Žano Renuaro La grande illusion (Didžioji iliuzija)
Didžioji iliuzija Perkeliu tekstą iš iliustracijų rubrikos. Šį Žano Renuaro filmą gyrė pats Musolinis. Labai koloringi filmo personažai. Vien Erikas fon Raufenštaimas - vokiečių aristokratas ko vertas. Būtent aristokratų ir paprastų žmonių Žano Gabeno asmenyje “suartėjimas” ir yra “Didžioji Iliuzija”. Pacifizmas pacifizmu, bet klasinių skirtumų Europoje niekas taip ir nesugebėjo panaikinti. Karai ir taikos pirmojo XX amžiaus pusėje ir buvo štai tokių didžiųjų iliuzijų ašimi… Bet filmas vertas to, kad apie jį būtų galima parašyti ir kiek daugiau, net atskiros temos privilegijos. Drąsiai dauguma kino žinovų jį vadina vienas iš didingiausių pasaulio istorijoje filmų. Įdomu tai, kad Gebelsas šį filmą paskelbė kinematografo priešu Nr.1 ir uždraudė jį rodyti nacistinėje Vokietijoje . 1938 metais juosta gavo Oskarą geriausio užsienio filmo kategorijoje, o 1937 metais Venecijos festivalyje ji buvo apdovanota už geriausią aktorių ansamblį. Pirmas pasaulinis karas. Prancūzų lakūnų Gabeno ir Fresne lėktuvas numštas vokiečių aso Fon Raufenštaimo, bet pilotai liko gyvi ir pateko nelaisvėn, kur ir rengia pabėgimą. Laimėjus prancūzams, Fresne ir kitus belaisvius perveda kiton tiurmon, kur komendantu paskiriamas “senas pažįstamas” Fon Raufenštaimas. Jis šiltai sutinka prancūzus, kartu pastebėdamas, kad iš jo tiurmos pabėgimas neįmanomas… Puikūs komentarai apie sienas, skiriančias žmones, klases, armijas ir šalis… Norėtųsi, kad šio forumo kino mylėtojai taip pat pasidalintų mintimis apie šį Kūrinį, bet išties tai nėra būtina, nes jis jau pakeitė mano gyvenimą…
O, labai sudominai, reiks pasiieškoti ir pažiūrėti 
Mat kas įdomu, visų kartų, visų laikų, pats pats, o prizai tik 2 
, ir tai radau tokioje rubrikoje “redkoje kino” 
Ir dar šį bei tą galima pridurti Ši talentingą filmą, pilną Humanizmo ir internacionalinio solidarumo negalima žiūrėti be jaudulio. Ir dvigubai jis įdomesnis tuo, kad jo pagrindas realūs įvykiai. Tai reali viduramžių Koldico vokiečių tvirtovė, kur ir buvo filmuojami finaliniai juostos epizodai. Ir buvo ji naudojama kaip kalėjimas dar nuo pirmojo pasaulinio karo laikų. Vienok ji dabar paversta muziejumi, kur eksponuojami įvairūs kalinių pagaminti daiktai. Ir susidūrus su tokiais filmais apima toks įdomus jausmas, kada mūsų telekino rubrikos deklaruoja/si šviesos spinduliais iš didžiojo kino šventovės, o realiai reikia ieškoti tik… “Redkoje kino”
Pernai LTV supažindino savo žiūrovus su prieškario ir pokario Prancūzijos kino genijaus, didžiojo dailininko August Renoir sūnaus Jean Renoir keletu filmų. Kas žiūrėjo - neįstengė nuslėpti savo susižavėjimo. Rašė apie tai ir Bangoje. Kiek anksčiau net kino teatruose buvo galima pamatyti kerintį,spalvotą jo French kankan su Jean Gabin. Vienas iš filmų per LTV, žavintis savo stilistika ir lygiu buvo Žaidimo taisyklės. Keista, bet savo debiuto 1939m, filmas buvo pripažintas visiška nesėkme. Paryžiaus “Koliziejaus” kino teatre filmą žiūrėjusių ponų visai rimtai pasiūlė sušaudyti režisierius, kuriančius tokius filmus kaip šis. Visą seansą žiūrovai laidė juokelius ir garsiai vartė laikraščius. Kiekvienąkart filmas sukeldavo publikos priešiškumą. Renoiras net iškirpo kai kurias scenas, kuriose vaidino pats, tačiau reakcija nepasikeitė. Netrukus, kad visi nusiramintų, filmas buvo pavadintas “demoralizuojančiu” ir uždraustas cenzūros. Originali “Žaidimo taisyklių” versija ekranuose pasirodė tik po 30 metų. Kino šimtmečiui skirtoje “Time Out Film Guide” apklausoje apie 100 geriausių visų laikų filmų “Žaidimo taisyklės” atsidūrė 3 vietoje - jas aplenkė tik O. Welleso “Pilietis Keinas” ir F.F. Coppolos “Krikštatėvis”. Apskritai retas kuris geriausių filmų dešimtukas apsieina be Renoiro kūrinio. Viename interviu dar prieš filmo premjerą Renoiras sakė: “Tai tikslus mūsų laikų buržua apibūdinimas. Norėjau parodyti, kad kiekvienas žaidimas turi savo taisykles. Jei žaidi kitaip, visada pralaimi.” Filmo nesėkmė labai paveikė Renoirą. Jis nusprendė arba atsisakyti kino, arba palikti Prancūziją. Netikėtai viską išsprendė istorija: prasidėjo karas. Renoiras apsivilko leitenanto uniformą ir ėmė tarnauti karo kino tarnyboje - filmuoti nuobodžiaujančius kareivius. Netrukus režisieriaus laukė dar vienas likimo posūkis. Jo filmu “Didžioji iliuzija” susižavėjęs Mussolini pareikalavo, kad filmo autorius dėstytų režisūrą Romos “Centro Sperimentale”. Prancūzijos vyriausybė, kuri tikėjosi, kad Italija išsaugos neutralitetą, buvo pasiryžusi viskam. Taip leitenantas Renoiras atsidūrė Romoje. Kiek vėliau - Amerikoje, nes grįžęs Prancūzijon nesutiko kurti nacių propagandai reikalingų filmų.