Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti

Dienoraščiai

2012 Kovas


28
Kalnai...

2012 Sausis


19
Atsiliepimas į ieškinį (2)

11
viešpatie aukštienelkas... (2)

2011 Spalis


19
...apie miltus (2)

2011 Liepa


28
30-06 Remington daro stebuklus (4)

2011 Kovas


22
Vijomės nemenką... (4)

2011 Vasaris


27
Pėdsekiavimas. (7)

2010 Rugpjūtis


25
Kai suvynioti pėdsekio pavadį. (11)

Visi autoriaus dienoraščiai


Skaityti dienorat RSS formatu
Kas yra RSS ir kaip j skaityti?

Kalnai...

Paskelbė: Eolo_arfa, paskelbta 03-28 23:25, vizitų: 825, komentarų: 0 .

Paslidinėti kalnuose - sena mano svajonė. Nuo vaikystės. Atsimenu, kaime, kur augau, su broliu turėjom slides "Šatrija". Tokias, pagamintas iš degtukams skirtos medienos. Nes lūždavo kaip degtukai, kai smarkiau griūdavom.

Prie sodybos turėjom ir neblogą kalniuką. Pasnigus kiek džiaugsmo būdavo! Grįžti iš mokyklos - ir ant slidžių. Pasidarėm trampliną. Nedidelį. Vienas šuolis - kruvina nosis. Kita...s šuolis - gumbas kaktoj. Trečias šuolis - ir nėra slidžių "Šatrija", yra tik malkų krūvelė ir kažko piktas tėtis...

Ir dabar, darbe maigydamas kompo klavišus, dažnai užsisvajoju: štai skrieju aš kalnų slidėmis juodąja trasa! Ausyse švilpia vėjas, už nugaros lieka nustebę vokiečiai, čekai ir kiti italai... Jie kažką šaukia, rankomis moja... Ir staiga prie savo stalo pamatau šaukiantį ir rankomis mostaguojantį šefą: "Kur ketvirčio ataskaita, velniai rautų?!" Mintyse griūvu į pusnį, o realybėje pakniopstomis bėgu ieškoti eilinio segtuvo... Lyg tas kvailys negalėjo palaukti, kol nusileisiu...

Ir štai atostogos jau suplanuotos. Sausio 9-17 slidinėjam Čekijoje.

Aha, ruošiantis teko paskaitinėti visokius keliautojams skirtus žurnalus. Viename rašoma: "Čekijos kurortai - ideali vieta pradedantiesiems slidininkams. Čia nebrangu, o Špindleruv Mlyno regione yra net 25 kilometrai trasų...". O kitame rašoma taip: "Pradedantys slidininkai dažnai daro klaidą, rinkdamiesi pirmam slidinėjimui Čekiją. Čia nebrangu, tačiau prie keltuvų - ilgos eilės, o trasų - tik 25 kilometrai. Jei norite slidinėti, o ne stovėti eilėse prie keltuvų, rinkitės Austrijos kurortą N.. , kur yra net 100 kilometrų trasų."

Mes pasirinkom Čekiją. Ir neapsirikom. Toliau - apie viską iš eilės.

Penktadienis, sausio 8-oji.

Apsipirkom prieš kelionę. Sąrašas buvo sudarytas iš anksto:

1. Slidininko kostiumas.

2. Akiniai.

3. Batai.

4. Pėdkelnės... Jo, tikrai, ir nėr ko čia juoktis. Bendrakeleiviai patikino, kad be pėdkelnių kalnuose galima nušalti kai ką, kas vyrą nuo moters skiria. Pardavėjos maivosi, kažką tarpusavy šnibždasi apie žydruosius (gal žiburėlius?), tačiau pėdkelnės jau krepšyje.

Sunkiau buvo su kostiumu. Jo paieškos priminė bajoriškos kilmės paieškas iš anksto žinant, kad nei vienas prosenelis nebuvo bajoras... Pasidairau po didelį gražų prekybos centrą sostinėje: sporto prekių parduotuvėje už kostiumą prašo 1600 litų. Velniai žino kas! Šliūbinį kostiumą pigiau pirkau, tai su tuo ir apsiženijau, ir vaikus pakrikštinau, ir dar uošvę tikiuosi palaidoti... O čia!

Kitą radau už 700 litų. Vis tiek per brangu. Taigi seną "golfą" gali nupirkti už tiek. Su puse bako kuro...

Galiausia kostiumą aptinku padėvėtų drabužių krautuvėje. Kaip naujas. Už 58 litus.

Batų jau neieškau: išsinuomosiu. Aha, dar pirštinės, ilgos kojinės, šalikas, akiniai. Susikrovęs amuniciją einu gult.

Šeštadienis, sausio 9-oji

Dviem mašinom išvažiuojam į Čekiją. Vairuojantys vargsta slidžiame kelyje, nevairuojantys plėšia lietuviškas dainas ir šildosi lietuvišku brendžiu. Nuoširdžiai piktinamės, kai vienoje degalinėje mūsų neleidžia į tualetą už dyką. Draugiškai ***ame ant degalinės kampo, operatorius grasina pakviesiantis policiją "****oms litvinams, o mes jam draugiškai patariam būti tolerantiškesniam jį supantiems žmonėms. Juk kas žino, kiek čia žmogus gyvensi?..

Sekmadienis, sausio 10-oji

Popiet prisišvartuojame čekų miestelyje Peč. Pensionas vadinasi "Senas malūnas". Šeimininkas, visai nepanašus į malūnininką, jau laukia visas išsišiepęs. Paskirsto po kambarius. Supažindina su taisyklėmis. Čia - kambariai, čia - svetainė, čia - valgomasis, čia - baras.. Aha, bare alus kainuoja 25 kronas. Didelis bokalas. Čekui kaipmat išaiškinam, kad mažų bokalų lietuviams nebūna. Jis nesiginčija. Smagu, kai žmonės supratingi.

Įsikūrę ir išbandę alų, einam pažiūrėti trasų.

Jėzus Marija! Ir iš tokio aukščio galima nusileisti su slidėmis? Gyvam? Sveikais kaulais? Nesąmonė... Bet žmonės kažkaip įsigudrinę tai padaryti, tad spoksom atvipusiais žandikauliais į juos, kaip rusai į savo pirmą kosmonautą. Nei tai žmogus, nei tai dievas...

Pritilę grįžtam į pensioną. Drąsa kažin kur dingo: jei visos trasos tokios, tai kur mes, pradedantieji, čiuošim? Šaligatviais gal?..

Pirmadienis, sausio 11-oji

Rytą vorele einam nuomotis slidininkų ekipiruotės.

Koks kvailys sugalvojo tokius batus slidininkams? Nėr žodžių... Tai ne batai, o tikras inkvizicijos įrankis. Apauk jais žmogų, tvirtai užsek, liepk nubėgti 50 metrų - jis tau viską prisipažins, pasakys, išduos. Net ir tai, ko nepadarė ir net nesapnavo, kad padarys.

Gaunu tokius batus ir aš. Kišu koją užsimerkęs, kaip į spąstus lokiams gaudyti. Koja, mano nuostabai, kažkaip telpa. Bandau užsegti užraktą ir čia pat sėkmingai prisispaudžiu mažąjį pirštą. Kapsi kraujas, pirštas peršti, noras slidinėti kažin kur dingsta...

Galų gale užsegu apkaustą. Batas spaudžia. Prašau kitos poros. Vietoj 42 išmieros paduoda 43 ir sako, kad turi tikti. Turi, bet netinka. Visa grupė jau baigia prisimatuoti slides, o aš vis dar be batų. Galų gale gaunu tokius senoviškus, gražios seno šaligatvio spalvos, kuriuose koja jaučiasi daugmaž patogiai.

Tada derinuosi slides.

Kodėl niekas nepasakė, kad jos tokios slidžios?

Vos tik šiaip ne taip užsidedi vieną, kita tuoj pat nučiuožia kažkur žemyn. Šiaip ne taip paveji, pasistatai, jau dėsi koją - ir jauti, kad dabar jau čiuožia kita slidė. Ta, kur ant kojos. O su ja - ir pats. Kokį šeštą kartą pasikėlęs iš pusnies suvoki, kad geriau būtų atsistoti ne išilgai, bet skersai kalno. Stebuklas! Pavyksta! Kone pašoku iš džiaugsmo kartu su slidėmis. Deja, nusileidimas - nesklandus. Slidės sugeba susikryžiuoti, o dešinė koja atsiduria kažkur už kairiosios. Vėl kėlimasis iš pusnies, su nostalgija prisimenant senas "Šatrijas": tos šitokių nesąmonių nekrėsdavo. Norint pajudėti, reikėjo gerai lazdomis pasispirti...

Galų gale aš ant slidžių. Stačias. Rankose - lazdos, akyse ryžtas. Jamsim kalną!

Ne, pasirodo, pirmiausia eisim į mokyklą...

Mokykloje pasitinka tokia jauna instruktorė, visai nieko sau būtų su ja ką nors daugiau pasimokyti... Bet mokomės užsidėt slides. Aha, jau geriau išeina. Padėt lazdas. Kas čia dabar?! Tai kuo remsimės? Ne, sako mokytoja, nereikia. Patikim. Padedam. Tada ji liepia su slidėm... vaikščiot. Kam sekasi, kam - nelabai. O štai ir vienas pagrindinių elementų - garsusis plūgas. Tai slidžių kryžiavimas ant briaunų, siekiant sumažinti greitį. Teoriškai čia viskas aišku: įsibėgėji, darai plūgą ir sustoji.

Lipu ant kalno, pasileidžiu žemyn, darau plūgą...

Dangus tą dieną buvo pilkas. O sniegas - baltas. Toks supratimas atsirado pabandžius "paplūguoti". Dešinė slidė kažkodėl vėl kirto kairiosios trasą ir netgi pabandė važiuoti toliau. Kojos tokių judesių nesuprato, tad plojausi visu ūgiu ir visu smarkumu.

Kitas plūgo bandymas išėjo panašiai, tik dabar jau kairė slidė užvažiavo už dešinės.

Apsidairiau aplink. Smagu, ne aš vienas toks: besimokant plūgą nosimis sniegą aria kone visa mūsų grupė. Iškart nuotaika pasitaisė...

Maždaug po dešimtojo kritimo visgi supratau, kaip daromas tas plūgas negriūvant.

O dabar - posūkiai, vingiavimas, vadinamos S raidės. Einam prie vaikiško keltuvo. Velnias, kiek čia tų vaikigalių. Ir tokie greiti, tik zuja visi aplink, tik neria kone pro tarpkojį. O mes, seniai, pasikeliam ir pasileidę varlinuke pabandom posūkius daryti.

Kitados turėjau kaimyną. Prisigėręs jis namo eidavo ne šaligatviu, o gatve. Važiuojama dalimi, kaip sako policija. Ir vingiuodavo taisyklingom S raidėm nuo vieno krašto prie kito. O dabar mums liepia taip čiuožti blaiviems! Kur matyta?! Pasileidai ir nuvažiavai, ko čia vingiuoti?

Instruktorė, išklausiusi tokias mintis, linksi galva: važiuokit tiesiai. Tik, jei ką, patys kalti...

Ir nuvažiavom. Kokia pagarba buvo tų vaikigalių akyse, kai nešėmės pro šoną! Bet pagarba tuoj pasikeitė į siaubą - čia jau mūsų akyse. Suvokiau, kad sustoti negaliu, plūgas nepadeda, o trasos pabaiga nenumaldomai artėja. Akimirką svarsčiau, kaip pasielgti. Kadangi sprendimo neradau, po tos akimirkos jau spurdėjau trasą supančiame tinkle kaip koks lydys, sugautas per nerštą... Ir blioviau kaip asilas. Kol pribėgančios instruktorės rankose nepamačiau peilio. Jėzau aukštielninkas! Taip, taip, pats kaltas, bet ar už tai reikia pjaut?.. Ėmiau dar labiau blaškytis tinkle...

Nuramino savi. Pasirodo, instruktorė iškart teisingai įvertino situaciją. Iškrapštyti mane iš to tinklo jo nesudraskiusi ji neturėjo jokių šansų, tad ir atlėkė su peiliu tinklui perpjauti...

Besijausdamas kažkiek kaltas, pakviečiau instruktorę vakare į diskoteką. Tebelaikydama rankoje peilį, ji mandagiai atsisakė... Pati kalta...

Vėl keliamės ant kalniuko mokytis S raidžių daryti. Man vietoje S išėjo G. Gražiai užpjovęs paskutinį posūkį tiesiog nuvirtau ant šono.

Paskui dar padariau kažką panašaus į B ir į Z, kol galų gale pavyko ir S...

Pamokos baigėsi.

Po jų mums dar leido pasivažinėti varlinuke, jei norime. Ką čia važinėsi, laikas į tikrą trasą! Raudoną! Keliuosi ir gėriuosi: va čia tai smagi trasa! Tik kažin ko tie žmonės taip dažnai griuvinėja? Gal karšto vyno padaugino? Kas juos tada neblaivius čia įleido?

Užkylu ant kalno, pasižiūriu žemyn. Brr... Bet trauktis nėr kur, ko galų gale čia atvažiavom?

Pasileidžiu žemyn. Vėjas ausyse švilpia visai taip pat, kaip ir įsivaizduodavau savo svajonėse. Ir čekai panašiai rėkia... Beje, ko jie čia dabar? Ir dar tokį negražų žodį... "Pozor! Pozor!" Ką, gėda man?! (rus. pozor - gėda). Išgraužkit! Pasvirau į priekį, dar padidinau greitį ir nuskriejau per tramplinus....

Pasirodo, čekiškai "pozor" reiškia "Dėmesio". Ar panašiai. Ir šaukė čekai norėdami vieni kitus perspėti. Apie mane. Nes tik nulėkęs du trečdalius trasos staiga supratau, kad plūgas neveikia, o vingiuoti jau neišeis. Ir kad jei tuoj pat nesustosiu, tai atgal į Lietuvą grįšiu geriausiu atveju reanimobiliu. Blogiausiu - katafalku...

Tiesiog griuvau ant dešinio šono.

Sniegas yra baltas, o dangus dar vis pilkas...

Kaip smagu suvokti, kad esi dar gyvas! Tai kas, kad mane per pagarbų atstumą būreliu apstojo nežinia ką marmaliuojantys čekai ir vokiečiai. Tai kas, kad nežinia kur nulėkė viena slidė. Tai kas, kad ant lazdos nežinia kokiu būdu užsimezgė mazgas. Aš gyvas! Aš nusileidau raudona trasa! Na, beveik nusileidau.

"Toli eisi", sakydavo senelis, kai iškrėsdavau kokią šunybę. Dabar tuo patikėjau.

Visgi suvokiau, kad raudona trasa - dar ne man. Kad reikia dar pasitobulinti lengvesnėse. Tiesiog savo paties labui.

Antradienis, sausio 12-oji

Šiandien slidinėsiu lengvesnėje trasoje. Mėlynoje. Kokie 400 metrų puikaus sniego ir nuolydis visai nedidelis.

Kas čia dabar per keltuvas toks? Nuo lyno eina šniūriukas, prie šniūriuko pririštas pagaliukas, kuris baigiasi plastmasine lėkšte... Pasirodo, šitą lėkštę reikia kišti po subine. Per priekį. O aš, kaip augintas kultūringai, įsikibau į ją rankom. Jergutėliau, kaip nepatogu buvo! Prižiūrėtojas ėmė kažką rėkauti, bet aš jau išdidžiai kilau į kalną. Kol pusiaukelėje neišlaikęs paleidau lėkštę. Gėdingai išsitiesiau pakilimo take, vos dvi vokietės nesumindė.

Bandau vėl, šį kartą prižiūrėtojas lėkštę įgrūda man į klyną, kylu kalnan kaip ir visi žmonės. Šįkart sėkmingai.

Pasileidžiu nuo kalno. Jis kažkoks trumpas, greit baigiasi. Gale neišimu dešinio posūkio, ir tuoj pat prie manęs priartėja stambi apsnigta eglė. Velnias, iš kur eglės trasoje?! Stabdau griuvimo būdu. Pasibučiavimo su egle išvengiu, gumbo - ne...

Toliau viskas klojasi puikiai. Kol nepasirodo JIE. Jie - tai kokių 20 vienodomis oranžinėmis liemenėmis aprengtų 3-4 metų mažylių. Jiems pasirodžius, trasa virsta kažkuo panašiu į boulingo takelį. Su daugybe mažų kėglių, kurie tai sudaro tvarkingą figūrą, tai pabyra į visas puses tarsi pataikius kamuoliui.

Lekiu trasa aplenkdamas kėglius ir tobulėju. Išmokstu sustabdyti dviem staigiais posūkiais. Išmokstu nenumušti kėglių, net jei jie kerta mano trajektoriją. Išmokstu dideliu greičiu įlėkti į trasos pusiaukelėje veikiančio baro kiemą...

Dienos pabaigoje rašau sau dešimt su pliusu ir nekantrauju sulaukti rytdienos. Jamsim rimtesnius kalnus!

Trečiadienis, sausio 13-oji

Varom į raudonas trasas.

Trasa kaip trasa, bet štai inkaro formos keltuvai... Jie verti atskirų apmąstymų. Juos, ko gero, sukonstravo koks į atsargą išėjęs jūrininkas. Nes tie inkarai tik ir taikosi užkabinti, pagriebti, nepaleisti, pakelti, numesti... Mulkį, išradusį tokius keltuvus, reikėtų pakabinti ant to inkaro už jo nuosavų kiaušių ir gerai nuplakti!

Nusipirkau bilietą, palaukiau ilgoje eilėje, atsistojau, kur parodė ūsuotas keltuvo operatorius, ir laukiu savo inkaro. Sulaukiau... Atvažiavo inkaras, griebė mane už subinės, aš jį - už koto. Inkaras persisuko, ir nutempęs mane tik kokius 10 metrų, pabandė išvis pasprukti. Išgraužk! Aš eilėj dar kartą nestovėsiu. Griebiu inkarą rankom, suspaudžiu, ir - į kalną... Ir šitaip 1200 metrų... Net nesupratau, kodėl kažkokie vokiečiai mane vidury kalno vis fotografavo. Tik gale kalno pradėjau suprasti... Atsikabinęs nuo inkaro dar pusvalandį sėdėjau ištiesęs rankas į priekį sugniaužtais pirštais... Jau maniau, kad taip ir gyvensiu. Bet atleido...

Pasitaisau akinius ir šaunu nuo kalno. Vėjas švilpia, sniegas rūksta, smagu nesvietiškai! Porą kartų vos neploju ant žemės, bet pamostagavęs rankom išlaikau lygsvarą. Apačioje užpjaunu prieš pat nosis tiems mane fotografavusiems vokiečiams - lai žino, kad tikrą asą įamžino!

Keliuosi antrą kartą. Sėkmingai, be nuotykių, inkaras ten, kur ir turi būti - po užpakaliu. Baigiu kilti, pabandau pasileisti. Per anksti...

Toliau viską papasakojo kompanionai.

Pasak jų, kai aš kiek per anksti pabandžiau paleisti inkarą, jis, matyt, įsižeidęs, užuot nuskridęs ir susivyniojęs, užsikabino už mano kuprinės. Akimirka, ir pradėjau kilti į orą, o inkaras mane velka atgal trason. Spardausi kiek įmanydamas, tačiau negailestingas inkaras sugeba pakelti mane kokius tris metrus viršų, kol trūksta jo virvė. Lekiu žemyn, iš akių pasipila žiežirbos.

Aha, dangus šiandien mėlynas, o sniegas - baltas. O ką veikia visi šitie žmonės, kažko besibūriuojantys prie manęs? Žiū, ir keltuvas stovi, ir prižiūrėtojas čia pat. Jo rankose - mano nutrauktas inkaras, o akyse - kažkas per vidurį tarp nuostabos ir pykčio...

Bandau sėstis, kažkoks vokietis paslaugiai paduoda eilinį kartą išsilaksčiusias mano slides. O, aš turiu kojas, ir jos, pasirodo, sveikos! Jau linksmiau. Iškeliu nykštį aukštyn, publika šypsosi, ploja ir skirstosi. Dvi minutės šlovės baigiasi.

Ketvirtadienis, sausio 14-oji

Mes jau asai, ir trasų mums reikia rimtų. Su daug sniego ir adrenalino. Važiuojam į gretimą miesteliuką, kur yra net 3 kilometrų trasa, pusiau raudona, pusiau juoda.

Užkylam baisiai moderniu vagonėliu, kaip autobusu "Ikarus". Tik spėk įlipt ir išlipt. Virukalnėje - rūkas, šerkšnas, šaltis. Ilgai mastyti nėr ko, tad aida žemyn!

Jėzau Kristau maloningasis, koks kvailys į trasą leidžią tuos, su snieglentėm?! Šitie išaria visą kalną, pridaro vagų, duobių, lekia bet kaip, neprognozuojamai, sugeba sustoti tau tiesiai prieš nosį. Juos būriais reikia šaudyti, kol jie dar maži!

Leidžiuosi juoda trasa, vienas toks prašvilpia iš kairės, kitas - iš dešinės. Na šitaip tai jau nebus, kad mane su tom lyginimo lentom lenktų! Įsiutęs pasileidžiu nosies tiesumu nestabdydamas. Vidury kalno paveju abu erelius ant lentų. Prašvilpiu kaip pro stovinčius, sukeldamas baltą sniego pūgą. Tegu trina akis, rupūžės!

Kalno apačia priartėja netikėtai. Gal trasa trumpesnė, negu rašė lankstinuke? Juk žinom, kokios apgaulingos tos reklamos. Kol svarstau, kaip čia sustojus, girdžiu šaukiant "Pozor!" Šaukia ne kas kitas, o keltuvo prižiūrėtojas. "Pozor!"

Bus tau "pozor"! O vat sustosiu prie pat, žinosi, kaip rėkaut be reikalo! "Pozor!" Chrienas tau! - spėju dar pagalvoti ir įlekiu į tiesiąją prie keltuvo. Darau plūgą - velnias, neveikia... Čia buvę slidininkai kažkokių šeštų pojūčių genami išsilaksto kaip zekai iš Pravieniškių atvirų durų dieną. Tik prižiūrėtojas pasitaikė drąsesnis - tas niekur nebėgo. Arba nespėjo. Dar ir dabar pamenu dideles dideles jo akis...

...Finišuoju tiesiai į prižiūrėtoją. Slidės mano, pasirodo, buvo geros. Kartu su prižiūrėtoju ant sprando nučiuožiau dar apie 30 metrų, išverčiau apsauginę tvorelę ir prisiparkavau ant sniego motociklo...

Sniegas - baltas, dangus - mėlynas, prižiūrėtojas - piktas ir nelaimingas. Jis ropoja keturpėsčias tolyn nuo manęs, vis atsisukdamas pasižiūrėti, ar vėl nesiruošiu į jį įvažiuoti. Iš užpakalio...

Bus tau "pozor", dar pagalvoju. O jis atsisako mane leisti į keltuvą. Keičiamės nuomonėm apie Lietuvos ir Čekijos santykius, apie kvailus (kaip jis) ir protingus (kaip aš) žmones. Galiausia leidžia man kilti išgavęs pažadą, kad finišuosiu kitoje vietoje.

Pakylu. Leidžiuosi dar kartą juodąja. Smagumėlis!

Tik spėjau pagalvoti, kad šįkart apsieisiu be nuotykių, kai trasoje nežinia iš kur pasirodo... rogės. Su pagyvenusia moterimi ant jų. Vietoj S raidės iš strioko padarau plūgą, bet kiek per vėlai ir nė nepajaučiu, kaip kojom apkabinu roges ir jų vadeliotoją.

Ar matėt rusų pokario filmus apie traktorius ir traktoristes komjaunuoles? Kaip jos bildėdavo tais traktoriais per laukus, tai keikdamos, tai dainuodamos...

Ne, dainų čia nebuvo. Bet keiksmų pakako su kaupu. Rogių vairuotoja, pasirodo, rusė buvo. Viešpatie su viešpačiukais, ko tik aš neišgirdau, kai įsispraudęs roges ir jų šoferę nubildėjau žemyn!.. Bet vos tik ji pradėjo kažką apie santykius su mama, trasa baigėsi. O jos gale mūsų laukė tas pats prižiūrėtojas. Ne, "pozor!" jis nešaukė. Matyt, amą atėmė... Tiesiog stovėjo kaip Lenino skulptūra, o mes lėkėm artyn nežmonišku greičiu...

***

Sako, kad sniegas yra baltas, kad dangus būna tai pilkas, tai mėlynas. Aš tuo tikiu. Mačiau kažkada pats. Dabar dar nematau, nors po antro finišo į prižiūrėtoją praėjo jau dvi savaitės. Sako, kad tvarsčius nuo veido nuims dar po savaitės, o gipsą nuo kojų - tik po mėnesio... Tada ir pasakys, ar dar kada teks man slidinėti, ar dar pajusiu, kaip ausyse švilpia vėjas.

O kol kas vėjas švilpauja tik kišenėse, nes per tą skubėjimą išvažiuoti pamiršau apsidrausti. Sako, kai pasveiksiu, turėsiu čekams ilgai sniegą kasti. Tą baltą, po mėlynu dangum...

Komentuoti gali tik užsiregistravę lankytojai. Užsiregistruokite, arba jei esate užsiregistravęs, prisijunkite.

Visa "Banga.lt" klubuose ir forumuose paskelbta draudžiama informacija bus šalinama, o duomenys apie asmenis, paskelbusius tokią informaciją gali būti perduodami Lietuvos Respublikos specialiosioms tarnyboms.

Pastebėjusius draudžiamą informaciją "Banga.lt" klubuose ir forumuose, prašome informuoti apie tai portalo redakciją el. paštu [email protected]


Eolo_arfa

Geriausia banginė

Apie
Dienoraščiai
Pradėtos temos klubuose

Veiksmai

Rašyti privačią žinutę
Įtraukti į adresų knygelę
Dienoraščio prenumerata
Klubų žinučių prenumerata
Į garbės pakylą
Ant gėdos stulpo
Kiti Banga.lt vartotojai

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: Kalnai...

Prisijungę draugai

Visi draugai