Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai Klubai ir forumai
Prisijunk: Pamiršau slaptažodį  Užsiregistruoti

Dienoraščiai

2014 Liepa


25
around (2)

2012 Rugpjūtis


25
i'm pretty

2012 Gegužė


10
the history of melancholia includes all of us (2)

2011 Gruodis


14
darling, (2)

03
after all (1)

2011 Lapkritis


05
out of my skin (3)

01
cuando volveras (2)

2011 Rugsėjis


27
forever maybe (1)

2011 Balandis


29
šitaip (2)

15
careless whispers

2011 Vasaris


22
tadadam (5)

16
tarpuose (2)

13
oh well (2)

13
sekmadienis (2)

2011 Sausis


20
Gautieji (0) (2)

10
sprendinių nėra (1)

2010 Gruodis


11
šiaip,tarp kitko,tuo tarpu,beje,deja,ką gi

2010 Lapkritis


09
rudeniais (1)

2010 Spalis


04
liū (2)

2010 Rugsėjis


02
paskutines

2010 Birželis


24
mai soli (1)

2010 Balandis


15
ad astra

2010 Kovas


26
Il venerdi. Merda. (1)

11
11. (1)

2009 Gruodis


20
La domenica e la merda

18
merda

2009 Lapkritis


09
pirmadienis

06
atgal

01
itwillbeok (3)

2009 Spalis


30
ak, jau penktadienis (2)

28
trečiadieni, trečiadieni

2009 Rugsėjis


17
dar ne penktadienis (1)

2009 Liepa


06
emptiness is expectation (3)

2009 Birželis


19
if I could fall into the sky (2)

01
so many times I've wondered where I've gone (2)

2009 Balandis


23
(anti)pavasarėjimas

2009 Kovas


26
sprogo (4)

24
when your dreams shatters (3)

19
ne taip, ne taip (6)

2009 Vasaris


21
far away (2)

14
tuščias (6)

2009 Sausis


20
kažkiek to (2)

2008 Gruodis


17
trys sekundės dangaus (8)

06
in the middle of nowhere

04
tarp dviejų prarajų (6)

03
ne(be)galiu. (2)

2008 Lapkritis


29
vėl (2)

04
Tobulai supainiota. (3)

2006 Spalis


31
Ilgesy (2)

30
Tai, ko niekada neištrinsiu iš savo prisiminimų...Tai, kuo gyvenau, gyvenu ir gyvensiu. (10)

29
Šiandien taip elegantiškai snigo... (7)

Visi autoriaus dienoraščiai


Skaityti dienorat RSS formatu
Kas yra RSS ir kaip j skaityti?

liū

Paskelbė: patylom, paskelbta 10-04 22:45, vizitų: 308, komentarų: 2 .

kažkaip, eini ir žiū - automobilių stiklai ledu pasidengę, o aš vis dar vaikštau su ne aukštais aukštakulniais, šiek tiek aukščiau, aukščiau nuo to purvo, nuo dulkių, nuo liūdnų lapų, liū- liū- liūtų, kurių karčiai ryži, ir kurie trinasi aplink kojas sekmadieniais ir ne tik,

o, beje, žinot, kas tikrai tikrai yra kiek keblu? kai visad stengiesi bėgti, stengiesi paskubom ir nuleidus akis praeiti nemalonius laikotarpius, kai nuolat renkiesi kažkokį kitą variantą, kad su teisinguoju nereiktų susidurti, kai nuolat klysti, nes per daug baisu gyventi teisingai (jei išvis tokia sąvoka egzistuoja), ir tada vieną rytą pabundi, prasikrapštai akis, išgeri kavos, parūkai ir supranti, kad tu nei tos kavos nebenori, nei rūkyti, kad reikia atsimerkti plačiau ir plačiau žiūrėti į pasaulį, kad reikia baigti inkšti ir pradėt daryt; atsimerkti ir prisijaukinti visus liū-liūtus, su garbanotais ryžais karčiais, pažvelgti į palovę, kurioje slepiasi visos vaikystės ir nevaikystės pabaisos ir, svarbiausia, atvėsti. atvėsti

nuo negalėjimo be kažkokio žmogaus, nuo mes,nes jau senokai teliko tu ir, nuo užsidegimo ir tuo pačiu prislopintų emocijų; atvėsti, atsiplėšti, arba tiesiog nusigręžti, nes nuolat kovot su pačia savimi yra velniškai varginantis dalykas, nežinant, kas nugalės - širdis ar protas, o iš tiesų - žinant, kas nugalės. visi tai žino.



kartais atrodo, jog jiems ramiau, kai žino, jog gyvenu už penkių žingsnių ir mane gali bet kuriuo metu pasiekti. tik jie to niekada nedaro.



kažkaip nebemoku gyventi;


Ir vos tik pažinau skonį liepžiedžių arbatoje pamirkyto pyragaičio, kuriuo mane vaišindavo teta (nors dar nežinojau ir tik daug vėliau suvokiau, kodėl tas prisiminimas mane pradžiugino), tuojau pat senas pilkas namas fasadu į gatvę, kur buvo tetos kambarys, prisišliejo lyg teatro dekoracija prie sodan atgręžto flogelio, pastatyto už jo mano tėvams (tą nukirstą seną sieną aš lig tol ir teregėdavau); o su namu - ir miestas bet kuriuo paros metu ir bet kokiu oru, aikštė, kur mane siųsdavo prieš pusryčius, gatvės, kuriomis vaikščiodavau, keliai kuriais eidavome, jei būdavo gražu. Ir kaip tame japonų žaidime, kai į porceliano dubenėlį su vandeniu pamerktos nedidelės, pažiūrėti vienodos popieriaus skiautelės ūmai ištįsta, susirango, nusidažo, tampa skirtingos, pavirsta gėlėmis, namais, žmonėmis, ryškiais ir atpažįstamais, taip ir dabar visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombrė, ir jo apylinkės, - visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, - miestas ir sodai - išplaukė iš mano arbatos puodelio.

bet tokius dalykus man norisi skaityti garsiai ir kam nors ypatingam, kam nors, kas suprastų mano tuštumas ir pilnumas, kas jas užpildytų ir pravėdintų, kai per sunku nuo pilnumo, ir, tarkim, dabar. sedžiu, o už lango taip liūdnai lyja, jog, rodos, galėčiau būti pati liūdniausia mergina visam pasauly. jei tik.


bandau užsikišti tą skylę viduj, kažkur ties širdimi, ten taip tuščia, rodos, net jaučiu skersvėjus, bijau, bijau ir tiek. dar jaučiuosi per maža tokiam dideliam gyvenimui, ak.

ir ko man dabar taip norisi paverkti už visą afriką, už save, už kitus ir už nieką, verkti, skalbti rūbus, skaičiuoti skalbimo mašinos apsisukimus, sėdėti ir gerti sangriją, neturėti kam padėti galvos ant kelių, tai ir už tai dar šiek tiek paverkti.


man taip nepatinka, kai žmogus, kuris tau, atrodo, pasaulį šviesesnį padaro, ima ir kalba su tavimi lyg su eiline mergina iš eilinio daugiabučio, su eiliniu požiūriu. man taip nepatinka, tada daug rašau ir šiek tiek verkiu, kitame kambaryje girdžiu karštas diskusijas, o aš nuleidžiu galvą ir tyliai kažkieno prašau, jog niekas manęs tokios nerastų;


aš nebeturiu žmonių, nebeturiu savo miesto, nebeturiu nieko, apie ką galėčiau rašyti, todėl bandau įsitverti į ką nors šiek tiek pastovesnio už pačią save, kad bent kryptį teisingą palaikyt;



ir, rodos, darausi ta mergina (ačiū, beje, tavo dėka, mielas mano niekše), kuri tiesiog glosto tuos liūtus, kurie pinasi po kojomis, geria arbatą ir tyli, daug tyli, viską mato, kiekvieną detalę, pamena kiekvieną žodį, bet tiesiog ji atvėso. nuo tokio gyvenimo, prisijaukino liūtus, susitaikė ir pamiršo. ak taip, mes susitaikom, bet nepamirštam,




ir man nebepatinka šitas ruduo, nebepatinka tokia būsena ir rūkymas nepatinka, ir šiti liū- liūtai besitrinantys apie kojas, niekas, ne - - -




Ajibat | 10-04 22:56
Skaityti pradėjau, nes tavo nikas man toks gražus. Plaukiantis.

Ir kažkaip liūdnai. Tas ruduo ir nuotaikos, ne pagal mūsų planiukus besiklojantis gyvenimas ar jo epizodai. Viskas liūdnai ar, gal, ilgesingai.


Kodėl liūtai?

patylom | 10-04 23:11
ai, taip jau nutinka, kai užsikaupia per daug šlamšto.

o liūtai. ak, tie liūtai, jau nuo liūto karaliaus laikų užsikirtę gyvūnai kažkur giliai pasąmonėje, įprasminę per daug žodžių, kad būtų galima taip paprastai ir atsakyt - kodėl?

ačiū, beje, už komplimentą, šiokį tokį. Mirkt


Komentuoti gali tik užsiregistravę lankytojai. Užsiregistruokite, arba jei esate užsiregistravęs, prisijunkite.

Visa "Banga.lt" klubuose ir forumuose paskelbta draudžiama informacija bus šalinama, o duomenys apie asmenis, paskelbusius tokią informaciją gali būti perduodami Lietuvos Respublikos specialiosioms tarnyboms.

Pastebėjusius draudžiamą informaciją "Banga.lt" klubuose ir forumuose, prašome informuoti apie tai portalo redakciją el. paštu [email protected]


patylom

Ultra šaunuolė

Apie
Dienoraščiai
Pradėtos temos klubuose

Veiksmai

Rašyti privačią žinutę
Įtraukti į adresų knygelę
Dienoraščio prenumerata
Klubų žinučių prenumerata
Į garbės pakylą
Ant gėdos stulpo
Kiti Banga.lt vartotojai

Banga.lt klubai


Mano įrankiai

Privačios žinutės
Mano temos
Dienoraštis
Draugų adresai
Mano duomenys

Paieška

 

Dažnai užduodami klausimai

Mano meniu

Į mano meniu įkelti puslapį: liū

Prisijungę draugai

Visi draugai