Istorija apie storuliuką

Kai pateka pilnas mėnulis,
Išeina iš proto kavenskas storulis.
Miegantis žvėris pabunda,
Net visa banga nuo staugimo dunda.

Kodėl jį visi taip nervuoja,
Savo kalbomis terorizuoja?
Kodėl niekas ramybės jam neduoda,
Juk Kaune už tai į snukį duoda.

Aplink vien priešai ir Ryto gerbėjai,
Moderatoriai ir kitokie gėjai.
Kodėl storuliuko niekas nemyli,
O tikri draugai iššiepę dantis tyli?

Sunki storuliuko buvo vaikystė,
Todėl toks piktas padaras išsivystė.
Guminės palangės, mediniai žaislai,
Prišikdavo jam į tašę vaikų darželio draugai.

Išvesdavo iš kantrybės storuliuką vaikai,
Ir šaukdavo storuliukas garsiai labai:
– Būsiu aš py*** ir gaidys,
Jei dar atidarysiu šio darželio duris!!!

Nusileisdavo pilnas mėnulis,
Ir sugrįždavo į darželį laimingas storulis.
Sugyvendavo tada su visais jis gražiai,
Nors ir žliumbdavo ant kiekvieno kampo dažnai.

Kaip sukas žemė ir sukas mėnulis,
Tokiu ciklu gyvena ir kavenskas storulis.
Jokie vaistai jam jau nepadės,
Nebent jis ant visų b*** padės.