Jano P. Matuszynski PASKUTINĖ ŠEIMA (Ostatnia rodzina, 2016)
Jano P. Matuszyńskio filmas "Paskutinė šeima" – jo vaidybinis pilnametražis debiutas. Režisierius buvo "Kino pavasario" svečias. Su juo kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.
Kas buvo pirmiau: scenarijus ar sumanymas kurti filmą apie Beksińskių šeimą?
Tai vyko lygiagrečiai. Aš jau anksčiau norėjau kurti filmą apie Beksińskius, bet nesugebėjau sukonkretinti sumanymo. 2014-aisiais, likus metams iki dešimtųjų Zdzisławo Beksińskio mirties metinių, vėl pradėjau ieškoti medžiagos ir "Vikipedijoje" radau informaciją, kad Robertas Bolesto parašė scenarijų "Paskutinė šeima". Susisiekiau su juo ir sužinojau, kad scenarijui jau bemaž aštuoneri metai. Jį rašė pilnametražiame kine debiutuojantis scenaristas, kuris vėliau sukūrė filmų "Hardkor Disco" ir "Šokių aikštelės dukterys" scenarijus. Turėjau pastabų scenarijui, Robertas taip pat šį tą norėjo pakeisti, nes grįžo prie teksto būdamas jau patyręs scenaristas ir pasižiūrėjo į jį naujai. Tai, kad toks išskirtinis tekstas taip ilgai gulėjo stalčiuje, manau, jį vargino, bet galiausiai prabėgęs laikas išėjo į naudą paskutinei scenarijaus versijai. Tačiau turint galvoje, kad pasakojame visai neseną istoriją, paremtą tikrais įvykiais, kilo daug subtilių, keblių klausimų, reikalavusių patikslinimų taip pat ir filmavimo aikštelėje.
Ar kuriant filmą buvo naudingi garso įrašai ir vaizdajuostės, kuriuos paliko Beksińskis?
Rengiantis filmui turėti tiek daug autentiškos dokumentinės medžiagos – išskirtinė situacija. Be abejo, tai turėjo didelę įtaką Robertui, kai jis rašė scenarijų, nes daug ką jis tiesiai paėmė iš tos medžiagos. Kai kurios scenos atkurtos visiškai tiksliai, juk neatsitiktinai atsiimdamas "Auksinį erelį" už geriausią scenarijų Robertas dėkojo Beksińskiams už dialogus. Filme skamba autentiški Beksińskių dialogai, tik kartais jie paimti iš skirtingų situacijų ir sujungti į vieną, kad kurtų dramaturginę visumą. Scenarijus ir filmas tiksliai remiasi konkrečiais įvykiais, todėl archyvinė medžiaga buvo labai svarbi siekiant tikro autentiškumo ir tiesos. Man buvo svarbus realizmas, todėl, pavyzdžiui, mes net ir nesvarstėme, kokia kamera filmuosime scenas, kurias realybėje filmavo Beksińskis, ir ieškojome tokios pat VHS kameros, kokia filmavo ir Beksińskis. Laimė, mums tai pavyko.
Ar daug nutolote nuo realios įvykių versijos? Pavyzdžiui, aš pastebėjau, kad dailininko nužudymo scenoje dalyvauja tik vienas žudikas, nors, kiek žinau, jų buvo du.
Perskaičiau visą bylą ir vienintelis dalykas, kuo žudymo scena filme skiriasi nuo to, kaip viskas buvo iš tikrųjų, yra kėdės, kurioje sėdėjo Beksińskis, vieta. Žinoma, su nužudymu susijęs ir žudiko pusbrolis, bet iš pasakojimo, kuriuo galima tikėti arba ne, jis bute pasirodė vėliau. Nenorėjau gilintis į žmogžudystės detales, nes filmas ne apie tai, kad kažkas nužudomas ir sprendžiama kriminalinė mįslė. Norėjau parodyti nužudymą kuo minimalistiškiau. Juolab kad niekad netikėjau to vaikino pateiktais motyvais, esą jis taip padarė, nes Beksińskis nenorėjo paskolinti pinigų. Tai skamba visiškai iracionaliai, o aš nuo pat pradžių jaučiau, kad tai kafkiška žmogžudystė ir jos niekaip nepavyks iki galo apibrėžti. Galima ieškoti metaforų ir simbolių, bet man buvo svarbu sukurti nevienprasmišką sceną, ieškojau būdų, kaip ją užbaigti neįvedant kito vaikino.
Tačiau po filmo premjeros susidūrėte su vieno Beksińskio giminaičio priekaištais, esą kartais filmo autoriai prasilenkia su tiesa.
Būsiu nemandagus, bet man neatrodo, kad ponas, apie kurį kalbate, būtų dalyvavęs bent vienoje filme parodytoje situacijoje. Tad nežinau, kuo remdamasis jis teigia, kad taip nebuvo. Neabejoju, kad tai, kas rodoma, remiasi faktais ir yra tikra, nors tai vaidybinis, o ne dokumentinis filmas. Ši problema visada iškyla tikrais įvykiais paremtuose filmuose. Nepriklausomai nuo to, ką galvojate apie Andrzejaus Seweryno vaidmenį, niekas negali tvirtinti, kad jis yra šimtaprocentinis Zdzislawas Beksinskis, nes tai neįmanoma. Taip pat ir puikiai į Steve’ą Jobsą persikūnijęs Michaelas Fassbenderis netapo Steve’u Jobsu, nes tai visada bus interpretacija. Daug apie tai mąsčiau ir buvau pasirengęs priekaištams, nes žinojau, kad, pavyzdžiui, Tomeko personažas žadins kontroversijas, mat filme rodomas Tomekas gana nutolo nuo stereotipiško jo įsivaizdavimo. Tačiau mes turėjome daugybę medžiagos apie jį, ir tai, kas rodoma filme, mano galva, yra mandagesnė versija žmogaus, kuris iškyla iš mūsų gautos medžiagos. Priekaištai, kuriuos išgirdome, tai dar vienas atvejis, kai kas nors tvirtina vienintelis žinąs tikrąją tiesą. Mes neblokuojame temos, kviečiame diskutuoti. Dabar kuriami du dokumentiniai filmai apie Beksińskius, taip pat pagrįsti archyvine medžiaga, ir trumpo metražo vaidybinis filmas. Be to, išleista daug knygų ir kiekvienas gali susidaryti savo nuomonę.
Neabejotinas filmo privalumas yra aktorių vaidyba, pirmiausia Seweryno, bet taip pat ir Aleksandros Koniecznos, Dawido Ogrodniko. Aktorių užduočių požiūriu tai ambicingas ir sunkus filmas. Kaip dirbote su aktoriais?
Turėdamas rankose scenarijų žinojau, kad tai trijų visiškai ypatingų vaidmenų medžiaga. Buvo grynas malonumas dirbti su aktoriais, kuriuos norėjau matyti šiuose vaidmenyse. Aktorius pasirinkau pats. Turėjome laiko susipažinti su Beksińskių archyvais ir kruopščiai aptarti kiekvieną sceną, kurių nė viena iš tikrųjų nebuvo paprasta. Kiekviena kupina tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, scena, kur Zosia džiovina bulves. Ji nėra akivaizdi, bet buvo svarbu, kad atrodytų akivaizdi, įprasta. Man artimas Mike’o Leight darbo metodas. Regis, nesąmoningai juo vadovavausi. Filmavimo aikštelėje susikūrė ypatinga atmosfera ir tai buvo matyti, kai aktorius ateidavo filmuotis vienai arba dviem dienoms ir jam būdavo sunku susitapatinti su tuo, kas vyksta. Svarbu ir tai, kad filmo pasakojimas susideda iš vieno kadro scenų: kiekviena montažo sandūra tai prabėgęs laikas – minutės, metai, mėnesiai. Pamenu situacijas, kai keli aktoriai sakė: "Na, nufilmavome bendrą sceną, dabar bus stambūs planai." Ne, jokių stambių planų nebus, tai turi būti freska, pateikianti platesnį vaizdą, nes tai ne vieno žmogaus, o šeimos istorija. Pasakojimo intymumas atsiranda, nes veiksmas vyksta dviejuose butuose. Kamera stovi šiek tiek toliau ir matome butą tarsi veikėjo paveikslų kontekste. Taip istorija įgyja epiškumo. Tačiau mes nešokiruojame Beksinskio paveikslais, jų nėra pirmame plane, jie įrėmina pasakojimą. Žinoma, kilo daugybė įvairiausių problemų, pradedant lėktuvo katastrofos scena, kuri buvo labai sunki techniškai, bet apskritai filmo kūrimas buvo gražus nuotykis, taip pat ir intelektualinis.
Kas Jūsų šiuolaikinio kino meistrai? Be Mike Leigh?
Jų yra daug. Net kuriant šį filmą buvo kelios netiesioginės jų kūrybos nuorodos. Visada buvau Romano Polanskio gerbėjas, jis mums apie save priminė, be to, labai vertinu Martiną Scorsesę ir, kitaip nei daugeliui, man labai patinka jo naujausias filmas "Tyla". Taip pat mėgstu Stanley Kubricką, Krzysztofą Kieślowskį – galėčiau išvardyti daug daugiau. Kalbant apie visiškai šiuolaikinį kiną, laukiu naujo Paulo Thomaso Andersono filmo, nes jis kuria nepaprastai svarbų, ypatingą kiną. Kai žiūriu jo filmus, man atrodo, kad mūsų panašus skonis, jei kalbėsime apie estetinius sprendimus. Taip pat esu visai kitos rūšies režisieriaus Weso Andersono gerbėjas, o jo "Viešbutis "Didysis Budapeštas" man atrodo šedevras. Visada buvau sinefilas, nuo mažens žiūrėjau daugybę filmų, todėl tokių atsparos taškų turiu tikrai daug. Be abejo, tokia figūra yra ir Michaelis Haneke, visada jam lenkiuosi. Deja, daugelio naujų filmų dar nemačiau, nes su "Paskutine šeima" važinėjau po pasaulį, bet tikiuosi, kad dar pavyks pamatyti, ką praleidau.
Koks bus Jūsų kinas? Ko galime laukti po šio debiuto?
Viena galiu pasakyti tikrai: nekursiu filmo, kuris būtų panašus į "Paskutinę šeimą". Man imponuoja Kubrickas, kuris kiekvienąkart kurdavo vis kitokį filmą. Man regis, tai geras požiūris, nes nėra reikalo dukart žengti į tą pačią upę. Juolab kad ir Paulas Thomas Andersonas elgiasi panašiai. Turiu kelis projektus, bet nežinau, kuris iš jų bus mano kitas filmas. Dabar toks momentas, kai reikia truputį atsigauti, nes iškart po filmo premjeros, kuri Lenkijoje įvyko rugsėjo pabaigoje, išvažiavau į Beščiadus filmuoti – ties Lenkijos ir Ukrainos siena kūriau antrąjį HBO serialo apie pasieniečius "Gauja" ("Wataha") sezoną. Tai buvo visiškai kitokia nei "Paskutinės šeimos", bet taip pat puiki patirtis, mokanti amato, o kartu ir nebloga gyvenimo mokykla, nes filmavome miške, sniege iki pat pažastų, 20 laipsnių šaltyje. Sėdėjau ten beveik penkis mėnesius, baigėme filmuoti vasario pabaigoje. Tik dabar galiu truputį atsikvėpti.
Pasaulinėje filmų internetinėje duomenų bazėje imdb PASKUTINĖS ŠEIMOS metrikuose tarp gausybės pelnytų apdovanojimų ir pripažinimų (paskutinis iš jų buvo prizas, išreikštas 100 000 € suma!) puikuojasi ir įrašas, jog jis laimėjo pagrindinio Vilniaus tarptautinio kino festivalio "Kino pavasaris" konkurso Nauja Europa – nauji vardai didįjį prizą. Ogi prieš tai buvo geriausio metų filmo "Auksinis liūtas, pagrindinių aktorių pripažinimo geriausiais Lenkijos filmų festivalyje Gdynėje.
Pasiekimai neeiliniai. Ir reikia pripažinti – pelnyti.
Turime biografinį filmą apie žinomo Lenkijos dailininko Zdzislaw Beksinski bei jo šeimos likimą. Aktoriniais vaidmenimis besiremiantis, nors ir paparastai atrodantis filmas, suteikia ryškų įspūdį, kaip biografinis kinas gali skirtis nuo madingų dabarties biografinių filmų, kurių daugiausia sukuriama Holivude.
"Kino pavasaryje" nesuspėjau pamatyti filmo ir sužinojęs, kad "Paskutinė šeima" tapo festivalio laureatu, ramiai tikėjausi pamatyti kūrinį papildomuose rodymuose, nes tradiciškai konkursinės programos nugalėtojui suteikiama teisė papildomam seansui pasibaigus festivaliui. Kur gi! Kiek pasiekė žinios, paskubėję įsigyti teisę geriausią 2016 m. Lenkijoje sukurtą filmą rodyti kino teatrų repertuare, savininkai blokavo jau paskelbtą čempionišką filmo parodymą. Galima suprasti, – žiūrovai, atsieit, likts jiems…
Ką gi, pirmą filmo rodymo dieną "Multikino" žiūrėjome "Paskutinę šeimą"… keturiese! . Gi reklama prarasta – iš lūpų į lūpas būtų įspūdžius pasakoję tradiciškai pilnai užpildę festivalio salę žiūrovai…
Suprantu, kad kaip bepristatyčiau filmą, daugelis nesugebės rasti laiko vizitui į kino teatrą. Todėl siūlau pasinaudoti k/t PASAKA suteikiama paslauga – pasirūpinus rimta kompanija pasižiūrėti filmą namie ir papolemizuoti su manimi:
http://www.epasaka.lt/lt/home-cinema/movies/ostatnia-rodzina
Tikrai nesakau, kad filmas "pakerės". Gali būti nelengva prisitaikyti prie neįprastos filmo formos…
Kaip įprasta biografiniuose filmuose, matome keliasdešimt šeimos gyvenimo metų, nuo tada, kai berods 1977-aisiais Beksinskių šeima atsikraustė į dar nebaigtą statyti daugiabučių kvartalą Varšuvos pakraštyje, iki žiauraus dailininko nužudymo 2005 metais. Gerai žinome, kad per tą laiką Lenkijoje keitėsi politinės sistemos, technologiškai ir psichologiškai gyvenimas kito, bet debiutuojantis jaunas režisierius, scenaristas Robertas Bolesto ir aktoriai visa tai palieka už filmo ribų. Beveik neišeinant iš Beksinskių ar sūnaus Tomeko butų, stebimas kasdienis šeimos gyvenimas. Atsisakymas išorinio poveikio ir bendrapolitinių aspektų, tikrai išskiria PASKUTINĘ ŠEIMĄ iš kitų tokio turinio filmų.
Zdzislaw Beksinski (1929-205) pradėjo savo sąlyti su menais skulptūros bandymuose, bet geriau jam sekėsi fotografija. Vėliau, kai paplito buitinės videokameros, jis ėmėsi ir filmuotojo užsiėmimo. Pagrindinis jo vaizdo fiksavimo objektas buvo šeima. Režisierius teigia, kad kai prieš kelis metus ėmėsi kurti PASKUTINĘ ŠEIMĄ, likusios medžiagos apie Beksinskius tiek, kad tai netgi trukdė, nes visi faktai negalėjo tilpti į 2 valandas. Situaciją, kad medžiagos tiek daug, Matuzszynskis vadina išskirtine. Gaila tik, kad filmas pasirodymas ekranuose užtruko ir menininkas, manau, neišvengiamai yra primirštas ir mažiau aktualus net pačioje Lenkijoje…
Filmo atsiradimo logika, kad nuo minėtos veiklos pasukęs į dailę, šeimos galva stipriai išgarsėjo. Man pasirodė, jog filme tai netgi per mažai akcentuojama, apsiribojant tik populiariojo aktoriaus Andrzej Chyra suvaidinto epizodinio dailėtyrininko ir paveikslų supirkėjo Piotr Dmochowski žodiniais susižavėjimo šūksniais filme apie jo regimus paveikslus. Kaip atrodo žinomojo Lenkijoje dailininko kūriniai, pelnę jam šlovę, iš filmo visai nesuprasi. Todėl pridedu to paties Dmochowskio, parašiusio 3 knygas apie dailininką ir po jo mirties įkūrusio BEKSINSKIO GALERIJĄ, jos internetinį adresą, kad galima būtų pamatyti, apie kokį meną čia šnekame: http://beksinski.dmochowskigallery.net/galeria_past.php?lang=p
Pradėjęs nuo abstraktaus stiliaus, vėliau Beksinskis tapo siurrealistu – pagal kūrybinį principą ir vaizduotę primena mūsų pasididžiavimą Šarūną Sauką. Tiesa?
Lenkijos kino žvaigždės Andrzej Seweryn suvaidintas personažas – jautrus, subtilus, tolerantiškas, autoironiškas žmogus, kurio paveikslai gali šiurpinti siurrealistine fantazija. Įdomiausia, kad pagrindinį herojų, o dar daugiau jo žmoną, kurią suvaidino Aleksandra Konieczna (abu aktoriai gausiai apdovanoti už šiuos vaidmenis) aiškiai užgožė filme jų sūnų TOMEKĄ įkūnijęs Dawid Ogrodnik. Roko muzikos ir kino fanatikas, deja, liguistai neurastenikas sūnus negali prisitaikyti prie aplinkos ir nuolat šantažuoja tėvus savižudybe. Tėvai ir praeitame amžiuje dar gyvavusios ilgaamžės močiutės (vadino Tomeką GESTAPO) kenčia dėl Tomeko psichopatinio elgesio, kas tampa netgi filmo apie šeimą pagrindiniu faktoriumi.
Nežinodamas, kad filme vis parodomi tėvo užfiksuoti kadrai videokamera yra dokumentiniai, o ne dabar aktorių suvaidinti ir dirbtinai "pasendinti" kadrai, negali atsistebėti puikiu "kastingu" – toks stulbinamas aktorių panašumas į tikruosius personažus!..
Rimto kino gerbėjams, analizuoti matomą vaizdą linkusiems, rekomenduojama.