Kiekvienas grazus dalykas turi pabaiga...

Kiekvienas grazus dalykas turi pabaiga…

Cia siaip parasiau keliolika istrauku is mano romanoMirkt Kuri vis dar rasauŠypsena Jau 104 pslŠypsena Tai reiskia beveik puseMirkt

Kiekvienas gražus dalykas turi pabaigą… Ir koks aš buvau kvailas, kad niekada tuo netikėjau… Gal buvau per daug naivus, per daug žavėjausi įvairiais filmais, knygomis, aplinkinių žmonių gyvenimais, žmonėmis, kurie gyveno tuose knygose, filmuose, visur kitur, tik ne tikrame pasaulyje. Nežinau. Pasaulis man atrodė begalo didelis, begalo įdomus ir įspūdingas, begalo mylimas. Jis buvo tarsi vandens versmė, milžiniškas šulnys, iš kurio privalėjau semti savo jausmų ir troškimų, savo spalvų, savo gyvenimo upę. Žavėjausi kiekviena smulkmena, kiekviena mažiausia dalele, kiekviena diena, kiekviena nauja gyvenimo akimirka, kiekvienu baltu debesiu danguje. Mylėjau kiekvieną žmogų, kiekvieną mažą paukštuką, drugelį, gėlę. Niekada nepamiršiu tų dienų. Tada turėjau gyvenimo kryptį, tada turėjau kur eiti. Turėjau pas ką eiti. Tuomet turėjau jausmą. Tada ji buvo šalia. Aštuoniolika metų aš tikėjau, kad gyvenime manęs laukia kažkokia ypatinga dovana, kažkokia ypatinga būtybė, kažkoks ypatingas jausmas skirtas tik man, man vieninteliam. O kaip aš laukiau… Svajojau apie tai… Tas jausmas kiekvieną dieną vis stiprėjo, užuodžiau jį ore, mačiau veidrodyje… Girdėjau vėjyje… Ir vieną kartą, aš tą dovaną sutikau… Bet dangaus vėjai man atnešė daug daugiau, daug daugiau…


Kai tau aštuoniolika tai atrodo, kad visi tau tik ir nurodinėja kaip reikia gyventi. Nurodinėja ką reikia mylėti, ko reikia nekęsti. Ką reikia gerbti ir ko reikia bijoti. Negaliu pakęsti, kai man kas nors bando nurodinėja. Tai tik sunervina mane, visuomet priverčia elgtis priešingai. Priešingai nei tau liepiama. Aš visuomet elgiuosi priešingai nei man sakoma, aš visuomet darau kitaip, aš darau taip, kaip noriu pats. Lengviausias kelias veda į pragarą. Jeigu nori eiti tuo keliu prašau. Tačiau egzistuoja tūkstančiai kelių ir nevisi jie veda į Romą. Gali eiti trumpiausi keliu ir niekada nesuprasi, kad eini ratu. Gali bėgti sunkiausiu ir ilgiausiu keliu, tačiau taip niekada nepasieksi tikslo. Gyvenimas sukasi ratu, kaip ir viskas aplink. Reikia mokėti neįsitraukti į tą amžiną sukimąsi. Reikia mokėti pakilti virš kasdienybės. Eiti skersai gyvenimo rato. Daug ateinančių ir daug išeinančių veidų, nereikia būti užhipnotizuotam, nereikia pasinerti į tikėjimą, kad kažkam rūpi, kad kažkam esi reikalingas. Juk tu iš tikro niekas, tokia pati kaukė kaip ir visi kiti, neturinti vilties gerai gyventi, bet vis dar kleganti, vis besistengianti ką nors pakeisti… Gal, kažkada viskas ir pasikeis jei to labai norėsi, bet argi kam nors taip atsitiko? Argi kas nors surado gyvenimo žemėlapį? Kuriame būtų aiškiai nupieštas raudonas kryžius ir po juo parašyta – "Jūs esate čia". Argi kas nors rado žemėlapį, kuriame būtų nupieštas jūsų gyvenimo kelias? Niekas nerado, nes tokio žemėlapio nėra ir negali būti. Pasakysite nėra prasmės gyventi? Sutiksiu, bet kartu ir paprieštarausiu. Tai kam tada jūs taip mylite? Taip nekenčiate? Taip verkiate, taip juokėtės? Jeigu nėra prasmės? Tai kam? Vien tam, kad egzistuotumėte? Tačiau vėl gi, kam jūs egzistuojate? Kam gadinate pasaulio laiką? Vien dėl to, kad laimėjote gyvenimo bilietą, šiame beprotiškame atrakcione? Žmonės pradeda gerti tam, kad pamirštu gėrimą, kad pamirštu problemas. Pažįstų vieną barmeną, kuris bare dirba jau dešimt metų, tačiau jis niekada negirdėjo, kad kas ten būtų radęs atsakymą. Radęs atsakymą beprasmėse kalbose, beprasmiškame gėrime. Atsakymo pasaulyje nėra, jis kiekvieno žmogaus viduje. Savo atsakymą jau radau senai, džiaugiuosi kad radau. "Mano gyvenimo kelias" paklausite? Nuleisiu akis, susimąstysiu, atrodysiu tarsi jūs man uždavėte labai rimtą ir sunkų klausimą. Jis toks ir yra…

Dar turiu malkų, bet ar jų užteks šiai sielos žiemai? Ar turėsiu aš pakankamai kuro, kad išgyvenčiau? Atsargos senka su kiekviena diena. Jūs dviese stebite mane… Geriate viskį su ledukais, valgote ikrus, mėgaujatės gyvenimu… O aš vis klausiu jūsų ar jums ko nors netrūksta, ar viskuo esate patenkinti. Stebiu jūs kai valgote, kai geriate, kai miegate. Stebiu miegančią Liną. Stebiu jos alsavimą, jos plaukus, kurie irgi atspindi mano gyvenimo ugnį. Prisimenu, žiūrėdamas į tave, tą vakarą, kai pirmą kartą pamačiau tave. Prisimenu tavo plaukus, kurie buvo tarsi gintaras, sumaišytas su rubinų blizgesiu, lengvai plevenančius vėjyje. Tavo plaukai nei kiek nepasikeitė. Jie tokie pat gražūs, tokie pat nuostabūs. Tavo akys irgi liko tokios pačios, tik jos užmerktos, aš jų nematau, aš jų senai jau nemačiau. Žiūriu į tave miegančią ir sapnuojančią kažką, laukiu kol tu pabūsi išsigandusi baisaus sapno ir apsikabinsi mane… Gal būt šis laukimas yra amžinas, gal būt gyvenimas yra amžinas, gal būt mano meilė yra tau amžina… Noras pakelti tave iš baisaus gyvenimo sapno ir parodyti tau, kad aš esu čia, kad tu gali mane apsikabinti, gali mane pabučiuoti, gali atsiremti į mane. Atsisuku ir nusišypsau tau mano drauge… Tu žiūri ir stebi mane. Norėčiau sužinoti, ką tu galvoji apie mane, apie mano gyvenimą, apie mano jausmus ir mano pasaulį. Ar supranti bent mažiausią mano gyvenimo dalelę? Ar jauti bent truputi mano jausmų stiprybės? Tyli, dabar jau ir tu tyli. Gal jūsų čia net nėra? Gal aš čia visai vienas? Gal aš sėdžiu ir kalbuosi su sienomis, baldais, židiniu? Ištiesiu ranką į šalia miegančią Liną, bandau ją paliesti, tačiau vaizdas sumirga, nublanksta, išsisklaido tarsi migla ir nieko nebelieka. Aš vienas.

viskas turbut labai grazu (tingejau skatyt), bet ar nemanai kad visa tai labiau tinka dienorasciui

as ziuru tu megsti ‘rasinius’ rasyt Cha cha
sorry … bet labai tingu skaityt …
Nežinau

Šypsena TinginukaiŠypsena

JOCha cha viskas turi pabaiga Cha cha

tu ne vienas… Ne
visada atsiranda panašių, netikiu, kad neturi draugų Ne
man atrodo, kad tu labaj fainas Taip
Tavo mintys tokios gražios, jos labaj gražiai liejasi… kai skaitau, jaučiu, ką jauti tu…
Labaj gražiai rašai Lūpos

ahaTaipTaipTaip

malonu girdetiŠypsena Juk ne sau rasau

aš viską perskaičiau Taip

o kam? Linai?
Nepyk, bet ji man atrodo, labaj kvaila, kad atstumė, tokį kaip tu!!!

Na nzn, tikriausiai jai… bet ir siaip, tiesiog visiems, kam skaityti idomu

labai fainai rasai ir tu pats fainas atrodai

As ziauriai zaviosi tokiais kaip tuGėlėTikrai labai grazi kuriba.Perskaiciau viska.Idek darFlirtas!!nes tikraij labai grazu!!

man ir labai patiko, linkiu isleidus knyga (juk zadi tai daryti?) didelio pasisekimo Labas.Dar vienas palinkejimas, kad tik nepritruktu minciu, sekmes rasant toliau Šypsena

Šypsena Na prasei, kad ideciau daugiauŠypsena

Jaučiu permainų vėją savo širdyje… Jis netik plevena mano sijoną, bet kartu darko ir kedena mano mintis, mano jausmus, mano norus ir svajones… Vėjas kedena mano plaukus lyg begalines gyvenimo bangas, gyvenimo… Tikiuosi gražaus ir nuostabaus gyvenimo… Tikiuosi daugybės gyvenimo dovanų. Noriu būti laiminga, bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis… Laimė, pateisina priemones, kuriomis yra pasiekiama, todėl pasaulyje nėra laimės, todėl sukuriami milžiniški branduoliniai grybai, kurie netik žudo žmones, bet ir drasko žemės paviršių… Milžiniškas ugnies debesys yra kažkieno laimė, kažkas taip įsivaizduoja geresni pasaulį. Gal tikrai pasaulis būtų daug geresnis be žmonių? Arba geresnis yra postapokalipstinis pasaulis pilnas mutantų, kurie pagaliau suprato, kas yra laimė… ir nebesiekia jos žiauriais metodais, technikos laimėjimas. Gal būt tie mutantai suprato, kad laimė pasiekiama ką nors begalo mylint ir tuo žavintis? Šuoliai laike, jaučiuosi tarytum šuoliuočiau laike arba kas nors tai darytų šalia… Einu laiptais, užsimerkiu, o atsimerkiu jau sėdėdama ant sofos ir žiūrėdama savo mėgstamą serialą. Nustembu. Jaučiu, kad vis dar lipu laiptais aukštyn, vis dar matau tenykštę aplinką, tačiau ji labai blanki, labai tolima… Paskendusi ateityje… Esu praeityje, tačiau kaip aš čia atsidūriau? Kas ir kokiems tikslams mane čia perkėlė? Kad kažką prisiminčiau, kad kažką pažinčiau? Jaučiu įdėmų žvilgsnį į nugarą, jaučiu oro virptelimus, kai tas kažkas eina link manęs… Tarytum esu išplėšiama iš savo kūno… Apsukama aplink kambarį ratu. Matau save sėdinčia ant sofos, tačiau matau ir to kažkieno nugarą einančia link mano kūno. Girdžiu ir jaučiu balsą, kuris kreipiasi į mano kūną, tačiau tas balsas yra iškreipiamas erdvės ir laiko. Tas balsas kaitalioja toną ir tembrą… Tačiau tas balsas yra man artimas, žinau, kad greitai jį girdėsiu, nors dabar jo neatpažįstu. Sėdinti Lina prabyla ir aš matau, kaip jos balsas – mėlyni ir skaisčiai raudoni oro virpesiai, savotiški drugeliai plazdenantys ore, skrieja link to kažko. Pažvelgiu į save – aš ryškiai mėlyna siela, manęs niekas nemato ir negirdi. Staiga nustembu, pamatau, kaip iš to kažko irgi atsiskiria siela… Matau, kaip ji kažkokiu stikliniu indu sugaudo drugelius-balsą, ir uždaro į tą indą… Juntu sunkumą gerklėje… Aš noriu klykti, tačiau negaliu, aš neturiu balso. Žvelgiu į šalimais stovinti veidrodį, tačiau nematau savęs, tik kažkokias mėlynas linijas, kūno kontūrus. Atėjęs kažkas dingsta su balsu ir patalpoje liekame dviese – aš ir mano kūnas… Žvelgiu į jį, žvelgiu į kūniškos Linos veidą. Jis neturi veido, neturi savotiškų kontūrų. Tiesiog vientisa ir pilka masė susukta į juodą suknelę ir pasodintą priešais televizorių. Supykstu, kas iš drįso pavogti mano balsą, kas iš drįso paversti mano kūną pilka mase… Tačiau staiga suprantu, kad mano kūnas – tai savotiškas molis, iš kurio yra lipdoma skulptūra, mano skulptūra, mano grožio idealas. Tarytum kažkas pieštu mane. Žinau, kad čia praeityje dar nesu pradėta piešti, manęs tik savotiški kontūrai ir tas nuostabus kvapas… Žinau – ateityje aš jau esu baigta piešti ir lipdyti, esu baigta visiškai… Neturiu tik balso, kuris dabar yra lipdomas į tą paveikslą… Greitai uždanga nukris ir aš pamatysiu paveikslą, pamatysiu save veidrodyje, nes iki šiol pasaulyje gyvenau be vaizdo, be šešėlio, be sielos grožio… Kažkas mane kūrė ir tapė sau… Užsimerkiu ir vėl aš einu koridoriumi aukštyn… Laiptais aukštyn, kurie simbolizuoja veržimąsi į priekį, simbolizuoja norą tobulėti ir visada visur pirmauti… Įeinu pro duris ir priekyje matau jį, matau savo dailininką…


Matau ją įeinančia, mano akys pastebi ją ir jose pasirodo ašaros. Ji vis dar neturi veido… Aš patraukiu už geltono virvutės galo. Ir visas mano gyvenimas prasideda, prasideda kai pradeda kristi balta drobulė dengusi Liną nuo manęs, dengusi mano paveikslą. Drobulė lengvai plevena vėjyje ir leidžiasi lengvai nešama permainų vėjo… Lieku sužavėtas Linos paveikslu. Lieku sužavėtas ja… Iškarto ją įsimyliu ir žinau, kad mylėsiu visą savo gyvenimą, visą man duotą laiką, nes aš labai stengiausi kurdamas ją. Aš labai stengsiuos mylėti ją, gausti ją… Nukrentanti drobulė atidengė…


Nuostabia kojas… Mačiau jas žvelgdama į veidrodį. Mačiau save, kažkas atidengė mano paveikslą… Beformė pilka masė virto kūnu, virto Lina, mano siela rado kūną, kuriame apsigyveno… Aš įgavau gyvybę… Žvelgiau į savo veidą, jis nuostabus. Mano beprotiškai ilgi ir gražūs, rūbininiai plaukai, mano spalvą kaitaliojančios akys… Mano aristokratiška laikysena, mano stovėsena, mano gestai, mano kvėpavimas… Mano kvapas, užsimerkiau ir gyliai įkvėpiau jo į savo krūtinė. Kvapas sukosi plaučiuose, kurie pirmą kartą įkvėpė. Aplinkiniai žmonės girdėjo balsą, kuris pirmą kartą skambėjo šiame pasaulyje, žmonės pirmą kartą matė tokią nuostabią ir žavią būtybę… Angelą, kažkieno rankose… Gražiausia dangaus ir žemės svajonę… Ji materializavosi ir dabar stovėjo čia, priešais veidrodį ir žvelgė į save, žavėjosi savimi. O visi aplinkiniai begalo man pavydėjo, aš jutau tai jų žvilgsniuose, girdėjau jų mintyse… Juokiausi, kvaileliai… Aš esu angelas ir man reikia kito angelo, tokio pat nuostabaus kaip ir aš, žinau, kad jo nėra aplink, žinau, kad jo nėra šalia… Staigus ir viską veriantis mano žvilgsnis pagavo benusisukantį kažkieno žvilgsnį… Ėjau pirmyn, ėjau į patalpą. Apžvelgiau ją tiriančiu žvilgsniu ir vėl pažvelgiau į jį. Jis stovėjo ir žvelgė į mane, žvelgė į savo kūrinį, jis mylėjo savo kūrinį. Plaukiau patalpa link jo, ir jis rodėsi sprogs iš laimės, išsitaškys į tūkstančius gabaliukų, suskilinės lyg taurė vyno… Sveikinausi su juo ir žiūrėjau į jo sumišusias akis. Žiūrėjau, kaip jis ieško atmintyje savo vardo… Žinojau kas jam yra, kodėl jis toks. Koks keistas tas meilės jausmas, jis priverčia žmones elgtis beprotiškai… Priverčia daryti kvailystes, tačiau žmonės būna laimingi dėl tų kvailysčių… Aš tai gerai žinau…

graziai parasyta

butent…viskas,kas gera ir grazhu turi savo pabaiga…graudu Nustebęs

tai jau buvo , yra ir bus PavargęsPavargęsPavargęsPavargęs

Nu ir netingi tiek rashyti…Nekaltas