kino centras SKALVIJA

kino centras SKALVIJA

Tikiuosi, kad šioje temoje bus diskutuojama ne mažiau, negu apie AKROPOLĮ, ar kitą kino rodymo "tašką".

Pasikeitusi (jei ne pastau, tai bent vadovybe) Skalvija žada nemažai gerų dalykų. Šiai dienai galime pasidžiaugti tik centro planais. Ir viltis, kad bus ką apie JĄ šnekėti. O dabar paskaitykime apie tuos planus:

http://www.delfi.lt/news/entertainment/film/article.php?id=1350949

Viskas labai puiku!Butu ypac gerai jei ir uz priimtina kaina! Taip

Nu idomu, idomu, i toki K.t. smagu eiti, kai kaina nera didele (5-10Lt.) ir rodo senus gerus arba naujus europietiskus filmus. tik jauciu, kad ir su tokiais uzmojais k.t. ne ilgai gales gyvuoti.

6/9

Šis egzotinės mums šalies - Tailando filmas pristatinėjamas, kaip Rytų kultūros parafrazė QUENTIN TARANTINO bei ETHAN,JOEL COEN stiliuje. Atsieit, filmas, kaip ir tų Amerikos žvaigždžių, bet skiriasi didesne doze poetikos, subtilumo, būdingo tų kraštų kinematografui.

Netikėkite!

Tailando filmas tik išoriškai "neša" į pripažintų didžiųjų darbus, pvz. vienas mafijozas-boksininkas tikrai panašokas į John Travoltą iš Pulp Fiction. Q.T.,Coenai tuo ir išskirtiniai, jog jie - nepakartojami, jie - vieninteliai. Bet koks darymas filmo kaip jie, ir lieka tik panašiu į juos. Bet ne tokiu pačiu kinu….
Iš tikro, atrodytų, viskas 6/9 padaryta, kaip ir lyginamųjų "objektų" filmuose. Tačiau įspūdis - lyg stebėtukm anųjų šešėlį - kur Tarantino, Coenų vitališkumas,azartas,tikslumas? .
Tailandiečių darbe nesunku nustatyti saviveikliškumo, neišbaigtumo, net nuobodumo apraiškų. Kai kur ir išmonės pritrūksta, pvz. jei tai filmas - "užslėpta" juodoji komedija, tai pagr.herojės susidorojimas su apraudančiu mirusią motiną gangsteriu, "iškrenta" iš stilistikos - kažkoks tiesmukos parodijos epizodas.
Daryčiau tokią išvadą: filmą žiūrėti galima, ypač, kada SKALVIJOJE pigūs bilietai. Išeiti iš seanso, matyt, nesinorės - gana šauniai susuktas šis ATSITIKTINUMŲ trileris/komedija. Bet teigti, kad pasijusite, pakylėti pamatę Tailando mafijozų sagą kaip po TARANTINO mafijozų "nuotykių" - per "riebu". Tai ne pats geriausiais filmas, dabar esantis Vilniaus k/t-ų repertuare. Aišku, jame yra daug rytų kinui būdingų elementų - ramumas, natūralumas ir kt. Bet tikrai ne šedevras…

SKALVIJA, manau, eina teisingu keliu: suteikiama proga pamatyti gerus filmus, kurių nepirko lietuviškieji ditribiutoriai - todėl 6/9 tailandiečių kalba su rusiškais subtitrais. Vis tik gaila, kad "tos rūšies kino juostos",matyt, nepasieks kitų miestų k/t-ų…

Siuo metu Skalvija yra vienintelis is tikruju Rock"Roll’inis kinoteatras, ten ir staliukai yra ir uz 5lt, gali toki tusa surengti, kad nei Akropolyje, nei Vingyje NIEKADA NEPAVYKS!!! Kam r ten daryti biletus po 14Lt. ar jums tikrai truksta europetisko standarto kinoteatru! Reiketu palikti, nors viena egzotiska vietele!

galetumem…
Kada pradedam? Mirkt

[/quote]

kai laiko siek tiek daugiau bus Šypsena ir kitoje temoje Šypsena galetum uzvesti kokia nors kulturos forume. pvz.: KULTURA PRIKLAUSO MASEMS AR NE? Cha cha

del SKALVIJOS > tai pac mylimiausias mano kino teatras, kadangi niekur kitur nerodo tokiu retu geru filmu. tik cia galima pamatyti kinematografinius meno sedevrus, uorientuotus ne i masini ziurova.

  • galima ziureti filma, gurksnojant vyneli, arba pigia arbata is Skalvijos kavines. galima viduryje filmo garsiai nusikeikti, nes kartai i seansa susirinkdavo tik pora zmoniu… Cha cha
    tai kino teatras zmones, kurie megsta pasikuisti po devetu knygu lentynas, atrasti kokiam uzkampyje literaturini sedevra, nupusti nuo jo dulkes ir su malonumu perskaityti, nusipirkus uz 3 Lt.

Ta supermarketo “aura” su tais lietuviais, perkanciais perkanciais perkanciais, einanciais i ledo arena, vel perkanciais perkanciais, nu sori… man nesuteikia absoliuciai jokio komforto. Šypsena
Mielesni filmuka? Komfortas? OK, kiekvieno teise rinktis. Bet akcijinis kinas…feee… galetu dar kamputyje buti “taupos” zenklas tas melynai raudonas…

Mirkt

Ir niekas gi nedergia akropolio !!! Ji beveik VISI dievina Mirkt Šypsena

Del vietos, kur gali ziureti kultura- Froidai nesutinku Gėlės. Kol kas akropolyje neisivaizduoju kad ir “Kino pavasario” ar Tarkovskio retrospektyvos Šypsena

Kinas, kavine, kitos pramogos viename? Audr, kaip sena romantike geriau pasirinks kina Skalvijoj, vyna Siuolaikinio meno centro kavinej ir malonu pasivaiksciojima po uzupi. Et…Šypsena

… na galima būtų paprieštarauti dėl tų akcijų Liežuvis kurių esmės kaip matau dar jums tikrai nesuprast ilgai ilgai…

o pasivalkioti po senamiesti visi megstame :stuck_out_tongue:

megstu ir turiu tokia super duper gera kavinuke kur galima atsiset pavalgyti ir nejudet kokia valandike ir zidinys tenai yra … tik gaila kad tenai retai apsilankau :stuck_out_tongue:

va tik dbr idomu kada paskutini karta mielieji buvote Skalvijos kino centre?

Skalvija orientuotą į klubinį kiną, iškart pateikia žiūrovui nepatogumų:

  1. Prastokos, senų standartų juostų rodymo bei žiūrėjimo galimybės.
  2. Kas be ko, žiūrėtojui komfortas visada svarbu.
  3. Atnaujintas teatras tik formaliai - netgi apšviestos grindys duoda atspindį į sieną, kas salės tamsoje visai nereikalinga.
  4. Tikrai nematytų, nors senų filmų, turi nedaug. Sakykim, per sezoną tepavyko parodyti šiek tiek reikšmingą korėjiečių 6/9, gautą, matyt, iš Rygos, porą lenkų filmų premjerų ir Klaipėdos festivalio "Tinklai" kopijas. Kiti filmai aktualūs tik jaunam,žingeidžiam akademiniam jaunimui, nes jei žmogus praeityje žiūrėdavo kiną, SKALVIJOS filmus bus matęs.

Pranašumas:

Nors ir l.nedaug, bet parodoma naujo to, ko AKROPOLIAI nerodo. Pvz. greitai būsianti garsių lenkų dokumentalistų peržiūra. Tai unikalu Lietuvos kultūrai. Bet, kartoju - tokie reiškiniai reti net SKALVIJAI.

O AKROPOLĮ galima, sakyčiau, girti. Be visiškai aiškaus komercialumo, kiek leidžia biznio "sveikas protas", jie juk rodo "normalius", netgi geraskinas.lt filmus. Pagalvojau būdamas žmogumi, kuris žiūri daugiau kino negu "vidutinis" lietuvis, aš vasaros pabaigoje-rudens metu visus geriausius filmus žiūrėjau tik AKROPOLYJE ("LIETUVOJE" - 1,5 gero filmo, Vingyje - 1).
Išvada: Pirmasis multiplex Lietuvoje šiuo metu tikrai "nespjauna" į gerus filmus, ir "nevaro" vien "blokbasterių".
O maitinimas? Argi blogai, jei vietoje galima ir akis paganyti ir skrandį "užkimšti". O jei tai daroma vienu metu, tai, deja, ne AKROPOLIO problema, o žmonių kultūros…

Matyt toks tik vienas tesu bet pastaruoju metu i Skalvija vaikstau ne reciau kaip karta per savaite, o Akropolio kine dar nesu buves, nors ir salia gyvenu. Kazkaip atsibodo net ziureti i ju repertuara. Kam ieskoti pakenciamu filmu dideleje meslo kruvoje kai galima vos ne aklai eiti i Skalvija ir gauti gero kino. Kazkaip vis tiek rinkciausi ziureti Tarkovski sededamas ant taburetes negu amerikoniska boevika issidrebus patogiam kresle ir ziaumojant popcorna.

Supratau ironiją. Laukiau jos.

Bet tai ne tas. "Meilė" įgalina pamatyti vidutiniškų filmų (minority riport", signs), į kuriuos be "jos" tikrai neiciau.
Bet gerus (japonu apie vandeni,8moteris) žiurejau "bendra" tvarka.
Stengiuosi objekyvuma islaikyti. Pvz. VINGIO nekenciu tik del to, kad visai nelanksti nuolaidu sistema, kuriomis megstu bei "privalau" naudotis.
o uz gera atminti - Gėlės

Būsiu zanūda, bet grįšiu prie temos.

Savaitgalį SKALVIJA bei KAUNO M.ŽILINSKO GALERIJA rodo tų garsiųjų lenkų dokumentalistų tėvo ir sūnaus Lozinskių filmus. 7 meno dienos didžiuliu pačių lenkų straipsniu komentuoa kiekvieną filmą. Siūlau pasidomėti…

Apie dokumentininkus LOZINSKIUS:

http://www.delfi.lt/news/entertainment/film/article.php?id=1464656

Buvau viename sūnaus pilnametražiniame filme Tikra istorija. Gera meistrystė, puikus darbas radio mikrofonu. Ypač daro įspūdį, kad filmuojamas prasigėręs kaimynas visai užsimiršta, t.y. nemato kameros ir demonstruoja tą liūdną gyvenimą, kuriame gyvena.
Seanse 80% - kinematografininkų. Mat seansas buvo po susitikimo su autoriais. Kitomis dienomis, manau, bus liūdna su publika - tie patys filmų kūrėjai, matosi, tingės beeiti.
O žiūrėti, kaip ir brangu gaunasi Aš nekaltas

15-a seansų. Abonementas - 30litų. Tada teks kaip patrakusiam lakstyti, ir dėti pliusus prie seansų. Patapsi profesionaliu žiūrėtoju Šypsena
Atskiras seansas, jei nesi studentas - 8 litai. Vėlgi tokiam renginiui - brangu. Suprantu, kad SKALVIJA skendi skolose. Bet pagelbėti iš savo kišenės reikėtų dėl unikalių, reikšmingų filmų. “Ant dokumentikos”, nors ir geros, “neišjosi”.
Matyt, ir baigsiu su ta “dokumentine praktika”…

INformacija is 7 Medo dienų… (tikiuos jie nepyks kad Copy Paste padariau …)

Marcelio ir Paweło Łozińskiųkinas


Retrospektyva "Skalvijos" kino centre

"Viskas gali atsitikti"
Rytoj "Skalvijos" kino centre prasideda žymių Lenkijos kino dokumentininkų - tėvo ir sūnaus Marcelio ir Paweło Łozińskių filmų retrospektyva. Į Vilnių atvyksta ir režisieriai. Jie pristatys savo filmus Vilniaus ir Kauno žiūrovams, susitiks su Muzikos ir Dailės akademijų studentais.

Dvi epochos

Pamenu Marcelio Łozińskio filmą "Laiminga pabaiga", sukurtą 1973 m. Režisierius suorganizavo psichodramą gamykloje. Jis parodė, kaip lengvai žmonių grupė sugeba rasti atpirkimo ožį. Filmas asocijavosi su 1968-ųjų kovu - prisidengiant antisemitiniais lozungais atliktu didžiuoju lenkų inteligentijos ir studentų numalšinimu. Mūsų karta tada įsitikino, kaip veikia provokavimo mechanizmas, kokia pasyvi yra visuomenė, kaip lengvai žmonės leidžia jais manipuliuoti. Dokumentiniai M. Łozińskio filmai išaugo iš to patyrimo. Juose yra (gal giliausia lenkų kine) refleksija apie tai, kas buvo komunizmas. Vienos pagrindinių šios kartos knygų - Ericho Frommo "Pabėgimo nuo laisvės" - pavadinimas galėtų būti dokumentinės M. Łozińskio kūrybos moto. Ano meto filmuose jis provokavo situacijas, kuriose tapdavo akivaizdūs manipuliavimo, konformizmo mechanizmai. M. Łozińskis turi ypatingą dovaną provokuoti tikrovę, nesugriaudamas jos struktūros. Savo metodą jis lygino su stovinčio akvariumo vandens judinimu taip, kad pakiltų ant dugno nusėdę sluoksniai. Filmas "Kaip gyventi?" (sukurtas 1976 m., premjera įvyko 1981-aisiais) buvo filmuojamas tikroje jaunimo organizacijos veikėjų poilsio stovykloje. Tarp dalyvių buvo du "pakišti" personažai: norintis valdyti išsišokėlis ir aplinkos spaudimui nepasiduodantis autsaideris. Ar tas pirmasis privers savęs klausyti, ar antrasis bus priimtas kaip lygus? "Trilogijoje apie žiniasklaidą" M. Łozińskis parodė, kaip lengvai žurnalistas gali išpreparuoti žmogų ("Vizitas", 1974), kokios didelės yra apgavysčių ir manipuliavimo galimybės ("Amato pratybos", 1987). Tačiau filme apie gamyklos radijo stotį "Mikrofono bandymas" (1980) jis rodo pozityvią žiniasklaidos jėgą padoraus žmogaus rankose.

10-asis dešimtmetis - naujasis M. Łozińskio kino etapas. Jis sako: "Nuo manęs nukrito pareigos našta, pasijutau laisvas. Taip buvau įsitraukęs į sistemos, kurioje gyvenome, klausimus, kad atrodė, jog nieko kita ir negaliu pasakyti. Staiga paaiškėjo, kad egzistuoja galybė temų, kuriomis anksčiau neužsiėmiau." Iki tol M. Łozińskis grūmėsi su santvarkos būtinybėmis, dabar filme "Viskas gali atsitikti", padedamas savo septynerių metų sūnelio Tomaszo, klausia: "Kas yra mirties suvokimas? Ką daryti su būtinybėmis, kurioms paklūsta žmogaus gyvenimas ir kurių nepanaikins jokia santvarka?". Jaudinančiame dokumentiniame filme "Kad neskaudėtų" jis po 23 metų grįžta pas filmo "Vizitas" heroję - namudinę filosofę, kad paklaustų jos apie laimę. Šiame filme nuskamba ir kitas klausimas, kuris nuo seno jaudina režisierių ir kurį jis užduoda pats sau: "Kokios yra laisvės ribos? Kiek doku- mentininkas gali įsiterpti į kito žmogaus pasaulį?" Laisvės stoka ir laisvė be jokių ribų - dviejų skirtingų epochų problemos.

Tadeusz Sobolewski

Marcelio Łozińskio filmai

Pamatyta iš apačios (1971). Valstiečių ir valdžios susitikimas. Biurokratija yra visagalė. Ar galima ką nors pakeisti? (24 d. 18 val.)

Fortunos ratas (1972). 1972 m. lenkas Wojciechas Fortuna iškovojo aukso medalį Saporo žiemos olimpiadoje. Filmas apie sporto veikėjus, kurie šildosi jaunojo sportininko šlovės spinduliuose. (24 d. 18 val.)

Laiminga pabaiga (1973). Dokumentinė žmonių elgesio studija, analizuojanti situaciją, kai dėl "aukštesnių tikslų" reikia bet kokia kaina rasti kaltąjį, kuriam teks atsakyti "už kolektyvą". (24 d. 18 val.)

Karalius (1974). Siuvėjas, karo metais siuvęs uniformas tik aukšto rango vokiečių karininkams, dabar yra kavinukės savininkas. Jis gyvena mažame miestelyje lyg karalius… (24 d. 18 val.)

Susidūrimas (1975). Traukinio mašinisto, kuris po kelių dešimčių nepriekaištingo darbo geležinkelyje metų sukėlė avariją, drama. Visada laikytas darbštumo ir atsakingumo pavyz- džiu, jis apvylė savo viršininkus. (24 d. 18 val.)

Kaip gyventi (1976). Filmas apie jaunimo organizacijos jaunų šeimų vasaros stovyklą. Autorių kritikos objektas - polinkis manipuliuoti ir pasiduoti manipuliavimui bei elgesio stereotipai, kurių padariniai gali būti grėsmingi. (20 d. 20 val.)

Brandos egzaminas (1978). Politologijos brandos egzaminas. Mokiniai stebimi egzamine ir koridoriuje. Dvejopas mąstymas: asmeninis ir "pardavimui". Brandos atestatą reikia gauti. (23 d. 18 val.)

Langas į kiemą (1980). Filmas sukurtas specialiajai XXV Oberhauzeno tarptautinio trumpo metražo festivalio programai "Mano langas". Organizatoriai paprašė įvairių šalių kino kūrėjų sukurti kelių minučių filmą, atspindintį, kokias asociacijas (formos ir idėjos požiūriu) sukelia pasiūlyta tema. (23 d. 18 val.)

Mikrofono bandymas (1980). Kosmetikos gamyklos "Pollena-Uroda" radijo mazgas atspindi visos gamyklos problemas. Požiūriai susikerta: vienaip bendrą įmonės valdymą suvokia darbininkai, kitaip - jų viršininkai. (21 d. 18 val.)

Stiklo namai (1982). Filmas sukurtas Varšuvos psichoneurologinio instituto užsakymu. Alkoholizmo problemos Lenkijoje. Pokalbiai su žmonėmis. Ar alkoholis iš tikrųjų yra būdas pabėgti nuo pilkos tikrovės?.. (22 d. 18 val.)

Amato pratybos (1984). Varšuvos dokumentinių filmų studijos filmavimo grupė gatvėje klausinėja žmonių, koks yra šių dienų jaunimas. Interviu rodo galimybę montuojant pateikti kitokį atsakymą… (21 d. 18 val.)

Mano vieta (1985). Filmas apie Sopoto viešbučio "Hotel Orbis Grand" darbuotojus. Filme rodoma, kodėl reikalingos atskiros viešbučio tarnybos, vyksta savotiškas konkursas, kuri iš jų reikalingiausia. Kuris skyrius yra pagrindinis? Kam viešbutyje dirbti geriausia? (21 d. 18 val.)

Liudininkai (1987). 1946 m. Kielcuose vietiniai gyventojai užmušė 42 viename name gyvenusius žydus. Susitikimas po daugelio metų su to baisaus įvykio liudininkais. Kokį pėdsaką paliko šis baisiausias po karo pogromas Kielcų gyventojams? (22 d. 18 val.)

Katynės miškas (1990). Praėjus 50 metų po to, kai NKVD Katynėje masiškai išžudė lenkų karininkus, aukų giminės važiuoja aplankyti artimųjų kapų. Jie susitinka nusikaltimo liudininkus, kurie pirmąkart pasakoja apie tai, ką matė. Filmas buvo sukurtas dar prieš Rusijos valdžiai oficialiai pripažįstant tiesą apie Katynę. (25 d. 18 val.)
"Smulkūs sukčiai"

Lenkija 45-89 (1990). Dvejopa Lenkijos keturiasdešimt penkerių metų istorija. Šie Liaudies Lenkijos metai rodomi taip, kaip jie atsispindėjo to meto kino kronikoje, ir taip, kaip juos prisimena keturi opozicijos lyderiai: Janas Józefas Lipskis, Lechosławas Gożdzikas, Jacekas Kuronis ir Zbigniewas Bujakas. (21 d. 20 val. - 1 d. “45-56”, 2 d. “56-70”, 22 d. 20 val. - 3 d.“70-80”, 4 d. "80-89&quotMirkt

Septyni mano klasės žydai (1991). Keli režisieriaus klasės draugai emigravo iš Lenkijos 1956 ir 1968 m. 1991-aisiais jie visi susitiko ir paklausė savęs: "Kas mes esame?" (22 d. 18 val.)

89 mm nuo Europos (1993). Brestas - siena tarp Lenkijos ir buvusios Sovietų Sąjungos. Čia baigiasi europietiški bėgiai, toliau jie jau platesni. Kad šią vietą kasdien galėtų pervažiuoti keliasdešimt tarptautinių traukinių, baltarusiai darbininkai kiekvieną dieną turi pakeisti kelis tūkstančius ratų po vagonais. Pro traukinių langus į tai žiūri prancūzai, vokiečiai, olandai… Du pasauliai? (19 d. 18 val.)

Autoportretas (1994). Kaip paprastas žmogus tampa fašistu? (21 d. 18 val.)

Po pergalės. 89-95 (1995). Penktoji filmo "Lenkija" dalis. Kartus pasakojimas apie "Solidarumo" susinaikinimą. (23 d. 20 val.)

Viskas gali atsitikti (1995). Parke pagyvenę žmonės vaikštinėja arba ilsisi ant suolelių. Čia žaidžia ir septynerių metų Tomaszas. Kartais jis liaujasi žaidęs, kad paklausinėtų apie gyvenimą ir mirtį. (19 d. 18 val.)

Kad neskaudėtų (1998). Urszula Flis žavisi knygomis ir teatru, tačiau gyvena ir dirba mažame kaimo ūkelyje. Būdama dvidešimties ji pasirinko nepriklausomybę, bet atsisakė įgyvendinti savo intelektines ambicijas. Praėjo 23 metai po to, kai ji tapo M. Łozińskio filmo "Vizitas" heroje. Filmavimo grupė vėl atvyksta į kaimą susitikti su Urszula… (23 d. 18 val.)

Prisimenu (2001). Keturių žydų, Lenkijoje išgyvenusių Hitlerio okupaciją , likimas. (24 d. 20 val.)

Geri ir blogi žmonės

Vienas iš trijų Marcelio Łozińskio sūnų - Pawełas Łozińskis - pasekė tėvo pėdomis. Dar būdamas vaikas jis kūrė animacinius filmukus, pieštus tiesiai ant juostos, vėliau padėjo tėvui filmavimo aikštelėje. Pawełas debiutavo 10-ajame dešimtmetyje, visiškai kitokioje situacijoje nei jo tėvas. 7- ajame ir 8-ajame dešimtmetyje mes jautėme, kad tikrasis pasaulis yra neatspindėtas, neaprašytas. Dabar televizijos kameros nukanka visur. Režisieriai tampa vujaristais, o filmų herojai - ekshibicionistais. Ši naujoji situacija yra iššūkis P. Łozińskiui: kaip nebūti vujaristu ir kartu atskleisti tiesą apie žmogų? Jis sako: "Filme reikia atverti save, atsistoti šalia herojaus, parodyti, kad jo klausaisi, perteikti tai, ką pats matei, pajutai."

Tokio užjaučiančio, nors ir psichologiškai aštraus, stebėjimo pavyzdys yra du sensacingi filmai, 1996 m. apdovanoti Krokuvoje ir daugybėje kitų tarptautinių festivalių. P. Łozińskis sukūrė juos skaitmenine kamera savo kieme: "Tokią istoriją" - apie pažįstamą sargą, poną Wiesių, ir "Seseris" - apie dvi pagyvenusias kaimynes. Naujausieji P. Łozińskio filmai - "Ponia iš Ukrainos" (apie ukrainietę, uždarbiaujančią Varšuvos butuose) ir apie režisieriaus kaimo kaimynus (filmas buvo kurtas šiemet per visuotinį surašymą) rodo, kokius didžiulius kino tiesos klodus gali atskleisti nesensacingos kasdienybės stebėjimas.

Iki šiol sunkiausias P. Łozińskio sumanymas buvo 1992 m. filmas "Gimimo vieta". Rašytojas Henrykas Grynbergas po daugelio metų grįžta į kaimą, kur okupacijos metais kartu su šeima slapstėsi miške ir kur žuvo jo broliukas ir tėvas (pastarasis nuo lenko rankos). Tačiau filmo esmė - ne tik žudiko paieškos. Kamera žvelgia į akis anų įvykių liudininkams, ieškodama žmogiškos reakcijos. Ir ją randa. Grynbergas ir Łozińskis neformuluoja jokių visai bendruomenei skirtų kaltinimų. Jie tiesiog ieško tų, kurie padėjo rašytojo tėvui, ir tų, kurie jį užmušė. Nes, kaip sako vienas liudininkas, "žmonės būna geri ir blogi". Galų gale juk tik tai ir yra svarbu.

Tadeusz Sobolewski

Paweło Łozińskio filmai

Kelionė (1990). Lodzės kino mokykloje sukurtas trumpo metražo vaidybinis filmas. Tai Henryko Grynbergo romano "Žydų karas" fragmento ekranizacija. (20 d.18 val.)

Gimimo vieta (1992). Amerikiečių rašytojas Henrykas Grynbergas po 45 metų grįžta į vietą, kurioje gimė, kur jis - žydų vaikas - slapstėsi karo metais ir kur prarado savo artimuosius. Jų mirties aplinkybes rašytojas bando išsiaiškinti kalbėdamasis su anų įvykių liudininkais… (20 d. 18 val.)

100 metų kino teatre (1995). "British Film Institut" užsakyto kino šimtmečiui skirto serialo dalis - subjektyvi lenkų kino istorija, pamatyta jo žiūrovų akimis. (20 d. 18 val.)

Grotos (1996). Vaidybinis filmas. Pasakojimas apie mažą berniuką ir seną vyriškį, kurie atsitiktinai susitinka didmiesčio centre. Juos sujungs 500 frankų banknotas, rastas kanalizacijos grotose. (25 d. 16 val.)

Sławomiras Mrożekas pristato (1997). Žymaus lenkų dramaturgo portretas, sukurtas prieš pat grįžtant į Lenkiją po ilgų emigracijos Meksikoje metų. (25 d. 20 val.)

Tokia istorija (1999). P. Łoziński: "Seno Varšuvos namo, kuriame gyvenu, kieme, vartuose šalia šiukšlyno, įsikūręs buvęs kiemsargis Wiesius. Jis turi kalytę Varliūkštę, sužadėtinę Anią ir kaimyną - poną Szymańskį. Wiesius gyvena iš pensijos ir iš to, ką randa šiukšlyne. Filme rodomi vieneri Wiesiaus ir jo artimųjų gyvenimo metai. Tai pasakojimas apie vienatvę, jausmų poreikį, laiko tėkmę, apie pasaulį, kuris išnyksta kartu su mano filmo herojais". (19 d. 20 val.)

Seserys (1999). Dokumentinis vieno veiksmo absurdo teatras. Dvi pagyvenusios seserys sėdi kieme ant suolelio ir kalbasi. Dvylika filmo minučių tiksliai perteikia visą jų gyvenimą. Tai pasakojimas ir apie dominuoti pratusią vyresniąją seserį, ir apie silpną jaunylę, su kuria visą gyvenimą buvo elgiamasi kaip su vaiku. Jos abi papildo viena kitą. (19 d. 18 val.)

Ponia iš Ukrainos (2002). P. Łoziński: "Ponia iš Ukrainos" - kameriškas, šiltas ukrainietės Lesės, kuri kartą per savaitę ateina pas mus išvirti pietų ir sutvarkyti namų, portretas. Tai šiek tiek liūdnas, šiek tiek linksmas filmas apie vienatvę, namų ilgesį ir meilės poreikį. (19 d. 18 val.)

Nusimato geras seansas:

jean genet

http://www.delfi.lt/news/entertainment/film/article.php?id=1599189

http://www.delfi.lt/news/entertainment/film/article.php?id=1619873

Takashi Miike KINO BANDYMAI

Beveik savaitę "SKALVIJA" pateikia sinefilams galimybę pirmą kartą susipažinti su žinomu bei populiariu kino autoriumi iš Japonijos. Sakoma, kad TAKASHI MIIKE - šiuolaikinio japonų kino VIZITINĖ KORTELĖ . Tikėkime. Tuo maloniau, kad kino "užkampyje" - Lietuvoje vyksta tokios pažintys. Nors aš pamenu ir tuos didingai gražius žodžius, kurie buvo skirti kiek vyrelesniam japonui - Takeshi Kitano . Iš karto pasakysiu, kad pamatęs KINO BANDYMUS, liksiu prie senosios meilės, Kitano. Vien dėl jo filmų žmogiškumo, humanizmo, jautrių fabulų.
Darboholikas TAKASHI MIIKE - filmų sukūręs virš 50-imt, kada metų tik 42-eji, (ne veltui R.Paukštytė palygino jį su vokiečių genijumi Fasbinderiu , kuris dėl nenormalaus produktyvumo, paremto narkotikų mirė perkopęs 30-imtmetį), - be jokios abejonės talentingas ir profesionalus kūrėjęs. Kiekvieną filmo minutę jauti jo meistrystę. Bet ne visiems suprantamas ar priimtinas bus jo kūrybos tikslas - šokiruoti žiūrovą
Kartoju, nors prie tų lemtingųjų 10-imties siaubo minučių einama tikrai šauniai, bet tokios žmogaus prigimties, gal tiksliau išsigimimo (tiesa, Takashi nedviprasmiškai duoda suprasti, kad dirbtinai įgyto) seka ekrane nuteikia ne dvasiniam penui . Gal būt mums, europiečiams, nelemta iki galo perprasti rytų psichologijų ir japonų kūrėjas su savo tautiečiais-žiūrovais mąsto kiek kitaip, bet paskutinis skandalas su nauju šios šalies kūrėjų filmu Žmogžudys ICHI , kada kai kurios šalys draudžia jį demonstruoti, kai kurios dalija saviesiems žiūrovams maišelius vėmimui, STEBINA. Todėl ir pradėjau savąjį rašinėlį nuo žodžio sinefilams - būtent tik "pasikausčiusiam žiūrovui", mačiusiam europietišką "nervų tampytoją" austrą M. HANEKE (PIANISTĖ, SMAGŪS ŽAIDIMĖLIAI), vokiečių EKSPERIMENTAS, prancūzų KRIMINALINIAI MEILUŽIAI, ar nepasiekusį,deja, mūsų ekranus puikųjį HARRY, DRAUGAS LINKINTIS JUMS GERO, ar jau nekalbant prieš 12-13metų demonstruotos japonų juostos JAUSMŲ IMPERIJA, kurioje po įspūdingo meilės akto, dama nupjauna vyro pasididžiavimą, galėčiau rekomenduoti šį japonų filmą. Štai dėl ko, tose šokiruojančiose scenose aš negarsiai krizenau, kas turėjo atrodyti debiliškai. Tai nebuvo mano "luobas", t.y. apsauga nuo nemalonių vaizdų (iš kitos pusės nereikia ir Japonijos: atgi kriminalinėse spaudos kronikuose nerašoma, kad sukapoję į gabalus savo artimus, lietuvaičiai ir vonioje susūdė, ir pečiuje pakepė, etc), o juokas iš tų atsitiktinių žiūrovų, kurie atėjo į kiną "maloniai praleisti laiko". Režisierius gerai įrodo, jog reikėtų ir pasidomėti į kokį filmą atkulniavai…

P.s. nerašau "apie ką filmas", nes kritikai daug dėmesio skirė šiam naujam autoriui Lietuvos padangėje. Laikysiuos nuostatos - būtina domėtis. Bet tenka ir apgailestauti - kitų vietovių kino gurmanai taip ir liks nematę šio žinomo kino sferose japono - SKALVIJA rodo pasiskolintą kopiją su rusiškais subtitrais. t.y. filmas nėra nupirktas lietuviams. Gal padėtį taisys žadamas kitas TAKASHI MIIKA filmas. Ir vėl tema - meilė. Bet,sako, visai kitokia. Lauksime… Gerai

Pas mus iš videokasečių bei kabelinių TV išgarsinto, prestižinių kino festivalių “liūto” Atom Egoyan naujausią filmą Araratas, kurio atsiradimą SKALVIJOJE sąlygojo armėnų diasporą Vilniuje (į pirmą seansą sugužėjo 30-imt armėnų Mirkt jau beveik pamačiau. “Beveik”, nes žiūrėjau lygiai pusę filmo. Kodėl? Trumpai tiek:

Filmą išgarsino jau gero kino, tiksliau Edvino Pukštos reportažai iš CANNES 2002m festivalio.

http://www.geraskinas.lt/nb.php?id=34

Turkai nesutinka su traktuote, kad 1894-1986m.m. išžudė armėnų 200 000, o 1915m, ka ir rodo filmas - 2/3 visų armėnų.
įdomu būtų žiūrėti, kaip kokius “Šindlerio sąrašą”, “Gyvenimas yra gražus” ar net kaip žiūrėjome “Titaniko” istorinę tragediją, bet kino supopsintus variantus, jei puikiam režisieriui ATOMUI Egoyanui ("EGZOTIKA&quotMirkt nebūtų gavęsis armėnų tragedijos vaizdavimas tokiu deklaratyviu, iliustratyviu reginiu. Tiesiog, taip, kaip lietuviai sugeba rodyti savuosius “Sibiro tremties kelius”. Na, jei bus kas diskutuoja, išplėtosiu savo požiūrį. Dabar tik užteks fakto, jog filmas silpnas…

EGZOTISKAS TOLIMUJU RYTU KINAS

rez. Sabu "MONDAY" (Pirmadienis)

Recenziju filmui uztenka. Skaitantant jas manes neapleido neaiskumo pojutis - koks visgi shis, gal tik dvi savaites viesesiantis Lietuvoje japonu filmas? Taip, galima suprasti, jog tai juodoji, kriminaline komedija, zanras, kuris ir pageidaujamas, ir kurio aiskiai truksta ekranuose. Bet ar nebus negirdeto musuose rezisieriaus “kokie tai rytietiski issidirbinejimai”, kada negali atskirti del genetikos vieno japono nuo kito, kada rytu paprociai mums taip ir lieka iki galo “nesuvirskinami”.
Reziumuoju: nieko panasaus.
O geriausia apibudinti regini, lyginant ji su jau matytais, visu zinomais, pamegtais, “operuojaciais” siuo zanru, filmais.
Taigi, bandau ta daryti. Filme tokios sokiruojanciai “navatnos” situacijos, kad neaisku - ar tai sapnas, ar realybe. Aha, juk tai - DAVID LYNCH “MULHOLLAND DREAM” sritis…
Visa filma “veza” apsialhogolines herojus - tikrai galima rasti asociaciju su shauniais filmais: broliuku COEN’u “ZMOGUS,KURIO NEBUVO” bei Aki Kourismaki “ZMOGUS BE ATMINTIES”.
Dar mazai? Ka gi, japoniskame filme aiskiai isvysime jau nebe komediju meistro, o thrillerio Alfred Hichcock stilistikos. O is visu mylimo Luc Besson sedevro “LEON” tarsi “isplaukusi” buveines shturmo scena. Bet nenukopijuota. Skoningai ishparodijuota. Kaifas nuo reginio !!! Tik ziureti ir neatsiziureti… Niam niam
Ogi galiausiai baigsiu tuos gundancius palyginimus teiginiu, kad artimiausias pagal ispudi, “klejones” ekrane - taip musu laukiamas su naujuoju filmu Quentin Tarantino. Ir jo “Pulp fiction”. Ir jokiu budu nekopijuota. Netikite? Belieka patiems paziureti…
Na, jei manoji rekomendacija atrodo snobiskai, pridesiu dar. Tai, kad BERLYNAREJE filmas gavo kino zurnalistu didyji priza ispudzio gali ir nepadaryti - kiek mes mateme apdovanotuju, kurie nedaro didesnio ispudzio. O jeigu filmui iteiktas dar ir toks PUBLIKOS PRIZAS, jau patiketi verta. Publika juk visur vienoda…

Taigi vilnieciai bei miesto sveciai - SKALVIJOJE be jokios abejones trumpa laika rodomas geriausias filmas, patekes Lietuvon 2003 metais! Nepraleiskite. Ir tenka apgailestauti, kad jis nenupirktas visai shaliai. Abejoju, ar shii “egzotiskaji rytu kina” pavyks pamatyti ne shiuo, pasiskolinyuoju ish kitu shaliu, budu. Nepraleiskite, kas galite… Labas

Vasario pabaigoje Vilniuje vyksiantis tarptautinis "Dogmos" kino festivalis sieks išjudinti lietuviškus kino kūrėjus. Kaip rašoma "Skalvijos" kino centro pranešime spaudai, vasario 21-25 dienomis "Skalvijoje" vyksiančio kino festivalio programoje - devynių užsienio šalių filmai, lietuviškosios "Dogmos" konkursas bei seminaras kino kūrėjams.
Viena konceptualiausių praėjusio dešimtmečio kino krypčių "Dogma" skatina radikalų kino išsilaisvinimą nuo stereotipų bei kanonų, todėl šiandien jų principais naudojasi daugybė pasaulio kino menininkų.
"Dogmos" sąjūdį 1995 metais Danijoje pradėjo režisieriai Larsas von Trieras ir Tomas Vitenbergas, priėmę 10 punktų "skaistybės įžadus": nefilmuoti studijoje, nenaudoti papildomo rekvizito, ne filmavimo vietoje skambančios muzikos, filmuoti tik rankine kamera, be optinių filtrų, specialaus apšvietimo, paviršutiniško veiksmo, žanriškumo, neminėti režisieriaus pavardės ir t.t.
Iki šiol Lietuvos didžiuosiuose ekranuose buvo parodyti tik 4 "Dogmos" filmai, pastatyti danų ir norvegų režisierių.
Iki šiol vienintelis lietuvių bandymas prisijungti prie šio avangardinio kino sąjūdžio buvo 1999 metais Lietuvos muzikos akademijos studentų organizuotas "dogmiškas" festivalis, kuriame buvo demonstruojami studentų filmai.
Pirmojo tarptautinio "Dogmos" festivalio organizatoriai siekia išsklaidyti mitą, kad "Dogma" yra išskirtinai skandinaviškojo kino reiškinys.
Organizatorių teigimu, vienas pagrindinių festivalio rengėjų tikslų yra išjudinti iš ramybės būsenos potencialius lietuviško kino kūrėjus, kadangi "Dogmos" principai suteikia galimybę kurti savitą šiuolaikišką kiną, naudojantis minimaliais finansiniais bei techniniais resursais.
Todėl festivalis, pasak pranešimo, orientuojamas į akademinį jaunimą ir žiūrovus, besidominčius šiuolaikine pasauline kultūra bei kinu.
Atidarymo metu žiūrovai pamatys JAV režisieriaus Michaelio Sorensono filmo "Converging with angels" (JAV) europinę premjerą. Filmo peržiūroje dalyvaus ir režisierius.
Pagrindinėje festivalio programoje bus pristatyti 9 filmai iš JAV, Šveicarijos, Italijos, Danijos bei Švedijos.
Lietuviškoje "Dogmos" programoje vyks konkursas, kuriame akademinis jaunimas pristatys filmus, kurtus vadovaujantis formaliaisiais "Dogmos" principais.
Konkurso dalyvius vertins ir geriausią filmą rinks kompetentinga komisija - Lietuvos kino studijos direktorius Robertas Urbonas, kino kritikai Rasa Paukštytė, Rūta Birštonaitė, Skirmantas Valiulis, videomenininkas Gintaras Šeputis bei kiti. Nugalėtojas bus apdovanotas skaitmenine kamera.
Festivalio metu seminarą "Faktai ir fikcija: kaip sukurti filmą pagal tikrą istoriją" profesionaliems kino, video menininkams bei studentams ves režisierius iš Šveicarijos Martinas Rengelis.