Kalnų upeliai Lietuvoje
Idedu p. Alvydo Barzdeno (kas jis toks - manau, daug kas zino) straipsni, kam idomu, paskaitykit.
"Kalnų" upeliai Lietuvoje
Aut. Alvydas Barzdėnas
Gyvendami lygumų krašte, atostogauti dažnai vykstame į Tatrus, Alpes ar net Himalajus. Pigiai kainuojančių kelionių į buvusios Sovietų Sąjungos pietuose esančius kalnus skaičius gerokai sumažėjo dėl tarpnacionalinių konfliktų ir blogos kriminogeninės situacijos šiuose kraštuose. Tuo pačiu krito ir kelionės sportiškumo laipsnis, nes įvairių firmų organizuojamos kelionės daugiau yra pažintinės ir poilsinės, o ne sportinės. Ir jeigu pėstieji ar kalnų turistai dar šiek tiek pasportuoja Alpių ar Himalajų šlaituose, užlipa į vieną-kitą viršūnę, tai "balto" vandens mėgėjams šių kraštų maršrutai sunkiai prieinami dėl nemažų inventoriaus ir paslaugų kainų. Ir belieka Lietuvos vandens turizmo mėgėjams plūduriuoti vasarą Merkyje, Ūloje, Minijoje, ar Ignalinos ežeruose.
Tuo tarpu pasaulyje vandens turizmas kaip sporto šaka ir kartu kaip laisvalaikio praleidimo būdas sparčiai vystosi. Įveikiamos paskutinės pačios sudėtingiausios nepraplauktos upės tolimiausiuose planetos užkampiuose, šokinėjama nuo 20-30m aukščio krioklių, įsisavinami maži, anksčiau laikyti nepraplaukiamais, upeliai. Net neturtingoje Rusijoje sezono metu brangių elitinių "Prijon" firmos kajakų paklausa gerokai viršija pasiūlą. Mes turime Vladą Vitkauską, įkopusį į aukščiausias visų žemynų viršukalnes, o rusas Vladimiras Lysenko nusileido katamaranu upėmis, prasidedančiomis visų aukščiausių pasaulio viršūnių šlaituose.
Vakaruose neseniai atsirado nauja sporto šaka – krikingas. Tai plaukiojimas mažais, tačiau labai didelį nuolydį turinčiais upeliais ir šokinėjimas nuo krioklių. Praėjusių metų rugpjūtyje dvidešimtmetis amerikietis Tao Bermanas pasiekė naują pasaulio rekordą šioje srityje, sėkmingai nušokdamas nuo 30m aukščio Upper Johnstone Falls krioklio Kanadoje. Nemažai lietuvių vyksta į pažintines keliones po Islandiją, tačiau retas žino, kad Islandija – krioklių šalis - viso pasaulio krikingo mėgėjų Meka.
Krikingas, ypač Islandijoje, - brangus malonumas, tad paieškokime ko nors, nors truputį panašaus ir prieinamo eilinio lietuvio kišenei… pačioje Lietuvoje. Juk kalnų slidinėjimas, dar taip neseniai pas mus buvęs nedaugelio entuziastų ir turtingųjų užsiėmimu, dabar tapo vos ne masine laisvalaikio praleidimo forma. Ir toli gražu ne visi slidinėti važiuoja į Alpes ar Tatrus, yra nemažai trasų ir pačioje Lietuvoje. Tad kodėl nepaslalomuoti baidare ar kanoja tarp medžių ir akmenų nors ir nedideliais, bet nuo kalniuko smagiai garmančiais pavasarinio vandens srautais, nepašokinėti nuo kriokliukų ar dirbtinių užtvankų?
Žinoma, kad pajustum tikrą vandens slalomo malonumą, reikalingas nemažas srovės greitis ir daug kliūčių. Šios sąlygos paprastai būna, kai upės nuolydis viršija 2m/km, o dar geriau, kai jis siekia 5-10m/km ir daugiau. Lietuvoje tokį nuolydį turi tik maži upeliai, ypač jų žemupiai. Šių upelių vidutinis metinis debitas dažniausiai neviršija 1-2m3 /s. Tuo tarpu, kad praplaukti, o ne tempti valtį dugnu, reikalingas tam tikras vandens kiekis. Koks jis tam tikro nuolydžio upės atkarpai, apytikriai galime nustatyti įvedę praplaukiamumo koeficientą P , kuris skaičiuojamas kaip vidutinio tos atkarpos debito m3/s ir nuolydžio m/km santykis. Karkasinėmis baidarėmis ir katamaranais galima praplaukti, kai P³0,5, plastikiniais vienviečiais kajakais, kai P³0,3, trumpais pripučiamais kajakais ir kanojomis, kai P³0,1.Žinoma, daug lemia ir konkretus upės vagos pobūdis. Pavyzdžiui tundroje ar senuose Poliarinio Uralo kalnuose, kur upės dažnai smarkiai išplatėja, gali būti sunkiai praplaukiama ir P>1 turinti upės atkarpa, o Austrijos kajakininkai sėkmingai įveikia siauruose Alpių kanjonuose tekančius 50 m/km nuolydį ir vos 2-3m3/s debitą turinčius upelius.
Perskaitę šias eilutes, kai kas iš senesnės kartos vandens turistų šyptels, kai kas nepatikės: koks čia gali būti plaukimas, kai kritimas didžiulis, o vandens vos pora ,kubų’’? Žinoma ,rimto’’ sporto ar rizikos (išskyrus nuolatinę riziką išsimaudyti šaltame vandenyje) tokiame plaukiojime nėra. Tačiau tai puikus būdas fiziškai ir emociškai išsikrauti, pabūti gamtoje bei atstatyti darbingumą šiuolaikinio gyvenimo ritmo nuvargintam žmogui.
Pateiksiu kai kurių, didesnio ar mažesnio potvynio metu vandens slalomui tinkančių Lietuvos upelių sąrašą (skliausteliuose – vyresnė upė, įkurią upelis įteka) : Tenenys (Minija), Veiviržas (Minija), Ventos aukštupys, Luknė (Dubysa), Kirkšnovė (Dubysa), Gynėvė (Dubysa), Armena (Nemunas), Lapainia (Nemunas), Alovė (Nemunas), Širvinta (Šešupė), Rausvė (Šešupė), Indraja (Šventoji), Anykšta (Šventoji), Armona (Šventoji), Plaštaka (Siesartis), Dūkšta (Neris), Bražuolė (Neris), Saidė (Neris), Nedzingė (Merkys), Šventelė (Žeimena).
Pavasarį ar šiltos žiemos viduryje, staigiai nutirpus sniegui, kai kurių upelių debitas trumpam gali padidėti keliasdešimt kartų ir plaukimas iš tikrųjų gali tapti pavojingas. Netgi pavojingesnis negu kalnų upėse, kur retai pasitaiko medžių užvartos. Mažuose Lietuvos upeliuose užvartos, paplauti ar pasvirę medž\iai stūkso kas keli ar keliolika metrų, o jų sukeliamas pavojus žymiai rimtesnis negu akmenuotų kalnų upėje. Pavyzdžiui, praėjusių metų kovo pradžioje Dūkštos upelyje (nuolydis 12 m/km) potvynio piko metu 30m3/s vandens srautas kaip skiedrą išmetė į orą ir apvertė 2,5 tonos vandentalpos keturvietį katamaraną, prieš tai sėkmingai įveikusį 5-6 sudėtingumo kategorijos Čong-Kemino upę Tian Šanyje. Be to, reikia turėti omenyje, kad artimos nuliui temperatūros polaidžio vandenyje žmogus priklausomai nuo jo psichologinio pasiruošimo gali išbūti nepraradęs samonės vos 10-20 minučių.
Potvynio banga mažuose upeliuose paprastai praeina per 1-2 dienas, paskui vanduo greitai slūgsta. Tačiau nepavojimgas, bet dar pakankamas praplaukimui vandens kiekis dažnaio laikosi 2-3 savaites. Šiek tiek didesni upeliai tampa praplaukiami ir antroje lietingesnio rudens pusėje. O vakarinio Žemaičių aukštumos šlaito upeliai gali trumpam ištvinti ir po smarkių vasaros liūčių.
Šiaip jau vasarą surasti sraunų ir pakankamai vandeningą upelį beveik neįmanoma. Čia Lietuvos krikingo mėgėjams išeitį siūlo geros ir apgriautos užtvankos didesnėse upėse, kur irgi galima patirti aštrių įspūdžių. Užtvankos krioklys paprastai lengvai įveikiamas, kai jo aukštis neviršija pusės laivelio ilgio. Sėkmingai nušokti nuo aukštesnio krioklio galima, tik mokant tam tikrus vandens slalomo technikos elementus. Bet kuriuo atveju, šokant nuo užtvankos, reikia išvystyti kiek galima didesnį greitį.
Kaip kalnų taip ir vandens turizmui reikalingas specialus inventorius. Standartinė karkasinė dvivietė baidarė čia netinka, tiek dėl didelio ilgio, tiek dėl mažo atsparumo. Vakarų šalyse krikingui naudojami specialūs polietileniniai arba kartais pripučiami maždaug 3 m ilgio kajakai (vienvietės baidarės). Lietuvoje jų nėra kur įsigyti. Padėvėtų garsių vakarų firmų gamybos polietileninių kajakų už 1200-1500 Lt kartais galima nusipirkti Latvijoje ir Rusijoje. J. Kubiliaus firma ,IROFI’’ Kaune gamina stikloplastikines dvivietes ir vienvietes baidares. Kai kurie jų modeliai, pvz. ,Polo 12’’, ,Polo13’’ (kaina apie 800 lt.) pagal savo parametrus tinka krikingui, tačiau dažnai trankantis į akmenis, juos galima suskaldyti. Visi plastikiniai kajakai pasižymi dideliu manevringumu, lengvai valdomi, apsivertus su jais vėl galima atsiversti (,eskimų persivertimas’’), tačiau jo valdymas ir lygsvaros išlaikymas srauniame vandenyje reikalauja tam tikrų įgūdžių. Lietuvos upeliams kur daug užvartų, labiau tinka pripučiami kajakai ir kanojos, nes jie žymiai stabilesni, o už stikloplastikinius ir atsparesni. Iš vakarietiškų modelių pas mus kartais pakliūna pigesni čekiški variantai (kaina 800-1500 Lt.). Tačiau jų atsparumas ir keliamoji galia paprastai būna per maži ištisiniam plaukiojimui per kliūtis.
Pakankamai atsparius didelės keliamosios galios pripučiamus laivelius, skirtus plaukioti slenkstėtose upėse konstruoja Vilniaus vandens turizmo klubas VIKINGAI (tel.:8-5-2436056) Labai populiari VIKINGŲ kanoja ,Saidė-3.6’’. Šis modelis tinka plaukioti įvairaus sudėtingumo upėmis ir gali būti naudojamas tiek kaip vienvietis, tiek kaip dvivietis kajakas arba kanoja. Kiek mažiau žinomas vienvietis kajakas ,Vilsa-3.3". Didelis pripučiamų laivelių privalumas tas, kad jie lengvai susipakuoja į kuprinę, tuo tarpu kai plastikinių transportavimui reikalingas automobilis.
Plaukiojant srauniais, daug kliūčių turinčiais upeliais, dažnai tenka sušlapti, todėl geriausia apsirengti tokiais drabužiais, kurie ir šlapi nepraranda termoizoliacinių savybių. Geriausiai tinka treningas, pagamintas iš poliarteko arba pigesnės jo atmainos – fliso (specialiai suveltas poliesteris). Ant viršaus apsirengiamas lengvas, vandens nepraleidžiantis kostiumas. Batai geriausi ilgaauliai guminiai su neopreno, fliso arba storomis vilnonėmis kojinėmis. Būtina turėti atsarginių drabužių komplektą ir hermetiškai įpakuotus degtukus. Kalnų upėse naudojami hidrokostiumai Lietuvoje netinka, nes dažnai suplyšta, užkliuvę už aštresnių šakų.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad nebūtina ieškoti ,kalnų’’ upelio kažkur toli, kitame Lietuvos pakraštyje. Dauguma iš mūsų turime savo vaikystės upelį, prie kurio užaugome, žaisdavome. Tad smagiai sušniokštus pavasariniams vandenims, paimkime irklą į rankas ir praplaukime savo gimtinės upeliu.