Joninės / Rasų šventė

Joninės / Rasų šventė

Birželio pabaigoje, Saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti auga, švenčiama Rasos šventė arba Kupolinės ir Joninės.

"Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas - visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą." - Vydūnas

Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis(1). Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą(2). Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui(3).
S.Daukantas: "Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti (paslėptus dalykus). Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus."

Žolynai
Žolynai šiuo metu turi daugiausia gyvybinės jėgos, vaistažolės - gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų - kupoliauti. Todėl kai kur šventė buvo vadinama Kupolinėmis. Kupolėmis vadintos - ramunės, jonažolės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai (melampyrum nemorosum) ir kt. "Kupėti"- tai gerai augti, virsti iš dirvos.
Kupolė - šakota kartis įkasama šventvietės viduryje. Medžio (kupolės) viršūnė - trišakė (kas atspindėta kupolines žyminčioje runoje). Rytų Lietuvoje pasakojama, jog tai - stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena - žydi, kaip saulė, kita - kaip mėnulis, trečia - kaip žvaigždė. Merginos, norinčios ištekėti, žaidžia tokį žaidimą : atsistojusios nugara į kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės(4).
Prūsijos lietuviai "gėlėmis apvainikuodavo ilgą kartį - kupolę - kurią puošdavo margais plevesuojančiais kaspinais. Kupolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių" (A. Vilmantienė).
Dilgėlių ir šermukšnių šakelėmis iškaišyta kupolė nubaido raganas(5).

Kreipimasis į Kupolę:
Oi. Kupole, Kupolėli,
Kur tu žiemą žiemavojai,
Kur tu vasarą būni?
Žolėse kvepiančiose, ar po gėle?
Žiemavojau pūkynuose,
Vasarą žaidžiu žolynuos.
(Jotvingiška malda)

Vainikai
Rasos šventė - tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus,. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Naktį einama vainikų leisti - pritaisomos žvakelės ir leidžiama vandenin. Jei merginos ir vaikino vainikai plaukia greta, jie tikisi tais metais susituokti(6).

Vartai
Kupolėmis išpuošiami ir atitinkamai paženklinami šventiniai vartai. Kiekvienas įžengęs pro vartus, tampa šventės dalyviu. Įeinama su tam tikru veiksmu. Merginos šoka ratelį aplink vieną vartų kartį, vaikinai - aplink kitą. Prasilenkdami, visi lenkiasi ir sveikina vieni kitus, bešokdami aplink vartus. Taip visi bando susirasti savo šventės partnerį/partnerę. Bešokant, dainuojama sutartinė "Tu žilvitėli".

Ugnis
Pagal paprotį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja ugnis. Šventės dalyviai susirenka prie aukuro ir užkuriama ugnis. Sakomi linkėjimai, pagarbos žodžiai Saulei, protėviams ir pan. Jaunavedžiai neša nauja ugnį namo. Šventoji ugnis palaimina namus.
Be paprastų laužų kūrenamos ugnys ant karčių - stebulės, beržo tošis, derva ir kt. Nuo kalno ridenami degantys "Saulės ratai".

Paparčio žiedas
Manoma, jog pražįstąs vidurnaktį - vieną akimirką. Ieškoti reikia tyloje, reikia būti drąsiam, nes tyko pavojai. Radęs žiedą, tampa visažinančiu, bet taip tik pasakose atsitinka. trumpai ir atsitiktinai. Žydintis papartis - tai galingojo Perkūno ugnis.

Laukų lankymas
Lankomi javai - su deglais ir paruginėmis dainomis. Tai padeda javams geriau augti.
Šiaudinė pamėklė naktį sudeginama arba nuskandinama.

Vaišės - visi sueina pasivaišinti. Alus, sūris, kiaušiniai ir kt… Stalas dekoruojamas žalumynais.

Supamasi sūpynėmis dainuojant supimosi dainas. Šventė tęsiasi "tarp žemės ir dangaus". Šokama per ugnį, šokami rateliai.

Saulės sutikimas - laukę visą naktį, sulaukia - pasirodo žėruojanti saulė - ji tarsi šoka ir mainosi spalvomis. Rasa skiriasi nuo kitų švenčių tuo kad jos nebaigiam su mirusiųjų minėjimu.

Kreipimosi į besiledžiančią Saulę pirmas posmas:

Miela Saulyte, Dievo dukryte,
Kur visą dieną buvai?
Po jūras kalnelius
Šildžiau savo vaikelius,
Daug mano dovanėlių,
Oi, kupoliau, kupoleli

http://www.romuva.lt/index.php?kalba=liet&page=kalendorius&nr=
8

p.s. Tiems, kurie gali įvertinti
Čia aprašytos apeigos yra autentiškos pagoniškos tradicijos. Jos nėra pilnai paskelbtos. Kad koks aprašymas teisingai atspindėtų Rasos šventę, turėtų būti išleista visa knyga, o knygos šia tema jau yra parašytos. Čia aprašytas tik vienas pavyzdys, kuris negali pretenduoti kaip vienintelis šventimo būdas. Apeigose yra daug skirtumų, įvairovės ir vietinių ypatybių.

pabodo skaityti? Cha cha ania? Cha cha
tai visko ir neskaitykit, kam bus idomu - paskaitys Taip

o siaip - pazymejau kokie burtai ar prietarai atliekami per Jonines, stai cia santrauka:

1 - Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis
2 - nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą
3 - Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui
4 - norinčios ištekėti: atsistojusios nugara į kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės
5 - Dilgėlių ir šermukšnių šakelėmis iškaišyta kupolė nubaido raganas
6 - Jei merginos ir vaikino vainikai plaukia greta, jie tikisi tais metais susituokti
7 - Joninių ugnys, apšviesdamos laukus ir pievas, apsaugoja derlių nuo visokių raganų užbūrimų ir kitų pavojų. Dėl to laužų anglis ir pelenus išmėtydavo ir išbarstydavo po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių
8 - Joninių rytą ūkininkai neleisdavo karvių į lauką, kol rasa nukrisdavo, nes tikėjo, kad raganos gali atimti karvėms pieną
9 - nemiegodavo visą naktį. Dainuodavo, šokdavo apie laužą, šokinėdavo per laužo ugnį, nes tikėjo, kad nuo to bus sveiki
10 - maudydavosi upėse, nes tikėjo, kad Joninių naktį vanduo turi gydomosios galios

Žvaigždė

Išsamu ir gražu Taip ;]
Mes tradiciškai,nuo vaikystės, su kompanija traukiam prie vandens šaltinio, pastaraisiais metais prie Merkio. Vienas iš ritualų - tai vainikų pinimas ir leidimas palei srovę. Vėliau su deglais eidavom už upės vingio ir stebėdavom kaip mūsų žiburėliai vainikuose plauko skrodami tamsą, ;]
A.na dar ir paparčio žiedas buvo ieškomas, kai būdavo daugiau vaikų - tai ši pramoga tekdavo jiems~mums. O kai vaikučiai suaugo, tėveliai sau paparčio žiedo vieton butelką kokią pasislepia Cha cha Jei koks Jonas įsimaišydavo, tai ir vainiką supindavom tradicinį, iš ąžuolo žalumos. Tiek tų ritualų. Daug muzikos. Ir žinoma laužas. Savo buvimo teritoriją praeitais metais apdėliojom deglais, įspūdingai iš viršaus turėjo atrodyti,ypač nso pakeleiviams ;]
Girtas

Seniau Lietuvoje švento Jono naktis buvo laikoma ypatinga, pilna burtų naktimi. Tikėjo, kad tą naktį siausdavo raganos ir kitos piktos dvasios. Jos norėdavo pakenkti žmonėms, gyvuliams ir augalams. Todėl ant kalnų ir kalnelių ir bendrai ant aukštų vietų uždegdavo laužus. Ant ilgų lazdų iškeldavo degančias smalines statines, ar senus ratus, kad ugnis toli matytųsi. Žmonės tikėjo, kad tos Joninių ugnys, apšviesdamos laukus ir pievas, apsaugoja derlių nuo visokių raganų užbūrimų ir kitų pavojų. Dėl to laužų anglis ir pelenus išmėtydavo ir išbarstydavo po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių(7). Joninių rytą ūkininkai neleisdavo karvių į lauką, kol rasa nukrisdavo, nes tikėjo, kad raganos gali atimti karvėms pieną(8).

Joninių naktį žmonės, o ypač jaunimas, nemiegodavo visą naktį. Dainuodavo, šokdavo apie laužą, šokinėdavo per laužo ugnį, nes tikėjo, kad nuo to bus sveiki (9). Taip pat maudydavosi upėse, nes tikėjo, kad Joninių naktį vanduo turi gydomosios galios(10). Darydavo visokius būrimus, norėdami atspėti ateitį.

http://svietimotaryba.org/eglute/birz99/jonines.html

Aš kaip tik viso to ir ieškojau. Mane žavi Rasų šventė. Ją aš labiau pripažystu nei Jonines.

Birželio 23 dieną – Joninių išvakarėse – moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles – kupoliaudavo. Tuomet tikėta, kad surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei – tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas! Netekėjusios merginos, apsivilkusios kuo balčiausiais lino rūbais, dainuodamos pasklisdavo po pievas pinti vainikų. Vainikai turėdavo būti nupinti iš devynių arba dvylikos skirtingų žolynų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų… Paprastai merginos nusipindavo du vainikus – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti.Tai būdavo viena lyriškiausių ir žaismingiausių pasirengimo šventei dalių. Vyrai, ypač jeigu parapijoje būdavo atlaidai, vakarop apvaikščiodavo rugių laukus. Joninių išvakarėse žmonių darbus visuomet apgaubdavo paslaptis ir viltis.

Burtai ir spėjimai
Trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos, kaip, beje, ir ilgiausios nakties ir trumpiausios dienos – šv. Kalėdų – šventę lydi burtai ir magija. Didžiausia paslaptis slypi naktyje. Vidurnaktį visi išeina ieškoti paparčio žiedo – laimės ir aiškiaregystės simbolio. Jį radęs, žmogus įgyja antgamtinių jėgų, tampa protingas, laimingas, sužino visas paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbą, sužino, kur paslėpti turtai. Norintieji jį surasti, turi įveikti daugybę kliūčių: eiti reikia tik vienam, tarp 11 ir 12 valandos nakties, prieš tai būtina atlikti išpažintį, nuoširdžiai melstis, o einant gilyn į mišką jokiu būdu nesidairyti. Vieta turi būti taip toli nuo gyvenviečių, kad jos nepasiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas, nei šuns lojimas. Išsirinkęs tokią vietą, ieškotojas po paparčio keru tiesia drobulę, baltą nosinę ar šilkinę skarelę, apsibrėžia žemėje šermukšnine lazda arba šventinta kreida apskritimą, pasideda indą su švęstu vandeniu, užsidega žvakę, atsiklaupia, meldžiasi ir neatsigręždamas laukia, kada pasirodys švytintis, panašus į deimantą ar mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiant gąsdina velniai, raganos, piktosios dvasios. Rastą žiedą reikia ypatingai saugoti – prasipjauti rankos ar krūtinės odą ir po ja pakišti. Tačiau neatsirado dar tokio laimingojo, kuris būtų galėjęs rastą paparčio žiedą išsaugoti…

Įspūdinga Joninių nakties dalis – vedybiniai spėjimai. Mergaitės spėdavo skaičiuodamos žiedus puokštėje, ramunės žiedlapius, iš sapnų, mesdamos vainikus per galvą, stebėdamos vandenyje plukdomų vainikų judėjimą. Įdomu? Štai keletas detalesnių aprašymų.
Vidurnaktį nuleiskite du vainikus su žvakutėmis į upę ar ežerą: jei vainikai išsiskyrė – išsiskirsite su savo mylimuoju, jei susiglaudė – ištekėsite. Prieš vidurnaktį iškaskite darže gabalėlį velėnos ir, jį apvertusios, padėkite atgal. Iš to, kokios spalvos vabaliuką kitą rytą rasite, spėsite apie ateitį: jeigu pilką – vyras bus prasčiokas, jeigu margą – valdininkas arba kariškis, jeigu žalią – ūkininkas.
Dar keletas įdomesnių burtų: devynių žolių pluoštelį moterys tylėdamos po saulėlydžio meta ant namo stogo, kad tuos namus aplenktų gaisrai, ligos, raganos ir kitokios nelaimės. Devynių žolių pluoštai nuo Joninių iki šv. Kalėdų laikomi ir tvartuose. Jau minėta, kad stebuklingą galią per Jonines įgauna jonažolė, galinti išgydyti net 99 ligas. Taip pat tikėta, kad gydomąją galią įgydavę ir jonvabaliai. Surinktus Joninių naktį, juos užpildavo spiritu, o vėliau tepdavo skaudančias kūno vietas. Stebuklus daro ir Joninių rasa – ja skatintas karvių pieningumas, laukų derlingumas, naikintos piktžolės. Tikėta, kad jeigu šeimininkas nuogas apibėgs šv. Jono naktį savo laukus, pasivolios rasoje ir nuogas parbėgęs atsiguls – gerai derės jo javai. Šypsena

http://day.lt/straipsniai/jonines

Įdomu Taip… tačiau nei karto neteko laikytis Joninių tradicijų… įtariu, kad ir šie metai bus ne išimtis, nes teks dirbti Nustebęs… tačiau… o gal ir pavyks išbandyti kokį Ritulės parašytą burtą Mirkt

Neseniai teko sakyti kalbą apie Joninių (bei kitų švenčių) burtus. Netgi S.Daukantas savo veikale "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" rašė apie šią lygiadienio šventę.

Dar daugiau informacijos galima rasti :

http://palepe.tinklapis.lt/straipsniai/Rasa%20Kupoles%20-%20Zarskaus.h
tm

Straipsnis man pasirodė įdomus tuo, jog sužinojau dar vieną šios šventės pavadinimą. Be Joninių, Rasos ir Kupolės, ji vadinama dar ir Krešėmis Apakęs

Oho kiek pavadinimų.
Mane labai žavi Rasos šventės, Joninių, Kupolių, Krešių papročiai. Visa tai sugalvota senolių.
Taip norėčiau gyventi tuose laikuose, kai toks papročių tikėjimas prašviesindavo galvą.

Aha, iš tikrųjų būtų nepaprastai įdomu pamatyti. Gyventi tais laikais gal ir nenorėčiau, bet va tiesiog pamatyti ir atšvęsti taip, būtų super Laimingas Įsivaizduoju tokią paslaptingą, mistišką atmosferą. Tamsi naktis, rasota pieva, kvapnūs žolynai, tolumoje šviečiantys laužai… Girtas


Beje, pamačiau, kad vieną mano paminėtą interneto puslapį Rita jau yra aprašius, tad paredagavau savo pirmąjį komentarą Angelas

kažkada ir ašen buvau ramuvietis… Apakęs kažkada seniai seniai sau nusprendžiau, kad vargu bau ar tikslinga imituoti nebegyvas tradicijas ar bandyti įpūsti gyvybę veiksmams, kurie vargu bau ar gali būti kaip nors prasmingi ar naudingi, nebent mėgtume spektaklius, hepeningus, ar rafinuotus tūsus ar kitokią modernią estetiką… valstiečių ritualai šiuolaikiniame didmiestyje… agrarinės vaisingumo dainos atliekamos tų, kurie mokosi karvę melžti, jodinėti ar šienauti kaip fun ar cool hobio…Ne

šnipštas Kanda

Aga, šuniuk, kažkaip nenatūraliai gaunasi, jei stengiamės švęsti pagal senovės lietuvių parašytą scenarijų, o prasmės nepagauname. Tada gaunasi teatras, gražus estetinis vaizdas, tačiau man visada trūksta prasmės aspekto šventėse.

Gal kas žinote kodėl švenčiama Rasų šventė ir kokia jos prasmė? Ką lietuviai norėjo pasiekti per tą šventę ir ko mes turėtume siekti šios šventės metu?

Laimis
http://www.tautinemokykla.lt

<p>Joniniu tradicija jau tapo l i e t u s Laimei bent jau Kaune siemet Joninems kliuvo tikrai dekingas oras<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/taip.gif” alt=“Taip”>
o kaip kituose Lt kampeliuose?<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile2.gif” alt=“Mirkt”></p>

<p>link zemaitijos nuo kauno irgi buvo be lietaus ir pakankamai silta <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile1.gif” alt=“Šypsena”></p>

<p>hm.man tai joninės tik dabar prasideda.nežinau kada baigsis ;D
<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/f7.gif” alt=“!!!”></p>

<br>

<br>

<p>O kas tai yra “papročių tikėjimas”?<img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile5.gif” alt=“Apakęs”> Nesuprantu.</p>

<p>gal gyvenimo budas pagal paprocius? <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile8.gif” alt=“Nekaltas”></p>

<p>mano giliu įsitikinimu
norėta parašyti:
tikėjimu papročiais. gal vertėtų sakyti tikėjimu ritualais. >?</p>

<br>

<br>

<p>Tai tavo manymu “tikėjimas užkeikimais (ritualais) prašviesina galvą”? <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/smile5.gif” alt=“Apakęs”> Gili mintis… <img border=“0” src=“/shared/oldFiles//i/xsmiles/f10.gif” alt=“Juokiasi”></p>