Philippe Van Leeuw TARP KETURIŲ SIENŲ (Insyriated, 2017)
Kai matai, kad žiūrėsi belgų kiną, kuris viename iš 5 didžiausių pasaulio kino festivalių, Berlyno, pelnė žiūrovų simpatijų prizą, žinai, kad turėtų būti "bomba" arba snaiperiškas pasirinkimo šūvis į dešimtuką.
Kaip ir didžiojoje daugumoje matyto per pastarąjį dešimtmetį belgų kino pavyzdžių, su šiuo Philippe Van Leeuw "Tarp keturių sienų" taip ir įvyksta – filmas neabejotinai priklausė geriausiųjų pernykščios Scanoramos festivalio rinktinei. Ir filme išties egzistencinį siaubą kelia snaiperio šūvis ir sproginėjančios bombos. Laimė, kad šitie baisūs reiškiniai viename Sirijos miesto daugiabutyje (gal Alepe, gal Damaske) nebūtinai pataiko į dešimtuką. Skirtingai nuo filmo kokybiškumo…
Teatrinio stiliaus filmas, kur karo apsuptame daugiaaukštyje rodomas tik vienas didelis butas su išgyventi norinčiais čia susispietusiais įvairaus amžiaus giminaičiais ir draugais, tikrai nepalieka abejingų. Skirtingai nuo kieme ir laiptinėje vyraujančių karo dulkių, čia išsaugotas spalvingas vaizdas. Žmonės laikosi iš paskutiniųjų nugalėdami nepaliaujančiai atsklindančią baimę. Filmo kūrėjų sėkmė, kad jie nemoralizuoja, neaiškina, kur teisybė ir visai nepolitikuoja. Palieka visas galimybes žiūrovui pačiam mąstyti kas tai yra karas ir kaip toks reiškinys derinasi su homo sapiens išskirtinumu kitos gyvybės Planetoje atžvilgiu.
Nors kurta matyt pačiame Europos centre, bet įtaiga, kad esi užspiestas arabų karo židinyje, didžiulė! "Taro keturių sienų" priklauso itin retai autorinio kino grupei – filmams, išlaikantiems žiūrovą kaip ant adatų…
Vertėtų stengtis pamatyti filmą.