Tarptautinis moterų filmų festivalis ŠERŠĖLIAFAM (Vilnius, Kaunas)

Tarptautinis moterų filmų festivalis ŠERŠĖLIAFAM (Vilnius, Kaunas)

2011 metų FESTIVALIO repertuaras:

http://serseliafam.com/programa-programme/

Ką radau apie pristatymo medžiagoje minimus filmus?

Edvinas Pukšta ir 2010 m Venecijos festivalio rašė:

Anapus (Beyond)
rež. Pernilla August
7/10

"Ingmaro Bergmano aktorės Pernillos August ("Fani ir Aleksandras") režisūrinis debiutas Venecijoje. JĮ įkaitino per pastarąjį pusmetį nesvietiškai išpopuliarėjusios Noomi Rapace dalyvavimas. Visi filmo seansai perpildyti ir reikia daug sėkmės, norint į juos prasmukti. Specifinės skandinaviškos šeimyninės dramos turinys nuvilia šimtą kartų išsemtų temų atkartojimu - vėl šeimos problemos, sudėtingos vaikystės pasėkmės ir žmonių santykių psichologija.
Būtent "Mergina su drakono tatuiruote" paverčia filmą truputį geresniu. Aktorinis aspektas įpučia nuspėjamam siužetui reikalingos ugnies. Noomi Rapace genialiai atlieka du skirtingus vaidmenis - nuo tėvų atsiskyrusios dukters ir mirties patale gulinčią jos mamos. Aktorės sutuoktinis Ola Rapace taip pat mėgina save dvejose asmenybėse - pagr. herojės mylimo rūpestingo vyro ir prasigėrusio despotiško tėvo."

Apie danės Pernille Fischer Christensen 2010 m Berlyno festivalyje FIPRESCI prizu apdovanotą filmą Šeima("En Familie") ŽIVILĖ PIPINYTĖ rašė:

"Filmo herojus suvienija sunki tėvo liga ir jo išėjimas. Filmas man pasirodė pernelyg paviršutiniškas, nuspėjamas, paprastas, bet dauguma matytų festivalio filmų buvo būtent tokie. Profesionalūs, užkabinantys svarbias temas (daug filmų skirta musulmonų šiuolaikinėje Europoje problemai), bet kartu ir tas temas adaptuojantys, kad viskas būtų suprantama, aišku, nedviprasmiška."

Kanadietė Adriana Maggs (Beveik kino žvaigždė) pažymėtina, kad Sundance festivalyje gavo specialų žiuri prizą !!!

Ir labai džiaugiuosi, kad bent vieną filmą galiu pristatyti pats ir nesiremti kitų, mačiusiųjų nuomonėmis. Dar daugiau džiaugiuosi, kad tai filmas, kitame lietuviškame festivalyje tapęs pačiu populiariausiu ir "privertęs" organizatorius organizuoti papildomą seansą, surinkusį pilną salę žmonių. Turiu galvoje nebeegzistuojančio festivalį Gala ir 2009 metais jame parodytą vokietės Doris Dörrie melodramą "Vyšnių žiedai Hanami", kuris festivalyje Šeršėliafam bus vadinamas Vyšnių žydėjimas

Negalima nesutikti su geriausia, mano galva, kino kritike dabar Lietuvoje, Živile Pipinyte, rašusę po filmo premjeros Berlyno kino festivalyje 2009 metais, jog patyrusios filmų kūrėjos vokietės šis filmas yra perdėm sentimentalus. Dar pridurčiau, jog jis pagal šiuolaikinio žiūrovo įpratinimus dar ir didžiai lėtas, ištęstas, su aiškiais "moteriško kino" atributais. Tačiau labai stipriai šiuos neliaupsinimo epitetus susilpnina pirmas titras pasibaigus filmui:
"Skiriama tėčio atminimui".

Tampa suprantama, kodėl penkiasdešimtmetį perkopusi režisierė sukūrė tokį filmą. Ogi jis akivaizdžiai "praėjo" gausiausiai susirinkusiems žiūrovams. Reiškia tas sentimentalumas, lėtumas, ištęstumas yra meistriškai įvilktas į kokybinius gero kino parametrus. Žodžiu, kaip neskubriai besisvystytų įvykiai filme, su jais įdomu ir smagu žiūrovui keliauti savo vaizduotėje, sprendžiant ar nelaimingos šeimos galvos likimo istorija galėjo vykti realiai, ar tiesiog išsigalvota kinematografiškai.
Pagyvenusi šeima iš provincijos vyksta į Berlyną aplankyti suaugusių vaikų, tiksliau – atsisveikinti su jais, nes motina sužino, kad liko nedaug laiko gyventi. Akivaizdu, kad seni tėvai tik trukdo vaikams gyventi jų gyvenimą. Bet staiga motina miršta, o su jos mirtimi negalintis susitaikyti vyras vyksta į Tokiją pas mylimiausią sūnų ir čia, apsivilkęs žmonos drabužiais, keliauja prie Fudzijamos kalno, kurį pamatyti svajojo žmona…
Vaikai mano, kad tai ką daro tėvas yra neįtikėtina…
Įžvelgiau ir gan netikėtų filmui prasmių. Daug yra besidominčių Rytų ir konkrečiai Japonijos kultūra. Labai galimas daiktas, jog tai, ką vokietės filmas pasako apie tradicinį šešėlių šokį buto, parodo laidojimo apeigų subtilybes, jie gal būt ir nežinojo. Norėčiau atkreipti į šiuos faktus "rytologų" dėmesį.

Iš konkursinės programos, solidžiausiai atrodo nebenaujas labiausiai iš konkursančių patyrusios vokietės Ina Weisse Architektas, Vokietijos mieste Saarbrukene vykstančiame Max Ophuls vardo festivalyje pelnęs reikšmingą prizą už geriausią scenarijų.

Marijus Kulvietis apie produktyviosios ispanės Isabele Coixet filmą Elegija po 2008 metų Berlyno festivalio rašė:

"Mane nuvylė ispanė Isabelė Coixet, kurios "Slaptas žodžių gyvenimas" (2005 m.) buvo rodytas Vilniuje "Šeršėliafam" festivalyje. Berlinalėje ji galutinai pasirodė sterili kosmopolitė, kuri tiesiog surenka gerą tarptautinių profesionalų komandą ir daro saldainį sočiai buržuazijai. Jos melodrama "Elegija" migdo vidutinio skonio atvirukų vaizdeliais ir kankinančiai lėtai pasakoja, kaip senas profesorius (akt. Ben Kingsley) sprendžia savo seksualinės potencijos problemas su jauna studente Consuella (akt. Penelope Cruz). Jeigu iš šio snobiško reginio išmestumėm garsių artistų pavardes ir stambiu planu rodomas Penelopės krūtis, teliktų Rosamundės kolekcijos verta muilo opera."

Dar papildo ir Živilė Pipinytė: "Amerikoje kurianti portugalų režisierė Isabel Coixet sugebėjo iki spalvotų žurnalų "pranešimo" lygio redukuoti net vieną originaliausių ir nepraustaburniškiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų Philipą Rothą. Intelektualo provokatoriaus romanas "Mirštantis gyvūnas" filme Elegija ("Elegy") virto elegišku pasakojimu apie seno intelektualo profesoriaus Davido Kepešo (Ben Kingsley) meilę gražuolei studentei Konsuelai (Penelope Cruz). Gražiuose interjeruose puikiai nufilmuota prietema gaubia pagrindinius herojus, o kad būtų daugiau dramatizmo, gražioji Konsuela suserga krūties vėžiu…"

Tačiau būtent dėl tų aktorių (o dar ta pikantiška Penelopės filmavimo detalė!) neabejotina, sulauks festivalio žiūrovų dėmesio…

Edvinas Pukšta iš 2006 m San Sebastijano festivalio rašė:

53 žiemos dienos(53 Dias die Invierno; 53 Winter Days)
rež. Judith Colell
8/10

Liūdnas ir depresinis filmas apie likimo žiauriai nuskriaustus žmones. Ispanų režisierė Judith Colell siūlo tris nesusijusias siužetines linijas, kurių personažai tik pačioje pirmoje scenoje susitinka autobusų stotelėje. Po to jie pasuka skirtingais keliais, bet išgyvena tas pačias emocijas ir nesėkmingai ieško savo vietos gyvenime, bet iš visų jėgų stengiasi už menkiausios vilties išlikti. Už vagystę atleistas parduotuvės apsaugos darbuotojas nedrįsta grįžti namo, nes nežino kaip toliau išlaikyti dvynukų besilaukiančią žmoną ir mažą sūnelį. Patyrusi mokytoja vis dar nepamiršta žiauraus incidento, bet pradeda rūpintis sūnaus pamiršta senyvo amžiaus kaimyne. Žavi muzikantė nusprendžia maištauti prieš ją įžeidusią motiną ir žymiai vyresnį mokytoją, kuris paprašo savo žmonos nutraukti meilės romaną."

Iš Peru kilusi Claudia Llosa su praėjusiais metais kino festivalyje "Kino pavasaris" jau rodytu filmu Liūdesio pienas. Sukėlė kontraversiškus vertinimus festivalio žiūrovų tarpe. Buvo kam filme tvyranti romantiškai lėta nuotaika sukėlė labai malonių pojūčių, meditaciškai pakylėjo, bet užteko ir nusivylusiu filmu balsų.
Aš gi įžiūrėčiau priežastį, kodėl buvo nepalankių vertinimų - tai SITUACIJOS filmas. Bet ne SIUŽETINIS. Ir sulaukia daug nusivylimo žodžių iš "siužetininkų".

Žavi mergina negali visai šypsotis. Rodomos jos gyvenimo diena po dienos.
Man filmas - nerealaus vizualinio ir garsinio grožio. Jaučiasi, jog aplinkos suvokimo, ryškiai didesnio jausmingumo, akivaizdaus romantizmo - kad tai moters darbas. Man tai - tik pliusas.

Iš retrospektyvos, žinoma, rekomenduočiau du aukščiausios prabos fuilmus su tuomet jauna Julia Binosh Leos Carax Pont Nef meilužių (http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/319126.462-=(11499830), Krzysztof Kieslowski filmo Trys spalvos: mėlyna. Tai - kino klasika, aukščiausias pilotažas…

2008 m

Kino centre "Skalvija" Vilniuje režisierės Janinos Lapinskaitės filmo premjera kovo pradžioje prasidės trečią kartą rengiamas tarptautinis moterų filmų festivalis "Šeršėliafam".

Naujausias J.Lapinskaitės dokumentinis filmas Šokant ant stogų pasakoja apie gyvenimo ribą priėjusią moterį.

"Moteris ir jos kūnas, kūno tobulumas ir dvasinė disharmonija, siekiamybė ir tikrovė. Apie tai noriu kalbėti savo naujame filme. Pagrindinė herojė yra žmogus, stovintis ant stogo krašto - tam tikros gyvenimo ribos, kurios geriau, kad ji neperžengtų", - sako režisierė.

Be lietuviškosios premjeros, kovo 7-14 dienomis vyksiančiame tarptautiniame moterų filmų festivalyje "Šeršėliafam" bus pristatyta ir kitų tarptautinį pripažinimą pelniusių jaunų režisierių kūryba, pranešė festivalio rengėjai.

Festivalio žiūrovai galės išvysti ispanės Marijos Ripoll filmą "Tavo gyvenimas per 65 min.", Barselonos filmų festivalyje pelniusį prizą už geriausią scenarijų, čekų režisierės Veros Chytilovos naujausią darbą "Malonios akimirkos", prancūzės Aurelijos Georges juostą "Keliaujantis žmogus" ir slovėnės Hannos A.W.Slak filmą "Teah".

Iki šiol vien moterišku buvusio festivalio "Šeršėliafam" programą šiais metais papildys ir vieno režisieriaus vyro kūryba. Bendradarbiaujant su Švedijos ambasada, žiūrovams bus parodyti septyni garsaus švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano filmai apie moteris: "Moterų paslaptys", "Vasara su Monika", "Sapnai", "Gyvenimo pakraštys", "Riksmai ir šnabždesiai", "Tos visos moterys" ir "Rudens sonata".

"Praėjusiais metais festivalis sulaukė didelio kino mėgėjų dėmesio. To tikimės ir šiemet", - ako "Skalvijos" kino centro direktorė Greta Zabukaitė.