Ingmaro Bergmano filmai
gal kas ziuri retrospektyva??? Praeita savaite ziurejau ‘Dziaugsma’, tai labai patiko. Grazus paziureti filmai, bet jo minti pagauti gan sunku…
kažkaip kiek pradėdavau žiūrėti jo filmus, tiek nepabaigdavau… man nespalvoti ypatingai sunkiai žiūrisi. nepaaiškinamas reiškinys,. beto vėlyvas vakaras irgi savo daro 
bet šiaip bendra nuomonė gera 
p.s vakar buvo geras filmas jo dar kartu ir fronto tema buvo apie kiną lietuvoje buvo, tai nors perplėšt teliką į dvi dalis reikėjo…
Antradienį jau tikrai bus žvaigždinis, tikrasis INGMAR BERGMAN
SEPTINTASIS ANTSPAUDAS - pripažintas kino istorijos šedevras.
Žiūrėdamas kino teatre turėjau neapsakomą malonumą dėl meistrystės, autoriaus genialumo. Nors filmas 1957m, nors rodomi "prieštvaniniai"laikai, kada žemę kamavo maro epidemijos, bet žiūrėjimas fainas…
Ir pirmoji bergmaniška ekrano žVAIGŽDĖ - Max fon Siudov
visko gali buti…
JONUI ŪBIUI taip pat :
"LTV (11 d. 21.45) tęsia Ingmaro Bergmano filmų retrospektyvą. Šįkart bus parodytas vienas garsiausių režisieriaus filmų - 1956 m. sukurtas "Septintasis antspaudas". Knygoje "Vaizdai" Bergmanas prisimena, kad sumanymas gimė klausantis Carlo Orffo "Carmina Burana". Veiksmas nukelia į XIV a., karų ir maro išvargintą Europą. Riteris (Max von Sydow) grįžta iš Kryžiaus žygio. Režisierius sako, kad tai savotiškas kelio filmas, laisvas laiko ir erdvės atžvilgiu. Jis buvo sukurtas per trisdešimt penkias dienas. Bergmanas rašo: "Septintasis antspaudas" - vienas iš nedaugelio mano filmų, kurie man iš tikrųjų yra labai artimi. Net nežinau, kodėl. Aišku, tai nėra kūrinys be trūkumų. Jame nestinga nesusipratimų ir galima pastebėti skubėjimą. Tačiau esu įsitikinęs, kad jis kupinas gyvybės ir neturi jokios neurozės."
Dabar "Septintojo antspaudo" filosofija atrodo gana naivi, ypač jei lygintume ją su filmo lyrizmu. Tačiau kartą pamačius filmą, visam laikui išlieka dance macabre scena, Riterio ir Mirties šachmatų partija, breigeliška procesija… "
oh, vakar turėjau gero malonumo žiūrint 7 antspaudą. tikrai geras filmas kitą antradienį rodys žemuogių pievą…
Stapokas Strolia:
Izoldos Keidošiūtės Bergmano ciklas Lietuvos televizijoje bus sėkmingai persiritęs per pavojingą nevilties ir savižudybių auginimo ribą. Štai aną savaitę rodytas baisus "Tylėjimas" buvo konstruojamas apie visiškai svetimas viena kitai seseris. Šio antradienio (LTV, balandžio 29 d., 22,15 val.) "Persona" irgi pasirenka herojėmis dvi moteris. Konstrukcija panaši, tačiau filmo ištarmė visiškai kitokia, rodanti ir Ingmarą Bergmaną įveikus krizę, ir savaip pasigailinti mūsų, žiūrovų. Ne, linksmybių čia irgi nerasi, o vis dėlto keistame aktorės (Liv Ullmann) ir slaugės (Bibi Andersson) dialoge - nes pirmoji, atsisakiusi kalbos, bendrauja vien akimis, mimika - pasigirsta šiltesnis, nei iki tol, meno ir gyvenimo kontakto motyvas, tarpusavio supratimo viltis. Griežtajam Bergmanui - nemažai ir tiek.
ziurejau keleta pirmuju is retrospektyvos…patiko
…visus paziuret pritruksta laiko
apskritai sveikintinas toks dalykas,kad LTV rodo pripazinto rezisieriaus filmus
man kazkaip tai neiseina iki galo perziuret tu filmu.
ne filmas, o teatras.
nors megstu sunkius, sudetingus filmus, bet Bergmano, man persunkus, tenka pripazinti, negaliu iskesti iiki galo.
Reiktų atkreipti dėmesį į aukščiau mano kopijuotas citatas:
"Bergmano ciklas Lietuvos televizijoje bus sėkmingai persiritęs per pavojingą nevilties ir savižudybių auginimo ribą… - pasigirsta šiltesnis, nei iki tol, meno ir gyvenimo kontakto motyvas, tarpusavio supratimo viltis. Griežtajam Bergmanui - nemažai ir tiek."
"Persona" - tikrai "lengvesnis" filmas negu pastarąsias savaites rodyti. Nors vėl labai teatrinis, bet… siūlau pabandyti žiūrėti. Gal paliks mielesnius įspūdžius…
nelengva apie jo filmus kalbeti… tai tik tiek
Kiek nekokia situacija, jog per LTV buvo parodytas ankstyvasis BERGMANAS. 1970-1985m.m. - filmai labjau pritaikyti šiai dienai, neįtakoti asmeninių režisieriaus bėdų. Iš "pradinių" filmų be išlygų galima žavėtis ar ne tik tai "Septintuoju antspaudu" ir "Persona" (tiesa, visų nežiūrėjau - rodymo laikas nepalankus, kada turi keltis prieš 6-ias). Dabar gaila, jog jaunam žmogui Ingmaras pasirodė kažkokiu "archaišku", senu…
Na, ciklui einant į pabaigą, gal kas norės "paskutiniųjų trupinių". Štai ką matysime rytoj:
Jonas Ūbis:
"6 d. 22 val. LTV rodo retą Ingmaro Bergmano filmą "Ritualas" (1968). Retą, nes jis buvo kurtas televizijai. Tačiau nepaisant ribotų televizijos galimybių "Ritualas" yra sudedamoji Bergmano kanono dalis. Mažo miestelio teisėjas (Erik Hell) turi tardyti aktorių trio. Jie suimti už tariamai nepadorias scenas, kurias pavadino "ritualu". Mažiausiai du aktoriai turi religinio pobūdžio problemų. Vienas jų teigia, kad yra sau Dievas ("kuriu savo nuosavus angelus ir demonus"
. Vienintelė šios trijulės moteris sako: "Vaidinu šventąją ir kankinę. Todėl vadinuosi Tėja - graikiškai tai deivė."
Teisėjas taip pat turi dvasinių problemų. Svarbiausioje filmo scenoje (ji primena "Septintojo antspaudo" išpažinties epizodą) teisėjas išpažįsta pastoriui (ji vaidina pats Bergmanas), kad dėl savo viso gyvenimo nuodėmių, jis nesijaučia galįs teisti kitus žmones. Tačiau teisėjas tiki, kad "žmonės gali vieni kitiems atleisti, nes žemėje dar egzistuoja gailestis".
Toks įspūdis, tarsi Bergmanas čia dalytųsi savo refleksijomis apie meninę kūrybą. Bergmanas taip pat savo filmuose kuria angelus ir demonus, t.y. herojus, įkūnijančius gėrio ir blogio jėgas. Tačiau jis nemano, kad gali tuos personažus teisti. Jis gali juos tik stebėti ir užjausti. Tokios užuojautos laukiama ir iš Dievo. Neatsitiktinai teisėjas, kuris miršta nuo širdies priepuolio, jau nebegali paskelbti nuosprendžio aktoriams."
Manau, kad kai ką ir nervuoja šitie "citatų rinkinniai", bet aš naudojuosi BANGA kaip archyvu - visada bus po ranka, kada prireiks prisiminti kokį filmą. Štai, ko gero, paskutinė citata iš šio ciklo.
Stepokas Strolia:
"Ingmaro Bergmano Šnabždesiai ir riksmas" (LTV, antradienį, gegužės 13 d., 22.15 val.) filmas, kurį paprasčiausiai privalu pamatyti. Patinka jums Dievo ieškotojas ir negailestingas Žmogaus tyrinėtojas iš Švedijos ar ne, - antraplanis dalykas. Tiesiog yra meno kūrinių, be kurių tu nevisavertis, net jeigu to pats ir nežinai.
1972 metais kurtas filmas gali, nepaisant nepaprasto, šiek tiek nerealaus jo plastinio grožio, ir šokuoti: kaip jau būna Bergmano kūryboje, čia neapsieinama be ligos, merdėjimo, kone fiziškai apčiuopiamo skausmo (Harriet Andersson), be agoniją stebinčių seserų beviltiškumo ir kompleksų. Tačiau žmogus be prieštaringumų - tarsi nugenėta šaka. Ir be paprasto žmogiško gesto, kaip tas, kuriam ryžosi paprasta tarnaitė, - irgi niekas. Manau, tie, kurie sekė Ingmaro Bergmano retrospektyvą, "Šnabždesiais ir riksmu" besibaigiančią, suprato, kokią vertingą dovaną jiems įteikė nacionalinė televizija. Na, nieko, jei nesuprato dabar, supras kiek vėliau, nes menininko vaizdiniai taip lengvai nepalieka."
… Ir biografijos “plonybės”…: "I. Bergmanas knygoje prisipažįsta turįs dar vieną nesantuokinę dukterį | 2004 10 19 07:10:24 | Kino režisierius Ingmaras Bergmanas (Ingmar Bergman) pirmadienį išleistoje knygoje atskleidžia, kad 1959-aisiais Švedijos grafienė, su kuria turėjo nesantuokinį romaną, pagimdė jam kūdikį. 1957-aisiais prasidėjęs I. Bergmano ir Ingridos fon Rozen (Ingrid von Rosen) romanas sukėlė skandalą, mat tuomet abu turėjo sutuoktinius. I. Bergmanas buvo vedęs trečiąkart, ir jo žmona buvo šokėja Guna Grut (Gun Grut). Vėliau jis vedė dar kartą ir turėjo romaną su aktore Liv Ulman (Liv Ullman). 1971-aisiais I. fon Rozen pagaliau tapo jo penktąja žmona. Knygoje I. Bergmanas pažymi, kad jųdviejų sprendimą susituokti, sugriaunant vaikų turinčią šeimą, režisierių garbinęs meno pasaulis sutiko “įtariai ir net su atvira agresija”. Kas tikrasis 1959-aisiais gimusios poros dukters Marijos (Maria) tėvas, iki šiol laikyta paslaptyje. Kol Marijai nebuvo pasakyta, kad I. Bergmanas yra jos tėvas, apie jį mergina galvojo “su pykčiu” - kaip apie vyrą, kuris “iš mūsų atėmė mamytę”. Kad I. Bergmanas yra jos tėvas, Marija sužinojo tik sulaukusi 22 metų. “Tiek Ingrida, tiek aš turėjome sutuoktinius. 1959-ųjų pavasarį gimė mūsų duktė Marija. Situaciją pasidarė sunku valdyti, ir Ingridą slėgė sąžinė”, - rašo I. Bergmanas knygos “Trys dienoraščiai” pratarmėje. Knygoje surinktos I. Bergmano, Ingridos ir Marijos dienoraščių ištraukos, rašytos per septynis skaudžius mėnesius iki Ingridos mirties nuo skrandžio vėžio 1995-aisiais. Dabar Baltijos jūros Faro saloje gyvenantis vienišas švedas yra laikomas vienu žymiausių kino istorijos režisieriumi. I. Bergmanas, susilaukęs dar aštuonių vaikų (vieno - su L. Ulman), knygoje pripažįsta buvęs blogas tėvas. Režisierius rašo, kad po Ingridos mirties jo gyvenimą “lydi nesibaigiantis sielvartas”. Reuters-ELTA
Nė neabejoju, kad nepraeis ir metai, kaip mes turėsime progos “maudytis” INGMARO BERGMANO filmuose, kaip šį rudenį nardė latviai 
: ore.lt/article.php?id=653