Tai vyko"tarpkalėdiniu" laikotarpiu, kai jau baigėsi visas atsiskaitymų bėgsmas (kada 8 valandos atrodydavo kaip pusvalndis, o savaitė kaip diena). Tikrai tikrai norėjosi kam nors iš dėstytojų viso kurso vardu trenkti su termosu šiek tiek sirgta, todėl tas nešiotasis į paskaitas - už tokias niekdarybes (būtinai viską... į paskutines savaites); beje, savo dėstytojus aš myliu, užmušti nenoriu, bet man graži ta idėja su termosu, nors tu ką beje, tą idėją sugalvojo konfliktų psichologijos dėstytoja. A, dar apie prieškalėdinį laiką kaip ir daugelis pačių svarbiausių asmenų žino, susilaukiau dar kitos bėdos. Nugi kojelę skaudėjo, o tai ne itin palanku ėjimui. Vieną šeštadienį čia taip suskaudo koją virš kelio beeinant, bet nelabai rūpėjo išsiruošiau ir kitą, juk buvo beveik praėję. Tai kitą šeštadienį ojojoj, kaip namo ėjau... Kaip? Taigi, gražus miškas, tamsu, bet nuostabiai šviečia mėnulis riekia pasakyti, kad tas mėnulio ir naktinio miško grožis buvo toks pats tikras, kaip ir skausmas. Skauda eiti, sustojus beveik neskauda, bet negi tu čia stovėsi? Turi kelią, labai gerai žinai jį, žinai, kad reikia namo, ir eini. Ir aš, Vario ir Jasnos draugijoje būdama, vis dėlto mąsčiau apie žmogų... Apie bemaž (bet ne iki galo) konkretų atvejį, kai žmogus visą gyvenimą buvo tikintis ir ėmė ir susidūrė su savo biologinės prigimties stpriais reikalavimais ir kankinasi. Klausimas: o kas bus toliau? Tai va, man atrodo, kad jis tiesiog su skausmu eis toliau keliu, eis tiesiu taikymu namo, nes per daug gerai ŽINO, kad jam reikia eiti namo ir kaip tai padaryti. Ir nesvarbu, kad aplinkui tamsa. Tik kad einant skauda tas lieka, to negali nubraukti. Negali jaustis, tarsi neskaudėtų, tuo metu, kai iš tikrųjų skauda. Gerai tik žmogui būtų turėt tokių ištikimų bičiulių, - man mintį pakiša Varis su Jasna.
Tiesa, paskum jau nuo Kairėnų (tokios labai aiškios vietos, palyginus su eiline miško giluma) jungtinės apjėgos parsivežė mane namo (viens žino vietą, kits moka vairuot taip suderintai).
O po tokio pasivaikščiojimo šlubinant (tai aš taip ir nustatau, ar labai blogai, ar nieko tokio: jeigu galiu eiti nešlubuodama viskas bemaž gerai, tačiau jeigu niekaip, kaip besitengtum, neišeina paeiti bnešlubuojant tada blogai) k ilo visai protinga mintis, kad reiktų padaryt šiokią tokią pertrauką. Planavau 3 savaičių (ne taip iš karto sugalvojau, bet matydama, kad vis skauda laiptais lipant ir pan.), ištvėriau 2 su puse. Per Kalėdas sąžiningai švenčiau Kalėdas. Paprastai mane ilgos šventės "užknisa", mano prigimtis nesupranta, kas čia vyksta maisto pilna, nors nieko neveikiau, eiii, ką mes čia išvis darom??? Bet šįkart aš atsipūtusi švenčiau jas: man gi skauda, aš čia gi gydausi taip, kad niekur neinu, o maža to mes dar kažką visai smagaus čia, namie... Dar antrą Kalėdų dieną, kad nekiltų didesnių pagundų (ir ne tik dėl to... norėjau pas savus) sėdau traukinukan ir nudardėjau į kaimą šalia Elektrėnų pas savo šauniąsias pusseseres Ugnę ir Liepą. Nutariau grįšiu 30 d. Ir eina tos dienelės. 26 gerai, 27tą išėjom į mišką kokiam pusvalandukui (beje, kojos neskaudėjo), grįžtam namo o tada taip klaikiai liūdna pasidarė. Sėdėjau ir piešiau mišką. Pirmiausia buvo takas ir žmogus su iš paskos sekančiu dideliu šuniu, paskui vis gausėjo ir gausėjo medžių... O man taip širdį gėlė. Beveik depresija man buvo. Nu, išskyrus tuos momentus, kai ploviau indus (iš neturėjimo ką veikti), maišiau muilą (mano pusseserė Ugnė dažnai jį verda, o paskui, palaukusi savaičiukę, kaip nors įdomiai išpjausto) ar kai lakstėm su mažąja pusesere Liepa (jai 5 metukai) po namus ji, beje, atrado tokių žaidimų technikų (pabėgi gabaliuką, atsitūpi, atsistoji, bėl bėgi), kad paskum netrumpai raumenis skaudėjo, bet raumenų skausmas - ne bėda. Dar buvo žiūrimi serialai ar laidos, bet man jie nepatiko, aš nepagavau esmės... Aš, tiesa, galvojau apie tai, kad jeigu aš būčiau labai išmintingas (ne visai tikslus žodis, čia lygiai tiek tiktų ir žodis "gilus" ) žmogus, tai aš sugebėčiau ir čia įžvelgti reikšmingą prasmę, bet kol kas aš to padaryti nesugebu. Paskui aš net ir tuo suabejojau: galbūt paprasčiausiai mes linkę lengviau įžvelgti prasmę tame kontekste, prie kurio esam pripratę, kuris giliai įsišaknijęs į mūsų savastį, kurį mes taip labai liečiame, o juk man trūksta tos "gyvenimiškos patirties", rodomos serialuose... Gerai, jau aš prisdėdau ant kėdės pavargusi nuo bėgiojimo (po namus), bet man vis viena kalikiai liūdna... O, va, taip ir išsiaškinau, kad to, ko aš ilgiuosi, nergalima vadinti (vien) "fizinio krūvio trūkumu", kaip buvau įpratusi daryti... Maža to, aš kasnakt kuo puikiausiai išmiegodavu 10 valandų net ir tada, kai kiti negalėjo miegoti dėl lojančių šunų. Aš sapnavau apsnigtą Saulėtekį... Sapnavau, kaip susikerta upės... Į 27tos dienso vakarą pasidarė taip ilgu. Gulėdama prieš miegą galvojau apie tą (ilgų gerų pasivaikščiojimų) ilgesį... Kad jis graužia mane... Ir nutariau, kad reik važiuot Vilniun (prieš tai išsiaiškinus čionykštes galimybes kad niekas neapsidžiaugs, jei aš čia bastysiuosi patamsiais). Sakau sau vakare prieš užmigdama: "Dabar, kai atėjo vakaras ir beliko, miegoti, jau visai gerai, bet pasižadėk sau, kad ryt iš čia išvažiuosi, prisimindama patirtą ilgesio kančią." Dar aš galvojau apie tai, kad... kai kurie žmonės jaučia didžiulį Dievo ilgesį. Kad Jo taip ilgu, taip ilgu, taip beprotiškai reikia (ne kaip idėjos ar neregimai kartu esančio, bet kaip tokio labai arti ir patiriamo visa esme). O man? O man... na, aš nejaučiu tokio ilgesio Dievui, kokį jaučiu pasivaikščiojimams. Čia gerai, blogai?.. Bet nejaučiu.
Na, ateina kita diena, teta draugiškai palydi iki geležinkelio; ai, aš visiems viską tiesiai sakau, dėl ko (išvažiuoju ar ką kitą darau) ir atrodo, kad visiems viskas suprantama; o jei ir neuspranta, tai bent gerbia. Ir tuomet viskas išeina gražiai.
Grįžtu namo, atsiverčiu Jungą (C.G.Jung. Psichologas, kurio didysis atradimas yra "kolektyvinė pasąmonė" ). Skaitau. Ir apie ilgesį rašo. Eikit sau čia būtent tas ilgesys, kurį jutau pasivaikščiojimams: "Ilgesys yra atkaklus reikalavimas, graužianti tuštuma, kurią kartkartėmis galima tiesiog pamiršti, tačiau neįmanoma įveikti valios pastangomis."
Bet ne visi mano ilgesiai taip atrodo. Kai aš ilgiuosi žmonių, kuriuos myliu (bet nelaikau savo nuosavybe; kai aš bent dabartiniu savo gyvenimo etapu - sakau mano žmogus", tai viso labo reiškia, kad jis man patinka ir kad mes su juo kažką kartu veikiam pvz., mano profesorius" ), tai būna toks švelnus ilgesiukas. Gera galvoti apie išsiilgtą žmogų, jo kartu ir trūksta, bet vis tiek gera taip ilgėtis daugiau malonu negu nemalonu. Kodėl čia toks kontrastas tarp dviejų ilgesių? Beje, aš tokiu švelniu ilgesiuku ilgiuosi ir Dievo -. Juk kas yra pasivaikščiojimas? Veikla. Ir kabiniesi nagais ragais į veiklą ir viskas čia gerai. O kabintis nagais ragais į žmogų? Taigi jam skaudės... Kas nutiks veiklai, jeigu jai nerodysi pagarbos? Veiklai nekaudės. Jeigu pulsi, griebsi ją. O žmogų aš gi įpratusi gerbti. Duoti jam erdvę, jeigu jis nori eiti. Su subjektu elgsies švelniau negu su objektu. Juk kai daromi tyrimai su subjektu (kokie, na, tarkim, psichologiniai), tai yra krūūūūva reikalavimų, kad tik su juo nebūtų pasielgta per grubiai. Objektą tirti gali bet kaip su replėm, kaitindamas ir šaldydamas - visaip kaip, kaip tik sugalvojai. O Dievas man irgi yra subjektas (ne objektas, ne veikla ar daiktas) aš juo ir ilgiuosi kaip subjekto, kaip asmens ir ilgesiukas užtat švelnus (užuot buvęs "atkakliu reikalvimu") ...
O kitą dieną mudu su Brisium (Brasu) iškeliavom į mano išsvajotą ir jo dideliu pritarimu pasitiktą kelionę. Aš pati juokiausi iš džiaugsmo, kai mes išėjome. Ilgai ėjome palei gatvę, paskui įsukome Gailiūnų miško linkui. Netrukus gyvenvietėj prisitatė šunelis, po kiek laiko jis išdrįso suipažinti...
Šunys dar abu žaidė. O Brasui buvo atsitikęs dar toks nuotykis su padanga...
Ir gera buvo palidomo juodo draugo draugijoje, ir neramano kita mintis negerai bus, jeigu jis mus taip ir seks. Kas galaiusiai bus? Pareis su mumis iki namų, o jau nuo ten tai tiksliai niekur nesitrauks, nes namie rujojanti kalė... Kai baigėm eiti per gyvenvietę ir priėjom mišką (2,5 valandos ėjimo ir miškas, mūsų atkaklumu išsikovotas, užsitarnautas miškas
), pasiėmiau pagaliuką ir mečiau šuniuko link. Jis atsitraukė gerokai į šalį. Paėmiau kitą. Vėl mečiau (o Brasas sugavo) šuniukas nubėgo nepasigręždamas. Ech, būna, patenki į situaciją, kai nori vieno, žinai, kad geriau daryt kitą, nes paskui... Man tkrai patiko, kad jis ėjo kartu.
Einam toliau vienu du. Radybų?
O dar tai paskutiniu metu aš vis ieškau Orbitos pavaduotojų (ji "motinystės atostogose" )
. Tiesiog vieną dieną eidama iš universiteto pasiėmiau (nemokamą) laikraštį, nieko negalvodama susukau jį į kietą pagalio pavidalą, tuomet tvirtai suspaudžiau, laikydama nuleistoj rankoj ir tuomet pagalvojau, kaip aš pasiilgau žaidimų su Orbita... Pirmoji pavaduotoja man buvo Jasna: pasirodo, kad jei kelis kartus jai lengvai pagalį atiduosi ir pagirsi, tai paskui ojojoi, kaip ji stipriai traukti moka... Na, o Brasas nėr toks švelnus gyvis, tai nelabai norėjau rizikuot, ar į ranką persikąsdamas pagalį nekrimstelės. Bet mes su Orbuku jau turėjom įvairių žaidimo su pagaliu versijų. Tais tais, jau žinau, ko noriu. Pažaisim šitokį. Aš laikau pagalį prie savęs, o šuo kaip išprotėjęs (nugi GROOOBIS tai ne bet kas) stengdamasis jį iš manęs paimti. Iš tikrųjų šuniui svarbiausia pačiupti, čia iš mano psuės atrodo, kad esmė ta, kad iš manęs kažką atimti nori. Aš pati iš esmės nesu medžiojanti būtybė, skirtingai negu Brolis. Užtat aš turiu prigimtinių įgūdžių (ap)saugoti tai, kas man priklauso. Oi, NEREALIAI prisižaidėm, abiejų akys švietė dėmesingumu ir pasitenkinmu. Ėjau taip su šuniu, šokinėjančiu tai ši vienos pusės, tai iš kitos - ir vis ryžtingai eidama į priekį, rankom blokuodama, dantis kapsint girdėdama ir matydama mąsčiau... Aš pagalvojau, kad keliauti su tikėjimu per gyvenimą ir išsaugoti jį per kelionę atrodo tikriausiai maždaug kaip tik taip... Tas tikėjimas bus pagalio vietoje. Kartais tai atrodo viso labo pagalys (išvis kas tas tikėjimas? Ar TIKRAI man jo reikia?)... O įskimbi, patiki užduotimi jį išsaugoti ir kovoji, neatiduodi jo. Per kovą vis geriau pažįsti savo priešą, kuris nori atimti, ir kaip išsaugoti tą pagalį per klaidas ir sėkmes. Aikit sau, šitas užsiėmimas fainas, šitas užsiėmimas MAN.
Čia irgi miškas, miškas, kurio ilgėjausi... Tiksliau, aš ilgėjausi savęs einant juo...
O paskui pietavom.
Be šito, mes dar buvome ir pasiklydę. Norėjau iš kitos vietos į Bezdonis nueiti, laikas eina, šaunaus miško keliuko galo nematyti... tuomet bandau nors atgal į bėgius išsukt ėė, pelkynai čia visokie. Pagaunu, kad aš vėl eilinį kartą raizgalynėj ir aš juk žinau, kad nieko gera nebus, jei gilyn eisi. Sukamės atgal. Dar paklaidžiojam... Galvoju ir vėl. O tada ateina kita, supratingesnė mintis: bet juk viso šito man REIKIA. Kokia aš laiminga būnu po tokios dienos, kai bent valandą be atvangos, su didžiu nuoširdumu ir dėmesingumu ieškau pasiklydusi kelio... Ir štai jau girdžiu tolumoj važiuojant traukinį. Valio, mes išgelbėti. Dabar aš jau džiaugiuosi eidama palei bėgius, dabar jau eiti šalia bėgiu nebenuobodu.
O kad visai visai nebūtų nuobodulio, pasiimam pagalį
Išsišokinėjęs Brasąs ir, be to, pamatęs, kad prastai laikomas paglys yra greitai "išlaužiamas" iš jo nasrų, dabar pagalį nešė kaip Orba. Geras pavaduotojas. Aš buvau taip pasiilgusi šito žaidimo...
Štai ir Bezdonys. Na, jei eisim iš čia mano mėgstamiausiu keliu, išeis turbūt kaip anąkart 13 valandų, o kojai jau kažkas ne taip, nors dar nepasakytum, kad skauda ar bent smarkiai skauda. Eisim trumpesniu, ne tokiu mėgstamu. Iš jo dar n kartų bandėm išsukt, apeit miškais ir laukais, kad tik ne tuo asfaltu, bet vis galiausiai grįždavom į jį...
Čia patiko nuoroda. Galima nueiti į vakarą.
O prieš Balžį įsukom į miškus ir parėjom taip mano mėgstama dalimi... Ja patamsiais gali drožt tiek tą kelią žinau. Na, einam ten, girdžiu šaudo ir dar kažkaip keistai su šviesa. Iš tos pusės, kur poligono liekanos kaip tik. Kažkokias keistas pratybas daro ten naktim? Prisirišau net Brasą. Paskambino Kristsina, ramiai svarstom, kas galėtų ten būti.
Galiausiai iš tos dalies išeinam ir dabar eisim per kiemus. O ten voljeras yra, visai pamiršusi buvau tik girdžiu staigų šuns puolimą (lojant, urzgiant) kaip išsigandau. Toliau, jau eidama per mūsų ištrūnijusių lentų lieptuką, mąsčiau apie tai, kad yra sakoma, jog bijom, ko nežinom... Bet man atrodo, kad tesingas būtų ir atvirkščias paakymas. Štai aš girdėjau miške šaudant, bet aš realiai nežinau, KAS yra šūvis (teoriškai tik), tai buvo labai ramu. O kas yra puolantis šuo aš labai gerai žinau. Ir išsgandau žiauriai.
Ėjom toliau taip mįslingai su šviesom šaudo ir Kairėnuose, ir visur kitur. Supratau, ir pačiai juokinga pasidarė: tai viso labo fejerverkai kaip aš nepagalvojau?
Grįžtam namo. O čia šįkart yra įdonmesnio net už maistą
. Einu žiūrėt šuniukų. Visų vadų iš eilės.]
Orbos dukrytei Raketai tada buvo 14 dienų, o variniaims ančiukams (Venčestos ir Vario vaikams) 4 d. Oi, kartais 10 dienų TAIP matosi
Šitas yra PIRMAS Lietuvoje gimęs juodas parodinis vokiečių aviganis. Paulius Laukinė vilkauogė specialiai Braso šeimininko Pauliaus pageidavimu
.
O visai vakare eidama stotelės link prisminiau, kas mane taip nudžiugino ryte...
Ogi Saulėteky TAIP trūko NORMALIOS parduotuvės. Paskui sužinojau, kad pastatys "Iki". Aš taip laukiau, kol ji atsidarys, sakė, apie Kalėdas. Ir štai atvažiuoju ryte, išlipu iš autobuso ir iškart matau... Lauktasis stebuklas įvyko.
(ir tu dar nė neįsivaizduoji, kaip tai mane paskatino dabar jau tikrai dažniau rašyti laiškus!)
