegti Kalėdų eglutę? Padegėją tikrino daktarai manoma, kad natūraliai tiek drąsos neįmanoma turėt. Kinivarpos (Scolytinae) smulkūs puolėjai, primenantys volelio formą, kojelės trumpos, galvelės mažos, todėl iš Himalajų neįžiūrimos net netikrintos. Nėra tokių galingų drąsometrų. Drąsuoliais žavimės, rodom pirštais ir net pasukiojam. Bet vien tik drąsos negana. Reiktų ir proto turėt. Tai ar galim tikėtis, kad kas nors kada nors padegs banką? Sklinda visokie gandai... Šiluvoj bankomato langelyje pasirodęs jaunikaitis su fakelu... Žemaičių Kalvarijoj mergelė su degtukais...
Ar ne todėl erodai iš bankų net penkiasdešimties mylių spinduliu ten išnaikino visus bankomatus? Atsiskaitykite grynaisiais, vaiposi pardavėjai. Ar pinigai būna grynieji? Nebent pas kleboną. O kaip mums tokių gauti? Kur eiti? Užkeiktos ten vietos... Vienas žmogus turėjęs kortelę, bet norėjęs ir pinigų turėt. Tai ėjęs iš Ramygalos į Betygalą, bet pakliuvęs į Ariogalą, iš Ariogalos į Baisogalą... Dabar, sako, jau Švedijoj. Kitas vargingas žmogus neturėjęs nė kortelės, tai įkišęs bankomato skylėn laišką: "Mielas banke! Sveikinu su šventom Kalėdom, linkiu tau geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Ir noriu paprašyti, kad duotum man šimtą eurų." Atsisėdęs prie skylės ir laukęs. Rado ryte jau sustingusį. O tokį Joną bankas prarijęs su žeme ir visais pastatais.
O dar kitas žmogus, girdėjęs, kad ieškodami bankomatų žmonės žūsta pusnynuose, niekur nėjęs skambinęs bankui telefonu. Jo ausis užliejusi rojaus muzika, suokę žavingi sirenų balsai: "Spauskite vienetą... dvejetą... trejetą..." Ketvirtą dieną žmogus išėjo iš proto, klaidžioja Lietuvos keliais ir ką sutikęs veblena: "Jei norite gero, spauskit lietuvį... Jei norit gerovės, spauskite Lietuvą... Jei norit daugiau gerovės, spauskit iš Lietuvos..." Sako, turįs šimtą variantų visiems gyvenimo atvejams. O toks narsus vyras iš Kryžkalnio, pasidirbęs daug kortelių, pritykinęs grūdo jas bankomatui į nasrus. Vakarop šis paspringo ir padvėsė. Bet ryte vėl gyvas! Jei banko uodega Švedijoj, o nagai Lietuvoj... Kas gali tokį įveikt?
Naktis... Krautuvėj nė gyvos dvasios. Miega šakočiai. Neputoja šampanas. Nerūgsta net kopūstai. Bet kas gi ten lentynoj trepsi? Ak, tai kainos šoka! Iš pradžių tyliai, lėtai. Paskui vis greityn, smarkyn... Ryžiai, dribsniai, makaronai slepias pakeliuose. Šakočiai susivynioja į plėveles. Kopūstai sprunka į Briuselį. Ir kad prasidės kainų pasiutpolkė! Taip mes, pirkėjai, įsivaizdavom... Bet Kalėdų naktį krautuvėj pasislėpę slaptieji agentai nepastebi jokių netradicinių reiškinių. Kainos lipte prilipusios prie pakuočių nė menkiausio šokių judesio. Nei polkos, nei pasadoblio... Užgiedojus gaidžiams nusivylę slaptieji suglaudžia tinklus. Tik staiga...
Krautuvėj pasirodo tamsios būtybės, tyliai sėlina tarp lentynų ir subliūškusias senas kainas, norėjusias tarnauti seniems žmonėms, pakeičia naujom, nežmoniškom... Pats slapčiausias, narsiausias agentas žybt žvakele. Prasmek, piktoji dvasia! Bet kas gi tai? Ne velniai ir ne raganos! Paprasti beuodegiai pardavėjai. Pareigūnai visus juos sugaudo, suguldo ir įkrečia rykščių. Lygiai tiek, kiek anie pakėlė kainas.
Aš beprotiškai laukiu Kalėdų! Kas būna sulaukus? Valgau, guliu... Kaip įdomu!.. Gal ir man taip nutiks? Jei tikėsi ir lauksi nutiks būtinai.
O žinai ką... Sakyk man drąsiai. Aš beprotiškai laukiu Velykų! Ir kas būna sulaukus? Valgau, guliu... Tai kad jau per Kalėdas taip buvo... Jei labai tikėsi ir lauksi stebuklas gali pasikartot.
Tu nepatikėsi... Vis tiek pasakyk. Aš vėl beprotiškai laukiu Kalėdų! Kažin kas šįsyk bus? Tikiuos to paties kaip anąsyk. Triskart iš eilės!.. Ot tai būtų stebuklas!
Jei galim pasverti galimybes, tai kur svarstyklės?
Ar rašymo metu jūs rėkiate? klausia korespondentė. Taip, atsakau. Jei skverbiasi gera mintis, visados rėkiu. Bet dažniau tik šiaip aimanuoju. Ar tai priklauso nuo pozos prie stalo? Garsiau rėkiu, jei sėdžiu romanisto poza. Jei novelisto mažiau. Ar svarbu, koks parkeris? Svarbiau rašymo technika. O kas teikia didžiausią malonumą: ar galutinis rezultatas, ar pats rašymo procesas? Svarbiausia, kad žodžiai išsilietų ant popieriaus. Kompiuteriu nesinaudojat? Žinau, kad yra tokių rašymo žaisliukų. Bet man jų nereik. Kaip reaguoja žmona? Išgirdusi, kad rėkiu ir aimanuoju, ateina ir nuveja nuo stalo. Ta akimirka man pati gražiausia.
Jau bene dvi valandas ten murksau. Žmona man sakė, kad spektaklio kūrėjai pasiųs žiūrovams žinutę. Bet aktoriai scenoj vis kalba, kalba... Nesusivaldęs prabylu ir aš... Ponėkas iš kairės kumšt į pašonę. Hamletas! O tu kas toks? klausiu. Eik, į veidrodį pasižiūrėk. Žmona iš dešinės smūgiuoja stipriau... Kai pramerkiu akis, aktoriai vis dar kalba. Jiems nerūpi, kad aš žūstu. Abejingiesiems tylint daromi didžiausi nusikaltimai. O abejingiesiems kalbant? Dar baisiau! Norisi pakilti ir šūktelti: Ponai! Alio!.. Kokią jūs norite pasiųsti man žinutę? O užvis geriau kad vakarais žmona paliktų mane virtuvėj, o žinutę spektaklio režisierius atsiųstų man telefonu.
Namie aš jau dirbu hibridiniu būdu. Iš pradžių bauginu darbą. Rodau jį žmonai ir drąsiai kartoju: "Aš galiu tai padaryti! Aš galiu!.." Dažniausiai to ir gana. Bet jei darbas baugina mane, imuosi kitos taktikos: viešai menkinu darbą, rodau, koks jis nereikšmingas. Reikia pakeist durų rankeną? Tai išeinu pro kitas duris ar net laipioju pro langą. O kartais imu dirbti ten, kur niekas nelaukė. Jei manęs prašo, kad susitvarkyčiau nors savo kertę, išeinu kieman, žvilgsniu matuoju erdves ir sakau, kad reiktų pertvarkyt visą planetą. Žmoną tai suklaidina ir, kai grįžtu vidun, mano kambarys jau sutvarkytas. Man belieka padėt paskutinį tašką butelį alaus. Kaimynai stebisi ir kalba: Šitas galėtų net darbdaviu būt! Lygiuojamės į lyderius Kodėl žmogus negalėtų keistis kaip virusas? Negi virusas gudresnis? Pažiūrėjęs nepasakytum... Bet, panašu, taip yra. Aiškink neaiškinęs žmogaus nepakeisi. Kartais net rykštės nepadeda. O virusui nieko nereikia aiškint. Jis viską apie mus žino. Kai atsiranda nauja, pažangesnė, viruso atmaina, ji natūraliai pakeičia prastesnę. O žmonės! Visiems aišku, kad yra tokių žmonių atmainų, kurių galėtų nebūti. O pabandyk pakeisti... Kiek žmogui prireikė metų, kol persėdo iš vežėčių į automobilį! Virusas gi labai greitai persėdo iš šikšnosparnio į žmogų ir skraido lėktuvais. Kai kas pašneka, neva ir virusas kartais elgiasi neprotingai: sugadina savo transporto priemonę. Gal virusas labiau tikėjo žmogumi, nesitikėjo, kad anas toks išlepęs? Naujos atmainos tikrai suras ką geresnio ir mus paliks. Oi, kaip tada pūsimės: Žmogus įveikė virusą!
Lietuviai andai sugriovė Sovietų Sąjungą. Tėvų ir senelių šlovė neduoda ramybės jauniesiems. Todėl jie sumanė sugriauti Kiniją. Užmojis puikus! Bet kur parengiamieji darbai? Tylioji rezistencija? Andai mes net kelis dešimtmečius daug gėrėm, mažai dirbom. Pirmiau dairėmės, paskui kalbėjom. Ir tik po ilgo tylaus pasiruošimo išdrįsom garsiai šūktelti: "Laisvę Lietuvai!" O jaunieji puolėjai! Pirmiau garsiai rėkia: "Laisvę Taivanui!" Paskui dairosi: ar Kinijoj veikia lietuvių girtuoklių desantai? Ar mūsiškiai gamina ten broką? Ar bent leidžiam kokią slaptą "Katalikų budizmo kroniką?" Nieko nėr... Kažin ar jums pavyks pakartot mūsų žygdarbį.
Pasirinkimai
Kaimynas staiposi priešais veidrodį. Nužvelgiu jo apvalumus. Mažiau tu ėstum... Aš valgau tiek, kad išryškinčiau savo moteriškumą. Tu nesi moteris. O tai kodėl mes?.. Na, supainiojau kaimyną su kaimyne. Kam nepasitaiko? Reikia taisyti klaidas. Marš pas žmoną! Oi koks nepatenkintas! Bet aš negaliu kitaip elgtis. Ramybės būsenoj laikausi "vienos kaimynės" principo.
Seniau ir aš laukdavau Kalėdų, Velykų... Bet sulaukęs persivalgai, ir tiek. Laukti smagu. Sulaukus ne kažin kas. Gana! Lauksiu tokio dalyko, kuris būtų didesnis už patį laukimą. Traukinys... Sulaukęs važiuoji ir nepersivalgai. Aišku, jei važiuoji Lietuvos geležinkeliais, nes žiūrint alkaniems lietuviams neįmanoma normaliai persivalgyt. Nebent organizmui labai kalio trūksta... Bet kelionė greitai baigiasi. Ypač jei žinai, kur važiuoji. Pavasaris... Jo sulaukęs džiaugies ilgiau, sėdi prie stalo trumpiau, taigi vėl nepersivalgai. Bet nužydi pienės, ievos... O trys vasaros mėnesiai prabėga taip greitai, kaip trys kalėdienės. Laimė, radau nuolat atsinaujinantį laukimo šaltinį. Jau penktadienio vakare pagauna tokia nuotaika!.. Visiems aiškinu: Aš labai laukiu darbo! Iki darbo liko tik dvi dienos! O sekmadienį? Iki darbo liko viena diena! Įsivaizduojat? Pabusiu ir darbas! Susirinks bendradarbiai, ateis darbdavys... Tai kad šoksim prie darbo! Naktį strykčioju iš lovos. Iki darbo liko dešimt valandų... devynios... Darbas prie konvejerio! Kad ir čia persivalgytum reik didelės meistrystės. Aš dar ne toks. Kas galanda nagus Jei gamta visų namai, tai ir gamtinės dujos visų. Už jas niekam neprivalom mokėti. Tai man turi primokėti! Aš naudojuos dujų balionu gyvenu padidintos rizikos zonoj. Toliau einam prie elektros. Kai visa elektra bus iš saulės, koks niekšas išdrįs reikalauti, kad už tokią elektrą sumokėtume? Išdrįs! Dar ir kaip! Nėmaž tuom nesistebėkim. Stebina, kad saulės skleidžiama šiluma vis dar naudojamės nemokamai. Bet ilgai taip nebus. Išlįsi pasišildyti klok dešimtinę. O kitos stichijos! Pūkštels vėjelis mokėk. Už ventiliaciją taigi mokam. O jeigu vėtra kiek ta kainuos? O viesulai! Koks pensininkas net už pavienį viesulą išsimokės? Vietiniams vietos po saule visai nebeliks.
Tamsią naktį sėdžiu kambary, žiūriu seną filmą... Tamsūs laikai... Kambary sėdi žmogelis. Kažkas pabeldžia į langą: "Komunistų yra?" Žmogelis pakyla ir skystu balseliu rėkia: "Aš komunistas!" Pro langą pykšt... Filmas baigiasi, bet aš dar ilgai mąstau: "O jūs, išlepę šiuolaikiniai žmonės, ar išdrįstumėt taip atvirai prisipažint? O taip greitai sprendimą priimt?.." Ūmai kažkas pabeldžia į langą: Antivakserių yra? Pakylu ir skystai rikteliu: Aš antivakseris! Dar spėju pagalvoti, kad...
Per šventes visados persivalgau. Prieš taip pat. Ir po... Sunku! Mano kaimynas nuolat neprivalgo. Irgi skundžiasi. Kitas kaimynas valgo saikingai vis derina, sveriasi... Tas jau visai nusigalavęs. Tai kas ta laimė? Kur jinai?
Vieno veiksmo drama: veiksmas vyksta netolimoj ateity, gal 2024-aisiais rusų eros metais.
Scenoje du veikėjai: E. ir Š., bet šiuo metu jie neveikia. Aušta rytas... Vienas veikėjas nubunda ir nesupranta, kur esąs. Bet apsidairęs pamato kitą veikėją. E.: Pons Šolcai... Alio! Pabuskit. Š.: Emanueli! Ir tu čia? E.: Aš čia. Tik nežinau kur. Pauzė. Švelnios bajano trelės.
Š.: Girdžiu rusiškai keikiantis... Matyt, Krembliuj esam. E.: Bet kaip mes čia atsidūrėm? Š.: Aš teprisimenu, kaip traukiniu dardėjom... Turbūt keliavom su Pūtinu derėtis. E.: Kodėl oru neskridom? Š.: Dabar tik bombonešiai skraido. Pavasaris! Rujos metas aniems. E.: Jeigu mes Krembliuj... Aš paprašysiu, kad Pūtinas liautųsi puldinėjęs.
Š.: O aš tiesiai pasakysiu Krembliaus šeimininkams: Pūtino palaido laikyt nevalia. E.: Kažin... Yra gyvūnų teisės. Š.: Nenusileisim!
E.: Bet apsižvalgyk! Ar mes tikrai Krembliuj? Tas gi didesnis. Aš esu ten buvęs. Š.: Ir aš!.. Ten šviesiau. Ir baldai naujesni. O čia bene ant skiedrų snaudėm? E.: Gerai, kad aplinka darbinė. Gal pavyks greičiau susitarti. Š.: Oras biškį vėsokas... Galėtų išjungt ventiliaciją. E.: Man jau prapūtė smegenis!.. Mes ne Krembliuj, o kažkokioj kitoj Rodinos vietoj. Krembliuj dabar nesaugu. Kremblius puolamas. Š.: Eik jau! Kas tą užkeiktą vietą puls? Ten gali vilkolakių būti! E.: Yra narsuolių... Prancūzai, vokiečiai... Š.: Aš gal ir esu vokietis. E.: O aš bene prancūzas?
Š.: Iš kur žinai, kad mes puolam? E.: Pūtinas taip sakė.
Temą
2004 01 12 d. 14:37 pradėjo
