Ruben Ostlund KVADRATAS (The Square, 2017)
JONAS ŪBIS:
„ Šiemet antrą kartą „Auksinę palmės šakelę“ pelniusio švedų režisieriaus Rubeno Östlundo pirmąją „šakelę“ – filmą „Kvadratas“ – primins LRT Plius (9 d. 21.30). Šio šmaikštaus filmo apie šiuolaikinį meną herojus yra Kristianas (Claes Bang) – Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejaus direktorius. Jis gražus, protingas ir politkorektiškas, turintis valdžią ir mokantis išmintingai pasinaudoti savo padėtimi, bet Östlundas jį nuolat įvelia į situacijas, kurios satyriškai atspindi mus supantį pasaulį. Kristianas, regis, kontroliuoja viską. Po skyrybų jis pavyzdingai rūpinasi dukrelėmis, važinėja ekologišku automobiliu, padeda kitiems, ypač jei tai nereikalauja daug pastangų. Kristianas rengia visuomenės tolerantiškumą ugdančią instaliaciją „Kvadratas“, su kuria sieja daug vilčių. Tačiau pamažu idealaus piliečio įvaizdyje ima rastis vis daugiau plyšių.
Režisierius (beje, iš tikrųjų kūręs panašią instaliaciją) mėgaujasi galėdamas pasišaipyti iš politinio korektiškumo, nors filme, matyt, kiekvienas galės pajusti, kad šaipomasi ir iš jo. Viename interviu Östlundas sakė, kad rodo mūsų dūstančio pasaulio, kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis, problemas, ir prisipažino: „Kristianas yra mano alter ego. Jis panašaus amžiaus, taip pat turi dvi dukreles – mokyklos rungtynių šokėjas, pamainomis auklėja jas su savo buvusia partnere. Matyt, kadaise jis padarė panašių į mano klaidų, o dabar susiduria su panašiomis problemomis. Jis gyvena meno apsuptyje, truputį lyg stiklainyje. Tačiau jis stebi neteisybę aplinkui, mato atskirtį, sistemos nuskriaustus žmones. Ar jis turi apsimesti, kad viskas yra gerai, ar reaguoti?“ Pasak Östlundo, rinkdamas medžiagą „Kvadratui“ jis važinėjo po muziejus: „Niujorkas, Madridas, Paryžius… Net neįsivaizduojate, kiek kartų mačiau baltas sienas su neoniniais užrašais, po galerijas išbarstytas akmenų krūveles ar geležies gabalus. Šiuolaikinis menas dažnai pavirsta tuščiu ritualu. Žinoma, kine taip pat tai atsitinka, bet mes pernelyg įsižiūrėję į save, kad tai pastebėtume. Būtent apie tai ir kalbu. Jei norime, kad mūsų kūryba būtų svarbi, turime žiūrėti į save kritiškai.“