Stephen Frears FLORENCE (Florence Foster Jenkins, 2016)
VILNIUS
Pasaka
05.13 - 05.13 19.45
Meryl Streep. Na ir kas, jeigu toks nuostabus rugpjūčio paskutinių dienų oras! Negi vakarop brauksi kino teatran, o ne leisi laiką kur nors saulės atokaitoje gamtoje. Sakote amerikietė, nominuota 19 -ai Oskarų, o 3 ir gavusi. Tokios aktorės kaip ir neaptiksi ne tik tarp gyvųjų…
Būta ko! Nominuota 19-ai, bus ir 20-as už neordinarinės damos Florence vaidmenį… Tingisi gi kinui eikvoti laiką…
A-a-a, dar romantiškasis britų širdžių ėdikas Hugh Grant! Kaži kas iš jo liko? – metai juk bėga…
Taip galvojau, kaip, neabejoju, ir daugelis, kas atkreipė dėmesį į dar rugpjūčio 12 d. Lietuvoje debiutavusį prancūzų-anglų bendros gamybos kino produktą. Tiesa, man svarbesnis paskatas vis dėlto sureaguoti ir pamatyti filmą, buvo faktas, jog pagrindinis jo kūrėjas yra iškilus britų filmų autorius Stephen Frears. Ne, šis didžiausio profesionalumo ir kūrybingumo veteranas yra susukęs ne vien “Filomeną” ar “Karalienę” – man jis puikiausiai žinomas ir už dar ryškesnius filmus. Pasidomėkite…
Taigi, “Florence” – vienas iš madingų biografinių filmų. Tačiau koks 
. Jo stiprybė tikrai ne vien išvardytų trejeto pripažintų menininkų bei visos eilės kitų, daugiau ar mažiau epizodinių vaidmenų atlikėjų išradingumo, talento ir gero skonio nuopelnas. Net sunku patikėti, kaip kinematografininkai sugebėjo atrasti tokią realią asmenybę kaip Florence Foster Jenkins (1868-1944). Ji pati savaime jau yra atradimas! O kai jos gyvenimą prasuką ekrane minėti aukščiau talentai, nors ir apsiribodami tik paskutiniais metais, gaunasi chemija, kuriai verta aukoti ir gerą orą. Ar bent jau sulaukti niūresnio vakaro…
Skaitau retą lietuvišką šio filmo apžvalgą, kurioje teigiama, kad aktoriai tai puikūs, bet filmas “neišnaudoja didelių biografinio filmo galimybių”. Man tokia nuomonė – ne kas kita, kaip reikalo nesuvokimas, kokį visą filmą demonstruoja Meryl Streep įkūnijama herojė. Taip, galima stebėtis pirmoje filmo dalyje akivaizdžiai kūrėjų eskaluojamą pasijuokimą iš savo Florence, jos parodiją ar netgi tyčiojimąsi. Biografinis filmas atrodo tarsi vodevilinė komedija! Žiūrėti linksma, tačiau tuo pačiu stebiesi, jog nerimta visa tai, ką matai…
Tačiau, užtenka po filmo nors kiek pasidomėti rodomos menininkės ir mecenatės realiu gyvenimu, kai supranti, kad regimi ir girdimi juokingi dalykai yra visai ne iš piršto laužti, kad tai nėra siekis užkariauti žiūrovą…
Užbėgant į priekį, M. Streep talento jėga atskleis mums ir didžiulį jos personažės elgesio dramatizmą, kurio pati Florence taip gyvenime ir nesuvokė. Tiesa, filmo finalas yra Florence praregėjimo akimirka…
Bet ko gero, tai tik filmo finalas. Biografijos sako, kad ir po istorinio Florence koncerto garsiausioje Niujorko koncertų salėje Carnegie-Hall, ji liko tikėti savo įtaiga. Ir mirė laiminga.
O ta įtaiga – tai dabartiniais laikais vadinamasis J.KRUGER - D.DUNNING sindromas, kai asmuo save laiko išskirtinai talentingu ar net genialiu, kai realybėje to nėra. Papasakosiu, ką filmo autoriai tiesiogiai neparodo.
Gimusi Pensilvanijoje Florence Foster Jenkins nuo 8-ių intensyviai mokėsi skambinti fortepijonu ir dainuoti. Tačiau, kai 17-os ji pareiškė norą vykti į Europą studijuoti muzikos, tėvas, turtingas pramoninkas atsisakė tai finansuoti – neabejoju, kad suvokė mergaitės talento trūkumą. Nepritarė jai ir jos pirmasis sutuoktinis, gydytojas Dženkinsas. Jų šeima suiro. Tačiau Florence sugebėjo pragyventi, mokydama vaikus muzikos. Viskas pasikeitė, kai 1909 m. mirus tėvui, Florence paveldėjo įspūdingą palikimą. Tolimesnį jos gyvenimą jau galima suprasti iš filmo, nors pradedama rodyti, kai Florence jau gerokai per 60-imt. Ji tikrai kaip profesionali vokalistė rengė koncertus salėse, kuriose susirinkdavo iki 800 jos klausytojų. Tai buvo išties jos gerbėjai, kurių motto, matyt, buvo, kad koncertuose galima pasilinksminti! Manau, kad buvę tarp jos gerbėjų muzikos genijai Cole Porter, Enrico Caruso būtent dėl linksmumo ir buvo tokiais. Nes sopranas Florence Foster Jenkins turėjo puokštę visiškai nesuderinamų trūkumų su jos vokaline veikla:
- Neturėjo muzikinės klausos.
- Neturėjo ritmo pojūčio
- Nevaldė balso. Imdavo tokius keistus vibrato, kad neišvirsti iš kėdės klausytojui buvo sunku…
Maža to, ji apsirėdydavo tokiais keistais apdarais su skambančiais blizgučiais, kad juokinga jau būdavo savaime…
Bet juoką iš salės dažnai ji priimdavo kaip pritarimo ūžesį, o jei juokas jau labai “imdavo viršų”, ji tai laikydavo neišprususių išsišokėlių chamizmu. Iš kitos pusės, tikrieji dainininkės gerbėjai, suvokė savo prunkštimo ribas, nes kitaip galėjo visam laikui prarasti Florence koncertų pasilinksminimo malonumą. Tai puikiai parodoma filme…
Muzikės situacijos nesupratimą demonstruoja ir tikras faktas, kad atėjusi į garso studiją įrašyti plokštelės, ji atsisakė aparatūros nustatymų ir pirminį įrašą fiksavo kaip baigtinį – jokių pakartotinų dublių! Verta tai žinoti, kai filme stebėsite įvykius susijusius su jos plokštelės įrašymu. Ji vadinasi “The glory af the human voice” 
Meryl Streep yra puikiai dainuojanti aktorė. Filme skamba nemažai jos sukomponuotos muzikos, kurią ir atlieka Florence. Ir kokia aktorės vaidybos galia, kai ji dainuoja taip, kaip girdime filme .
Filme ryškūs ir kiti aktoriai šalia abiejų žvaigždžių. Dainininkės antram vyrui St Clair Bayfieldui, kurį efektingai įkūnyja HUGH GRANT, mirus 1967 metais, akompaniatorius Cosme McMoon ėmė gviešytis į Florence palikimą, teigdamas, kad buvo madam meilužis. Kad jo homoseksualumo apraiškos buvo akivaizdžios, niekam nebuvo paslaptis. Tai gerai suvaidino filme Simon Helberg.
Tačiau man išskirtinis vaidybinis pasirodymas yra nežinomos aktorės Nina Arianda. Jos vaidinama blondinė AGNES STARK, tikrai “verčia iš kėdės”. “Pagauta” turtingo ir ryškiai vyresnio muzikos filantropo (kas kurį pagavo?! 
), ji plaikstosi visais pažįstamais gražuolių blondinių štampais. Kai jai burbuliuojant ir prieštaraujant, vyras atveda į Florence koncertą, jau per pianisto įžangą blondinė nyra į snaudulį. Ir kaip talentingai ji “bunda” vis plėsdama akis, kai Florence dainuoja vieną muzikinę frazę po kitos, būtinai turite pamatyti patys…
Kad "FLORENCE" nepergiriu, rodo ir tarptautinis kino kritikų pripažinimas. 8,7 balo vidurkį filmui išvedė 166 vertinantys kiną didžiausių žiniasklaidos leidinių kino kritikai…