Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti
Rėmėjai:

Lenkų kino festivalis


Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje

Atsakyti Kitos temos Nauja tema Temą 2003 04 18 d. 09:13 pradėjo  MrFroid, peržiūrėta 25520 k.
Puslapiai: <pirmas 4 5 6 
kertukas
Blogas banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12653

2015-04-07 22:55 126 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę

Skalvija
Lenkų kino klube filmas Myliu (rež. Sławomir Fabicki). Įėjimas nemokamas.

Filmas KINO PAVASARIO konkurse "Nauja Europa – Nauji vardai" 2013 m. laimėjo nugalėtojo laurus ir yra tikrai geras !!!

Sinopsis:
Marija ir Tomekas santuokoje gyvena dešimt metų. Marija užima atsakingas pareigas miesto savivaldybėje, o Tomekas dirba architektu užsakymų nestokojančioje kompanijoje. Prieš kelias savaites jie persikėlė į naują butą ir ramiai laukia pirmojo kūdikio. Iš šalies atrodo, kad niekas negalėtų sugriauti Marijos ir Tomeko laimės. Tačiau viskas pasikeičia, kai po svarbaus renginio laisvadienio pasiprašiusią jauną moterį aplanko simpatijų jai neslepiantis miesto meras. Įtakingasis politikas išprievartauja nėščią Mariją, bet ji apsisprendžia apie patirtą pažeminimą nepranešti policijai ir nieko nepasakoti rūpestingam sutuoktiniui. Nuo šios lemtingos dienos Marijos ir Tomeko meilė patirs daug rimtų išbandymų.

Režisierius Slawomir Fabicki yra labai perspektyvus. Kuria socialinio realizmo stiliuje. Jo pirmas filmas "Atkūrimas" (2005) irgi įspūdingo dramatizmo iš nepriklausomos Lenkijos pradžios reketo temos. Galima atsisiųsti...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12853

2015-10-09 20:07 127 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2015

15-asis Lenkų kino festivalis vyks spalio 13–20 dienomis Vilniuje. Filmai bus rodomi trijuose Vilniaus kino centruose: "Multikine" (Ozo g. 18), "Pasakoje" (Šv. Ignoto g. 4/3) ir "Skalvijoje" (Goštauto g. 2/15) spalio 13 – 20 d.

Apie filmus bei seansų programa: http://www.lenkukultura.lt/?page_id=4374

Papildomi mačiusiųjų komentarai:
Daugiausia lenkiškų filmų peržiūrinti kritikė ŽIVILĖ PIPINYTĖ:

Malgorzatos Szumowskos Kūnas ("body/cialo")režisūros požiūriu vienam virtuoziškiausių šių metų Berlinalės filmų, tikrai pelnytas Berlyno k/f "Sidabrinis lokys" už geriausią režisūrą. Malgorzata SZUMOWSKA visada mėgo provokuoti. Ankstesniuose filmuose, pavyzdžiui, "Jos" ar "Vardan...", prisipažinsiu, erzino režisierės noras spekuliuoti įvairiais tabu ir taip priblokšti žiūrovus, nors tai buvo daroma itin profesionaliai, pasitelkus puikius aktorius. "Kūnas" taip pat provokuoja, bet kartu ir stebina savo, pasakyčiau, intensyvumu, temų tankumu.

Kitaip nei "Sangailės" autorė, Szumowska nesitenka įvairių kūno pozicijų ar būsenų rodymu. Kūnas Szumowskai yra pretekstas pasvarstyti, kas yra giliau. Iš pradžių "Kūno" tema buvo anoreksiškos merginos, bet palaipsniui pasakojimas išsiplėtė ir dabar filme rodomi skirtingi kūno aspektai. Pagrindinis herojus Janušas, kurį suvaidino Januszas Gajos, yra teismo medicinos ekspertas – jis "bendrauja" su mirusiais kūnais. Jo duktė – anoreksikė, vis dar išgyvenanti prieš šešerius metus mirusios mamos mirtį ir nekenčianti tėvo. Dukters psichologė Ana (Maja Ostaszewska) įsitikinusi, kad gali bendrauti su mirusiaisiais, perduoti jų žinią artimiesiems. Ji tiki, kad mirusieji visada šalia. Skeptikas Janušas netiki Anos idėjomis, nors filmui įpusėjus, regis, pradeda abejoti.

Suvedusi tris šiuos personažus, Szumowska pasirinko neįprastą pasakojimo būdą, nes "Kūnas" – juodoji komedija su daugybe užuominų į šių dienų Lenkijos realijas. Iš pirmo žvilgsnio filmo pabaiga atrodo atvira – "Kūnas" nei paneigia, nei patvirtina kurio nors personažo teisumą. Tačiau po visu tuo slypi svarbi mintis, kurią spaudos konferencijoje Szumowska suformulavo taip: "Svarbiausia yra egzistuoti realybėje."

Lenkijos kino festivalyje Gdynėje šiemet triumfavusi "Kūno" autorė Małgorzata Szumowska, apdovanota Didžiuoju "Auksinių liūtų" prizu už geriausią filmą.
-----------------------------------

MANTĖ VALIŪNAITĖ rašė iš Karlovy Varų A klasės kino festivalio:

Mes sutariame gerai ("Między nami dobrze jest"), garsaus lenkų teatro režisieriaus Grzegorzo Jarzynos debiutas didžiajame kine, užfiksavo jo paties Varšuvos TRAM teatre pastatytą spektaklį pagal vienos ryškiausių jaunųjų rašytojų Dorotos Masłowskos pjesę. Jarzyna toli nuo teatro nepabėgo. Jo filme susipina teatras, kinas ir televizija, o turinys turi dar daugiau sluoksnių – nagrinėjami lenkų pasididžiavimas ir kompleksai, traumuojanti santvarkų transformacijos procesų patirtis, kuri vis dar gyva daugeliui lenkų. Aišku, lietuviams – taip pat, tik intelektualūs lenkų kūrėjai pasižymi itin savitu, savikritišku ir kartais groteskišku humoro jausmu.
-------------------------------

ŽIVILĖ PIPINYTĖ:
Lukaszo Palkowskio Dievai ("Bogowie", 2014) – vienas sėkmingiausių pastarųjų metų lenkų filmų. Pernai Gdynės "Auksiniais liūtais" ir apdovanojimais už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą įvertintas filmas sulaukė ir milijonų žiūrovų Lenkijoje dėmesio.

"Dievai" – biografinis, bet kartu labai gyvas, jaudinantis filmas. Jo herojus – prieš šešerius metus miręs kardiologas Zbigniewas Religa, pirmasis Lenkijoje atlikęs širdies persodinimo operaciją.

Palkowskis rodo filme dramatišką kardiologo, kurį meistriškai suvaidino Tomasz Kot, gyvenimo laikotarpį, kai metęs kliniką Varšuvoje (čia jam neleidžiama persodinti širdies) vyksta į provinciją, šachtininkų miestą Zabžą, ir su keliais tokiais pat fanatiškais bendraminčiais tuščioje vietoje steigia pačią naujoviškiausią Lenkijoje kardiologinę kliniką.

"Dievų" veiksmas perkelia į 9-ojo dešimtmečio vidurį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Jos kasdienybė filme yra ne tik puikus fonas, bet ir išraiškingais štrichais papildo personažų charakteristikas, kaip kad scenoje, kai Religa veja iš klinikos jo bendradarbį persekiojantį saugumietį.

Religa filme – veiksmo žmogus. Jis spontaniškai reaguoja į viską, neišleisdamas iš burnos cigaretės, įtikinėja oponentus. Mirtinai pavargęs nuo įtampos ir dešimtis valandų trunkančių operacijų, Religa sunkiai renka žodžius ką tik mirusio jaunuolio tėvams ar bijo susitikti su ant operacinio stalo mirusios mergaitės motina, bet taip Palkowskis ir priverčia patikėti pasiaukojimo, pareigos ir atsidavimo profesijai prasme.

------------------------------

Kitas praėjusių metų lenkų žiūrovų favoritas – Jano Komasos filmas Miestas 44 ("Miasto 44", 2014), skirtas Varšuvos sukilimo 70-osioms metinėms. Komasa pasakoja jaunosios kartos, kuri dalyvavo sukilime, tragediją. Tai didžiulis kino reginys, pritrenkiantis specialiaisiais efektais, drastiškais vaizdais ir net pompastika. Filmo herojai – grupė jaunuolių, kurie dalyvauja sukilime. Iš pradžių jie kupini džiaugsmo ir noro aukotis tėvynei, bet susidūrę su prievarta ir mirtimi bando išsaugoti žmogiškumą ir meilę. Būtent tokie yra pagrindiniai filmo herojai Stefanas (Józef Pawłowski) ir "Boružėlė"( Zofia Wichłacz), kurių meilę nužudo karas. Kaip ir ankstesnis Komasos filmas "Savižudžių kambarys", ir šis pirmiausia skirtas jaunimo auditorijai, kuriai imponuoja specialieji efektai, filme nuolat skambanti garsi muzika.
----------------------------

Daug diskusijų Lenkijoje sukėlė ir politinių aliuzijų į šalies gyvenimą prisodrintas Patryko Vargos filmas Slaptoji tarnyba ("Służby specjalne", 2015). Pagrindiniai jo veikėjai – trys specialiųjų tarnybų agentai, kuriuos suvaidino Olga Bołądż, Januszas Chabioras ir Wojciechas Zielińskis. Tirdami bylas iš pirmųjų dienraščių puslapių, pareigūnai turės susidurti su praeities demonais ir supras, kad iš tikrųjų net nežino, kam dirba.
----------------------------

Prieš kelerius metus puikiai "Reversu" debiutavusio Boryso Lankoszo antrasis filmas Tiesos grūdas ("Ziarno prawdy", 2015) sukurtas pagal populiaraus detektyvų autoriaus Zygmunto Miłoszewskio (jis ir scenarijaus bendraautoris) trilogiją apie prokurorą Teodorą Šackį. Savyje užsisklendusį, dažnai chamišką prokurorą filme suvaidino Robertas Więckiewiczius, kuris atvyks į festivalį ir susitiks su "Multikino" žiūrovais.

Filmo veiksmas nukels į spalvingąjį idiliškąjį Sandomiežą, kuriame žydai įsikūrė dar XIII amžiuje. Negyvos jaunos moters, bendruomenės aktyvistės, kūnas aptiktas viešoje vietoje. Vėliau dar keli žmonės nužudomi panašiai imituojant neva žydų ortodoksų ritualus, pavaizduotus paveiksle, kuris kabo Sandomieržo katedroje. Kriminalinė mįslė, kurią turi įminti Šackis, siejasi ir su antisemitizmu, ir su prieštaringa kiekvieno įtariamojo praeitimi, ir su politika, nes žmogžudystes galima suprasti ir kaip politinę provokaciją, todėl filmas turėtų sudominti ne tik detektyvų mėgėjus, nors "Tiesos grūdas" – puikus žanro pavyzdys, kai "suveikia" menkiausia smulkmena, kai išraiškinga muzika, paslaptinga senovinio miesto atmosfera, regis, persmelkia kiekvieną kadrą. Filmo kūrėjai siūlo pasvarstyti, kodėl istorija ir jos kruvini mitai, pasakojimai apie "žydų sąmokslą" nuolat sugrįžta.
-------------------------------

Kine debiutuojančio Michało Otłowskio sukurtas Jeziorak (2014) taip pat panardinta į miglas ir tirštą atmosferą, jis tiksliai išnaudoja detektyvinės istorijos, kad ir kokia ji pasirodytų atpažįstama, galimybes. Mažame provincijos miestelyje prie ežerų gruodį randama nužudyta laisvo elgesio mergina ukrainietė. Bylą tiria nėščia pavargusio veido policininkė Iza, kurios partneris – taip pat policininkas ir dar negimusių dvynių tėvas, staiga dingo, bet tai tik problemų pradžia. Izą meistriškai suvaidino Jowita Budnik, sukūrusi nepamirštamas "Išganytojo aikštės" ir "Papušos" herojes. Aktorė po truputį atskleidžia savo herojės stiprybę, nors tyrimas vis labiau tampa asmeniškas, nauji jo etapai atskleis moters artimųjų paslaptis ir jos pasaulis per kelias dienas apvirs aukštyn kojom.
--------------------------------

Janas Jakubas Kolskis – vienas originaliausių šiuolaikinių lenkų kūrėjų, bene vienintelis sugebėjęs sukurti iškart atpažįstamą savitą kino pasaulį. Jo filmai prisodrinti poezijos ir magijos. Kolskio herojai – ar tai būtų Jančio Vandenis, ar Grojantis lėkštėmis, ar kvapų paslaptis saugantis "Jasminum" vienuolis, visada yra šio pasaulio keistuoliai, viską matantys kitaip.

Naujausias jo kūrinys Širdis. Širdelė ("Serdce. Serduszko", 2014) – tai kelio filmas. Filmo herojė – vaikų namų auklėtinė vienuolikmetė Mašenka (Maria Blandzi) pabėga, nes nori įstoti į Gdansko baleto mokyklą. Ją lydi maištinga namų darbuotoja Kordula (Julia Kijowska). Pabėgėles vejasi ne tik policija, bet ir tragikomiškas alkoholikas mergaitės tėvas (Marcin Dorociński). Ši pasaka apie protingesnį, išmintingesnį už suaugusius vaiką yra lyg režisieriaus atsisveikinimas su dukra, kuri tragiškai žuvo pernai vasarą.
----------------------------

Marcino Głowackio vaidybinio filmo Mano ašigalis ("Mój biegun", 2013) herojaus prototipas – realiai egzistuojantis asmuo, Janas Mela. Tai jauniausias žmogus, sugebėjęs aplankyti abu Žemės polius, ir kartu pirmas neįgalusis, kuriam tai pavyko padaryti. Filme pasakojama apie stiprios valios berniuką, kuris kovoja su negalia, nes nori sugrįžti į normalų gyvenimą.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12855

2015-10-09 23:13 128 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Lenkų literatūros klasiko ir režisieriaus Tadeuszo Konwickio – filmų retrospektyva. Jos programoje – Konwickio filmai "Paskutinė vasaros diena" ("Ostatni dzień lata",1958), "Salto" (1965), "Isos slėnis" ("Dolina Issy", 1982), "Lava" ("Lawa", 1989). Taip pat bus parodyta Andrzejaus Wajdos sukurta rašytojo knygos ekranizacija "Meilės įvykių kronika" ("Kronika wypadków miłosnych", 1986), kurioje Konwickis suvaidino save, grįžtantį į jaunystės vietas ir laiką. Festivalį atidarys "Paskutinė atostogų diena". Atidarymo viešnia – rašytojo duktė Maria Konwicka. Save jis dažnai vadindavo "gudriu lietuviu", o knygose nuolat prisimindavo savo vaikystės Kolonia Wilenska (taip anksčiau vadinosi Pavilnys) ir Vilnių.
Konwickis gimė 1926 m. Naujojoje Vilnioje, anksti neteko tėvo, augo pas giminaičius, mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, karo metais buvo "Armia Krajowa" partizanas – iš pradžių kovojo prieš nacius, paskui – prieš rusus. 1945 m. su padirbtais dokumentais repatrijavo į Lenkiją.
Interviu Annai Bikont ir Joannai Szczęsnai Konwickis yra sakęs: "Kai važiavau iš Vilniaus į Lenkiją, turėjau partizanų adresus ir kontaktus. Tačiau pamačiau visai kitą pasaulį. Jauni žmonės tada jautė siaubingą gyvenimo alkį. Tada buvo moralinis pakilimas, nusiteikimas, kad pasaulį galima pakeisti. Gyvenau moralinėje ekosferoje, įtampų atmosferoje. Todėl man buvo lengva priimti tą pasiūlymą pagerinti pasaulį, kurį nešė marksizmas. Dar būnant įsitikinusiam, kad kvailas pasaulis atvedė prie karinės katastrofos. Man atrodė, kad ištrūkti iš tos katastrofos, taip pat ir moralinės, padės utopija."
Konwickis studijavo Krokuvoje, Jogailaičių universitete, vėliau persikėlė į Varšuvą. Iš pradžių Konwickis rašė socrealistinius reportažus, statė Naująją Hutą, bet iš partijos išstojo 1966 m., po to, kai iš jos išmetė filosofą Leszeką Kołakowskį. Konwickis dalyvavo demokratinės opozicijos veikloje (nors neįstojo į jokią organizaciją), jo knygos buvo leidžiamos pogrindyje, bet jas skaitė visi ("Mažoji Apokalipsė" savilaidoje pasirodė net 8 kartus), o Konwickis ilgam buvo išbrauktas iš vadovėlių ar enciklopedijų ir kitokių oficialių žinynų.
"Raistai" ("Rojsty"), "Dangun žengimas" ("Wniebowstąpienie"), "Niekas arba niekas" ("Nic albo nic"), "Bohiń", "Šiuolaikinis sapnininkas" ("Sennik współczesny"), "Meilės įvykių kronika" ("Kronika wypadków miłosnych"), "Lenkų kompleksas" ("Kompleks polski"), "Mažoji apokalipsė" ("Mała apokalipsa") ir kitos Konwickio knygos įrodo, kad joks kitas rašytojas nemokėjo taip sujungti praeities ir ateities, peržengti lenkiško provincialumo ribų. Konwickis yra prisipažinęs, kad nesigaili andainykščio angažuotumo, bet, kita vertus, nuolat jaučiasi atsakingas už Liaudies Lenkiją. Tas prieštaravimas atskleidžia jo kūrybos prasmę: tai jungtis tarp senamadiško kaltės jausmo ir atsakomybės už kitą žmogų, šalį, pasaulį.
Kelioms pokario lenkų kartoms Konwickis buvo kaip pranašas. Jis dalyvavo pokario Lenkijos konvulsijose ir ne mažiau nei Witoldas Gombrowiczius padėjo lenkų inteligentams ištrūkti iš istorijos spąstų. Nusivylęs senosiomis ideologijomis (mokykloje žavėjęs Adomo Mickevičiaus mesianizmas žlugo, kai "Armia Krajowa" partizanas Konwickis turėjo dalyvauti išdaviko egzekucijoje), jis susižavėjo naujomis (komunizmas žadėjo taiką ir socialinių konfliktų išnykimą), bet ir tą tikėjimą prarado dar nesulaukęs trisdešimt. Būtent tada, vienatvėje, Konwickis gimė iš naujo ir kaip rašytojas, ir kaip kino autorius, nors iš pradžių net buvo nusprendęs neberašyti.
1958 m. tuščiame paplūdimyje su minimalia filmavimo grupe ir beveik mėgėjiškomis sąlygomis nufilmuotas Konwickio kino debiutas Paskutinė vasaros diena ("Ostatni dzień lata") Venecijoje gavo Didįjį prizą. Lenkų istorikai mano, kad filmas jį gavo todėl, kad aplenkė prancūzų Naująją bangą. Filmai "Salto", "Kaip toli nuo čia, kaip arti" ("Jak daleko stąd, jak blisko"), "Vėlinės" ("Zaduszki"), Cz. Miłoszo Isos slėnio ("Dolina Issy") ekranizacija ar Adomo Mickevičiaus "Vėlinių" motyvais iš dalies Vilniuje filmuota Lava ("Lawa"), kurią Konwickis sakė kūręs tik tam, kad Gustawas Holoubekas galėtų pasakyti Konrado monologą, – savarankiški, originalios kino kalbos ir stiliaus kūriniai, nė iš tolo neprimenantys kinu susižavėjusių rašytojų opusų.
Konwickis turėjo didelės įtakos lenkų kino istorijai, nes buvo kelių kino susivienijimų literatūriniu vadovu, pagal jo parašytus scenarijus Jerzy Kawalerowiczius kūrė klasikinius filmus "Joana, angelų motina", "Faraonas", "Austerija".
Andrzejus Wajda prisimena, kad Konwickis jo gyvenime suvaidino milžinišką vaidmenį, nes būdamas "Kadr" susivienijimo literatūros vadovu scenarijų komisijoje iškovojo teisę statyti "Kanalą". Anot Wajdos, Konwickis visada rėmė debiutantus, jaunus žmones: "Jis reikalavo, kad mes būtume savimi. Jis geriausiai iš mūsų suvokė, kas yra, ko siekia. Jo romanai ir filmai kalbėjo mums, kad reikia ginti savo tikslus. Pagal jo knygą sukūriau Meilės įvykių kroniką. Tada turėjau laimės dirbti su juo ne tik kaip su scenarijaus autoriumi. Konwickis panoro suvaidinti šiame filme dvasią, kažką iš kito pasaulio. Jis suteikė "Kronikai..." paslapties, kurios kitaip nebūčiau pasiekęs."
Adamas Michnikas nekrologe rašė, kad Konwickis visada vaikščiojo savo keliais: "Jis niekad nesivaikė madų, greičiau pats kūrė naujas madas. Turėjo daug sekėjų, bet Konwickio neįmanoma pamėgdžioti. Jo jautrumas ir širdies išmintis, jo ironija ir sarkazmas, bet taip pat jo drąsa ir determinacija – visa tai kūrė nepakartojamą visumą, kuri visada bus nacionalinės kultūros sudedamoji dalis."
Michnikas pabrėžė, kad rašytojas nekentė nacionalistinės megalomanijos ir kančios kulto, šlykštėjosi antisemitizmu: "Konwickio Lenkija buvo daugelio tautų, religijų ir kalbų tėvynė – joje buvo vietos katalikų bažnyčiai, stačiatikių cerkvei, totorių mečetei, liuteronų maldos namams ir žydų sinagogai. Kaip Adomas Mickevičius ir Czesławas Miłoszas, jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laisvos nuo etninio išskirtinumo prakeiksmo erdvės – vaikas.
Adomo Mickevičiaus jubiliejui skirtame tekste Konwickis rašo: "Mano atmintis silpna, bet vilnietiški genai stiprūs" ir prisimena, kaip karinės padėties metais kiekvieną vakarą keliaudavo Vilnelės krantais per Markučius į Pavilnį, nepamiršdamas nė vieno krūmo, šaltinio, upės ar gatvės vingio, kalnelio. Tos kelionės vykdavo tik mintyse, bet Konwickį jos gelbėjo.
Michnikas sako: "Savo mene jis visada buvo beviltiškų reikalų ir pralaimėjusių žmonių advokatas. Tuo jis praturtino savo laiką ir tokia buvo jo žinia: ironiškas sau, solidarus su persekiojamaisiais. Jis visada skausmingai preciziškai diagnozuodavo sergančią lenkų savimonę – užtenka perskaityti "Dangun žengimą" ar "Kalendorių ir smėlio laikrodį".
"Mažoji apokalipsė" buvo žiauri diagnozė ir rūstus perspėjimas apie tai, kas gali atsitikti ateityje. Įsiminiau jo nuomonę apie opozicijos žmones: "Jie tokie pat "aparatčikai" kaip ir valstybės tarnautojai. Etatiniai, pasidavę rutinai, iki gyvos galvos. (...) Jie iš režimo kūno ir kraujo.(...) Jie tos sistemos išskyros, tos tironijos šonkauliai". Įsiminiau tuos žodžius visam laikui.
Kartą paklaustas, kodėl rašė ir kūrė filmus, Konwickis atsakė: "Norėjau palikti pėdsaką, monogramą ant sienos, nežinau kam ir kodėl. Bet jaučiau poreikį."


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12861

2015-10-15 07:28 129 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pažiūrėjau savaitės lyderį Kūnas (Body/Cialo). Tikrai kad pagautas originalus stiliukas, neapsistojant prie vienintelio žanro. M.Szumowska akivaizdžiai subrendo, lyginant su tuo, kaip atrodė jos filmai "JOS", "Vardan".... Puikūs 3 pagrindinių aktorių vaidmenys. Tai filmas, kurio vaizdiniai, situacijos "stovi" akyse ir praėjus nemažai laiko po seanso...

Dar yra 3 seansai visuose kino teatruose 19 val.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12865

2015-10-20 07:44 130 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
JEZIOREK (manyčiau turėtų būti verčiama – ežerėlis) – puikus režisieriaus debiutas! Coenų, Villneuve detektyvus miesto tipo gyvenvietėse primenantis filmas, nenusileidžia holivudui savo meistryste ir personažais. Tieiog gaila, kad po daug vakarykščių seansų, jau neberodoma šioje savaitėje. Bet jei pateks į kokią peržiūrą, būtinai stengsiuos prisiminti filmą. Atsisiuntus JEZIOREKĄ, neturėtumėte gailėtis, nors gal ir yra filme įprastų trafaretų. Bet žiūrėti vyksmą l.įdomu!

Mes sutariame gerai pranoko visus kūrybingumo lūkesčius. Retai pamatysi filmą, apie kurį šiais laiakais galėtum pasakyti, jog nematytai originalus. Nei teatras, nei kinas, o kažkas vizualiai gryna. Parodija, groteskas tiesiog viršūnė neregėtame spalvingume. Nepapasakosi...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12902

2015-11-12 15:36 131 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Puiku, kad pasibaigus SAVAITEI, "išlenda" pavieniai joje rodytų filmų seansai.

Štai SKALVIJOJE nemokamas tikrai puikaus detektyvo seansas!

Lenkų kino klubas
Jeziorak
Rež. Michał Otłowski
Vaid. Jowita Budnik, Sebastian Fabijański, Mariusz Bonaszewski, Michał Żurawski, Łukasz Simlat
(detektyvas, Lenkija, 2014, lenkų k., liet. subt., 1.34)
17 d. – 19 val.

Mažo miestelio komisarė Iza Dereń tiria jaunos merginos žmogžudystę. Merginos kūnas rastas Jeziorako ežere plūduriuojančioje valtyje. Tuo pat metu ieškomi du tarnybos metu dingę policininkai, vienas jų yra besilaukiančios Izos gyvenimo draugas. Aiškėja, kad niūrusis ežeras slepia dar daugiau paslapčių. Tyrimas pakeis visą atkaklios komisarės gyvenimą.
2015 m. filmas nominuotas Lenkijos kino akademijos apdovanojimui geriausio montažo kategorijoje. 2014 m. Tarptautiniame Gdynės filmų festivalyje specialusis prizas skirtas pagrindinį vaidmenį sukūrusiai aktorei Jowitai Budnik, o "Auksinį liūtą" už geriausią debiutą pelnė aktorius Sebastianas Fabijański. (N-13)
Įėjimas nemokamas


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 12935

2015-11-30 18:53 132 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Lenkų kino klubas

Tiesos grūdas
Ziarno prawdy

Rež. Borys Lankosz

Vaid. Robert Więckiewicz, Jerzy Trela, Magdalena Walach, Aleksandra Hamkało

(kriminalinis trileris, Lenkija, 2015, lenkų k., liet. subt., 1.50)

8 d. – 19 val.

Filme pasakojama apie prokurorą, kuris po skyrybų iš Lenkijos sostinės persikelia į mažą Sandomierzo miestelį. Vos atvykus jam tenka imtis žiaurios žmogžudystės tyrimo.
Sėkmingo kriminalinių knygų autoriaus Zygmunto Miłoszewskio bestselerio ekranizacija. Jo knyga "Tiesos grūdas" buvo paskelbta geriausiu 2011 m. detektyvu Lenkijoje. Ekranizacijoje nagrinėjamos žmogaus silpnybės ir baimės. Idiliškos architektūros mieste daugelį metų slepiamos baugios paslaptys. Atliekant tyrimą atrodo, jog visi tampa įtariamaisiais, užsukamas pragaištingas nepasitikėjimo ratas. Paranojiškas šiuolaikinių lenkų santykis su antisemitizmu apsunkina detektyvo užduotį išpainioti mįslę ir atskleisti tiesą.

Filmas 2015 m. tarptautiniame Gdynės kino festivalyje nominuotas "Auksiniams liūtams". (N-13)

Įėjimas nemokamas.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13134

2016-04-29 21:24 133 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę

Teatro ir kino režisierius, scenaristas, tapytojas, vienas iškiliausių
pasaulinio kinematografo autorių – lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda – šiemet kovo 6 d. atšventė 90 metų jubiliejų. Pradėjęs filmuoti dar 6 deš. jis labai greitai pelnė autoritetą kino pasaulyje ir tapo vienu iš naujosios lenkų kino mokyklos vedlių. Pasaulinį pripažinimą jam atnešė tokios juostos kaip "Kanalas" (1957), "Pelenai ir deimantai" (1958), "Žmogus iš marmuro" (1977), o vėliau ir "Žmogus iš geležies" (1981).

Tačiau šįkart Kino klasikos vakarus rengiantis "Skalvijos" kino centras kviečia pamatyti džiazo ritmų persmelktą dramą Nekalti burtininkai (Niewinni czarodzieje, 1960). Pasak "Skalvijos" kino centro programos sudarytojos Sonatos Žalneravičiūtės, nedaug kam Lietuvoje girdėtas ir mažai kam matytas filmas neabejotinai taps atradimu išskirtinių filmų mylėtojams. Kaip tai atsitiko su JAV kino režisieriumi Martinu Scorsese, kuris "Nekaltus burtininkus" įtraukė į ryškiausių lenkų kino šedevrų sąrašą.

Kartu su Lenkijos institutu Vilniuje rengiami "Nekaltų burtininkų" seansai vyks gegužę sekmadienio vakarais. Juos lydės pristatymai. Pirmąjį seansą gegužės 1 d. pristatys muzikologas Viktoras Gerulaitis.

"Nekalti burtininkai" laikomi unikaliu ir itin stilingu filmu lenkų
kinematografo istorijoje. Dėl laisvumo, nuotaikos lengvumo, subtilios
elegancijos, būdingos prancūzų Naujajai bangai, jis dažnai gretinamas su Jeano-Luco Godard’o juosta "Iki paskutinio atodūsio". Abu filmai buvo kuriami beveik tuo pačiu metu. Talentingiems lenkų scenaristams Jerzy Andrzejewskiui ir Jerzy Skolimowskiui teprireikė dviejų savaičių filmo scenarijui parašyti. Jam persidavė Skolimowskio potraukis džiazui ir boksui.

6-7 deš. takoskyroje pasirodžiusi A. Wajdos juosta – tai lenkų jaunosios kartos portretas. "Džiazuojančios", maištaujančios, tarsi laisvos ir nepriklausomos, tačiau labai vienišos. Naktys lekia siaučiant vakarėliuose, dienos – ilsintis po jų. Ši karta nemato dėl ko galėtų aukotis, kam turėtų pasišvęsti šiuolaikiniame pasaulyje. Filmo herojai gėdijasi savo jausmų, tačiau nenori jų parodyti, pernelyg daug atskleisti kitam apie save. Netgi jų vardai – Bazilis ir Pelagėja – tik slapyvardžiai, pritaikyti įprastam ciniškam vakaro scenarijui: truputis alkoholio, neilgas intelektualus pokalbis, bučinys ir bendra lova. Tačiau kaukės ir dirbtinės pozos galiausiai atveda į nuobodulį ir tuštumos jausmą.

"Nekalti burtininkai" iškart užkliuvo komunistiniam režimui. Juosta buvo uždrausta – neva režisierius toleruoja cinišką ir nesocialų herojų elgesį, aiškiai nepasmerkia jo. Stipriai iškritikuotas komunistų valdžios A. Wajda buvo priverstas pakeisti juostos pabaigą ir suteikti jai daugiau "kilnumo". Nepaisant cenzūros įsikišimo "Nekalti burtininkai" išlaikė ankstesnį stiliaus lengvumą ir žavesį.

Prabėgus daugiau nei 5 deš. nuo išleidimo į kino ekranus "Nekalti
burtininkai" išlieka svarbiu liudijimu apie lenkų moralę ir kultūrą 6-7 deš. ir reta išimtimi kino pasaulyje. Kaip teigė A. Wajda, filmai gyvena drugelio gyvenimą, retai kada jis būna ilgesnis.

Tikrai aišku viena: jau niekam nepavyktų surinkti tokios išskirtinės
kūrybinės filmo grupės: epizodiniame boksininko vaidmenyje čia pasirodo vienas iš lenkų Naujosios bangos kūrėjų J. Skolimowskis, boso gitaristo – kino režisierius Romanas Polanskis, filme šmėkšteli ir ne vieną charakteringą vaidmenį kine sukūręs Zbigniewas Cybulskis, lenkų "Jamesas Deanas", ir žymus kompozitorius, džiazo pianistas Krzysztofas Komeda bei Andrzejus Trzaskowskis, filmui sukūrę išskirtinį garso takelį.

A.Wajda iki šiol aktyviai pasinėręs į kino veiklą – vadovauja paties
įkurtai kino mokyklai, toliau filmuoja ir išlieka vienu svarbiausių
šiuolaikinio kino režisierių.

Filmo anonsas https://vimeo.com/123227094.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13200

2016-10-07 18:54 134 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2016 ruduo

Filmų tvarkaraštis http://www.lenkukinas.lt/#tvarkarastis

Apie filmus http://literaturairmenas.lt/2016-09-23-nr-3582/3462-kultura-pl-kina
s/5380-zivile-pipinyte-pamatyti-save-ir-nustebti


Iš balandyje vykusio "Kino pavasario" yra tik mieli prisiminimai apie lenkų filmus. O jų buvo parodyta daugiausia iš visų Rytų Europos bloko šalių.

11 minučių

Tai bene sunkiausiai bilietų įsigyjimo faktą sprendęs filmas KP – norinčių pamatyti filmą buvo kur kas daugiau ne vietų 3 Vingio salėje.
Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Jerzy Skolimowskio filmas "11 minučių" ("11 minut") nepalieka jokių vilčių: pasaulis ritasi į susinaikinimą. Virtuoziškai sumontuotos "11 minučių" – puikus kino formos ir turinio harmonijos pavyzdys.

Teisūs buvo kai kurie nusivylusieji pamatytų įvykių kaleidoskopu – filmas-klišė. Nes yra sukurta daug filmų, kai vienas su kitu nieko bendro neturintys personažai, galų gale "sueina" į vieną tašką. Šiame filme čia ir nusprendžiamas jų likimas. Mačiau ir vokiečio Andreas Dressen tokį filmą, ir Izraelio, estų, danų, čekų darbus ir pasiknisus atmintyje ir google galima būtų gryninti jų pavadinimus. Tačiau lenkas tai daro su tokia meistryste, jog amą gniaužia. Filmas gaunasi itin modernios kino kalbos, šiuolaikiško tempo, puikiai išspręstas daugybinių elementų montažas. Ir loginės klaidos (greitoji pagalba taip "nesikasa" prie iškvietėjo durų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje; kūnais nesudaužysi viešbučio balkono stiklo – tik persiverstų) visai nemenkino filmo vertės. Į šiuos akibrokštus paprasčiausia įdomu žiūrėti...
--------------------------------

Mano dukterys karvės ("Moje córki krowy")

Tai tikras kino terapijos seansas, juolab įtikinamesnis žinant, kad filmas – autobiografiškas, o aktoriai vaidina tiesiog fantastiškai gerai.

Nors pavadinimas "MANO DUKTERYS KARVĖS" yra keistai grubus, filmas – didžiai žemišk. Iš gyvenimo, kaip sakoma. Liūdna gyvenimo kasdienybė su kuria esame ne vienas susidūręs. Šeimyną puola nepagydomos ligos...
Šiuose liūdnuose aspektuose apsinuogina šeimos santykių skauduliai, anksčiau nutylėti priekaištai ar pašaipos. Buitinė drama puikiai padaryta. Vėlgi pagalvoji apie Lietuvos kinematografininkus – na nesigautų taip, pradedant jau nuo dialogų....

MANO DUKTERYS KARVĖS kiek perspaustos atrodo pirmosios filmo minutės. Dar lyg šeimoje bei darbuose neįvyko nieko tragiško, o pagrindinė filmo žvaigždė AGATA KULESZA ("Ida" – turėtų atvykti į "Kino pavasarį") jau labai nervinga, sunkiai besitvardanti. Tačiau vėliau jau nesitvardo filme visi ir priekaištų vėlgi moteriai režisierei Kingai Debskai sunkiai rastume. Kova dėl mylimų tėvų gyvenimo trukmės pratęsimo vaizduojama labai realiai. Šeimyninė drama tikrai jaudina. Beje, pirmą kartą pamačiau, kaip filmavimo aikštelėje pasiekiama, kad aktorius stipriai apsiašarotų...
---------------------------
Vėlgi, lietuviams belieka žiobčioti iš nuostabos, kai kino debiutantė Lenkijoje gauna tokį finansavimą, leidžiantį padaryti nepigų pilno metro filmą. "ŠOKIŲ AIKŠTELĖS DUKTERYS" – ultra moderniškas, jaunatviškas filmas - pasaka. Daug muzikos, daug spalvų, daug klubinės kultūros. Prasidėjęs super efektingai, vėliau kelia įtarumą, jog režisierė Agnieszka Smoczynska užsiciklina manieringume. Atrodo, filmas "buksuoja". Bet ne – gražinamas siužetas, pasaka imama toliau sekti įdomiais fabulos rakursais. Vėl pagalvoji, kad lietuvaičiai ėmęsi kurti tokį jaunatvišką kiną, būtinai darytų nesąmones. Lenkai iš ribų neišeina...
----------------------------

a.a. Marcin Wrona Demonai

Pats juokingiausias man filmas "Kino pavasaryje". Tiesa, programos KOMEDIJOS vengiu. Bet čia klasė aukšta. Gaila neliko režisieriaus šiam pasaulyje. Potencialas buvo didelis...
Jo mistinis pasitraukimas norom nenorom siejasi su mistiniais reiškiniais šioje nuotaikingoje komedijoje. Jo pavardė neapibraukta rėmeliu, bet pastebėjau, kad poros kitų kūrybinės komandos narių – apibraukta. Išties daug liūdesio už filmavimo aikštelės ribų atnešęs filmas. O toks juokingas...
Pats turėjau laimės, kaip švenčia vestuves Punske, tiesa, ne lenbkai, o vietiniai lietuviai. Lėbauja nuoširdžiai.
Bet Živilė Pipinytė mato gilesnes ketruriasdešimtmečio režisieriaus, festivalio metu mįslingai rasto negyvo viešbutyje, pasakojimo gelmes:
"Režisierius pasirinko siaubo filmo stilių, kuris nelabai dera prie kitos svarbios filmo temos – šiuolaikinės Lenkijos kritikos: "Demono" pradžioje kamera klaidžioja po ūkuose skendintį provincijos miestelį, atskirtą nuo pasaulio, nes niekas iki šiol neatstatė dar vokiečių susprogdinto tilto. Ir viena, ir kita temos – sunkiai suderinamos, matyt, todėl "Demone" jos redukuotos iki stereotipų, ypač kai rodomi naujieji lenkai – turtingi jaunosios tėvai."
---------------------------------

Apie kitus nematytus filmus rašydamas turiu remtis lenkų kino festivalyje juos mačiusios kino kritikės Živilės Pipinytės reportažais

"Ponios Dulskos" ("Panie Dulskie")

Filipas Bajonas savo herojės jaunos kino režisierės Melanijos lūpomis prabilo apie šiuolaikinį kiną. Jo autoriai - neapsakomai atviri žmonės, galintys išdėstyti žiūrovams visas šeimos paslaptis, seksualinius nuotykius, trūkumus, išsilavinimo spragas, nepagydomas ligas. Jie – tikri ekshibicionistai, pasirengę atskleisti intymiausias savo gyvenimo detales ir kuo pelningiau jas parduoti. Bajonas, akivaizdu, tokio kino nekenčia, nes jam tai pats tikriausias konformizmas, bet Melanija tiki, kad filme parodytos jos šeimos paslaptys gali tapti tarptautinės karjeros pradžia, todėl pakviečia pasisvečiuoti panašią pavardę nešiojantį Lokarno festivalyje sutiktą pagyvenusį šveicarą psichoterapeutą. Melanija mano, kad šiam pavyks išprovokuoti jos mamą prisiminti neva kruviną šeimos praeitį. Kino (ir jo poveikio ne tik šiuolaikinėms masėms) temą Bajonas sarkastiškai pratęs, kai senoji ponia – pirmoji ponia Dulska, kuri nė karto nebuvo kine (nes tai tiesiog nepadoru), po saugumiečių "vizito" bus prievarta nuvesta pasižiūrėti brolių Vasiljevų "Čiapajevo".
Reikia pripažinti, kad šių dienų režisieriai vis dažniau naudojasi kino atmintimi.

Filmo pagrindu pasirinkęs klasikinę, dar 1906 m. parašytą Gabrielos Zapolskos pjesę "Ponios Dulskos moralė tai, ką lenkai vadina bendriniu žodžiu "dulsczyzna", itin būdinga ir lietuvių mentalitetui), Bajonas ją pratęsė iki mūsų laikų tarsi norėdamas suprasti, kuo pavirto rašytojos kadaise išjuoktas dviveidiškumas, noras slėpti nuo svetimų akių bet kokį moralės požiūriu dviprasmišką poelgį ir visaip saugoti "šventą ramybę" bei spindintį šeimos įvaizdį, ir prieina netikėtos išvados: šventeiviškumas mūsų laikais pavirto begėdišku nuoširdumu. Tiesa, jis nerodo po chemoterapijos praradusių plaukus moterų fotosesijų ar televizijų šou, kur mėgaujantis atvirumu kalbama apie seksą, meilužius bei meilužes ir kitokių bulvarinės žiniasklaidos mėgstamų "išpažinčių". Bajonas rodo tris Dulskių šeimos moterų kartas ir tris laikotarpius – XX a. pradžią, stalinizmą bei XX a. pabaigą, atskleisdamas kiekvienos kartos moterų moralės ypatumus. Moteris filme įkūnijo trys puikios aktorės – Krystyna Janda, Katarzyna Figūra ir Maja Ostaszevvska.

"Ponios Dulskos" – žaismingas, puikiai suvaidintas ir stilingas, tik gaila, kad Bajonas nebuvo nuoseklesnis, nes filmas suskyla (ir stiliaus, ir pasakojamos istorijos požiūriu) į gana skirtingas ir nelygiavertes dalis. Tačiau pagrindiniame Gdynės konkurse šiemet buvo filmų, kurių autoriai perkėlė į ekraną jauniausios Dulskos idėjas. Diskretiškumu jų tikrai neapkaltinsi."
----------------------------------------------

"Į Švediją nukelia ir Dariuszo Grajewskio filmas Svetima padangė ("Obce niebo"). Jo herojai – lenkų imigrantų šeima, išgyvenanti santykių krizę – vyras buvo neištikimas, bet žmona bando išsaugoti šeimą. Tai jaučia ir devynerių metų duktė. Jos nerimą pastebėjusi mokytoja pasikviečia socialinę darbuotoją. Ši užaštrina situaciją taip, kad mergaitė laikinai atsiduria kitoje šeimoje, o tėvams gresia teisių atėmimas. Jie nusprendžia kovoti... Motiną suvaidinusi Agnieszka Grochowska pelnė geriausios aktorės apdovanojimą. Manau, tai pelnyta, nes jos herojė – sudėtingo charakterio, apnuogintų nervų, beatodairiškai mylinti moteris – suteikia tikroviškumo ir net tragedijos lygmenį gana schematiškam, bet aktualiam filmui."

"Apdovanojimas už geriausią vyro vaidmenį teko kriminalinėje Jaceko Bromskio dramoje Blogio anatomija ("Anatomia zła") samdomą žudiką snaiperį įkūnijusiam Krzysztofui Stroińskiui. Pastarasis vaidmuo nustebino tiesiog juvelyrišku meistriškumu: iš kalėjimo išleistas Stroińskio Liulekas iš pirmo žvilgsnio atrodo tipiškas paliegęs pensininkas, jis net šeria skriaudžiamą kaimynų katiną. Tačiau kai prokuroras liepia nužudyti aukštą saugumo karininką, o Liulekas suvokia, kad negalės to padaryti, aktorius palaipsniui atskleidžia juodąją žmogaus prigimties pusę. Deja, režisierius, regis, tik kliudo, jis gana schematiškai rodo aukščiausių valstybės valdininkų ir teisėtvarkos korumpuotumą."
-------------------------------------

"Stilingas, sklidinas geros muzikos, tik į ankstesnius laikus nukeliantis ir "Sidabriniais liūtais" apdovanotas Januszo Majewskio filmas Ekscentrikai, arba Saulėtoje gatvės pusėje ("Excentrycy, czyli po stonecznej stronie ulicy"). Tai fil¬mas apie laisvės troškimą, kurio negali užgožti net juodžiausi laikai. Filmo herojams, kuriuos likimas atbloškė į kadaise garsų kurortą, laisvė yra džiazas. Iš Anglijos grįžęs Maciejaus Stuhro vaidinamas personažas 6-ojo dešimtmečio pabaigoje nusprendžia visus tuos miestelio keistuolius – milicininką, gydytoją, mokytoją, homofobą ir dar būrį kitų suburti į ansamblį. Net epizodinius personažus Majewskio filme suvaidino garsūs aktoriai, iš kurių vis dėlto išsiskira Anna Dymna. Jos herojė prieš karą turėjo brangų pensionatą, buvo tikra dama. Dabar ji didesnę laiko dalį praleidžia lovoje, rūkydama ir gerdama ne tik gaiviuosius gėrimus. Tačiau valdžia kontroliuoja viską, todėl "veltėdei" pasiūlomas darbas viešajame tualete. Scena, kurioje dama pasitinka įvairių socialinių sluoksnių tualeto lankytojus, tiesiog nepamirštama, nes į kiekvieną ji kreipiasi lingvistiškai atitinkamai. Vien dėl jos verta pasižiūrėti "Ekscentrikus...".
------------------------------

Tačiau net ir viršūnėje esantiems lenkams pasitaiko nesėkmių. Štai toks filmas festivalyje. Živilė Pipinytė:

"Paskutiniais metais įvairiuose festivaliuose gausu filmų apie nepagydomas ligas ir mirtį. Ne išimtis ir Gdynė. Maciejus Migasas filme Gyvenk ir norėk ("Žyč nie umierač") pasakoja apie kadaise garsų aktorių, tapusį alkoholiku ir dabar priverstą tenkintis įvairiomis "chaltūromis". Vieną dieną aktorius sužino, kad serga vėžiu. Tai paskatina vyrą iš naujo įvertinti gyvenimą ir prašyti artimųjų – buvusios žmonos ir dukters – atleidimo. Migasas banaliai pasakoja šimtąkart girdėtą, tačiau autentišką prieš kelerius metus mirusio aktoriaus istoriją, negelbsti net pagrindinį veikėją suvaidinusio Tomaszo Koto pastangos."



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13201

2016-10-08 23:26 135 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pasižiūrėjau Blogio anatomija.

Išties puikus kriminalas!!!. Filmuose apie samdomus žudikus, ypač svarbi rodymo logika bei natūralumas. Lenkai šauniai su tuo tvarkosi. Tačiau kokie 10 pabaigos minučių, kai rodomas jau tik vienas jaunasis herojus, jo elgesys praranda logiką. Gana tai nuvylė – kaip deguto šaukštas medaus statinėje.
Šiaip filmas "firminis"!


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13545

2017-09-30 22:38 136 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2017

ŽIVILĖ PIPINYTĖ:
Kaip žmogus ima valdyti žvėris, iš kur atsiranda blogis? Tai domino ne vieną 2016 m. Gdynėje konkursinės programos kūrėją. Iš blogių bando įsižūrėti "Sidabrinių liūtų bei prizo už geriausą scenarijų laureatas Maciejus Pieprzyca filme "Esu žudikas" ("Jestem morderca"). Jis pasakoja jau ne vieno vaidybinio ar dokumentinio lenkų filmo veikėju tapusio "Silezijos vampyro" istoriją. 8-ajame dešimtmetyje taip buvo vadinamas žiaurus moterų žudikas. Bet Pieprzyca pagrindiniu filmo personažu pasirinko ne jį, o milicijos karininką (Mirosław Haniszewski), kuriam pavesta tirti bylą. Jis randa "vampyrą" ir tampa didvyriu, naudojasi visomis totalitarinės sistemos gėrybėmis ir karjeros galimybėmis, bet praranda žmogiškumą: filmo kūrėjai nedviprasmiškai teigia, kad mirti nuteistas nekaltas žmogus (Arkadiusz Jakubik) ir kad milicininkas tai žinojo.
------------------------------

Konkursinė programa labai įvairi žanrų ar stilių požiūriu. Keista, bet joje visai dera niūrus detektyvinis pasakojimas apie buvusius "Stasi" agentus, kurie nori supirkti Bažnyčios žemes ir dėl pelno net įvykdo nusikaltimus, turinčius mesti šešėlį ant Bažnyčios. Mariuszas Gawrysius savo "Dievo tarnuose" ("Slugi boze") mėgaujasi filmų apie vampyrus atributais, tik "Stasi" agentai filme daug baisesni už vampyrus, o tiesos ieškantys policininkai – lenkas (Bartlomiej Topa) ir vokietė (Julia Kijowska) – daug stipresni. Filmo pabaigoje jų kūnai žaizdoti ir sulaužyti, bet akyse švyti teisingumo triumfas. Nors režisierius filmą kūrė, regis, visai rimtai, jo ironiškos potekstės ir įtaigi vaidyba priverčia gana paprastą reginį vertinti kur kas atlaidžiau nei kokius nors trafaretinius "Nakties sergėtojus".
---------------------------
Danuta Szaflarska paskutinįkart scenoje pasirodė būdama šimto vienų metų. Ji – ne vienintelė stipri šio festivalio herojė. Marios Sadowskos filmas "Meilės menas" ("Sztuka kochania. Historia Michaliny Wisłockiej", 2017) – bravūriškas biografinis pasakojimas apie Michaliną Wisłocką (1921–2005), kuri 8-ajame dešimtmetyje Liaudies Lenkijoje išleido pirmąją knygą, išmokiusią lenkus, kaip pasiekti orgazmą ir atsiverti gyvenimo pilnatvei. Knyga iškart tapo bestseleriu ir perleidžiama iki šiol. Sadowska ir meistriškai seksologę suvaidinusi Magdalena Boczarska pasakoja apie savo heroję su humoru, neslėpdamos jos keistenybių (Wisłocka buvo vadinama prasčiausiai besirengiančia Lenkijos moterimi), bet kartu ir atskleisdamos stiprią mokslininkės valią kovojant ir su komunistų partijos valdininkais, ir su Bažnyčia už lenkių teises. Filme rodomi trys svarbūs gydytojos ir mokslininkės gyvenimo laikotarpiai – jos santuoka ir gyvenimas trise su vyru ir geriausia drauge, romanas su vyriškiu, padėjusiu jai atrasti fizinės meilės malonumą, ir ne vienus metus trukusi kova už tai, kad "Meilės menas" pasirodytų knygynuose. Filme tiksliai atkurtas kiekvienos epochos stilius, įsimena net trumpam kadre pasirodantys antrojo plano veikėjai, kuriuos, beje, suvaidino lenkų kino žvaigždės Danuta Stenka, Tomaszas Kotas, Borysas Szycas ir kiti.
----------------------------

Pastaraisiais metais Lenkijoje pastebimas tikras detektyvinės literatūros suklestėjimas. Jis atsispindi ir filmuose. Maciejaus Żako filme "Konvojus" ("Konwój", 2017) pasakojama apie specialiai surinktą policininkų grupę, kuri turi pervežti į psichiatrinę ligoninę pavojingą nusikaltėlį. Būrio narių praeitis labai komplikuota ir kiekvienas turi savų motyvų dalyvauti šioje pavojingoje kelionėje.Įtampa vis auga ir palaipsniui atsiskleidžia tikrasis konvojaus tikslas. Nusikaltimo ir bausmės šiuolaikiniame pasaulyje tema kartu iškelia moralinę dilemą – kaip pridera bausti didžiausius mūsų laikų nusikaltėlius? Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Januszas Gajosas ir Robertas Więckiewiczius.

IZOLDA KEIDOŠIŪTĖ:

Po aštuonerių metų pertraukos sukūręs melancholišką dramą "Pasaulio laimė" ("Szczęscie swiata",2016) režisierius Michalas Rosa nukelia į paslaptingą užmiesčio namą kažkur Silezijoje, kuriame gyvena įvairiatautė skirtingų kultūrų bendruomenė. Į šiuos namus užsuka jaunas žurnalistas, ieškantis paslaptingo populiarių knygų apie keliones autoriaus, ir smalsiai ima stebėti namo gyventojų kasdienybę. Tai magiškas, keistas, uždaras pasaulis prieš pat Antrąjį pasaulinį karą: maži kasdieniai džiaugsmai ir nusivylimai, subtilus humoras, jausmingumas, aistros. Šiame elegantiško grožio filme, kupiname kvapų, gėlių, ir gyvena pasaulio laimė, vardu Rožė, kurią taip pat įkūnijo Karolina Gruszka. Jos nuostabūs drabužiai, laisvas gyvenimo būdas nušviečia pilką, nuobodžią buitį. Geraširdiška gražuolė stengiasi kiekvieną užjausti, paguosti, pamilti. Bet debesys užtemdo saulę ir idilė baigiasi: prasideda nacių epocha... Rožė – žydė ir jai gresia mirtinas pavojus. Puikūs vaidmenys, puikus operatoriaus darbas, rafinuotas stilius ir garso takelis – tikra puota akiai ir ausiai.
-------------------------------------

Režisieriaus Krzysztofo Lango "Silpnoji lytis?" ("Słaba płec?", 2015) – tai ir satyra apie naujuosius verslininkus bei stiprias moteris silpnų vyrų pasaulyje, ir pasakojimas, kaip aplinkybės kartais verčia iš esmės keisti gyvenimo nuostatas. Filmas sukurtas populiarios, daug ginčų sukėlusios Katarzynos Grygos apysakos "Kalė" ("Suka") motyvais, tačiau kūrėjai kiek sušvelnino satyrinius, kritinius apysakos akcentus ir sukūrė lengvą komediją. Aktorės Olgos Boładz vaidinama Zosia bet kokia kaina stengiasi įrodyti, kad viskas jai sekasi puikiai. Ant peties – tatuiruotė su drakonu, su vaikinais bendrauja iš aukšto, o darbe elgiasi kaip terminatorius. Tačiau už šio puošnaus fasado – nemažai bėdų. O blogiausia prasideda tada, kai prieš Zosią sąmokslą ima regzti jos viršininkas. Priremta prie sienos, pažeminta mergina nutaria atkurti teisingumą ir įrodyti, kas čia silpnoji lytis. Filme nemaža juokingų scenų, o svarbiausia – nuostabi Varšuva, kurioje gyvena išsilavinusios moterys, atsikračiusios provincijos kompleksų.
----------------------------------------

Prancūzų režisierė Marie Noelle pristato kartu su lenkais kurtą biografinę juostą "Marija Kiuri" ("Marie Curie", 2016). Režisierė labiau domino ne mokslininkės atradimai, o jos kova su absoliučiu vyrų diktatu XX a. pradžios mokslo pasaulyje. Tai intymus vienintelės dviejų Nobelio premijų laureatės portretas, filmas apie moterį, bandančią rasti savo vietą gyvenime, kuris ne visada buvo jai palankus. Noelle svarbu Skłodowskos-Curie ambicijos ir neviltis kovojant su vyrų šovinizmu, motinystės rūpesčiai ir naujos meilės džiaugsmas. Tačiau didžiausia filmo sėkmė – tai pagrindinio vaidmens atlikėja Karolina Gruszka. Jos vaidyba leidžia žiūrovams patikėti, kad Skłodowska būdavo geležinė, kai reikėjo ginti savo įsitikinimus, ir virsdavo trapia būtybe, kai viršų imdavo jausmai.
--------------------------------------

Šiemet LRT rodė trylikos serijų televizijos filmą "Bodo" apie vieną ryškiausių lenkų prieškario kino žvaigždžių Eugeniuszą Bodo. Ši spalvinga ir kontroversiška asmenybė buvo daugybės apkalbų ir skandalų objektu. Serialo pagrindu pilno metražo miuziklą "Bodo" apie jį šiemet sukūrė Michałas Kwiecinskis. Bodo įdomiai įkūnijo aktorius Tomaszas Schuchardtas. Filmas patraukia įdomiai atkurtu prieškario muzikinio teatro ir kino pasauliu, o scenografija, kostiumai ir operatoriaus darbas puikiai perteikia to meto atmosferą.
--------------------------------------

https://www.7md.lt/kinas/2017-10-06/Stiprios-moterys-serijiniai-zudika
i-ir-tikras-orgazmas



kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13560

2017-10-12 09:10 137 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Pasižiūrėjau čia pristatytą Dievo tarnai.
http://www.lenkukinas.lt/filmai/dievo-tarnai/

Esu apšalęs, koks stiprus kriminalinis detektyvas !!!

Kast tik galite šiandien Klaipėdoje ar MULTIKINO pasistenkite pasižiūrėti. Nesigailėsite...


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 13903

2018-10-02 08:07 138 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2018 spalio 2–14 d.

Vilniaus "Multikino" ir "Pasakos" kino teatruose bei "Skalvijos" kino centre, taip pat Kaune, Mažeikiuose, Šalčininkuose, Ukmergėje.

Išsamiausia informacija yra: https://www.7md.lt/kinas/2018-09-28/Filmai-is-Europos-vidurio

Teko 2 bene stipriausius filmus matyti "Kino pavasaryje" – tikrai firminis kinas, negalintis nepatikti!

Malgorzata Szumowska VEIDAS

Žiūrint šį Berlyno kino festivalio laureatą, galima tik pavydėti lenkams ir apgailestauti, kodėl mes nesugebame sukurti tokių visuomenės atspindžių GROTESKŲ?! Kodėl jiems taip netrūksta ironijos, o mes ją turime išspausti pro "sukąstus dantis". Kodėl nors kiek sėkmingesni filmai, kaip ŠVENTASIS, kaip mat skęsta šalia jų sukurtuose pilkuose, statiškuose ir mažai intriguojančiuose lietuviškuose vaidybiniuose filmuose.

Tiesiog firminis lenkų filmas, labai meistriškai lengvai bėgiojantis tarp žanrų. Netgi operatoriaus darbas įstabus – prasmingai naudoja skirtingą vaizdo ryškumą ekrano plote...
--------------------------------------

Piotr Domalewski Tyli naktis

filmas labai vertas pamatymo. Ekrane lyg paprasta Lenkijos kaimo šeimos viena diena prieš Kūčias. Buitinės tematikos filmas. Tačiau lenkai ir turi ką pasakyti net rodydami tokią terpę ir moka tai daryti! Puikiai jiems pavyksta atskleisti, kad emigracija gausiai šeimai nieko gero neatneša, nežiūrint to, kad likę gimtinėje verčiasi, arba net egzistuoja sunkiai.
Vienai dienai iš Olandijos grįžęs vyriausias sūnus turi tikslą susitarti su likusiais šeimos nariais, kad senelio turtą pardavus, ne tik jis galės prakusti užsienyje, bet ir šeiminykščiams "nubirės". Atrodanti vienaplanė ir tiesi užduotis galų gale apauga komplikacijomis ir atskleidžia giminės skaudulius.
Filmas gal ir neatskleidžia šeimos nariams, kokia būtų jų vargano gyvenimo išeitis ir kaip reikėtų suktis iš skurdo, bet filmas aiškiai parodo kad ir emigracija – ne "panacėja". Bandymai prakusti Vakaruose tik išbalansuoja šeimos santykius...
Pasidžiaugiau, kad taip prasmingai, ne didaktiškai ir meniškai įtaigiai galima skleisti antiemigracinę nuotaiką ir skatinimą ieškoti išeičių tėvynėje (bandantis išsivaduoti iš alkoholizmo po Olandijos patirties, šeimos tėvas pasako auksinę mintį – "ten aš buvau tik lenkas, o grįžęs čia pasijutau žmogumi"). Deja, tėviškėje jo egzistencija ir vargana ir be aiškių perspektyvų.
Filme protingai ironizuojama apie kaimo bėdą – alkoholizmą, pašiepiamas šeimos tradicijos būtent taip snobiškai švęsti Šv. Kalėdas, ir jau trečiame lenkų 2017 metų filme pastebiu, kad "traukiamas per dantį" religingumas. Nepasakysi, kad tai daroma pašiepimo lygmenyje, bet ironijos yra. Ir, žinoma, solidus siužetas. Nė akimirkos nesuabejoji lenkų profesionalumu rodant ne tviskančių šviesų apšviestą, o gana tamsiame fone esantį lenkų kaimiečių būtį.

Lenkų kino akademija "TYLIĄ NAKTĮ" gausiai apdovanojo geriausio filmo "Auksiniais ereliais". Pripažintas geriausiu 2017 m. lenkų filmu, pagrindinį vaidmenį sukūręs Dawidas Ogrodnikas apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį, Arkadiuszas Jakubikas – už antro plano vyro vaidmenį, Agnieszka Suchora – už antro plano moters vaidmenį. Domalewskis pelnė metų atradimo "Auksinį erelį", jis taip apdovanotas už geriausią scenarijų bei geriausią režisūrą. "Tyli naktis" taip pat gavo "Auksinį erelį" už geriausią garsą (Jerzy Murawski, Kacper Habisiak, Marcin Kasiński), Piotras Sobocinskis jaun. – už geriausią operatoriaus darbą.


Visi filmai ir repertuaras: http://www.lenkukinas.lt/


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14312

2019-09-25 08:18 139 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2019

Apie jau 19 lenkų kino festivalį:

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/iseiti-is-komforto-zonos-1
9-ojo-lenku-kino-festivalio-programa-4-1207056


Teko matyti sužavėjusį Dar viena gyvenimo diena

Dokumentiniam istorijos atskleidimui pasitelkta animacija, realus žurnalistas, savo noru tapęs karo liudininku svetimoje žemėje.

Varšuva. 1975 m. Ryszardas Kapuścińskis, talentingas žurnalistas, idealistas, prijaučiantis nevykėliams ir revoliucionieriams, įtikina savo redaktorių, kad būtų išsiųstas į Angolą, kur nepriklausomybės priešaušryje prasidėjo kruvinas pilietinis karas. Netrukus jis leidžiasi į savižudišką kelionę – į patį karo sūkurį. Pažinęs iki tol svetimą bejėgiškumo jausmą, Kapuścińskis į Lenkiją grįžo ne kaip karo žurnalistas, o rašytojas, įkvėptas knygai "Dar viena gyvenimo diena".

Ryszardas Kapuścińskis stipriai rizikuoja dėl to, kad pasaulis sužinotų apie karą Angoloje. Iki 2002 m. vykusiame kare žuvo 0,5 mln. žmonių. Kapučinskis, nesužeistas, bet rašė, kad vos paeina dėl patirtų išgyvenimų Angoloje. Jo parašyta knyga tapo pačia populiariausia iš 20-ies išleistų. Mirė žurnalistas 2007-01-23.

Neatsiktinai filme didžiausia kūrybinė dalis – lenkai. Įspūdingas įžangoje ir epiloge muzika, atliekama Bratislavos simfoninio orkestro.


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14326

2019-10-06 21:34 140 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
http://www.lenkukinas.lt/#tvarkarastis

**************************************

Apie festivalį:

https://www.7md.lt/kinas/2019-09-27/Sugrazintas-laikas

***************************************

Apie atskirus filmus:

"Trenerio duktė"
https://www.7md.lt/kinas/2019-09-27/Zeidziame-tuos-kuriuos-mylime


"Malonė"
https://www.7md.lt/kinas/2019-10-04/Grayna-Becka-Kolska-apie-Malone

Kazimierzo Kutzo filmai "Skalvijoje"
https://www.7md.lt/kinas/2019-10-04/Poezija-ir-provokacija





kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14326

2019-10-10 14:01 141 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Šis pripažinto 63 m. Lenkijos kino autoriaus Jan Jakub Kolski Malonė (https://www.imdb.com/title/tt8308330/?ref_=nm_flmg_dr_1) – išties puikus filmas. Tikrai pelnytai tiek apdovanotas.


Atvykęs į k/t "Pasaka" režisierius daug papasakojo kas nepasakoma filme. Jis labai gerai atsimena senelius. Ne kartą mpčiutė pareiškė prie sūnaus kapo, kad reikėjo jį perlaidoti "aukščiau", kur ramiau. Nes išties saugumo veikėjo, kuriam prieš tai senelis davė naujus batus, buvo nužudytas kaip Armija Krajowa karys. Sūnaus kapo atkasinėjimai išties buvo realybėje.... Tai gerai žinojo anūkas, tapęs garsiu kino kūrėju iš senelių pasakojimų, o batus senelis vis išsiimdavo iš spintos ir valydavo anūkui matant. Vokietis filme irgi ne dirbtinai sugalvotas. Kai senelis kalėjo Aušvice, būtų miręs, bet išgelbėjo jį ėmęs karo pabaigoje globoti vokietis.
Visa kita, kurios esmė – kelio filmas su gabenamu karstu, yra Kolskio kūryba. Netgi atsiskaitymas su sūnaus žudiku irgi ra scenaristo interpretacija. Scenarijų jis parašė 30-ies. Buvo palaikyta, kad per jaunas režisierius tokiam filmui. 40-ies vėl perrašė scenarijų, bet filmas neatsirado, nes negavo finansavimo. Ir tik dabar galėjo realizuoti....
--------------------------------------

VILKOLAKIS (https://www.imdb.com/title/tt7203520/?ref_=nm_flmg_dr_2)

Grynai žanrinis kinas. Bet kaip rekomendavo EDVINAS PUKŠTA, originalumo labai netrūksta. Kai kurie vyresni žiūrovai, po seanso, jautėsi nusivylę, kad lenkų filmas ir ... TOKS. Be kaip tik tai ir parodo jų kinematografijos stiprumą. Gali dirbti bet kokiuose žanruose....


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14542

2020-10-03 20:56 142 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
2020

Deja, dėl aiškių priežasčių šiemet spalio 1–7 d. vykstantis kino teatruose "Multikino" bei "Pasaka" ir virtualioje platformoje "ŽMONĖS Cinema vykstantis festivalis turi tik vieną premjerą Lietuvoje – daugiausia apdovanojimų (net šešis) pernykščiame Gdynės kino festivalyje pelnęs Maciejaus Pieprzycos filmas "Ikaras".

Plačiau apie "Kino pavasaryje" ar kitur pernai rodytis filmus galima pasiskaityti čia:

https://www.7md.lt/kinas/2020-09-25/Ikaru-istorijos

repertuaras: http://www.lenkukinas.lt/


kertukas
Banginis

Klube: VIP narys

Parašė žinučių: 14553

2020-10-16 19:54 143 žinutė iš 143 Atsakyti forume: visiem Atsakyti privačiai: kertukas Įtraukti kertukas Į adresų knygelę
Kaip tik ir pažiūrėjau platformoje Žmonės cinema tą vienintelį iki šiol nerodytą festivalio filmą Ikaras. Mieteko Košo legenda.

Neabejodamas ir jums patariu pasižiūrėti: https://zmonescinema.lt/filmas/ikaras-ikar-legenda-mietka-kosza-2019-m
aciej-pieprzyca


Kodėl? Iš pažiūros tradicinio raugo biografinis filmas apie tik maždaug šešerius metus trukusią neregio lenkų džiazo genijaus karjerą, vis dėlto sukonstruotas originaliai. Dramatišką džiazmeno MIETEK KOSZ gyvenimas atskleidžiamas ne chronologiška tvarka, bet per pagrindinio herojaus emocijas, atminties blyksnius, vizijas ir prisiminimus. Filmas tampa tarsi ugninga emocija. Bet per ją papasakojama apie garsiausio jazz festivalio Šveicarijos mieste Montreux laureatą. Ir žiūrėti jausmingą filmą tikrai įdomu. Ir sužinoti, jog būta tokio genijaus...

Pacituosiu keletą kritiko Gedimino Kuktos minčių:

"Kadangi tai biografinis filmas apie garsų muzikantą, galime numanyti, kad jame bus epizodų iš vaikystės, matysime pirmuosius koncertus ankštuose baruose vos keliems klausytojams, tada stebėsime bandymus prasimušti į didžiąją sceną, atsiras sandorį siūlantys geradarys, vėliau ateis pripažinimas, sėkmė, moterų dėmesys, galiausiai išvysime ritimąsi žemyn ir, jeigu menininko gyvenimas baigėsi tragiškai, lemtingą finalą. Pabaigoje, žinoma, juodas fonas su faktais.

Visa tai stebime ir istorijoje apie genialų lenkų džiazo pianistą Mieczysławą Koszą (1944–1973), kuris dar vaikystėje apako, vėliau tapo sensacija lenkų džiazo pasaulyje, bet sulaukęs dvidešimt devynerių žuvo iškritęs pro langą. Iki šiol mirtį gaubia paslaptis: savižudybė ar nelaimingas atsitikimas?

Galima drąsiai sakyti, kad tai tradicinė biografinė drama. Tik laimė, kad režisierius minėtų epizodų nesumanė rodyti chronologiškai, ir tai bent tiek pagyvina pasakojimą. Visa kita – nuo filmo operatoriaus, dailininko iki kostiumų kūrėjų darbo – atrodo užtikrintai vidutiniška, ir tik pianistą vaidinantis Dawidas Ogrodnikas istoriją kilsteli, yra vienintelis filmo privalumas.

Aktorius talentingai kuria aistros muzikai apsėstą genijų, visą neilgą gyvenimą labiau nei pripažinimo siekusį paprasto žmogiško ryšio, draugystės ir meilės, kurios taip trūko vaikystėje, kai tėvas jį bandė nužudyti, o motina, norėdama išgelbėti, atidavė vienuolėms. Būtent šis artumo troškimas režisierių labiausiai ir domina, tampa leitmotyvu. Todėl, priešingai nei daugumoje biografinių pasakojimų apie kūrėjus, "Ikaras" pirmiausia yra apie žmogų ir tik paskui apie genijų."


Paskutinis puslapis. Atgal
Puslapiai: <pirmas 4 5 6 
Tikrinti, ar yra naujų atsakymų temoje
Atsakyti Kitos temos Nauja tema



Pranešti apie naujas žinutes šioje temoje
Mano prenumeratos

Statistika

Kinomanai: 3.105 Žinučių forume 189.303 2.241 Narių klube 3.025 Banga.lt laikrodis 18:50 Dažnai užduodami klausimai ir atsakymai



Kinomanai

Moderuoja: Diaboliq, BangaLT, kertukas, Froidas
Statusas: ne narys (Įstoti)
Filmų archyvas
Forumas
Naujienos
Nariai
Foto
Nuorodos

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Lenkų kino festivalis

Prisijungę draugai

Visi draugai

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai