Apie dzūkinį gaidialį

Prasmirdusiam Dzūkijos kaime nuo seno
Toks dzūkinis gaidializ sau gyveno.
Visas buvo toks sulysęs,
Mat niekada nebuvo pis**.

Neseniai praėjo paukščių gripas
Ir išstipo visos kaimo vištos.
Liko tik vienas jis čia karalius,
Tik truputį nuo gripo suminkštėjęs protialis.

Slampinėjo per dienas po kiemą,
Ir traukė jis dainą tik vieną –
"Kakarieku kakarieku
Mėgstu aš mėšlinį slieką!
Kai tą slieką suvartoju
Mano b***s atsistoja!
Tuoj kai šausiu kam į klyną,
Patvarkysiu net kaimyną!"

Dainuodavo jis kasdien linksmai,
Bet garo nuleisti nebuvo kur visai.
Blogai gaidialiui, kai neturi rankyčių,
Ir nesutinka kaime jokių jis vištyčių.

Vieną dieną, kai oras buvo bjaurokas,
Iš miško išlindo meškinas gauruotas.
Jo vardas buvo didysis Balu,
Ir iš toli jis mojavo savo didžiuliu falu.

Užriaumojo išlindęs Balu atėjūnas,
Net sudrebėjo iš baimės senas malūnas –
"Kas čia daros kas čia daros,
Kur pradingo visos panos?
B***s stovi juk kaip mietas,
Neberandu miške aš sau vietos".

Naujuoju atėjūnu gaidialis greit susidomėjo
Ir akytėm tik smagiai sumirksėjo,
Ant mėšlo krūvos užtraukė savo smagią dainelę
Ir nustriksėjo link atėjūno jis per pievelę.

Balu ir dzūkinis greit viens kitą pamilo,
Ir abu turėjo daug naudos iš tokio susitikimo,
Balu smagiai gaidialį paturėjo,
O gaidialis linksmai ant Balu falo striksėjo.

Dabar jie kaime geriausi draugai,
Tvarko viens kitą, kad net dreba langai,
Bananais į kairę ir dešinę mojuoja,
Ir savo smagią dainelę giedoja.