Anton Megerdičev 3 SEKUNDĖS (Dviženije vverch, 2017)
Šiandien, sausio 13-ą paskelbta, kad 3 sekundės (originalus pavadinimas "Judėjimas į viršų") tapo visų laikų pelningiausiu filmu Rusijoje. Jo pajamos už bilietus sudaro stulbinamą 1,671 mlrd rublų sumą (24,324 mln. €). Filmas Rusijoje rodomas tik nuo gruodžio 28 dienos!
Pasirodė Žilvino Trato interviu apie filmą:
"Mus treniravo legendinio Sergejaus Belovo sūnus krepšininkas Aleksandras Belovas. Jis daug pasakojo apie tėvą, kitus krepšininkus. Sužinojau, kad S.Belovas ir M.Paulauskas rinktinėje buvo geriausi draugai, bet jų santykiai buvo keisti. Jie galėdavo kartu vaikščioti po miestą tris valandas nepratardami nė žodžio. Tačiau tyla jų netrikdė. Ir filme parodyta, kad krepšininkams draugystė buvo svarbiau už viską.
Pagal scenarijų mano personažas turėjo pasakyti: "Za rodinu igrali" ("Už tėvynę žaidėme"). Aš nesutikau, nes net ir Komunistų partijai priklausęs lietuvis nebūtų pasakęs, kad Sovietų Sąjunga yra jo tėvynė. Tą frazę pasakė aktorius, vaidinęs Aleksandrą Belovą.
Labai liūdna, kad ir filmas paženklintas skaudžiomis netektimis. Iki premjeros netekome dviejų aktorių. Lietuvių kilmės amerikietis, kuris vaidino JAV rinktinės trenerio asistentą, iškrito per langą. Kitas aktorius, vaidinęs amerikiečių krepšininką, nusišovė."
Teigdamas, jog politinės propogandos nėra (išjuokta TSRS sporto valdžia, pats režimas), nebuvau iki pabaigos teisus.
Štai mums fainas dalykas, kad MODESTĄ PAULAUSKĄ vaidinantis ŽILVINAS TRATAS nedviprasmiškai parodo, kad lietuviui nemaloni rusų draugija, iš tikrųjų yra nepalankus motyvas liaudies savitarpio bendravimo prasme. Eilinis rusas, jau ir taip pripūstas "priešas nuo Baltijos jūros", čia dar gauna savo mintims kitatautį, kuris "nevirškina" jų tautiečių! Nemalonus rusams momentas…
Šiaip, kūrėjai naudojosi realiais faktais, dažniausiai juos stipriai "išversdami" taip, kaip jiems reikalinga. Štai išskirtinis talentas ALEKSANDRAS BELOVAS, bent jau po olimpiados buvo "susimaišęs" santykiuose ne su viena moterimi. (Olimpiniu čempionu jis tapo 20-ies, o su žmona spėjo pagyventi tik paskutinius 1,5 metų). Štai ir rodomas filme jo personažo santykis su krepšininke. (Jo tikroji žmona, berods Ovečkina, išties buvo krepšininkė). Tik šie faktai, kaip minėjau, iškraipomi – herojaus Meilė negalėjo būti tribūnose, nes moterų krepšinio 1972 m. olimpiadoje… nebuvo!
Vladimiro Kondrašino neįgalus sūnus taip niekada ir nepakilo iš vežimėlio. Manau, autoriai taip pat šį faktą išnaudojo savaip…
Iš viso scenarijus dėl skundų teismams ir kitų nepasitenkinimų, buvo perdaromas net … 22 kartus 
. Galgi nevertėtų nežinant, kas buvo parašyta, smerkti našlių, kad jos bylinėjimosi dėl vyrų garbės ir orumo išsaugojimo…
MODESTAS PAULAUSKAS aprašomas, kaip konsultavęs filmo kūrėjus. Tačiau radau straipsnį, kuriame teigiama, kad jis atsisakė skaityti kelių šimtų psl. scenarijų, atsakydamas kinematografams, jog per tą laiką beveik pamiršo rusų kalbą (
). Kaip blogai matantis, Alžanas Žarmuchamedovas, atsieit, davė perskaityti broliui. Ukrainietis Anatolijus Polivoda, teigiama, iš viso nenori su rusais turėti jokių reikalų 
. Kaip dėl žaidėjo “be metimo”, bet su fenomenaliu pasu, Ivano Jedeškos – nežinau…
Galvoju, turiu papasakoti vieną iš įdomiausių su manimi įvykusiu anekdotu, susijusiu su MODESTO PAULAUSKO asmenybe. Jį sugebėjau papasakoti pačiam krepšininkui, kai po premjeros rengiamės rūbinėje. Tiesą sakant, jam didelio įspūdžio nepadarė (skubėjo prie laukiančio picerijoje sūnaus, pasiruošusio vykti namo. O štai lydinčiai sporto legendos jaunai giminaite, visai patiko ir sukėlė nuostabą, kad taip buvo.
Žodžiu, netikėtai anksti, būdamas 29-ių Modestas Paulauskas paskelbė pasitraukiantis iš aktyvaus sportininko kelio. (Tuomet ilgiau kaip iki 32 metų retas teištempdavo – kitoks supratimas apie režimą, kitoks kūno ruošimas, maistas, pinigai…
Buvau tada I kurso studentas, atvykęs iš provincijos. Bilietai tada kainavo žmonėms gal 1% iš atlyginimo, bet pasiūla buvo menka. Tuokart paskelbta, kad lietuvis olimpinis čempionas vieną kėlinį loš prieš savo gimtąjį Žalgirį vilkėdamas raudonus TSRS rinktinės marškinėlius, kitą kėlinį – žalius Žalgirio.
Bilietų prekyboje negalėjo būti, nes visi buvo pasidalinti Kaune pagal pažintis ir rangus. Kažkodėl vieno kėlinio nerodė TV.
Pradėjau klausinėti, ar neturi kas atliekamo gerokai iki rungtynių pradžios prie pat Halės įėjimo durų. Žinoma, kad nebuvo atliekamų…
Taip po truputėlį slinkau vis tolyn be klausinėdamas, kad tik kas prieš mane neatsidurtų. Praėjau buvusius KKI bendrabučius ir atsidūriau prie stotelės, besivadinusios, jei neklystu, Parodų kalnas. Ką gi, ėmiau garsiai klausinėti išvirstančių pro duris iš autobusų (tada buvo prisimenu Nr. 10; Nr.20 jie). Kai jau praktiškai pradėjus rungtynių pirmą minutę pagal laikrodį, iššoka jaunuolis ir garsiai man į klausimą "Ar neturite bilieto", riktelna:
– "Turiu!!".
Ir kiek kojos įkabina pasileidžia link Halės. O atstumas ten koks puskilometris.
Aš, žinoma, kiek atsilikusiai skuodžiu iš paskos. Artėjant įėjimui į Halę, gerokai "pagreitėjęs" priartėju prie savo vilties. Jaunas, bet kiek vyresnis bėgikas, aikvaizdžiai išgirsta tapnojimą už savęs. Akimirksniu sutoja. Atsisuka ir šaukia:
– "Tai aš sau turiu! Sau!!!"
Oh, tu rūgštele!
Nukabinusiam nosį prisieina jau skubėti namo, kad pamatyčiau tą rodomą iškilmingo mačo antrą kėlinį…
Žinomo Rusijos režisieriaus Megerdičevo (žinomiausias filmas "Metro" per šventinę savaitę surinko 0,5 mln. žiūrovų, 1,5 mlrd. rublių (220 mln. €) ir atsidūrė Rusijos kino istorijoje 58 vietoje pagal pelningumą.
Tai negalima sieti su rusų patriotiškumu – paprasčiausiai filmas meistriškai sukurtas, turi gerus jausmingumo, įtampos, kovos dėl tikslo, patriotiškumo ugdymo ir… sveikos propagandos balansus. Dalyvavau premjeriniame seanse, kuriame buvo nemažai visuomenėje žinomų žmonių, pats vienas iš esminių filmų herojų Modestas Paulauskas bei jį įkūnijęs Žilvinas (Džeimsas) Tratas. Visi liko patenkinti ir jokių kritinių gaidelių neišgirdau.
Norėtųsi, kad filmą pamatytų bent 3 segmentų Lietuvos žiūrovai:
- Nuolat nesekantys lietuviškos antrosios religijos – krepšinio batalijų. Na, gal pasižiūrintys lemiamus LTU rinktinės mačus.
- Krepšinio gerbėjai su stažu, kuriems tokie vardai, kaip Aleksandras ir Sergejus Belovai, Ivan Jedeško, uzbekas Alžan Žarmuchamedov, gruzinai Michailas Korkija ir Zurabas Sakandelidzė, Sergejus Kovalenka primena daug iš jaunystės. Krepšinio universalumas, kad sėkmingai gali būti fanais ir pensininkai ir paaugliai…
- Entuziastingi jaunuoliai, sukeliantys didžiausią triukšmą arenose, kurie paminėtų pagrindiniai legendinės 1972 m. TSRS rinktinės žaidėjų niekaip negalėjo matyti žaidžiant, nes jauniausiam rinktinės dvyliktuko žaidėjui dabar būtų – 66-eri. Liūdna, bet ti 4 iš jų yra gyvi (M.Paulauskas, I.Jedeško, A.Žarmuchamedov, ukrainietis Anatolijus Polivoda).
Patikėkite, visi žiūrėsite filmą su nepaliaujamu įdomumu.
Dalyvavę premjeroje lietuvių aktoriai, atlikę epizodinius vaidmenis, nes Vokietijos miestas Esenas, o gal ir Miunchenas filmuoti Vilniuje, apsidrausdami sakė publikai:
– "Taip, šis filmas propogandinis. (pateikiant šališkus argumentus, daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai). Bet propogandinis parodantis, kaip reikia siekti tikslo, kaip užsispyrusiai įveikti kliūtis."
Ir išties, besibaiminantys iš anksto ar jau pamatę uždegančiai pasakojamą legendinių varžybų istoriją, ir vartodami šį terminą, gali būti ramūs – sutampančiai filmo premjerai kino teatruose su Sausio 13-ąją, tokia rusiška "propoganda" visai nekenkia. Atvirkščiai – lietuvis MODESTAS PAULAUSKAS filme pristatomas kaip užsispyrusiai propoguojantis savo lietuvybę, į akis rusams drebiantis, kad jam sunku su jais, nes jaučiasi vakariečiu. Ir visi komandoje supranta, kad Miuncheno olimpiada Modios (tokią malonybinę pravardę turėjo vadinams geriausiu visų laikų Lietuvos krepšininku, kol sutviskusi A.Sabonio žvaigždė atnešė jam 1988 m. Olimpinio čempiono titulą) planuose yra kaip pabėgimo pas gimines Vakarų Vokietijoje galimybė. Prašom jums ir propoganda – Modestas Paulauskas buvo TSRS rinktinės kapitonas! Žinoma, kad tautinio nepasitenkinimo ar pabėgimo niuansų jis tikrai negalėjo demonstruoti. Jį kvietė rusai į filmo premjerą Maskvoje, bet prisidengdamas sveikata, olimpinis čempionas nevyko. O kita priežastis galėjo būti ir baimė, kaip ne rusą parodys Rusijos kinematografininkai. Ir iš vis, koks filmas gavosi. Modestas vengė pakilti prieš žiūrovus ir Vilniuje, bet filmo kolegos išprovokavo. Pats girdėjau, kaip exkrepšininkas džiaugėsi filmu ir ypač didele lietuvybės doze. Juk rodoma taip ryškiai Vilniaus g. tarp Šv.Kotrynos bažnyčios, Salomėjos Nėries gimnazijos, Vokiečių g. (atsieit, Esenas), kur prieš dabartinį eismą važiuoja 7-o dešimtmečio limuzinai…
Tačiau filmo sumanytojams teko nuryti ne vieną kartėlio piliulę. Davę paskaityti scenarijų, legendinio trenerio VLADIMIRO KONDRAŠINO (jį šauniai vaidina populiarusis Vladimiras Maškovas ir genialiojo centro ALEKSANDR BELOV našlėms buvo patampyti po teismus. Dabar, kai pamatė gatavą filmą, joms turėtų būti gėda, nes filmas taip išaukština šių žmonių patriotiškumą. Tik dėl to, kad atsiribotų nuo sąsajų su Kondrašinu, filme trenerio pavardė pakeista į kvailai skambančią "Garanžin". kiek radau, našlei ypač užkliuvo, kad filme turėjo būti parodyta, kad jos amžnaatilsi vyras sugaunamas su kondrobanda iš užsienio muitinėje. (Tuo metu krepšininkai veždavo įvairiausių daiktelių iš užsienio – TSRS vien vietinės gamybos prekės).
Filmo pirmuosiuose kadruose parodoma, kad sporto ministerijoje atstatydinamas jau daugeliui geriau prisimenamas ALEKSANDRAS GOMELSKIS. Nepasakoma, kad jo karjeros rinktinėje 6 metų pauzė atsirado dėl tos pačio kontrabandos, ir norų bėgti į Izraelį, dėl ko buvo konfiskuotas jo užsienio pasas. Turėdami tokius faktus, filmo scenaristai ir norėjo parodyti šį motyvą. Kondrašino našlei turėtų būti sarmata dėl bylinėjimosi, nes dabarties krepšininkai, niekada nebendravę su šiuo iškiliu treneriu ir sužinoję, kad jai su neįgaliu sūnumi nebepavyksta gyventi sukriošusiame bute Peterburge, sumetė iš savo kontraktų rinkliavą ir nupirko naują butą! Nesuprantamas ir A. Belovo našlės nepasitenkinimas – realiai žmogus, užtikrinęs olimpinį auksą, pajuto širdies bėdas jau po Olimpiados. Sako, kad jį paveikė lyg atvykusi iš JAV mergina ir besistengusi jį išsivežti kaip vyrą į Ameriką, jo tikroji meilė, kuri iškeitė jį ir ypač vėlgi kontrabandinis skandalas, kai centras buvo sugautas su skirtomis išvežti į užsienį brangias ikonas. Belovas buvo pašalintas iš Peterburgo "SPARTAKO", TSRS rinktinės. Grįžęs Gomelskis bandė gelbėti padėtį, bet rašoma, kad deramai nereagavo stovykloje į Sašos nusiskundimais širdimi ir jis 26-erių mirė. Bet rašoma, kad jam išsivystė širdies sarkoma, ko gal ir negalima buvo išgydyti…
Šį genialų krepšininką vaikų namuose kažkokiu būdu atrado pats V. Kondrašinas. Kai parodo daugeliui matytas tas 3 suvaidintas paskutines sekundes, bėgant titrams parodoma ir tikrosios situacija dokumentinis įrašas. Jau tada per žemas 2 m ūgio centras turėjo tokias ilgas kojas ir rankas, kad kai savo baudos aikštelėje išskėsdavo galūne, jok priešininkas neįveikdavo jo gynybos. O kaip išvertė iš koto abu taip pat šokusius gaudyti kamuolio JAV studentus, matė ir dar kartą su malonumu pažiūrės visi.
Ko nereikia, "propoganda" nepasako filme – amerikiečiai niekada nepripažino savo pralaimėjimo. Jų olimpiniai sidabro medaliai guli neatsiimti Lozanos banke… Filme teisingai sakoma, kad nuo 1936 m., kai lošiamas krepšinis olimpiadose, jų niekas nebuvo nugalėjęs. Bet visa tiesa yra ta, kad Pasaulio čempionatuose jau buvo nugalėjus ir Jugoslavija ir TSRS rinktinės. Bet vis tiek pergalė tada buvo tikras fenomenas, nors visi žinome, kad lošė tada geriausi studentai, o ne profesionalai (įspūdingai "Dream team" debiutavo tik 1992 m. Barselonoje, kur taip pat debiutinė LTU rinktinė paėmė bronzą!).
Mačas parodytas įspūdingai. Prieš tai tos peripetrijos dėl "žaisime-nežaisime" sugalvotos kinematografininkų dėl siužetinės intrigos – iš tikrųjų buvo sprendžiama ar nutraukti pačias Olimpines žaidynes, ar jas užbaigti. TSRS krepšinio rinktinė jokiose derybose nedalyvavo. Vėlgi scenaristų siekis intriguoti. Kaip ir stiprus pačio krepšinio pakeitimas – greičiai ir atletiškumas buvo ne tie. JAV studentų lygoje netgi buvo uždrausta dėti į krepšį.
Sakoma, kad tais metais negalėjo būti ir TV transliacijos iš Miuncheno su vėlgi legendine komentatore Nina Jeriomina. Todėl ir pasijutau nežinantis mačo eigos (gudrusis lapinas Kondrašinas "sužaidė" su Modesto įtraukimu į mačą). Todėl buvo labai įdomi eiga. Puikiai po aktoriais paslėpti krepšinio meistrai, kurie keitė šiuos montažo kompiuterio pagalba. Puikiai suvaidinęs M.Paulauską raumeningas modelis ŽILVINAS TRATAS, sakė, kad kamuolys jam krito iš rankų…
Labai užtikrintas filme balansas tarp visokių pasišaipymų iš partinių šulų, pasiruošimo mačui detalių, tuometinių sovietinių krepšininkų buities ir mentaliteto
ir sportinių rungtynių. Visko nei per daug, nei per mažai…
O pabaigos sekundės parodytos teisingai. Taip, kaip pats Modestas Paulauskas pasakodavo…