Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti

Dienoraščiai

2005 Gruodis


23
Briedas (69)

22
PASAKAITES (41)

22
Kliedesiai (79)

Visi autoriaus dienoraščiai


Skaityti dienorat RSS formatu
Kas yra RSS ir kaip j skaityti?

PASAKAITES

Paskelbė: Sinfein, paskelbta 12-22 15:56, vizitų: 661, komentarų: 41 .

Kiekviena pasaka kažko moko. Paprastai mes tai priimame kaip amžnąsias tiesas apie teisybės, laisvės, gerumo, ištikimybės naudą ir būtinumą. Bet gal reikia "pažvelgti giliau"?

Pvz., pasaka apie Batuotą Katiną. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik dar viena išgalvota istorija apie tai, kad už gerą geru mokama. Bet ar tik tiek?

Sakyčiau, gana akivaizdi kita tiesa - kad katinas tinka ne tik pelėms gaudyti. Žinoma, galima tai traktuoti ir kaip skatinimą laikyti naminius gyvūnus - kad ir tam, jog nebūti vienam susvetimėjusioje visuomenėje. Kaip tai atsitiko Batuoto Katino šeimininkui, neradusiam bendros kalbos su nuosavais broliais. Be to, katino glostymas ramina, mažina kraujospūdį. Jei tik katinas leisis glostomas ("aš katinas, vaikštau vienas kada noriu ir kur noriu" - bet čia jau iš kitos pasakos).

Taigi, jei išeities tašku imsim nuostatą, kad katino pirminė (ar pagrindinė) paskirtis yra pelių gaudymas, tai galim aiškiai išskirti mintį apie katino (ar ko kito) naudojimo ne pagal paskirtį naudą. Be to, šiais laikais ir pelių ne kiekvienuose namuose rasi, be to, ne visos katės žino, ką su pelėmis daryti. Kam dar tinkamas katinas? Maistui? Sako, kad kačių mėsa neskani. Nors gal tik reikia mokėti paruošti. Kailis? Kai kurių veislių net labai neblogas. Manau, kad galima būtų surasti ir originalesnių panaudojimo sumanymų, nes tūlas Benderis, pvz., žinojo 101 būdą, kaip iš taburetės padaryti naminę. Katę galit laikyti veisimui, vežioti po parodas ir iš to gyventi. Galima laikyti dėl alergiško katėm kaimyno, kurio jūs nekenčiate. Laikyti tam, kad prisivilioti kitas kates. Kad susipažinti su kitais žmonėm. Beje, tai jau iš pasakos - katino dėka ir buvo patekta į karališkąją aplinką.

Kita vertus, pasaka įspėja ir apie pavojus aplinkai - neprižiūrėtas naminis gyvūnas (katinas) gaudo fazanus, netgi nutraukia evoliucijos grandinę, sunaikindamas paskutinį žmogėdrą. Kartu tai ir teisingos mitybos išaukštinimas - jei žmogėdra būtų mitęs daržovėmis, gal būtų likęs gyvas. Gal, nes faktiškai jis buvo nužudytas ne už kanibalizmą (kam rūpi vienas kitas valstietis, dingęs pietų metu), bet dėl pilies.Turto perdalijimas? Prieš šimtmečius numatytas laukinis kapitalizmas? Galų gale, pateisinamas ir melas, kai katinas pristato karaliui savo nuogą šeimininką kaip apiplėštą markizą. Ir tai nėra melas vardan aukštų tikslų - tiesiog smulki savanaudiška afera. O įsivaizduojate, kaip po šio įvykio karalius liepė sustiprint kovą su nusikalstamumu, ir kiek nekaltų praeivių nukentėjo vardan gražių ataskaitų?

O pabaiga gera - gerasis vaikinas gauna princesę, greičiausiai ir pusę karalystės, žmogėdra sunaikintas. Tik kai pažvelgi giliau, džiaugsmo nebelieka. Geru atlyginama nežinia kam nežinia už ką. Evoliucijos grandinė nutraukta. Teisybės nėra. Gerai gyvena svetimų sąskaita, turtas įgytas nusikalstamu keliu.

Taip kad gal ir nereikia ieškoti pasakose paslėptų gilių minčių. Skaitykite ir mėgaukitės. Ir tikėkitės, kad ir jums gerai baigsis.


Sinfein | 12-22 15:58
Šikšnosparnis snieguole ir 7 nyxtukai

Gyveno kartą 7 nykštukai. 6 su barzdomis, o vienam barzda neaugo. Nors iš tikrųjų jis buvo pats seniausias, ir kažkada jo barzda buvo pati ilgiausia. Tais laikais (kai dar senolis turėjo barzdą) visi 7 nykštukai gyveno pas Senį Šaltį. Ir dirbo jam. Pradinis sumanymas buvo lyg ir gražus - visi draugiškai, tarsi kokia komuna, prigamina žaisliukų ir per Naujuosius išdalina juos vaikučiams. Bet jau pirmaisiais metais, sukrovus visus žaisliukus į maišą, tapo aišku, kad šį kalną pakelt gali tik Senis Šaltis. Taigi jis vienas ir išėjo dalint dovanų. Grįžo tik pavasarį, kažkur pametęs kepurę, pirštines ir kailinius, raudona varvančia nosimi ir mėlynu paakiu.

Tai tapo tradicija. Senis su dovanom pradėjo išeidinėt vis anksčiau, o grįždavo vis vėliau. Jo kelionė trukdavo nuo rudens iki pavasario. Tai jis aiškino tuo, kad įmonėse, įstaigose, darželiuose ir mokyklose Naujuosius pradeda sutikt labai anksti, o baigia labai vėlai. Aiškino ir kažką apie senus-naujus laiko skaičiavimus, žodžiu, apie dvigubus standartus. O jo nosis darėsi vis raudonesnė.

Paskui jis susirado Sniego Bobą.

Nebuvo jinai nei kokia boba, nei iš sniego, o tiesiog iš Rubenso paveikslų nužengusi gražuolė, iš liemens ir iš stuomens, i su galingu pieno baru. Bet su Seniu jinai buvo tikrai šalta, išskyrus naktis po gerų baliukų. Užtatai Senis ir praminė ją Sniego Boba.

Bet kai Senis išvykdavo, ši kūningoji gražuolė visą savo slypinčią aistrą išliedavo ant nykštukų. Jinai priversdavo mažiulius žaisti visokiausius seksualinius žaidimus, tarnaut ir persirenginėt, po vieną ir visus kartu... O visą likusįjį laiką nykštukai turėjo gamint žaisliukus dovanoms.

Galų gale visiškai išsekę nykštukai nebeiškentė ir pareiškė išeiną. Tada Senis atsiskleidė visu savo gražumu. Būdamas didelis ir stiprus, jis nutarė jokiu būdu neleisti išnykti galimybei už svetimą prakaitą visą pusmetį būti laukiamiausiu svečiu, ir pademonstravo savo fizinę jėgą bei kovinės savigynos veiksmus. Nykštukai ir ridinėjosi, ir skraidė, ir kabojo, priklijuoti prie sienos... Galų gale jiems buvo pažadėtas puodas su verdančiu vandeniu visuminiam kūno šildymui, masažas su tarka ir pan.

Šiaip ne taip apsigydę traumas ir sulaukę eilinio nugėrimo, kai pavargę Senis su Boba apsikabinę knarkė, nykštukai nutarė sprukt. Bet sugirgždėjo netepti vyriai, ir Senis spėjo sučiupt ilgiausią barzdą. Laisvės troškimas (ir naujo susidorojimo baimė) buvo tokie stiprūs, kad visa barzda liko Senio saujoj, o seniausias nykštukas liko lygiu kaip kūdikio veidu. Ši depiliacija, pasirodo, buvo amžina...

Jie ilgai bėgo į pietus, kol surado nuostabią miško laukymę, kurioje ir apsigyveno. Puikiai sutarė su visais žvėreliais paukšteliais vabalėliais, padėjo jiems tvarkyt ir saugot mišką, ir, rodės, nieko netrūko. Bet ilgais rudens vakarais ir ypač naktimis apie naujus metus juos užplūsdavo ilgesys ir senų gerų laikų (jaunystės) prisiminimai. Per daugelį metų jų prisiminimai pakito, ir juose Sniego Boba tapo Snieguole, o Senis - princu...

Na, bet tą pasaką Jūs greičiausiai žinote

Ačiū, kad išklausėte teisybę

Sinfein | 12-22 16:00
Šikšnosparnis raudonkepuraite

Eigulys, kaip visada, nutarė užsukti į miško pakrašty stovinčią nuošalę trobelę. Būdamas šiam miško gale visada ją aplankydavo, nes ši trobelė buvo žinoma kaip samanės varymo taškas, tad nuolat grėsdavo miško gaisro galimybė, nes, kaip žinoma, prisisriuobęs žmogus nelabai paiso saugumo technikos.

Kaip bebūtų keista, aparatas šįsyk buvo išjungtas, nevinguriavo nei mažiausias dūmelis.

Eigulys pravėrė neužsklęstas duris ir pamatė siaubingą vaizdą. Mažame aprūkusiame kambarėlyje buvo senutė, jos anūkėlė raudona kaip senelės nosis kepuraite ir du prasigėrę traktoristai, žymūs brakonieriai. O ant stalo žvėriškai nužudyto vilko lavonas. Pastiręs kailis, išsprogę akys, iššiepti dantys ir iki grindų nukaręs liežuvis, o taip pat pjūvis nuo pasmakrės iki pat uodegos rodė akivaizdžiai nelengvą jo galą. Be to, šalia stalo tarp tuščių butelių mėtėsi kirvis, kurio pentis buvo aplipusi krauju ir vilko šeriais.

Greičiausiai tai nebuvo brakonieriavimo atvejis, tikriausiai tai buvo tik buitinė vilkžudystė besaikio girtuokliavimo pasėkoje, tačiau visi vienu metu puolė eiguliui pasakoti seną pasaką apie mažą mergaitę raudona kepuraite, kurią nuosava motina išvarė per gūdų mišką nunešti senelei pyragėlių užkandai.

Jie pasakojo nesustodami ir neužsikirsdami, ir jų raudoni veidai nei kiek labiau neparaudo.

Eigulys pajuto, kad jo vokas (kairys) pradėjo trūkčioti, o galvoje tesisuko viena mintis - neišsaugojau. Taip, tai buvo paskutinis šio miško vilkas, ir dabar jau niekas nebesutramdys įsisiautėjusių šernų ar išprotėjusių kiškių. Veltui buvo visas profilaktinis-aiškinamasis darbas, įspėjimai vengti alkoholio ir mergelių iššaukiančiom kepurėm...

Ranka nevalingai suspaudė nagano rankeną, ir eigulys keturis kartus iššovė sau į galvą, stengdamasis, kad kulka, perskrodusi jo galvą, kliūtų kuriam nors iš keturių piktadarių...

Gražų vaizdelį po poros metų rado Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV darbuotojai, atvedę šion kaimiškon vietovėn plačiajuostį internetą...

išsigandęs internetas šaukdamas nubėgo Europon

Sinfein | 12-22 16:01
Šikšnosparnis vietkongieciu motyvais

Gyvatė ir tigras visą laiką buvo netoli vienas kito.

Tigras akivaizdžiai ignoravo gyvatę, demonstruodamas džiunglių karaliaus panieką, tad ši akivaizdžiai nekentė tigro ir tesvajojo, kaip jam įgelti.

O juk iš esmės jie nebuvo priešai, abu savaip gražūs, jų keliai galėjo net nesusikirst, bet vat gyvenimas ėmė ir padarė kaimynais.

Kas juos skyrė? Narvo grotos ir terariumo stiklas.Negalėdami niekur dingti, jie kiauras dienas matė vienas kitą, negalėdami nei pasiekti, nei pasislėpti.

Zoologijos sodo šėrikas nemėgo gyvūnų. Jokių. Tik į muses nekreipė dėmesio, todėl šios turėjo saugotis, kad netyčia nebūtų suvalgytos.

Tigrą šėrikas mėgo erzint. Parodo mėsos gabalą ir neduoda. Tiesiog pamaskatuoja prieš nosį saugiu atstumu, o paskui nusineša. Ir suvalgo su sugėrovais. Na, akivaizdu, kad briedžio šieno užkandai nevalgysi.

Šėrikas nemėgo ir gyvatės. Jinai jam buvo ungurio sesuo, o ungurys, kaip žinia, turtuolių maistas. Jų šėrikas irgi nekentė. Todėl jis dažnai baksnodavo gyvatę pagaliu, neleisdamas jai ramiai suvirškint ką tik prarytą pelę. Nuo to gyvatei triko virškinimas, vystėsi skrandžio opa, ir ji darėsi dar piktesnė.

Kartą šėrikas padarė klaidą. Parodęs tigrui mėsos gabalą ir jo nedavęs, jis nulėkė šert pelių gyvatėm. Šėrikas skubėjo, nes jo su užkanda laukė draugeliai su buteliu. Taigi jisai labai skubėjo, bet negalėjo nepaerzinti gyvatės. Todėl, pačiupęs už uodegos pelę, įkišo ranką į terariumą ir pradėjo sukti graužiką aplink snaudžiančios gyvatės nosį. Šioji šiek tiek pramerkė vieną akį ir kirto. Ne pelei. Šėrikui.

Šis šūktelėjęsištraukė ranką, sviedė pelę į šalį, užtrenkė terariumo dangtį ir ėmė šlykščiai keiktis. Bet liežuvis pradėjo pintis, o galva - svaigti. Šėrikui pasirodė, kad žemė ėmė svyruoti, ir jis keista trajektorija nuvinguriavo... prie tigro narvo. Ir įgriuvo pro grotas vidun.

Vargu, ar jis pajuto tigro dantis, gal jau buvo nusibaigęs nuo nuodų prieš griūdamas į narvą. Bet nuo tos dienos tigras ir gyvatė tapo beveik draugais.

Sinfein | 12-22 16:02
mergaite ir degtukai

Nusileidžia saulė, užsidega šviesos. Kažkur kažkas ilsisi, o čia gyvenimas tik prasideda. Į centrą suplūsta gražios mašinos ir gražūs žmonės, žaižaruoja neono šviesos ir sklinda linksmas šurmulys.

Niekam neįdomu, ne, niekas tiesiog nepastebi mažos mergaitės, prisiglaudusios tarpuvartėj. Mažoj rankutėj jinai gniaužia degtukų dėžutę.
1.Tėvai, nepalikit mažų vaikų be priežiūros
2.neleiskite vaikams žaisti su degtukais
3. ... Šitoj vietoj tūlas pilietiškai aktyvus pilietis prišoka prie mergaitės ir atima iš jos degtukų dėžutę. Kad pamoka būtų suprantamesnė, jis dėžutę atidaro ir apverčia, bet ... neiškrenta nei vienas degtukas. Tik tyliai dūgzdami pažyra vabaliukai ir kaip mat išnyksta šviesų mirgesy.

Mergaitės skruostu nurieda didelė ašara. Jinai toli nuo namų rinko juos, švelniai, atsargiai, taip skubėjo namo ir tik trumpam stabtelėjo prie savo kiemo, kad pasidžiaugti naktinio miesto šviesų žaismu... Jinai taip norėjo šiuos jonvabalius paleisti namie, tamsiame kambary, kad pasijusti lyg beribėje visatoje tarp skriejančių žvaigždžių. O dabar vėl teks žiūrėti MTV.

Piliečiui vakaras irgi sugadintas. Teks įkalti porą papildomų kokteilių ir tamsiam skersgatvyje apverst porą šiukšliadėžių.

O jonvabaliai pasiklysta neonų šviesoje ir niekada nebesugrįžta į gimtuosius laukus. Ten, kur mūsų nėra

Sinfein | 12-22 16:04
<img border=0 src="i/xsmiles/bat.gif" alt="Šikšnosparnis"> alavinis kareivelis

Kiek egzistuoja žmonės, tiek vyksta karai. Ilgi, trumpi, lokalūs ar visuotiniai. Dėl moterų, žemių, tikėjimo ar išvis nežinia kodėl. Nesvarbu, kas juos pradeda. Nei vienas jų nevyksta be kareivių.

Kiek apie kareivius suikurta pasakų. Turbūt kiekviena tauta turi savąjį pasakų karį, greičiausiai ir ne vieną. O kiek žaislinių kareivėlių? Ir mažų, ir didelių, ir su kuokom, ir su blasteriais. Visus šiuos žaisliukus jungia viena - jie šalti ir negyvi.

Kažkoks peraugęs berniūkštis kažkur saugiai stumdo mases mažų kareivėlių, vienu rankos mostu pasiųsdamas juos į mirtį. Kažkur kitoj vietoj pulkai buvusių berniūkščių pakyla nuo juos saugojusios žemės ir galbūt tuoj priglus prie jos amžiams.

Tai kaip sapnas, kada laukas pasidaro be galo, o kojos sunkios sunkios, jų negali atplėšti, negali bėgti, rodos, tik mini vietoje.

O maži berniukai per amžius žaidžia kareivėliais, rikiuoja savo žaislines armijas ir nori būti didvyriais.

O juk kiekvienas kareivėlis yra paminklas kažkokiam realiam kariui.

Sinfein | 12-22 16:06
Šikšnosparnis apie Nykštukus

Visi žino, kad nykštukai yra nedideli. Ir būtinai - barzdoti. Kur jie begyventų - miške ar mieste - visur turi gausybę darbų, kuriuos dirba nesustodami, bet ir labai neskubėdami. Kur benuskubėsi, kai kojytės tokios trumpos.

Taigi norėčiau papasakoti jum vieno tokio tipiško nykštuko istoriją. Kaip ir visi jo gentainiai, dirbo neatlygintinai, t.y. visuomeniniais pagrindais. Gyveno gražiame miške, bet kiek reikėjo pastangų, kad miškas būtų gražus... Pradėsim nuo pavasario. Išrankiok briedžių pamestus ragus, suorganizuok šernus, kad išvilktų iš miško žiemos vėtrų prilaužytas šakas bei išverstus medžius, pasėk grybus, apkaupk kiškio kopūstus, pažadink snieguoles, kažkokias gėles persodink, kitas išretink...

Vasarą rūpinkis grybų ūkiu, sukiok uogas, kad gražiai prinoktų, nurankiok nuo lazdynų kirmijančius riešutus, kad sveiki neužsikrėstų...

Na o rudenį, kai viskas krenta, kai dygsta grybai, tai jau tikras beprotnamis.

Ir vis kažkokiam žvėreliui ar paukšteliui padėk ar pagydyk, prižiūrėk jauniklius, išspręsk turtinius ar kitokius ginčus, sutaikyk susipykusius šeiminykščius, prisimink visų gimimo dienas ir kiekvieną pasveikink...

Tik žiemą būdavo ramiau. Kas išskrisdavo, kas užmigdavo, kiti pasislėpdavo savo urvuos, drevėse ar dar kur nuo vėtrų ir speigų. Tada ir nykštukas užsidarydavo savo jaukiame mažame namelyje ir galėdavo skirti laiko pats sau. Pirmiausia išsišukuodavo savo susivėlusią barzdą. Tai buvo ilga ir sudėtinga procedūra, bet ko nepadarysi vardan grožio, vardan savo pasididžiavimo. O paskui paremontuodavo savo drabužius, namučius, tada imdavo tvarkytis ir persitvarkinėti.

Namelyje buvo toksai sandėliukas, kur nykštukas laikė visokius nelabai reikalingus daiktus, rastus miške. Pavyzdžiui, mašinos kalpokus, žalio stiklo butelius, aprūdijusius lenktinius peilius ir kitką, ką žmonės pamesdavo ar palikdavo miške. Viename kampe buvo suversti pinigai. Daugiausia buvo monetų, bet buvo ir popierinių, nes keletą kartų kažkas buvo pametęs ir ne visai liesą piniginę.

Taigi vieną nuobodų vakarą, kai nelabai yra ką veikti, nykštukas susimastė apie pinigus. Naudos iš jų jokios, o vietą užima. Reikia juos kažkaip panaudoti. Ir nutarė nuvykti į miestą ir tuos pinigus išleisti.

Tai, beje, nebuvo labai paprasta. Ko gi reikia nykštukui? Na, nusipirko porą butelių romo. O ką dar? Juk miške visko yra, ko reikia gyvenimui. Bet, kadangi buvo žiema, vakarai ilgi ir veikti nelabai ką, nusipirko elementais maitinamą nedidelį televizoriuką. Grįžo ir pradėjo žiūrėti. Vakarai kaipmat sutrumpėjo. Pamatė kitokį gyvenimą. Kitokį ritmą. Kitas galimybes. Naujus veidus. Bet labiausiai paveikė reklama. Skutimosi reikmenų reklama. Shick. Gilette. Braun. Lengvai ir greitai. Ir dar dažniausiai po to apipuola gražuolės. Neišlaikė. Žiemai besibaigiant vėl patraukė į miestą ir... nusiskuto. Tas neapsakomas lygios švelnios odos jausmas. Tas visiškai kitas veidas, lyg ne savo. Įvyko stebuklas, nykštukas pasikeitė ne tik išoriškai, kažkas pasikeitė ir jo viduje.

Todėl nykštukas tapo nedideliu valdininku, tokiu visad gražiai nusiskutusiu, tvarkingu kostiumėliu, kaip ir anksčiau, nuolat užimtu, kaip ir anksčiau, niekur neskubančiu.

Neprižiūrimas miškas pasidarė ne toks gražus, sumažėjo grybų, uogų, gyvūnų... Beje, nieko keisto - miškai nyksta visame pasaulyje. Beje, visame pasaulyje pilna ir nedidelių valdininkų, neskubiai dirbančių savo darbą. Visi jie - buvę nykštukai.

Tad kas gi kaltas, kad nykštukai išnyko? Vienareikšmiškai - reklama

Sinfein | 12-22 16:09
Šikšnosparnis Aladinas

Aladinas surado lempą. Nepaprastą - importinę. Nei tai Osram, nei tai Philipps. Patrynė, ir iš jos išlindo Džinas - vieningoji rusijos energetinė sistema. Nusilenkė žemai Aladinui ir tarė:
-Aš vis tūnojau tūnojau uždarytas toje ankštoje lempoje, laukdamas, kol kas nors mane išlaisvins. Dėl savo tautybės esu labai nuoširdus ir geras, visad norintis kam nors padėti. Tad už išlaisvinimą tarnausiu tau, išpildysiu bet kurį norą, tik...
Bet Aladinas nelaukė to 'tik' išaiškinimo ir tuojau pat pradėjo diktuoti norus. Užsisakė ir rūmus, ir lenktyninių kupranugarių kaimenę, ir 40 žmonų, iš kurių 10 briunečių, 10 šatenių, 10 blondinių ir 10 raudonplaukių, ir milžinišką baseiną, ir nuolatinį pajamų šaltinį, ir draudimą nuo visų nelaimių...
Ir dabar Aladinas su savo 40 žmonų tuose rūmuose už gerą atlyginimą dirba džinui. Be išeiginių nenormuotą darbo dieną. Ir net apsirgt negali, nes ir nuo ligų apsaugotas. Visad galvokit, su kuo susidedat.
O kupranugariai... O ką kupranugariai? Ganosi dykumoje

Sinfein | 12-22 16:10
Tikra tiesa apie kurmius

Buvo laikas, kai kurmis matė geriau už erelį. Ir visai tuo nesidžiaugė. Nes, rausdamas tunelius giliai po žeme, jis sutikdavo vien tik atmatas. Ir ką gi dar galima sutikti, būnant žemiau kanalizacijos lygio?! Visgi sena tiesa sako, kad suėsti galima bet ką, jei tik nežinai, kas tai yra. O kurmis matė, ką naikina. Kirmėlės, lervos, šliužai... Pamačius bet kurį iš jų apetitas prapuola. Bet kurmis principingai naikino visus iš eilės.

Tai buvo nuolatinė ir be galo sunki kova su pačiu savimi. O kovoj būtinai kas nors pralaimi. Pralaimėjo akylasis kurmis.

Todėl kurmis užsimerkė. Kaip rausė, taip ir rausia. Kaip naikino kenkėjus, taip ir naikina. Bet, kaip sako rusai, akys nemato - širdies neskauda.

AuraFlower | 12-22 16:20
as tiesiog meeeLiu pasakas...Myliu

babuška | 12-22 16:26
oj tos pasakos......Laimingas

Sinfein | 12-22 23:23
Šikšnosparnis marsietis mano gyvenime

Diena buvo nekokia. Vėl eilinį sykį nuvarė mane indų plauti. Rupūzės, nesugeba švariai savo bliūdų išlaižyti. Visa pižama permirko taukuotu vandeniu. Prisigėriau to šlykštaus kvapo tiek, kad nei valerijono tirpalu neužgoši. Bet metalinių bliūdelių krūva po truputį tirpo. Galiausiai beliko du, užvožti vienas ant kito. Taip priskretę, kad neatlupsi vieną nuo kito. Mėgindamas atidalinti, sulaužiau du aliumininius šaukštus. Paskui, nutaikęs momentą, kai personalas nematė (jie kai ėda - nieko namato aplink), pasiskolinau galingąjį virėjo peilį. Sunkiai, vargais negalais, bet atplėšiau vieną bliūdelį.

Viduje gulėjo nešviežias Kėdainių agurkas. Žalias, raukšlėtas. Norėjau mest lauk, bet jis... sujudėjo. Atsimerkė akys, išlindo galūnės, antenytės... Galvoje pasigirdo zyzimas, kuris pagaliau virto balsu. Negaliu pakartoti, ką tas balsas pasakė, nes už tokius žodžius čia baudžia. Minimum - injekcija, maximum - tramdomieji ir karceris. Nu, galvoju, tu man čia pazvimbsi. Kišenėn ir į palatą.

Vos sulaukiau, kol visus suguldys ir išjungs šviesas. Niekur nesivėliau, nors palatoj buvo linksma - vėl visi matavosi intelekto lygius ir, kaip paprastai, tai baigės muštynėm ir raminančiųjų injekcijom.

Pagaliau užrakino duris. Nutilo sanitarų žingsniai. Išsitraukiau žaliąjį agurką. Galvoje vis dar zvimbė, ir foną nutraukdavo tik keiksmažodžiai. Gerai, kad niekas negali įlįsti į galvą. Apžiūrėjau jį - mažas, žalias, piktas... Paglosčiau, paskui pradėjau atsargiai kutenti. Zvimbimas perėjo tarsi į kažkokį upelio čiurlenimą. Agurkas pradėjo pasakoti apie save, savo raudonąją planetą. Užmigau, balsui vis kartojant - aš tave nuvesiu į žvaigždes...

Prabudau pirmas. Visi dar miegojo, veikiami vaistų. Palata tebebuvo užrakinta. O agurko nebebuvo. Juk negalėjau aš jo miegodamas suvalgyti?

Galvoje pasigirdo balsas - aš čia, tavo galvoje... Aš tave nuvesiu į žvaigždes...
Nuo to laiko aš kiekvieną naktį žiūriu į dangų. Net jei apsiniaukę. Net jei lyja. Gal kada nors aš ištrūksiu iš čia, ir žaliasis žmogeliukas tikrai pasiims mane į žvaigždes...

Sinfein | 12-22 23:24
Šikšnosparnis tikroji teisybe apie marsiecius

pries milijonus metu zemej gyveno tik ropliai, nu, dinozaurai ir pan. ziaurus buva metas, ede vieni kitus ar siaip dubasino, uz lysna lapa ar geresne vieta. i tik nakti kazkaip viskas biski nurimdavo, mat anieji neturejo elektros, tai bijojo patys sau ka nusikast.

tai vat tokia nakti islindo is vandenyno senobines varles, jau tada zalios. sulipo unt akmens i insispoksojo i dangoraiziu neuzstota dangu. menulis buvo dyyydelis kaip pac didziausias kiausinis. varles ziur i ji tep svajingai, net seile driekias. i tik pyyyst perskrode dangu meteoritas. a gal kokia kometa. bet tep ryskiai, tep graziai... sukirbo pas varles kazkokis ligtol nepazintas jausmas. noras kilt, skrist, siekt aukstumu... i evoliucionavo jos nuo to noro i zalius zmogucius. kunas, galunes, galva pakito, o spalva liko. i isskriejo zalieji i bekrastes kosmoso erdves. ir tik daud daug veliau is iskritusios is medzio ir susitrenkusios galva bezdziones issivyste zmogus.

bet jie laikas nuo laiko grizta. kaip pauksciai kad grizta savo Tevynen

Sinfein | 12-23 13:02
Šikšnosparnis pasaka 30 plius

"Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis", kartojo Leninas. Tai ir tebuvo viskas, ką jam pavyko išmokti iš Konfucijaus. Todėl įsidarbino tarybiniame sodininkystės ūkyje, privatizuotame skustų berniukų. Berniukai buvo blogai išauklėti, užtat gerai paruošti fiziškai. Skaičiuoti jie mokinosi kilnodami svarmenis, o fizikos žinojo vieną dėsnį - smūgis turi būti toks, kad nebūtų atsakomojo. Sportas buvo jų gyvenimo esmė ir prasmė, todėl obuolį ji ne valgydavo, bet prakąsdavo ir mesdavo į taikinį, t.y. į kurį nors ūkio darbuotoją. Ypač kliūdavo Leninui, nes jo šviečianti plikė buvo idealus taikinys.
Nors mokėjo mažai ir nereguliariai, Leninas kentė patyčias. Nes paslapčiomis ieškojo saldaus mokslo vaisiaus. Neradęs jo kabant ant šakų, perėjo prie šakniavaisių. Besąs saldžiausiu pasirodė cukrinis runkelis. Tačiau, kad ir kiek jų buvo sugraužta, gyventi saldžiau nepasidarė. "Juodos rankos pasaulį peni", prisiminė Leninas. Rankos buvo juodos jau aukščiau alkūnių. Panagėse jau buvo galima sodinti sodinukus. Su tokiomis rankomis net su Feliksu nepasikalbėsi. Ūsai ir barzda nuo derlingo priemolio pavirto kažkuo panašiu į stiklo pluoštą, lūžinėjo, o einant - barškėjo. Ir tada Leninas su[pyko ant savo juodų rankų ir amžinai alkano pasaulio. Visi tie vaikai, išsipūtusiais pilvukais, tie taip sukūdę egiptiečiai, kad net palaidoti nepūna... Velniop, pasaulyje šitiek tarakonų, gaudykit ir rykit. Kiekvienas yra savosios laimės kalvis. O plaktuko galit Sorošo paprašyt. Vietoj meškerės.
"Šviesa tunelio gale", šmėstelėjo mintis. Apsidairė - tytvaimatj, Moskva, Poklonnaja gora. O bet kodėlgi ir ne čia, kodėl gi ne dabar? Ir puolė rausti. Be kastuvo, rankomis, kaip kurmis. Buvo sunku. Pradžioj. Bet greit taip įniko, kad jautės tarsi plaukdamas. Rankom žėrė žemes, kojom nustumdavo jas tolyn, dėl vaikystėj persirgtos kairumo ligos judėdamas truputį puslankiu. Galų gale pasibaigė iš vaikystės atsineštos obuolių žievelės. Pradėjo trūkti oro. Teko kastis į viršų, nors laiko ir erdvės suvokimas buvo išnykęs, telikę tik sampratos.
Pagaliau galva išnėrė į paviršių. Gaivaus oro gurkšnis, šiaip ne taip atvertos žemėmis užklijuotos akys. O siaube, šviesos nebuvo. Buvo gūdi naktis, drėgnas vėjas ginė žemų debesų kaimenes, pro kurias negalėjo prasimušti nei mėnulis, nei žvaigždės. Šalia pliuškeno Neva.
Liūdnas Leninas traukė pakrante. Tiesos nėra. Liaudies išmintis meluoja. Tikėti negalima net savimi. O štai laivas - gražus. Karinis. "Aurora". "Kaip laivą pavadinsi, taip jis plauks", - vėl nežinia iš kur išlindo. Aurora - aušrinė. Aušrinė neplaukia. Tai - žvaigždė, šviesulys, ugnies kamuolys... Trapas buvo nuleistas, sargai - dar negrįžę iš baro. Leninas ant denio surado pabarstytų sviedinių, pats užtaisė pabūklą. Ugnis tai ugnis, tuoj duosim anglių. Jis niekad nebuvo šaudęs, tačiau kine matė, kaip tai daroma. "Iš visų menų svarbiausias mums - kinas". Štai kur galima visko išmokti. O kadangi kiną žiūri ir jaunas, ir senas - vat nuo kada distance ir life long lerningas.
Taip smagu - virvutę timpt, DRIOKST. Ugnies pliūpsnis perskrodė naktį. Nuo kranto džiūgaujanti girta minia šaukė: duonos ir žaidimų...
"Pasaulį naują pastatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo", atitarė jiems Leninas.
Kažin, po kiek šiandien superka metalą? Baltųjų rūmų vartai nemažai sveria

Sinfein | 03-05 19:22
Šikšnosparnis Istorijos nesuklastot

Tai buvo senai. labai senai. anksciau nei DLK Vytautas ar net DLK Gediminas. Zodziu, tulas Lietuvos bajoras uzsvente gerai pas gimines prusus, musi vestuves ty kokios buvo ar pan. Pagavo kabli kapitalini, grizo Lietuvon, dvaran savo. Midu isgere visa. Vyna isgere visa. Maza. Ka daryt? Patrauke per Lietuva, dabartinio Pasvalio krasto visa alu isgere, Birzu krasta visiskai nusausino. Patrauke Rygon, kuri tuo metu dar ir miestas nebuvo, faktiskai - didelis zveju kaimas, bet del geros vietos prekyba ten vire. Taigi sedi jis kaimo virsaiciui priklausancioj smuklej, laukia, kada kas teiksis prieit. Zmoniu apsciai, visi stalai uzsesti, tai prie jo priseda estas, atvykes, berods, zvejybai kabliuku nusipirkt, a mazu zmona ji kazko Rygon pasiuntus buvo, nieks to dabar tiksliai nepasakys. Zodziu, dviese sedi, laukia, tyli.
Po kurio laiko prieina pats virsaitis ir drebteli kazka, tipo, ko cia sedit sudo prisiedusiais snukiais. Nu, lietuviui kraujas uzvire, juolab nuo daugiadienes kraujas jau degus buvo. Sako, tau gerai, tau veidrodzio nereik, uztenk arkliui i snuki paveizet. O as istroskes. A tas - a kas tu toks, kad musu 'Livu' alu gertum. A lietuvis - as dvieju juru seimininkas (na, tada zodzio 'jura' dar nevartojo, viska marem vadino, tai turejo omeny Baltija ir Kursmares), ir is tokiu ne prasau, o pasiimu. Ir kaukst pentim kakton. O tadu nuejo ir pats prisipyle didziausia asoti. Atsisedo ir geria. Jau beveik isgert baige, estas sako - tai pas mumi irgi yra dvi juros, inpilk ir man. Lietuvis sako - kai parodysi - inpilsiu. Zodziu, patrauke Baltijos pakrante estijon. Va, cia viena musu jura, sako estas, dabar varom rytuosna. Nuvede prie diiidelio ezero. Didelio, bet ezero. Tai lietuvis ir sako - pimpis cia, ne jura. Suprato estas, kad nieks jam neinpils, susgriebe uz galvos i patrauke per Estija, vis kartodamas - peipus cia, ne jura. Taip ir atsirado Peipaus ezeras.

Jabytute | 04-26 14:02
Juokiasi Juokiasi Juokiasi gerai cia:>

skarda | 05-04 20:17
labai gražu.
pasakose tiek tiesos.

Sinfein | 04-06 14:17
:B Tikra tiesa apie Velyku kiškutį

Tuos, kurie buvo geri, šv.Velykų dieną aplanko Velykų bobutė ir apdalija dovanomis. O pas blogiukus atbėga Velykų kiškutis, pasikaso kiaušinius ir nubėga.

Teaplankys Jus bobutė

Patriccija | 07-29 23:14
OHO, kas cia per lobiai Gerai

Sinfein | 02-05 23:05
Niekuo neišsiskiriantis žiemos vakaras. Tamsu, šalta, vedu savo vilką pasivaikščiot. Teisingiau būtų - jis mane veda, nes savo noru sėdėčiau šiltai namuos. Tas pats maršrutas, ta pati gatvė iki upės, o tada per miškelį pažiūrėt į prie pėsčiųjų tilto apsigyvenusius bebrus. Viskas kaip visada, jau beveik perėjom miškelį, o ten - medyje ant šakos tupi bebras ir supasi. Išsišiepęs nuo ausies iki ausies, bet matosi vistiek tik du priekiniai dantys. Ir vienas iš jų - auksinis, besisupant vis pagauna šviesos blyksnį ir vis tvykst, tvykst. Uodega, panašu, irgi auksinė, nes irgi vis sublizga. Sustojau kaip įkastas, vilkas net prisėdo. Sakau, nu nyyyyeko sau, vilkas sako - na, tokio dar neteko regėti... O bebras supas, šypsos ir sako - ką, gražuf, patikau? Ko fuftingot?
Nepatikėsit, bet viskas buvo taip netikėta, kad labiausiai nustebino, jog bebras švepluoja kaip Andriukaitis ar Venclova. Sakau - o tu tikrai ne peraugusi voverė? O tas kikena, dantim žybsi. O mano vilkas klausia, tik nesupratau ar manęs,ar jo - o ką bebras veikia medy? Kažkaip grįžau link tikrovės, tad paklausiau - klausyk, gražuoli, o iš kur tu čia atsiradai? Juk tu ne iš vietinių bebrų šeimynos? Bebras išsišiepė dar labiau - jau fenai niekaf manęf taip gražiai nevadino. Už tai ifpildyfiu vieną norą, bet tik tau. O pas mane tų norų... Bet kažkaip viskas netikra. Taip keista. Sakau - kad tu šneki - labai keista, bet tu bebras medy, ko niekad nebūna, bet kad mano vilkas prabilo...
O bebras juokias, sako - falia manęf vifi kalba, net ir fuoliukai, medžiai. Prisiglaudžiau prie artimiausio medžio - o tas tyliai, bet labai aiškiai sako - pakasyk man nugarą. Atsitraukiau ir bandau suprast - o tai kur pas jį nugara? Laimei,bebras tuo metu save priminė - tai fugalvofi norą, ar kaip? Aš greitai - laimės, jei tik man,o aplink visi nelaimingi... Sveikatos? Ir gyventi 200 metų ir nesulaukti pensijos? Sakau, noriu, kad sektųs. Bebras šypt, sako - buf. Ir tokį atbulą salto mortale, gal net trigubą, bent du kartus tai tikrai ore apsivertė ir pliūkšt į vandenį. Uodega tik sužibėjo. Stovim apspangę su vilku. Sakau - supratai ką nors? Anas galvą kasos ir tyli akis išsproginęs. Sakau - gal namo? Vilkas - o ten kas? Sakau - šviežią didelį kaulą prie sausiako pridėjau. Vilkas - tada varom.
Einam namo, tik pyst aukštielninkas, kojos virš galvos matarai. Galvoju - še tau sėkmė. O vilkas guli aukštielninkas ir net kreta iš juoko. Atsistojau, piktas kaip širšė. Bet ko pykt? Šitaip apsivožus bet ką susilaužyt gali, o man - nieko. Pasisekė? Timptelėjau vilką, tas prunkštelėjo dar porą kartų ir nutripeno šalia.
Kitą dieną nusipirkau loterijos bilietą už 1 eur. Laimėjau 1 eur. Tada nupirkau 10 bilietų po 1 eur. Visi laimėjo po 1 eur. Kaip ir nepralošiau, kaip ir nelaimėjau. Ryt vėl vesiu vilką, pasiimsiu dėl visa ko šautuvą - reik su bebru išsiaiškint, kas tai yra sėkmė.

Sinfein | 02-06 21:50
Išvedžiau pasivaikščiot vilką. Vakar viskas plaukė, šiandien pašalę. Šaligatvis - čiuožykla. Einam, vilkas tik slyst. Einam, slyst antrąkart. O paskui trečiąsyk. Neišlaikiau, sakau, ko tu čia kaip karvė ant ledo? Turi keturis varančius ir dar su spygliais, t.y. nagais. Mokinkis iš manęs, kaip reeee... Šaligatvis taip tvojo per pakaušį, kad net saldu pasidarė. Atsimerkiu - vilkas prikišęs snukį krizena ir laižo man veidą. Pakeliu akis - virš manęs šakos, o ant vienos jų tupi lyg ir žvirblis. Išvaizda - tipiškas lietuviškas žvirblis. Bet dyyyydis... tarp anties ir žąsies. Iškart prisiminiau, kad didžiausias žvirblinių būrio paukštis yra kalakutas. O tas spokso į mane ir sako - paskraidom? Sakau, ar tu durnas, ar nelesęs? O tas - Paksas skraido, o tu ką, bijai? Na, aš kaip ir nebijau, tik krustelėjau - ogi sėdžiu ant šakos šalia žvirblio. O šis - tai ką, skrendam? Iš kito šono - skrendam. Pasisuku - mano vilkas šalia manęs ant šakos. Žvirblis purpt, sparnais plast plast plast ir aukštyn. Vilkas atsispiria ir paskui žvirblį. Na ką, aš subinę vos krust - ogi kylu. Sakau, kur skrendam? Nes tuodu jau vos matau. Žvirblis plasnoja, vilkas uodegą kaip propelerį suka ir tolsta abu, jau tik taškeliai aukštybėse. Iš tolumos atskrenda balsas - virš debesų. Na, virš debesų, tai virš debesų. Išskečiu rankas ir skrendu aukštyn. Net rankom mojuot nereikia. Debesys tankėja, tankėja...
Laimei, tūlas neabejingas praeivis iškvietė greitąją. Atsimerkęs pamačiau prie manęs palinkusius medikus spalvotomis uniformomis (laimei, ne baltomis). Jie man po nosim laikė pakišę tokią smarvę, kad, rodės, akys pro ausis išlįs. Sakau, kur mano vilkas, kaip su juo susišnekėjot? Sako, tai jam pirmam pauostyt davėm. Pakeliu galvą, žiūriu - sėdi mano vilkas sustingęs, akis į dangų užvertęs. Gerai, kad šaligatvis - čiuožykla, tokį jį ir parsitempiau. Sunku buvo tik laiptais užnešt. Bet žadėjo, kad iki ryto atsigaus.

Sinfein | 02-07 23:31
Vėl išvedžiau pasivaikščiot vilką. Slidu, bet eit įmanoma. Ir toks ledo ruoželis - blizga kaip veidrodis. Čiuožykla. Pasiruošiu, o vilkas tik strykt - ir nėra. Iš ledo tik pavadys styro. Timpt, timpt - nieko. Galvoju, paimsiu prie ledo, kai lupsiu... Žingsnis - ir aš po ledu. Kaip išlipt - nežinau. O vilkas patenkintas, išsišiepęs, uodegą vizgina ir mane kažkur tempia. Na, pirmyn. Tempia taip, kad su kerzais varau kaip su vandens slidėm. Pagaliau sustoja pakelt koją. Kažkur iš viršaus balsas - Žvėryno žiedas. Vėl tempia. Sustoja pakelt koją, ir vėl balsas iš kažkur - VCUP. Vėl tempia, sustoja pakelt koją - vėl balsas, šįkart Mindaugo tiltas. Vėl tempia, aplink vanduo taip pilas, kad ir fontanai ir kriokliai. Vanduo baigias, bet kažkaip žemė byra, ir taip, kad net neramu daros. Vilkas sustoja, tik jau ne koją kelia, o tupias rimtesniam reikalui. O balsas iš kažkur - Gedimino pilis. Brangus vilke, na ne tau tas metro, tu ne kurmis. Mums laukai miškai ir toliai.

Sinfein | 02-11 21:42
Išvedžiau pasivaikščiot vilką. Tas pats maršrutas, ta pati gatvė iki upės, o tada miškelis. Toks ir miškelis, varlė perspjautų. Dar kai lapai, tai dar kažkiek, o kai lapų nėra - skersai išilgai permatomas. Na, einam juo, einam, o jis vis tankyn ir tankyn, ir jau tikras miškas, gal net giria. Medžiai tokie dideli, dangaus pro juos nesimato. Jau net ir neramu daros, ir takelis toks neryškus, atsisuku - o ten kažkodėl tako suvis nėra. Bet prieky matos proskyna. Išeinam iš miško, o ten - kaimas. Tokios Rumšiškės, tik ne taip gražu. Tvoros pakrypę, trobos suklypę. Na, vistiek civilizacija. O jei su taboro architektūra lygint, tai visai gražu. Šunys loja, reiškia - gyvas. Sakau vilkui - na ką, užeinam. Tik pasiekiam pirmus namus - išlekia toks lyg ir tautiniai rūbais, nesmulkus toks. Ir kriokia - čia kaimas, čia su vilku negalima, čia gyvuliai ir vištos, kas atsakys ir t.t. Kaip koks radijas, tik neišjungsi. Aš mandagiai - ponas... O tas - aš ne ponas, aš valstietis ir dar žaliasis. O snukis kažkodėl, gal nuo kriokimo - raudonas. Sakau - ponas,draugas, gerbiamasis ar dar kaip ten tamistą, nuo šito kauksmo vilkas susinervino. Aš jau nejaunas, pavargęs, bijau, neišlaikysiu. Ir pavadį truputį atleidžiu. Vilkas tik strykt, letenas anam ant pečių ir kad puls snukį laižyt. Sakau, vilkas labai alkanas, taip laižo... Panašu, labai skanus esate. Laikysiu kiek galėsiu, bet išlaikyti alkaną vilką... O pats timpt vilką atgal. Anas, pasijutęs laisvas, kad pasileis per kaimą klykdamas - karbaucki, veryga, širinskiene ir visi šventieji, gelbėkit, žudo. Supratau, kad tuoj atlėks tuntas žalių žaliūkų su dalgiais šakėmis beigi spragilais. Todėl drąsiai su vilku movėme atgal į mišką. Braunamės pro šakas, ir staiga pastebiu - ant kiekvieno medžio lentelė kabo. Pradedu skaityt - uždraust, negalima, bus nubaustas, bauda... Supratau - pakliuvome į gūdžius viduramžius. Viešpatie, ir kaip iš jų išeiti? Gal reik surast upę ir eit prieš srovę?

Sinfein | 02-12 23:00
Dvi mažos mergaitės, susikibusios rankomis, išbėga iš namų ir pasileidžia begaline pieva. Jų lengvos su knelės susilieja su gėlėmis, kuriose pilna žiogų, drugelių ir laumžirgių. Mažos pėdutės, atrodo, net nepaliečia žolės, ir jos lekia begaline pieva, kuri kyla kažkur aukštyn ir baigiasi kažkur debesyse. Mergaitės bėga, žiogai čirpia, boružės skraido... Staiga iš žolių išlenda triušis, trept trept kojele, sako - pasilinksminsim? Ir nuskuodžia pieva. Mergaitės iš paskos. Pieva aukštyn, debesys artyn. Triušis ant artimiausio debesėlio strykt, mergaitės irgi. Debesis - lyg pūkinė pagalvė, kojos grimzta, bet minkšta ir smagu. Debesys kaip paklotas, nei pradžios, nei pabaigos. Triušis strykt pastrykt, nuo debesėlio ant debesėlio. Mergaitės paskui. Tarp debesų pasirodo properša, ir joje matyti žemė, kažkur toli toli. Triušis skuodžia debesimis, jo matos vis mažiau, galų gale tik ausys, tik ausų galiukai, kol nelieka nieko. Bet mergaitės nesustoja, bėga debesimis. Kairėje pasirodo didžiulė pilis. Mergaitės norėtų ten nulėkti, bet išlenda bokseris - tik ne ten, tai žmogėdrų pilis. Dešinėje pasirodo nuostabūs rūmai, jos jau lėks ten, bet išlenda vilkas - tik ne čia, čia raganos gyvena. Ir taip be pabaigos. Rūmai, pilys, ir visuose blogosios fėjos, blogieji nykštukai, vampyrai, piktieji magai ir pan. Gerai, kad bokseris su vilku vis įspėja. Kol galų gale vilkas sako - laikas namo. Debesys sklaidosi. Mergaitės pasuka atgal, o debesys tikrai iš vientiso patalo gabalais pavirtę. Ir jau tenka ne bėgti, o šokinėti nuo debesies ant debesies. O debesys vis mažyn, kol lieka tik debesėliai. Užšokus ant paskutinio mažo debesėlio, šis nuo mergaičių svorio švelniai nusileidžia ant pievos. Ir jos bėga namo, ta pačia begaline žydinčia pieva, susikibusios rankomis. O už nugaros iš žolių išlenda triušis, trept trept kojele, pasikaso ausį, sako - rytoj gal vėl pasilinksminsim?

Sinfein | 02-16 11:46
Joja princas baltu žirgu per gūdų mišką. Miškas toks gūdus, kad net gudų nėra. Šakos taip susipynę, kad nei mažiausias šviesos spindulėlis neprasimuša, ir nesuprasi, ar diena, ar naktis. Princo žirgas akinamai baltas, ką tik iš plovyklos, o kaktoje švyti žvaigždė - Lexus. Akys žiba neonu, nušviesdamos vos įžiūrimą kelią, o lietos kanopos skelia kibirkštis. Ir štai, pagaliau, prieš akis išdygsta pilis. Ją saugo ne aukštos sienos (nes iki jų dar nusigauti reikia), o kaktusai, susipynę su erškėtrožėmis. Nei praeit, nei prajot. Princas stabdo žirgą, šoka iš genuine leather balno ir kiša koją tarp užpakalinių žirgo kojų. Uodega pakyla. Princas iš po jos ištraukia Husqvarną ir žūm, žūm per spygliuočius. Štai ir vartai. Žūm per spyną - ir užeikite. Rūmai pilni sustingusių sudžiūvusių žmonių. Padengtų kultūriniu dulkių sluoksniu. Jų geriau neliest, nes sukilusios dulkės sukelia nesustabdomą čiaudulį, nuo kurio sukyla dar daugiau dulkių. Pricas ieško miegančiosios gražuolės, kol galų gale randa ją atkampiausiame bokšte. Gražuole ji buvo, kai užmigo. Dabar gerokai padžiūvus ir padengta dulkių sluoksniu. Be to, miega ant Dormeo silver su Memory sluoksniu, tai bučiuok kiek nori - vistiek neatsibus. Tai princas ir nebučiuoja. Husqvarna vienoj rankoj, kita susirenka kas įdomesnio pasimato, sėda ant savo Lexuso ir joja ieškot princesės ant žirnio. Tikėdamasis, kad žirnis bus glazūruotas ir neskaldytas.

Visi prekių ženklai yra išgalvoti ir sutapimai yra atsitiktiniai

Sinfein | 02-25 23:02
Išvedžiau pasivaikščioti vilką. Pakėlė koją kartą, antrą, trečią, klest subinę ant žemės ir kasosi. Sakau, kelk uodegą, o tai dar ką nors nušalsi. O tas atsisuka, sako - čia tu mane išvedei pasivaikščioti, ar aš tave? Pasiekčiau koja ausį pasikasyti, gal ir rasčiau protingą atsakymą, bet amžius jau ne tas. Tai ir sakau - o tai aš ar tu ant kiekvieno medžio ***i? O vilkas plumpt aukštielninkas, juokiasi, kad net kojos kreta, sako - aš krūtas bachūras, už bazarą atsakau. Suprantu, kad maistą teks keisti. Bet vilkas nesiliauja - o jūsų nemokamame transporte ir jevropiniuose kiemuose tiek pridirbsiu, kad nebus kur kojos pastatyt. Sakau - palauk, grįšim namo, kompu gal ir galėsi pažaisti, bet televizoriaus neleisiu žiūrėti, ypač politinės reklamos.

Sinfein | 03-05 02:22
Išvedžiau pasivaikščioti vilką. Einam per miškelį, jis prie vieno medžio pakelia koją, o aš lyg atsiprašydamas tą medį paglostau. Prie kito - aš vėl paglostau. Pakelia koją prie tokio galingo medžio, įspūdingo, gražaus - nežinau, kas užėjo, bet aš tą medį apsikabinau. Na, toks savas. Toks prie širdies. O jis tik pyst - ir atsidaro. Ir iš jo išeina jaunuolis kariška uniforma. Vos neapsivožiau. Sakau - čia ne baublys, o tu ne Dionizas Poška. O jis taip ramiai šypsos, sako - kai už Tėvynę miršti, apsigyveni medy. Sakau, aš rūkau ne kanapes, tu čia baik. O jis taip ypatingai, negarsiai, bet pratisai švilpteli, ir visi medžiai atsidaro. Ir iš kiekvieno kažkas išeina, ir seni, ir jauni, ir vyrai, ir moterys, uniformuoti ir ne. Ne, sakau, baikit šitas 3D technologijas ir 5G reklamą. Nesiruošiu dalyvauti kokioj nors laidoj. O jis - apkabink seną ąžuolą, tai ir dar iš Žalgirio mūšio ką nors sutiksi. Sakau, gerai, o tai ką jūs čia darot, ko laukiat? Sako, jei vėl kova - mes būsim greta. Aha, sakau, aš su vilku ir jūs, dvasios. O jis vėl švilpteli, ir neaišku iš kur pasirodo vilkai. Tikri. Laukiniai. Jis sako - mes gyvi, kol gyvi medžiai. Mes miško broliai, o vilkai - mūsų broliai. Aš žvilgt į savo vilką - tas iš nuostabos subinę prispaudęs. Pakeliu akis - medžiai visi užsidarinėja. O vilkai be jokio garso nyksta kaip šešėliai. Sakau savo vilkui - aš už mišką ir miško brolius. Einam ***t ant cvirkos paminklo.

Sinfein | 03-12 14:36
Kaip atsirado Vilnius
Ėjom mes su draugeliu, o jis tiem laikam bais apsišvietęs ir kultūringas buvo. Ir prispyrė jį rimtas reikalas. Tai jis iškasė duobutę, o po visko užkasė. Gavos toks lyg ir kaupas. Mes netoliese prigulėm, pailsėt pavalgyt išgerti, atlekia valstietis. Žiūri - kaupas. Matyt, pagalvojo, kad su bulvėmis, nors Kolumbas dar nebuvo net bilieto Amerikon nusipirkęs. Ir puolė atkasinėt. Duobę išrausė - gilesnę nei ledynai išgrauždavo. Spjovė ir nuėjo, nieko neradęs. O tada atlėkė burys sasaldemokratų, jaunų tokių, entuziastingų. Greičiausiai tų darbo sasaldemokratų. Sako - duobė. Mes kelius tvarkom, tai ir duobę sutvarkysim. Kad puls užkasinėt, tuoj vietoj duobės kalnas iškilo. Bet nespėjo pasidžiaugt pasiekimais, atbėgo mano vilkas. Vilkas atbėgo, o jie pabėgo. O vilkas ant kalno pakėlė koją, tada užlipo ant pačio viršaus ir kad užkauks... Kauksmas nusirito toli toli. Ar į kauksmą, ar šiaip pro šalį žydelis ėjo. Kalnas, aplink pripėduota - pyst, kioską pasistatė ir prekybą pradėjo. Šalia atsisėdo konservatorius ir puolė rašyt laiškus užsienio šalim. Tuoj įsikūrė Lietuvos paštas, Lietuvos bankas, policija ir gaisrinė. Būtume ir ilgiau Vilniaus gimimą stebėję, bet vilkas nujojo kumpį, o mes jį nusivijom.

Sinfein | 03-13 16:11
Apie Kauno pilį
Kaunas jau buvo prakutęs, biznis virė, visi viską pardavinėjo, kartais net ir nupirkdavo. Bet Nemunu vis atplaukdavo vokiečiai. Lietuviai tuo metu buvo ramūs, nes gėrė midų, o vokiečiai prisipliumpdavo alaus ir pradėdavo bangas kelti. Dažniausiai patys malkų pasikraudavo, bet kartais atvarydavo chebra tai iš Bambergo Bros, tai iš Bayern, tai ten įvairiai baigdavos. Na, toj vietoj kunigaikštis Visvaldas giliai susimąstė - tie turistai problema, ar visgi ne. Ir atbėgo du jo sūnūs, jau paaugę, bet vistiek pypliai, šluostos ašaras beigi snarglius ir kriokia - vėl vokiečiai mūsų smėlio pilį sumindė. Suprato Visvaldas - yra problema. Net prakaitas išmušo. Nusiėmė furažkę ir nugrimzdo susimastyme. Laimei, prisiminė, kaip Druskininkų kunigaikštis, berods Ričardas, pilį statė. Taip. Kaunui reikia pilies. Žiūri Visvaldas į furažkę - reik statyt ant kalno. Bet apverčia furažkę - ir mato, kaip į ją pinigėliai byra. Ir neiškrenta. Bet pilis tarsi ant kalno turi stovėt. Varto furažkę taip ir anaip, o pro šalį eina būras Šustauskas ir šnypščia - žasinai, dar vokiečius išbaidykit, su kuo aš tada jevroparlamentan plauksiu. Ir Visvaldui lyg žaibas į plikę - prie Nemuno reik pilį statyt, vanduo visą š nuplaus. Na, o kad pilies statybai visus Laisvės alėjos medžius iškirto - tai jau kita pasaka. Gal todėl ligšiol mano vilkas Kauną lanku apeina

Sinfein | 03-14 23:26
Lyja. Tamsu. Šlykštu. Bet vilkas vistiek išveda mane pasivaikščioti. Ta pati gatvė, mašinų numerius atmintinai žinau. Tas pats miškelis, viskas kaip visada, tik pyst - ant lapų krūvos sėdi toks mažas žalias susiraukšlėjęs ir pypkę rūko. O mes čia kaip kaime - kažką sutinki - pasisveikini. Aš - labas vakaras, o jis man - nevalstybine ir nenormine kalba pasako kur eiti. Kadangi ten eit neplanavau, juolab su vilku, sakau, tuoj kai spirsiu, tai ausys atsiklijuos ir pypkę pamesi. O jis man siūlo teisių gynimo agentūras, EŽTT ir kitas instancijas. Tai aš mandagiai kaip Pumprickaitė - ko čia sėdi, šūdo ėdusiu veidu? O jis - užstatą sumokėjau, o parašų, jaučiu, nesurinksiu. Gal tu pasirašysi? Sakau - nesulauksi. O vilkas krizena, sako - aš pasirašysiu. Pakelia koją ir pasirašo. Nuo galvos iki padų, visam sąrašui užtektų. Net pypkė užgeso. Jau tiek įdomaus išgirdau, bet tai ką man daryt, jei vilkas pilietiškai visuomeniškas

Sinfein | 03-17 15:08
Išvedžiau vilką. Tamsu, gatvė, miškelis. Ir širdis kalatotis pradeda, šaltas prakaitas muša, kojos vatinės, suprantu - viskas. Ir krentu skradžiai žemę. O pavadį aplink ranką apsivyniojęs, vilko paleist negaliu. Tai ir jį kartu tempiuosi. O vilkas visom keturiom, savo galingais nagais kabinas į žemes, nors tu ką. Ir nustojam krist. Toks kaip ir požemis, lubos - susiraizgę medžių šaknys. Suprantu, kad mes maždaug antram aukšte po kanalizacija. O iš toli tokia žalsva šviesa, keista tokia, bet šviesa. Na, mes kaip drugelis į liepsną. O ten - tokia didelė ertmė, nors vistiek urvas. Ir vienam jo gale aukštas sostas, ant kurio užrašas - Karbauckis. Ir nuo to sosto sklinda ta žalia šviesa. O tas soste irgi visas žalias žalias. Vienoj rankoj pjautuvas, kitoj - maišelis rusiškų trąšų. O sosto papėdėj vienoj pusėj tupi panašus į svirnelį, ramus toks, tik akys išsprogę. Varto tas akis ir orą uosto. O kitoj pusėj ant grandinės parištas toks skustas, kaip kiniečių kuoduotasis, tik daug stambesnis, o jau žalias - kaip briliantinė žaluma. Ir kad tamposi, ir taip keistai kalba - aš čim bi ras aš už drau siu šu nims lo ti. Ir visa ta erdvė pilna pažaliavusių žmogeliukų, sėdi visi susigūžę, įsibaiminę, turėtų uodegas - pabruktų. O palubėj skraido lyg ir šikšnosparnis, bet dvigalvis. Ir viena galva lyg ir verygos, o kita - širinskienės. Veryga palaimintai šypsosi, bet dantys vistiek kyšo, o širinskienė akiniais kaip koviniu lazeriu blykst, blykst - priešų ieško. Sakau, Viešpatie, dangun jei neimi, tai siųsk pragaran, bet su šita chebra nepasiliksiu. Ir vilkas pritardamas galva linguoja. Sulig tais žodžiais pradedu kilti. Sparnai neišaugo, greičiau lyg į subinę helio prileido. Ir vilkas su manimi kyla. O tas dvigalvis šikšnosparnis už kulnų griebia. Ypač širinskienė. Man tai kas, aš su kerzais, kad tik vilkui nekąstų, o tai gali būti baisiau už babeziozę. Širinskienė kad įsikabins į kulną - bet vilkas pasuko uodegą kaip propelerį, ir mes vėl miškelyje. Sakau - dar ne vakaras, dar pagyvensime. O vilkas akis varto, krizena - aišku, dar pagyvensim.

Sinfein | 03-20 13:19
Išvedžiau vilką. Tamsu. Nueinam iki miškelio. O ten - tamsoje akys žiba. Sakau - čia alkanos erkės. Varom iš čia. O vilkas sako - baik tu, čia drakonai. Tik nebijok, jie vegetarai. Na, einam toliau, ir ant tako stovi toks dyyydelis, akis varto, seilės tįsta, dantys nasruos neišsitenka. Vilkas sako - pakelčiau ant jo koją, bet jie kai senų lapų persiėda, tai ugnim spjaudos. Ant tų žodžių drakonas pro visus galus ugnimi kad driokstels. Kaip tas islandų ugnikalnis. Vilkas net prie žemės prisispaudė, o aš atvirkščiai - pasistiebiau ir kuo tvirtesniu balsu: veryga, veryga, veryga. Drakonas iškart pasislėpė, o vilkas šių žodžių taip išsigando, kad partempė mane namo, pats nusiėmė antkaklį ir užsidarė kambary. Žiūriu dabar pro langą, laukiu, ką bakstelt pirštu ir pasakyt - širinskienė...

Sinfein | 03-23 11:38
Naktis. Tamsu. Vilkas snukį laižo. Ne savo, mano. Užsitraukiu antklodę ant galvos, sakau - baik ir miegam. O jis nuvaro prie kojūgalio, kiša snukį po antklode ir laižo padus. Suprantu - pamiegojau. Keliuos rengiuos išeinam. Tamsu. Visi normalūs miega. Nueinam į miškelį, tik žiūrėk, kaip akių neišsibadyt. Ir iš kažkurio krašto šviesa. Apsimiegojęs, nesureagavau, kad saulė kitoj pusėj kyla. Glostau vilką, sakau - saulė kyla. Aušra. O vilkas krizena susirietęs. Sako - aušra, aušra, tik maldeikienė. O šviesa vis stipryn, atvaro toks ugnies kamuolys, kurio viduje maldeikienė. Ir triukšmas nenusakomas, nei tai tra-ta-ta, nei tai nenorminė leksika. Ir pratata pro šalį, o kur pratatėjo - viskas tulžim aptaškyta. Aš vos ne aukštielninkas, nežinau, ar žegnotis, ar per petį spjaudyt, o vilkas žvengia kaip kumelys - čia tai kas, vat būtų marija ašarinė prasinešus...

Sinfein | 03-31 15:02
Veteranas Ivanovas pajuto pavasario dvelksmą. Kažkur kažkas sukirbėjo, bet, nelaimei, tuo metu jis žiūrėjo ne rusų tv, o National Geographic. O ten rodė, kaip audronašos ar panašūs paukščiai vilioja pateles. Išpučia krūtines ir kalena snapais. Ir tos juos aplimpa. Veteranas Ivanovas užsivilko paradinį kitelį su krūva dzinguliukų ir išėjo lauk. Atsisėdo ant suoliuko prie laiptinės ir pabandė išpūst krutinę, bet dzinguliukai neleido. Tada pradėjo kalent įstatytais dantimis. Barškesys buvo neįtikėtinas, bet tie proteziniai dantys išbarškėjo. Išspjovęs juos Ivanovas patraukė namo laukti gegužės 9.
Visi charakteriai išgalvoti, bet dantys redakcijoje

Sinfein | 04-03 21:54
Išvedžiau vilką pavaikščiot. Vakaras šiltas, bet tamsu, debesuota. Sakau, einam, ponui bebrui labas vakaras pasakysim. Vilkas - einam. Stovim ant kranto, tamsu, bet štai - vienas plaukia. O tolėliau kitas. Abu malas ratais, toliau nuo kranto neplaukia. Na, suprantama - medžiai tai krante. Ir staiga debesys prasiskiria ir išplaukia mėnulis. O jau didelis... Ir apvalus kaip neprapjautas Rokiškio sūris. Ir spalvos panašios. O nuo to mėnulio per Nerį auksinis takas, o tame take, maždaug upės vidury, pliuškenasi undinės. Paneria, iššoka iš vandens, uodegomis pliaukši. Ir tokį keistą garsą leidžia, lyg sekmadienį Vilniuje Paviljone, Pylimo 21b, per Advanced Electronic. Muzika sunku pavadinti, bet eina per smegenis ir kūną. Ir atsijungiau. Tik staiga trūkt - pavadys mane laiko, aš iki kelių vandeny, o vilkas ant kranto, įsispyręs visomis keturiomis. Sako, a durns, a nevalgęs. Čia gi nei mergos, nei žuvys. O undinės pliuškenasi, tas jų garsas taip traukia. Galvoju - mesiu pavadį, sakau - eik tu... Ir jis kai paėjo, tai kaip mat atsidūriau krante. Ir vėl užplaukė debesys, mėnulis išnyko, o su juo ir aukso takas, ir undinės. Tik bebrai ratais plaukioja. Na ir velniop tas plekšnes, ta prasme, uodegomis pliaukšinčias. Geriau latviški šprotai šaldytuve, nei barakuda vidury Neries.

Sinfein | 04-12 23:50
Išvedžiau vilką pasivaikščiot. Tamsu. Gatvėse ten kažką kniso, vis akmenys po kojomis. Aš juos spardau, o vilkas sako - baik. Sakau, čia kas dabar? O vilkas - akmenys irgi gyvi. Sakau - nuo kada? O vilkas - žinai, kaip atsirado žuvys? Kažkada tekėjo ten upelis ar upė, žodžiu, srovė, kurioje akmenys. Ir dalis jų tingėjo pajudėt, ir ligšiol samanom apaugę guli. O kiti pasileido pasroviui, po truputį, po truputį ir išmoko plaukti. Iš pradžių lėtai ir tik pasroviui, paskui vis greičiau, o galiausiai ir prieš srovę. Taip ir atsirado žuvys. O laukuos, kiek berinktum akmenis, po žiemos jų vėl ir vėl atsiranda. Jie tarsi žolė kalasi iš žemės link saulės. O matei skilusį akmenį? Čia todėl, kad jam iš skausmo plyšo širdis. Taigi jie ne tik gyvi, bet ir turi širdį.
Tai vat vedu dabar vilką ir atsiprašinėju kiekvieno užminto akmenėlio.

Sinfein | 04-19 17:03
Išvedžiau vilkutį. Kažkas iš kitos pusės gatvės klausia - a ko be antsnukio? Sakau, kad loja tai ne jis. A jumi antsnukio tai nesiūlau. O vilkui tai vienodai. Pauostė medį, jei ne taip kvepia, tai pakelia koją ir pakvėpina. Nueinam miškelin. Pritupia rimtesniam reikalui, ir žvilgsnis taip kažkur nuplaukia. Žiūriu, į ką jis žiūri - voverė. Gal voverys. Kad varo per šakas, nuo medžio ant medžio. Vilkas taip svajingai - o jei mes taip? Aš juokais - pavarom. Vilkas tik timpt, ir mes kaip voverai varom. Šakelės plonutės, bet nelūžta. Nuo medžio ant medžio. Ir taip iki pat pakraščio, prie tako. Vilkas sustoja, ant tokios plonos šakutės, sako - senai to norėjau. Tuoj darysiu, tik palauksiu, kol kas apačioj eis. Aš irgi ant plonos šakutės, gal ir man prisijungti?

Sinfein | 05-01 11:51
Ai, nuėjom miškelin, medy tupi antis. I kad varo - krek, krek. O po medžiu du gaigalai, tipo ne prie ko, a natūroj platintojai. O aplink varnos - dar, dar, dar... I varnėnas, akys stiklinės, visas pasišiaušęs, sako - ko spoksai? Sakau - ko čirški? O ans - tuoj brolius žvirblius pasikviesiu, visiem bus šakės. Prisiminiau Hičkoko Paukščius, kad variau namo. Jei jau gamtoj šiteip, ko iš žmogų norėti?

Sinfein | 05-03 21:33
Išėjom su vilkučiu, saulė leidžias, paukšteliai kažkaip jau ne taip linksmai čiulba. Sakau, rinkimai ant nosies, žiūrėk, ir užtekės saulė ant visos Lietuvos. Vilkas kreta, sako jau kad bus saulelės... Sakau, o ką, žiūrėk, kiek kandidatų. Vilkas - o man rinktis iš ko? Šimonytė, panašu, tik kates myli. Nuosėda kaip katinas kniaukia. Puidokas kaip mėnulio pilnatis - kaukti noris. Puteikis nuo potato, uždėk bulvei akinius - viens prie vieno. Mauzuronis visai nieko būtų, bet bais paksium atsiduoda, iškart kasytis noris. Juozaitis bais agresyvus, gerai, kad jam plytos baigės. Vytenis su Povilu nesusišneka, žodžiu, andriukaitis gaunas. Mento žandai už kaktą platesni. Belieka tomaševskis. Sakau, a durns, ar neėdęs? O vilkas - žiūrėk, kaip jis loja. Ir dergia kur nori.

Sinfein | 05-13 08:34
Mano vilkas su manim nesikalba. Bais nuliūdęs dėl rinkimų rezultatų. Aš jį guodžiu - bus pilnatis, galėsit apsikabinę su tamašausku kaukt ant mėnulio. gal prisijungs ir sparnelis, juozaitis, mauzuronis, vytenis su povilu ir du pu. Kad nuaidės kauksmas per visą Lietuvą. Gal net naują miestą pastatysit

Sinfein | 05-18 13:27
Išėjom ryte su vilku, visi normalūs miega. Einam tuščia gatve, o ji pradeda kilti. Ir eiti vis sunkiau, o gatvės gale nei tai debesys, nei tai keista šviesa. Ir norisi nueiti, tik vis sunkiau. Bet vilkas padarė rimtą reikalą, tai teko surinkti ir grįžti iki artimiausio konteirio. Atsisukau - gatvė kaip gatvė

Sinfein | 05-19 15:05
Kai vaikštau su vilku - mokaus. Žiūriu į paukščius, į žmones, kates ir net ežius. Išmokau nuostabų žodį aj. Tau blogai? Aj. Tau gerai? Aj. Nori snukin? Aj. Apie viską ir apie nieką. Aj. Kaip dzin budizmas. Dzin dzin dzin, aj aj aj. Ir tik kartais ajajajajai


Komentuoti gali tik užsiregistravę lankytojai. Užsiregistruokite, arba jei esate užsiregistravęs, prisijunkite.

Visa "Banga.lt" klubuose ir forumuose paskelbta draudžiama informacija bus šalinama, o duomenys apie asmenis, paskelbusius tokią informaciją gali būti perduodami Lietuvos Respublikos specialiosioms tarnyboms.

Pastebėjusius draudžiamą informaciją "Banga.lt" klubuose ir forumuose, prašome informuoti apie tai portalo redakciją el. paštu banga@tipro.lt


Sinfein

Banginis

Apie
Dienoraščiai
Pradėtos temos klubuose

Veiksmai

Rašyti privačią žinutę
Įtraukti į adresų knygelę
Dienoraščio prenumerata
Klubų žinučių prenumerata
Į garbės pakylą
Ant gėdos stulpo
Kiti Banga.lt vartotojai

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: PASAKAITES

Prisijungę draugai

Visi draugai