Dekingumas...

Dekingumas…

Na susikrauti lagaminus priverstu tik vaikai ir vyras. O svarstydama keliones, as tikrai nenumaciau vieno dalyko: kad zmogus, kuri laikiau seimos nariu, taip ims ir igels is pasalu. Kad ji puls mane teisti ir prikaisioti.

Pradėjai save graužti. Tai niekur neveda Ne. Nebent į impulsyvų lagaminų dėjimąsi ir važiavimą namo.
Rinkdamasi šį kelią veikiausiai negalėjai apsvarstyti visų galimų kliūčių, bet tu jau pasirinkai, JAU pradėjai tai, ką darai, tai ir nebesiblaškyk.Ne Geriau rask kuo užimti mintis, nei mąstyk apie tai, kodėl jie taip elgiasi.

[quote]
adidas01 rašė:

As kuo toliau tuo labiau galvoju, kad ji ne pavydi, bet laiko, kad as esu dabartiniu nelaimiu priezastis. Ji paskutiniu metu nelabai sutaria su tevais, o cia dar du pugzliai vakarais duodas, triuksmauja. Na ir surado nesutarimu priezasti, jei ne mano vaikai, tai tevai nepavargtu, tai ji tada nesipyktu su jais… Bet is kitos puses ji yra mano dukros kriksto mama. Tai kazkoks, bent jau pakantumas, turetu egzistuoti.

Negaliu as negalvoti apie jos parasytus zodzius. Vien tai, kad mes labai gerai pries tai sutarem. Man ir buvo nelengva nuspresti, ir dabar be galo sunku. Pries menesi buvo sunaus gimtadienis, taip ji norejosi apkabinti. Draugai guode, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis tas gimtadienis, bet man jis vis tiek vienintelis. Ir dukters gimtadienis arteja…

Mislyju,kad tokių taisyklių "kaip" - nėr …Priklausytų nuo tarpusavio santykių, nuo išvažiavimo dažnumo i tikslingumo…Faktorių yr daug…Ale mislyju,kad i tokie variantai yr įmanomi Mirkt.
Mažu tokiose užuominose pasireiškia kitos, kažkada neišsakytos pretenzijos.

na cia dekingumas nelabai prie ko. Gal pavydi, kaip zalia pievele raso, o gal jai pabodo salia besitrinantys vaikai…

Pagalvok, kad taip elgtis juos vercia giluminis nepasitenkinimas - juk tai vyro gimines, ne tavo. Gal jiems atrodo, kad tau per gerai ir tiek. Gal gilumoj ta moteris pavydi - ar tai tavo beda? Mirkt
To mastymo tu neismusi, nepakeisi, todel priimk kaip fakta, kaip kaina, kuria moki uz stazuote ir jei gali - nesigilink, atsiribok. Gavai bjauru laiska ir pamirsk. Daryk ka turi daryti, kiek gali - pasirupink vyru ir tiek. Jam tavo demesys svarbus. Ypac kai salia tokiu sneketoju yra. Nežinau
Sunku, isivaizduoju kaip sunku. Ruosiausi karta i metu stazuote. Kiek svarstymu buvo, kol ryzausi… Tada labiausiai pergyvenau del vaiku, nes neturejau vilties grizti per tuos metus net aplankyti: stazuotes salyga - atvykimas metams be seimos.
Kai tariausi su viena pagyvenusia, daug darbuose pasiekusia ponia, ji pasake, kad ne del vaiku tureciau pergyventi, o del vyro. "Neliks tavo seimos per tuos metus" - sake ji man. Tai buvo jos nuomone…
O jei tu taip rinkaisi, reiskia buvo verta.Taip Ir nepasiduok liudesiui. Grisi ir vel ciupsi jauti uz ragu. Stiprybes tau.

To laisko autoryste priklause vyro seseriai, kuri gyvena kartu su vyro tevais ir neisvengia mano vaiku buvimo ten. Vat ji ir isreiske, kad as nesirupinu vaikais ir is vis pripratau prie laisvo gyvenimo, lyg as atostogauciau ir esu baisiai nedekinga uz "atostogas". Nors ivertinant tai, kad budama Olandijoje jos taip ir nepamaciau, nes i darba keblinau net savaitgaliais, kad kuo daugiau pasidaryti… Man rods is vis zmones linke labiau smerkti, nei galvoti.

Na tikrai nebus tu stazuociu daugiau, nes netraukia tie uzsieniai manes nors tu ka Šypsena . O dovaneles buvo Šypsena ir aciu buvo Šypsena . Tik nezinau ar bus si karta doveneliu Šypsena , jei nedekinga tai iki galo nedekinga buti… Slykstu gelti, kai tu toli ir negali padoriai apsiginti. Galejo savo nepasitenkinima isreiksti pries kelione, tai gal is vis nebutu buvus si kelione.

Zalia pievele, zinai as puikiai suprantu, ka tu norejai pasakyti. As nesu karjeriste ir visa laika buvau su seima, gal todel vyrui ir sunku.

na, darosi aiskiau Cha cha
Labas
ishvykai stazuoten, veliau parvaziavai ir vel ruosiesi ishvykti…
pala pala… o dovanos draugams ir artimiesiems? a? kur?
juk sakoma yra: geriau maza Dovanadovanele nei didelis Lūposaciu MirktCha cha
Niam niamAngelas

va, va… truksta infos apie tu ishvazinejimu tikslus…

kariauji Irake?
dirbi misijoje prie NATO?
dalini labdara Bangladeshe?

manau kad tokioje situacijoje svarbu susitarti su vyru kieno ir kokia pagalba naudosites. Metai tai ne savaite.
Neparasei apie laisko autoryste. Bet be padekos reikalavimo ten gali buti ir kieno nors supratimas apie gyvenima - kad, pav. Moteris turi rupintis vaikais o ne lakstyti kazkur…
Gėlė

Na sakykim, jei tavo zmona isvaziuotu stazuotei 9 menesiams. Kaip ji turetu isreiksti dekinguma, kad tavo tevai butu patenkinti ir jaustu, kad ji dekinga. Kaip tau turetu isreiksti ta dekinguma?

taj kajp supratau taj tu jiem nepalikaj pinigu uz ta prieziura Cha cha ir todel jie supyko ir isvadino tave nedekingaja Nekaltas Cha cha Nekaltas nu man tajp pasirode

Norėtųsi, kad būtų paprasčiau, ar ne? Nekaltas… Ir suprastų, ir palauktų kol grįši, patys vienas kitam padėdami, ir tavo pastangas matytų bei gerbtų, ir vieno nuoširdaus tavo "ačiū" turėtų užtekti visam laikui…

O realiai būna ir kitaip. Vaikus auginti sunkiau, nei daryti bet kokią karjerą, ypač jei dar ir išvažiuoji iš namų. Pati tai žinai. Gal tavo prioritetai šiuo metu sudėlioti kitaip, nei juos norėtų matyti tavo šeimos nariai? Paprastai kai vienas daro karjerą, kitas labiau palaiko namus. Gal tau atrodo, kad tai jie turėtų būti dėkingi už tavo pastangas pasiekti geresnės ateities, o jiems atrodo, kad šeima turėtų būti pirmoje vietoje ir karjeros tu sieki šeimos sąskaita.

Aš esu buvusi kitoje "barikadų pusėje", kai metai iš metų tempi tą namų jungą viena ir lauki, kol baigsis tas darbas "šeimai". Sunku, žinok. Nes po tam tikro laiko apima jausmas, kad šeima tik dangstomasi, norint patenkinti savo asmenines ambicijas. Ypač jei žmogus darosi arogantiškas, reikalaujantis pagarbos, asmeninės erdvės ir įsitikinęs savo gerais darbais. Man sakydavo: "Šie metai bus tokie, pakentėk, paleisim projektą X ir bus lengviau". Praėjus tam laikui sako: "Žinai, dabar pradėsiu savo verslą, nes gerai pasisekė anas darbas." Diskusijos net nebuvo, nuleido tai kaip faktą: kurį laiką dar būsi viena (o juk dirbu taip pat…).
Aš užsiminiau, kad pinigų mums netrūksta, trūksta žmogaus namuose, kad man per sunku, bet buvo atsakyta, kad stengiamasi dėl šeimos ir įsižeista dėl mano nesupratingumo.Nežinau
Pasakojimo netaikau tau, tik dalinuosi mintimis - gal tau bus lengviau suprasti aną pusę? Tu rašei - atsiklausei. Bet ar matei jų veidus, ar nebuvo juose jokios abejonės, ar pritarta buvo tvirtai ir vienareikšmiškai?.. Gal tau atrodo - gavai sutikimą, o jiems atrodo kitaip?

O tau pasiūlyčiau dar perkalbėti su vyru ir pasakyti jam kada jau grįši į šeimą, kiek dar liko jam būti vienam (tėvai šiuo atveju nesiskaito) ir to susitarimo LAIKYTIS. Būtų negražu, jei įveikusi šį etapą, imtumeisi naujo, vėl paliktum namus ir vėl kalbėtum apie tai, kad stengiesi dėl šeimos.
Gal ir niūriai prirašiau, bet būtų liūdna, jei šeima imtų skylinėti dėl darbo, ar ne? Liūdnas

As negalvoju, kad ju pagalba yra savaime suprantamas dalykas ir kad jie privalo ziureti mano vaikus. Ne vienas mano isvaziavimas nebuvo nusprestas nepasitarus ir nepaklausus ju nuomones. Be to, dukra eina i darzeli, o sunui priziureti nusamdziau aukle. Stengiausi taip pasielgti, kad kuo maziau jiems butu rupesciu. Bet galu gale visko negali numatyti. Ir galim paziureti is kitos puses-jie ju anukai… Taciau, tai gink Dieve as negalvoju, kad tu anuku prieziura turetu buti jiems pareiga. Nezinau, mano tevai mane palikdavo visai vasarai kaime ir nekarto neteko girdeti priekaistu mano tevams is mociutes. As juk isvaziavau ne saviems malonumams…

Iš to ką parašei, sunku ką i paporyt.Žodžių daug, a info nelabai.Sunku ką nors patart.

Viso pirma…visiems gera nebusi
Antra…gal reiktu zinoti kur ribos…gal tu jau per daug naudojasi ju gerumu… pagalvok apie taj, nes buna taip, kaj zmones galvoja kad taip ir turi buti…nors cia tavo vaikaj…